Artima išraiškos forma
Eglė sako visada buvusi gamtos žmogus. Gamtoje ji ieško ramybės, prasmių, formų ir ženklų. Todėl ilgainiui atsirado noras ne tik stebėti gamtą, bet ir jos dalelę perkelti į savo kūrybą.
„Viskas kyla iš gamtos. Turėtume grįžti į gamtą. Visi tie archetipai, baltiški ženklai – viskas yra gamtoje“, – sako ji.
Menininkė iš pradžių bandė kurti tradicinius šiaudinius sodus, net mokėsi šio amato. Tačiau nors pati tradicija jai buvo artima ir graži, ilgainiui suprato, kad tai nėra jos kelias. „Sodai yra gražu, bet supratau, kad tai ne mano“, – prisimena ji. Kur kas stipriau ją traukė tai, kas tiesiogiai susiję su pievomis, laukais ir miškais.
„Laukai, pievos, miškai – čia yra mano“, – sako Eglė. Todėl, pradėjusi eksperimentuoti su žolėmis, ji gana greitai pajuto, kad atrado sau artimą kūrybos formą: „Pradėjau po truputį ir matau, kad visai neblogai sekasi. Ne tik pavyksta, bet ir teikia didžiulį malonumą.“
Viskas kyla iš gamtos. Turėtume grįžti į gamtą. Visi tie archetipai, baltiški ženklai – viskas yra gamtoje.
Pati renka, pati džiovina
Atrodo, kad tokiai kūrybai tereikia prisirinkti žolės ir pradėti ją pinti. Tačiau iš tiesų procesas prasideda gerokai anksčiau – pievoje. Eglė visą vasarą stebi, ieško, renkasi ir bando suprasti, kuri žolė tinkama jos sumanymui. Skirtingi augalai džiūsta skirtingai, vieni lūžta, kiti tampa pernelyg trapūs, dar kiti visai netinka norimai formai.
„Šie pynimai labai priklauso nuo sezoniškumo. Žiemai turi pasiruošti žolės, ją susidžiovinti, reikia turėti kur ją laikyti ir kur ją džiovinti“, – pasakoja menininkė.
Kadangi pati neturi kaimiško namo su didele pastoge, žoles džiovina namuose. Tad vasarą jos gyvenamojoje erdvėje gamtos tampa gerokai daugiau nei įprastai.
„Parsineštus augalus džiovinu namuose. Galite įsivaizduoti, kaip atrodo namai – vien žolė“, – juokiasi Eglė.
Augalai, anot pašnekovės, turi būti surinkti tam tikru metu. Smilgos, pvz., dažniausiai renkamos per Jonines ar netrukus po jų – viskas priklauso nuo vasaros ir nuo to, kada subrendo augalai. Todėl dabar Eglė skuba: sezonas trumpas, o medžiagos žiemos kūrybai reikia sukaupti iš anksto.
Ji pabrėžia, kad jos darbams naudojamos tik natūralios medžiagos. Žolės renkamos laukuose ir pievose, o rišti menininkė naudoja linų pluoštą. Ieškodama tinkamo lino susidūrė su tuo, kad Lietuvoje linų pluoštui skirtų linų auginama nedaug – didžioji dalis šiandien auginamų linų skirta aliejui.
Ieškodama pluošto ji nuvyko į linų šventę, kur susipažino su Linų muziejaus vadovu. Šis jai padovanojo visą maišą linų pluošto. Eglę sudomino ne tik pati medžiaga, bet ir visas jos kelias – nuo augalo lauke iki pluošto, iš kurio galima verpti, austi ar rišti.
„Žolę pati renku, pati džiovinu, pati viską darau, čia sudėta mano rankų energija. Noriu gamtą parnešti į žmonių namus“, – savo sumanymą aiškina ji.
Originalios namų dekoracijos
Eglės darbai iš pirmo žvilgsnio primena dekoratyvius vainikus, tačiau juose galima įžvelgti kur kas daugiau. Ji kuria apskritimo, vainiko, pusvainikio formas, naudoja baltiškus simbolius.
Kai kuriuose darbuose atsiranda ir į saulę ar dangų iškeltų rankų motyvas, siejamas su sena baltų simbolika, kituose – paukščių motyvų, linų galvučių, kitų natūralių elementų.
Eglė nenori, kad jos kūriniai būtų suvokiami tik kaip gražus natūralus suvenyras. Jai svarbu, kad kartu su augalais į namus ateitų ir tam tikra kultūrinė atmintis – priminimas apie ženklus ir tradicijas, kurių reikšmes šiandien ne visada atpažįstame.
Kol kas pati kūrėja nežino, kaip tiksliai vadinti šiuos savo darbus. Tradiciniai sodai turi savo pavadinimą ir aiškiai apibrėžtą formą, o jos kuriami pynimai į jokį nusistovėjusį žanrą netelpa. Galbūt pavadinimas atsiras vėliau, kartu su pačia kūrybos kryptimi.
Žolė – nepaklusni
Nors iš šalies pynimas gali atrodyti gana paprastas, Eglė greitai įsitikino, kad žolė turi savo charakterį. Ji nėra paklusni medžiaga. Džiovinta žolė gali būti aštri, lūžti, slysti iš rankų, o rišant reikia nemažai fizinės jėgos. Be to, ne kiekvienas augalas tinka norimai formai išgauti.
„Truputėlį mokiausi, bet iš esmės teko pačiai labai daug eksperimentuoti, kad pajusčiau tą žolę“, – pasakoja pašnekovė.
Didelė dalis pirmųjų bandymų liko nepanaudota. Reikėjo išmėginti skirtingas žoles, stebėti, kaip jos džiūsta, kaip elgiasi rankose ir kiek išlaiko formą. Tik bandydama Eglė pradėjo suprasti, kuri medžiaga tinka konkrečiam sumanymui.
„Žolė yra gyva. Jos džiūvimo procesas yra gana ilgas ir ne bet kokia žolė tinka“, – sako ji.
Todėl šią vasarą Eglė iš esmės atliko savo mažą žolių tyrimą: vaikščiojo po laukus, dairėsi pakelėse, sustodavo ten, kur pastebėdavo įdomesnį augalą. Dabar jos žvilgsnis į gamtą kitoks – ji mato ne tik bendrą kraštovaizdį, bet ir atskiras formas, stiebus, žiedynus, spalvas.
„Visą vasarą tyrinėjau. Ėjau po laukus, žiūrėjau, ieškojau tų žolių. Išvažinėjau tiek daug laukų“, – pasakoja ji.
Pynimas – kaip meditacija
Eglei šie darbai svarbūs ne vien dėl galutinio rezultato. Pats kūrimo procesas jai tapo būdu nurimti. Pynimui reikia susikaupimo, kantrybės ir ramaus proto. Kai rankos užimtos darbu, mintys tarsi atsitraukia nuo kasdienių rūpesčių.
Menininkė pastebi, kad ši būsena netgi būtina. Jeigu galvoje sukasi problemos, pyktis ar nerimas, darbas nesiseka taip, kaip norėtųsi. Todėl atsisėdusi rišti ji pirmiausia tarsi atsitraukia nuo visko, kas vyksta aplink.
„Svarbiausia – tikrai geros mintys, – sako ji. – Jeigu galvosiu apie problemas, rišimas tikrai nepavyks. Šis darbas turi būti daromas labai ramioje būsenoje. Tiesiog paneri kaip į meditaciją.“
Kartais ji kuria galvodama apie žmogų, kuriam bus skirtas konkretus darbas. Tuomet į kūrinį, jos žodžiais, natūraliai įsilieja ir mintys apie tą žmogų. Galbūt todėl svarbu ne tik tai, kaip kūrinys atrodys, bet ir kokią nuotaiką jis išsineš iš jos namų į kito žmogaus erdvę.
„Toks nuostabus ramus užsiėmimas. Man labai patinka, man labai gera. Ieškau tų formų, ieškau, ką galėčiau dar kitaip“, – sako ji.
Poreikis kurti
Šis naujas užsiėmimas Eglei nėra visiškas posūkis į kitą pasaulį. Gamtą ji ilgą laiką fiksavo fotografuodama. Tačiau dabar jos santykis su aplinka pasikeitė. Anksčiau žiūrėdavo į kraštovaizdį ieškodama kadro, o šiandien tas pats vaizdas gali paskatinti ieškoti konkrečios žolės.
„Anksčiau, kol fotografavau, viską aplink mačiau kadruotėmis. Dabar matau žoles“, – sako ji.
Fotografija jos gyvenime vis dar yra, tačiau nebeužima tokios svarbios vietos kaip anksčiau. Daug laiko pareikalavo „Mamų unija“, kurią Eglė įkūrė ir kurioje dabar administracinius darbus perėmė jos dukra. Pati Eglė liko šalia šeimų, kurioms reikia pagalbos, ypač sudėtingose gyvenimo situacijose. Tam reikia ne tik laiko, bet ir sukauptos patirties bei gebėjimo išklausyti.
Fotografijai taip pat reikia nuolatinio įsitraukimo, o gamtos fotografija dažnai reiškia ankstyvus rytus, vėlyvus vakarus ir gyvenimą pagal šviesą. Negana to, profesionali fotografijos įranga kainuoja, sensta, genda. Socialinėje fotografijoje atsirado ir daugiau ribojimų – žmonės tapo atsargesni, fotografuoti juos viešai ne visada paprasta. Todėl kelionėse Eglė dažniau fotografuoja telefonu, o profesionalų fotoaparatą į rankas ima rečiau.
Vis dėlto poreikis kurti niekur nedingo. Tik dabar jis vis dažniau kuria rankomis. Eglė yra išbandžiusi ir kitų rankdarbių technikų, tarp jų – papjė mašė. Namuose yra pradėtų darbų, tačiau naujasis susižavėjimas žole kol kas nustūmė juos į šalį.
Ji išbandė ir reljefinę sienų dekoravimo techniką, tačiau suprato, kad tam reikėtų atskiros dirbtuvės, o tokios galimybės kol kas nėra. Tad žolės jai suteikė tai, ko ieškojo – galimybę vienu metu būti gamtoje, prisiliesti prie natūralios medžiagos ir kurti savo rankomis.
Pievų žolė jai tapo ne atsitiktine medžiaga ir ne dar vienu hobiu. Ji tapo būdu iš naujo pažvelgti į aplinką, prisiliesti prie senųjų ženklų ir kurti tai, kas yra sava. Gamtą, kurią anksčiau fiksuodavo fotoaparatu, Eglė dabar gali parsinešti namo – ne kaip fotografiją, o kaip savo rankomis surinktą, išdžiovintą ir supintą kūrinį.
Naujausi komentarai