Žygiai protėvių žirgais
Pokalbį pradedame ne nuo nueitų kilometrų, o nuo paties Ryčio. Kuo jis užsiima gyvenime? Pasirodo, šaltuoju metų laiku, šešiems ar septyniems mėnesiams, išvyksta uždarbiauti į užsienį, o vasaromis grįžta į Lietuvą.
„Iš esmės dirbu tam, kad vasarą galėčiau gyventi taip, kaip iš tikrųjų noriu“, – atvirauja jis ir tęsia, kad jo gyvenimas šiandien neatsiejamas nuo žemaitukų.
Nors gimė Kaune, vėliau augo prie jūros, dabar daug laiko praleidžia Kražiuose, Kelmės rajone. Būtent ten prieš kelerius metus jo gyvenime atsirado senojo tipo žemaitukas Alnis.
„Vasaras leidžiu pas ūkininką, žemaitukų augintoją Marijų Čekavičių. Jis kartu su sūnumi užsiima ekologine žemdirbyste, augina visą bandą žemaitukų ir aktyviai prisideda prie šios lietuviškos žirgų veislės išsaugojimo ir puoselėjimo. Mano Alnis užaugo būtent jo bandoje“, – pasakoja žygeivis ir priduria, kad jiedu su Marijumi susipažino atsitiktinai.
„Tuo metu jojau savo antrąją ilgo jojimo kelionę po Žemaitiją. Buvau pasiskolinęs kitą žirgą iš žmogaus, kuris taip pat augina žemaitukus. Tuo pačiu metu žygį organizavo ir Marijus. Mūsų keliai susikirto, susipažinome ir bendraujame iki šiol. Iš šios pažinties gimė dar viena idėja. Pavadinau ją „Žygiai protėvių žirgais“. Jei bus įdomu, galėsite pasekti socialiniuose tinkluose“, – sako jis.
„Marijus man nuomoja žirgus, o aš organizuoju turistinius žygius. Vieni atvyksta pajoti porai valandų, kiti leidžiasi į visos dienos ar net kelių dienų keliones“, – pasakoja Rytis, siekiantis, kad žmonės ne tik pamatytų žemaitukus, bet ir juos geriau pažintų.
Į kelią leidosi neplanuotai
Paklausus, kaip gimė mintis leistis „Camino Lituano“ keliu, vyras aiškina, kaip viskas prasidėjo: „Į Kražius atvyko vaikinas ir mergina iš Estijos. Jie atsivežė žirgus priekaboje, o namo norėjo grįžti raitomis. Prisijungiau prie jų kelionės ir lydėjau iki pat Latvijos sienos.“
Atsisveikinęs su bendrakeleiviais, Rytis ėmė svarstyti, ką daryti toliau. Iki Žagarės – vietos, kur prasideda šis piligrimų kelias, – buvo visai netoli. Tuomet spontaniškai gimė mintis: o kodėl jo neprajojus su Alniu per visą Lietuvą? Taip prasidėjo dar viena ilga Ryčio ir žirgo kelionė. Jau ketvirtoji.
Niekada nekeliu sau tikslo tiesiog nujoti iš taško A į tašką B. Man įdomiausia pažinti kraštą, jo žmones.
Paklaustas, kokia yra įprasta diena kelyje, pašnekovas neslepia: „Daugelis galvoja, kad visą dieną sėdžiu balne. Iš tikrųjų yra priešingai. Didžiąją kelio dalį einu pėsčiomis – maždaug 40–50 proc. dienos žingsniuoju pats. Apie trečdalį kelio joju žingsniu, o likusią dalį – risčia. Taip geriau pasiskirsto nuovargis tarp manęs ir Alnio.“
Nakvynės taip pat nuolat keičiasi. Kartais Rytis apsistoja piligrimų namuose, o kartais – svetingų žmonių kiemuose. Su savimi visuomet turi palapinę, miegmaišį ir kilimėlį, todėl dažnai pasitaiko naktų, kai įsikuria tiesiog prie ežero ar miško.
Visos dienos – kitokios
Kiekviena diena, anot pašnekovo, vis kitokia. Turbūt dėl to šis kelias toks įdomus. „Kelionės metu rašau dienoraštį – vakare atsisėdu ir prisimenu, kas tą dieną nutiko. Užrašus paskelbiu socialiniuose tinkluose, pridedu tos dienos nuotraukų. Pirmiausia tai darau dėl savęs. Smagu bus po kurio laiko sugrįžti prie tų įrašų ir iš naujo išgyventi kelionę. Tačiau tai – ne vienintelė priežastis“, – teigia jis.
Rytis sako norintis žmonėms parodyti, kad Lietuvą galima pažinti įvairiai. Vieni keliauja pėsčiomis, dviračiais ar automobiliais, o jis – su žirgu. Galbūt kada nors kas nors panorės išbandyti ir tokį keliavimo būdą. Tuomet jo patirtis pravers.
Kiek jau nukeliavo ir koks kelionės tikslas? – smalsauju. Nors už nugaros jau daugiau kaip 500 km, Rytis tikina, kad ši kelionė jam nėra sportinis iššūkis.
„Niekada nekeliu sau tikslo tiesiog nujoti iš taško A į tašką B. Man įdomiausia pažinti kraštą, sutikti žmones, pamatyti vietas, į kurias kitaip turbūt niekada neužsukčiau“, – dalijasi savąja kelionės filosofija raitelis.
Vis dėlto po kelių savaičių net ir gražiausias kelias ima keistis. Taip yra todėl, kad smegenys pripranta prie naujumo. Vaizdai vis dar gražūs, žmonės – įdomūs, tačiau jie nebekelia tokio stipraus įspūdžio kaip pirmosiomis dienomis. Nesiliaujantis judėjimas, neturint nuolatinės vietos, sekina psichologiškai. Atsiranda rutina. Tada didžiausiu iššūkiu tampa ne fizinis nuovargis ar kilometrai, o vidinė kova su mintimis apie pačios kelionės prasmę.
„Pradedi klausti savęs, kam visa tai, ar iš tikrųjų to nori, ar tau to reikia. Būtent šios kelionės metu supratau, kad tokiais momentais reikia tiesiog sustoti ir duoti protui pailsėti. Po kurio laiko viskas grįžta į savo vietas ir galima keliauti toliau“, – atvirauja žygeivis.
Svarbiausia – žirgo savijauta
Nors žemaitukai – viena ištvermingiausių arklių veislių (gali ilgai judėti nepavargdami, įveikti didelius atstumus), tačiau vis dėlto – kaip Alnis ištveria tokią kelionę?
Rytis tikina, kad Alnio savijauta – prioritetas. Todėl jo būklę nuolat stebi. Kelionės metu pasirūpina reguliariais sustojimais, leidžia Alniui iki valios prisiganyti. Mat žirgui tai labai svarbu. Jei negaus pakankamai maistinių medžiagų, ims liesėti, degins raumenis. Gali atsirasti net skrandžio problemų.
„Tuomet kelionė gali baigtis labai greitai. Taip pat turiu pasirūpinti, kad jam netrūktų vandens, nes dehidratacija žirgą gali ištikti labai greitai“, – aiškina šeimininkas ir džiaugiasi, jog kol kas Alniui viskas gerai. Tai patvirtino ir veterinaras, apžiūrėjęs jį, kai buvo apsistoję viename žirgyne netoli Kėdainių.
Kelyje esame gyvas įrodymas, kad šie žirgai yra be galo ištvermingi, drąsūs ir menantys kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikus ne tik istorijos vadovėliuose.
Istorijos priminimas
Rytis neslepia, kad žmonės, išvydę jį keliaujant su žirgu, reaguoja labai įvairiai. Dažniausiai – džiugiai. „Šypsosi, mojuoja, kelia nykščius į viršų, prieina pakalbinti ar net paprašo nusifotografuoti kartu. Būtent tokios akimirkos ir leidžia suprasti, kokį ryšį žmonės vis dar jaučia žirgams“, – sako jis.
Keliautojui smagu, kad žmonės gali prieiti, paglostyti žirgą, stebėti jį ne per televizorių ar telefono ekraną, o gyvai. Vyresni prisimena vaikystę, o jaunesni gal išvis pirmą kartą pamato tokią veislę – lietuvišką žemaituką.
Rytis įsitikinęs, kad keliaudami su Alniu jiedu tampa gyvu lietuviškos istorijos priminimu.
„Kelyje esame gyvas įrodymas, kad šie žirgai yra be galo ištvermingi, drąsūs ir menantys kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikus ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir šiandien – tiesiog čia ir dabar. Manau, žmonių širdyse šis gyvūnas nuo seno užima ypatingą vietą, todėl ir sukelia tiek daug gerų emocijų“, – svarsto R. Dragūnas.
Nėra blogo oro
Kaip dėl lietaus? Pašnekovas šypsosi – lietus jam tikrai nėra priešas. Šios vasaros orai permainingi, tačiau dėl to žygeivis nesiskundžia.
„Manęs dažnai klausia, ar sunku keliauti per lietų. Man atrodo, kad kur kas sunkiau būtų judėti per didelius karščius. Lietus turi ir savų privalumų: suminkštėja žvyrkeliai, mažiau dulka, lėčiau dyla pasagos, beveik nėra mašalų. Apsivelki lietpaltį ir eini“, – pasakoja jis.
Vis dėlto ilgesnis lietingas laikotarpis jau taptų rimtesniu išbandymu. Sušlaptų batai, pradėtų brinkti kojos, o tai galėtų sukelti rimtų problemų.
Paklaustas, kuris kelionės etapas buvo pats įdomiausias, R. Dragūnas atsako, kad kiekvienas jų savaip įsimintinas. Kiekviename kelyje sutinka įdomių žmonių, atranda naujų vietų ir išgirsta istorijų.
Didelį įspūdį jam paliko „Saulėtų naktų“ kempingas netoli Joniškio, kuriame keliautojas ilsėjosi dvi dienas. Kempingo šeimininkas papasakojo, kad prieš daugiau nei 100 metų šioje vietoje veikė arklių pašto stotis. Todėl ir šiandien aplinkiniuose laukuose kartais randama senų pasagų.
Paprastos svajonės
Vis dėlto Rytis įsitikinęs – įspūdingiausias kelionės etapas jo dar tik laukia.
„Šiąnakt ketinu joti per Kauną – tiesiai per Laisvės alėją. Planą jau turiu, belieka sulaukti vakaro. Manau, tai bus nepakartojama patirtis“, – viliasi žygeivis.
Kokios mintys kyla ilgomis kelionės valandomis? Rytis sako, kad jų būna įvairiausių – nuo kasdienių pastebėjimų iki gilesnių apmąstymų.
„Gyvenime negali visko kontroliuoti. Gali planuoti, ruoštis, stengtis numatyti rizikas, bet vis tiek ateina akimirkų, kai nutinka tai, ko nenumatei. Manau, visi gyvenime nuolat kažkuo rizikuojame. Tos rizikos visiškai išvengti neįmanoma, jei norime gyventi, o ne tik egzistuoti“, – filosofuoja jis.
Paklaustas apie ateitį, norus, svajones, Rytis ilgai nemąsto. Sako, kad jo svajonė labai paprasta: „Norėčiau nusipirkti žemės Lietuvoje. Ne butą mieste. Ne prabangų automobilį. Žemės. Pasistatyti namą. Parsivežti Alnį. Sukurti šeimą. Auginti vaikus.“
Vietoj pabaigos
Kai baigiame kalbėtis, Ryčio dar laukia ilgas kelias. Iki Seinų – keli šimtai kilometrų. Paskui dar reikės grįžti į Kražius.
Tačiau atrodo, kad finišas jam nėra svarbiausias. Svarbiausia – pats kelias ir žmonės, kuriuos jis sutinka; istorijos, kurias parsiveš namo.
Netrukus Rytis vėl užsimes kuprinę, paims Alnį už pavadžio ir leisis pirmyn. Lyg būtų dar viena eilinė diena.
Tačiau gal kaip tik tokios, iš pirmo žvilgsnio paprastos dienos, ir tampa istorijomis, kurias po daugelio metų prisimename ilgiausiai?
Naujausi komentarai