Birželio 9–10 d. Karalgirio–Padauguvėlės miške jis pristatė monospektaklį, paremtą tikrais faktais, kurio pagrindinė herojė – aktoriaus babytė Ona Liutvinaitė-Kvoščiauskienė, partizanų ryšininkė ir tremtinė.
– Išvydusi renginio afišą ir intriguojantį pavadinimą, iš pradžių pamaniau, kad vaidinsite naujame kino filme. Tačiau juk tai monospektaklis?
– Taip, bet tai nėra grynas monospektaklis. Tai kažkas tarp teatro ir dokumentinio pasakojimo. Todėl, norėdamas tiksliau apibūdinti šį sumanymą, vadinu jį storytelingu. Pasaulyje tokio pobūdžio pasakojimai priskiriami šiam žanrui, o koks būtų lietuviškas atitikmuo, net nežinau, nes pažodinis vertimas – „istorijos pasakojimas“ – šiuo atveju yra gerokai per siauras.
Žiūrovai matys vaizdo projekcijas, kuriose bus ir meninių vaizdų, ir mano tėčio interviu. Taip pat bus rodoma autentiška filmuota medžiaga iš vienos svarbios partizanų palaikų atkasimo vietos. Žinoma, viskas suksis apie mano babytę – partizanų ryšininkę, tremtinę.
– Pristatykite savo babytę ir atskleiskite paslaptį – kodėl ją vadino bandite, kaip sakoma Jūsų kūrinio pavadinime?
– Mano babytė (taip ją vadinau) – O. Liutvinaitė-Kvoščiauskienė. Iš pirmo žvilgsnio – paprasta lietuvaitė. Jos broliai po karo išėjo į mišką partizanauti, o stribai nusprendė spausti Onutę, kad ši išduotų jų buvimo vietą.
Dėl to ji sulaukė įvairiausių grasinimų. Galiausiai buvo sudegintas jų namas ir babytei nebeliko nieko kito, kaip tik sekti paskui brolius į mišką. Savo sūnų – mano tėtį – ji paliko globoti diedeliui ir jo seseriai, o pati pasitraukė pas partizanus. Keletą metų gyveno miške: virė kovotojams maistą, buvo ryšininkė, perdavinėjo žinias.
Vėliau babytė buvo sučiupta ir žiauriai kankinama, siekiant išgauti informaciją apie besislapstančius brolius. Iš pradžių pateko į Kauno kalėjimą, kur buvo tardoma, mušama. Nepavykus jos prakalbinti, buvo ištremta į Sibirą. Kartu ištremtas ir jos tėtis. Mama spėjo pasislėpti. Vienas brolis žuvo miške, kitas buvo sugautas ir taip pat išvežtas į Sibirą.
Spektaklyje pasakoju ir apie tai, kaip jai pavyko sugrįžti į Lietuvą, surinkti artimųjų palaikus, vėl susitikti su savo mama ir tėčiu.
Kodėl pasirinkau tokį pavadinimą? Dėl jo ilgai dvejojau. Tačiau būdamas mažas ne kartą girdėjau tėtį sakant, kad „babytė buvo banditė“. Tada nelabai supratau, kodėl ji banditė ir kuo ji nusikalto. Tik vėliau, jau paaugęs, sužinojau, kad sovietų propaganda Lietuvos partizanus vadino banditais. Tėtis vaikystėje taip pat girdėdavo užgauliojimų, esą jis yra banditės vaikas. Tą skaudulį nešiojosi ilgus metus.
Kai pats pradėjau gilintis į šią temą ir ieškoti archyvinės medžiagos, pamačiau, kad spaudoje ir oficialiuose dokumentuose partizanai nuolat buvo paniekinamai vadinami banditais. Sovietų valdžiai jie buvo pavojingi žmonės. Radau įrašą, kad ir mano babytė, ir jos brolis buvo nuteisti už „banditizmą“.
Tačiau ji nepasidavė. Kovojo, iškentė tremtį ir po daugelio metų sugrįžo namo. Susigrąžino tėtį, parsivežė amžinatilsį brolio palaikus...
– Ar Jūsų babytė, išėjusi partizanauti į mišką, turėjo slapyvardį?
– Kiek žinau, ne. O gal tiesiog aš to nežinau. Galbūt nemokėjau išklausti. Juk jos pasakojimus užrašiau prieš maždaug 30 metų, o apie slapyvardį babytė man nieko nepasakojo.
– Kodėl babytė paprašė Jūsų užrašyti tuos pasakojimus ir kada kilo mintis iš šios autentiškos medžiagos sukurti jautrų monospektaklį?
– Savo istorijoje pasakoju, kaip atsidūriau miške su skautais ir kaip sužinojau, kad mano babytė buvo susijusi su partizanais. Tuomet paprašiau jos daugiau apie tai papasakoti, o ji iškėlė vieną sąlygą: „Tuomet turėsi viską užrašyti.“
Man buvo maždaug penkiolika metų. Istorija pasirodė labai žiauri, todėl užrašus padėjau į šalį ir kuriam laikui juos pamiršau. Vėliau, kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mano kurso vadovas, režisierius Jonas Vaitkus, kūrė filmą „Vienui vieni“ apie tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį, kai rezistencinis judėjimas priešinosi sovietų okupacijai. Taip vėl prisiliečiau prie temos apie partizanus.
Kurso draugams papasakojau, kad mano babytė buvo partizanų ryšininkė. Tada supratau, kad beveik kiekvienoje lietuvių šeimoje kas nors buvo ištremtas, kas nors nukankintas, kas nors neteisingai apkaltintas. Aplinkui mačiau daugybę žmonių, kurie patys ar per savo artimuosius buvo tai išgyvenę. Tačiau minties kurti spektaklį šia tema tada dar tikrai neturėjau.
– Vietą premjerai pasirinkote išskirtinę – Karalgirio–Padauguvėlės mišką. Kaip rašėte kvietime, tai Kauno rajone esantis miškas netoli Jūsų gimtosios Vilkijos.
– Ten yra autentiška partizanų vasaros stovyklavietė. Netoliese stovi tikri bunkeriai. Vienas jų restauruotas, kitas, deja, jau sutrūnijęs. Stovyklavietė įrengta dauboje. Išlikusi ir laužavietė, prie kurios vasaromis partizanai gamindavo maistą, dainuodavo, šokdavo.
Prie šios vietos atnaujinimo prisidėjo daug šviesių žmonių: Vilkijos girininkas, šaulys Kęstutis Markevičius, šaulys Gediminas Armonavičius ir kt. Jie žinojo, kad mano babytė buvo šių vietų partizanė, todėl pakvietė mane vesti stovyklavietės atidarymą. Tačiau net ir tada nekilo mintis ką nors daryti – ženklai pradėjo rodytis maždaug prieš porą metų.
– Apie kokius ženklus kalbate?
– Kartą atsidūriau renginyje, kuriame buvo kalbama ir apie tremtį, ir apie šiandieną – apie dieną X, mūsų visų saugumą. Prisipažinsiu, tas renginys manyje įžiebė tokią liepsną, kad supratau: turiu ką nors daryti, nes tai, kas vyksta dabar pasaulyje, kelia nerimą.
– Kai jau supratote, kad turite imtis šios skaudžios temos, ką darėte pirmiausia? Puolėte rašyti scenarijų?
– Pirmiausia ėmiau galvoti, kokią pasakojimo liniją pasirinkti. Nusprendžiau istoriją kurti per tėčio prizmę. Supratau, kad nenoriu apsikrauti sausomis datomis. Norėjau, kad pasakojimas paliktų įspūdį ir jaunam žmogui, kuris niekada nėra susidūręs su tokiais istorijos baisumais.
Lankiausi archyvuose. Radau prosenelio nuotrauką, darytą lagerio nario pažymėjimui. Po vienu tardymo protokolu aptikau babytės parašą, o šalia jo – tarsi nudžiūvusių ašarų dėmę...
Po ilgų valandų archyvuose pradėjau raginti žmones socialiniuose tinkluose ieškoti informacijos apie savo artimuosius, kovojusius miškuose. Keletas žmonių tai padarė ir vėliau pasakojo radę daug vertingos medžiagos.
Iš Lietuvos kultūros tarybos gavau šiek tiek lėšų projektui, tačiau didžiąją dalį išlaidų vis tiek teko padengti savo lėšomis. Todėl prieš premjerą daug ką dariau pats. Galva buvo pilna įvairiausių rūpesčių, nors, žinoma, turėjau ir nedidelę pagalbininkų komandą.
Organizaciniai darbai man ne naujiena. Kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė, Kulautuvoje su choristais stačiau spektaklį po atviru dangumi. Po karantino Ozo parke surengiau fotografijų parodą „Kėdės laukia žiūrovų“, kuria kviečiau žmones sugrįžti į teatrus.
Organizatorius buvau ir vaikystėje. Pamenu, kaip suburdavau vaikus Užgavėnių šventėms. Išdalydavau kaukes, ranka rašytus lapelius su tekstais, kuriuos jie turėdavo sakyti eidami per Vilkijos gyventojų namus. Vėliau, kai pradėjau rengti kaukėtas Užgavėnių eisenas, iš diedelio ir babytės pasiskolindavau net arklį su vežimu. Tuomet per Vilkiją jau traukdavome kaip tikra trupė.
Nesinori nei apdovanojimų, nei liaupsių. Norisi tik vieno – kad šis monospektaklis suvirpintų žmonių sielas, paliktų jose pėdsaką.
– Ką pasikvietėte į premjerą miške?
– Buvo ir mano mamytė, seserys, tėtis. Jis taip pat yra vienas šios istorijos dalyvių, todėl ekrane jo prisiminimų tikrai daug.
Premjerai skyriau dvi dienas. Vieną dieną suvažiavo daug kviestinių svečių iš Vilniaus – kolegos aktoriai, draugai, pažįstami. Kitą dieną skyriau žmonėms, kurie registravosi iš anksto, taip pat vilkijiečiams. Turėjome 120 sėdimų vietų. Registracija baigėsi per porą valandų, tai mane labai nudžiugino. Supratau, kad ši tema daugeliui aktuali. Todėl tikrai neketinu šio pasakojimo numarinti – ieškosiu erdvių miestuose, kur galėčiau jį rodyti.
Aišku, miško kaip renginio vietos jau nebesirinksiu – o kas, jei nepavyktų „užsakyti“ gero oro? Tačiau kokia nors išskirtinė erdvė šiam pasakojimui tikrai tiktų. Galėčiau jį rodyti net mokyklose. Tai būtų tarsi gyva, autentiška istorijos pamoka apie pokarį ir rezistenciją.
– Kokią didžiausią gyvenimo pamoką gavote iš savo babytės? Ar yra jos žodžių, gyvenimo taisyklių, kurios Jus lydi iki šiol?
– Oi, tų pamokų iš abiejų – tiek diedelio, tiek babytės – gavau labai daug. Tačiau svarbiausia, ko jie mane mokė, buvo pagarba kitam žmogui. To juos mokė ir bažnyčia, ir dešimt Dievo įsakymų. Jie nuolat kartodavo: „Nesielk su kitu žmogumi taip, kaip nenorėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.“
– Savo pasakojimuose ir interviu dažnai grįžtate prie vaikystės kaime. Bėgant metams gimtinė tapo dar svarbesne Jūsų tapatybės dalimi? Ar dažnai iš sostinės grįžtate namo?
– Mano kaimas – Vilkija. Ten leisdavau vasaras pas babytę ir dieduką. Jie turėjo tikrą ūkį, o jame – net kalakutų! Pamenu, kaip rinkdavau jų plunksnas. Kieme stovėjo sena vandens talpykla, kurioje plukdydavau laivelius, pasidarytus iš malkos skiedrų. Šilto karvės pieno nemėgau, bet šaltą, vakarykštį, iš šaldytuvo, galėdavau gerti tiesiog kibirais (juokiasi). Užkąsdavau babytės keptu batonu su namine aviečių uogiene. O, Dieve, kaip buvo skanu!
Kaip matote, prisiminimų apie gyvenimą kaime mano galvoje labai daug. Prisimenu ir bites, kurias laikė seneliai. Matydavau, kaip jie kopinėja medų, kaip pila jį į stiklainius. Mačiau sviesto plakimą senovine sviestamuše. Mačiau, kaip babytė krosnyje kepa tikrą duoną ir kūčiukus. Tik dabar suprantu, kokia didžiulė dovana buvo tos autentiškos patirtys kaime.
– Studentui, būsimam aktoriui, babytė kaimiškų lauktuvių turbūt nepagailėdavo?
– Deja, kai buvau dvyliktoje klasėje, mano babytė iškeliavo anapilin. Liko tik diedelis. Tačiau ir jis manęs be kaimiškų kiaušinių į Vilnių neišleisdavo (juokiasi).
– Smagu, kad tie kaimiški kiaušiniai padėjo – baigėte studijas ir scenoje esate jau daugiau nei dvidešimt metų.
– Tikrai daugiau. Vaidinti pradėjau dar studijų metais. Su kursiokais pastatėme režisieriaus Agniaus Jaunkevičiaus spektaklį „Užribis“, kurį rodėme tuomečiame Kauno dramos teatre (dabar – Nacionalinis Kauno dramos teatras – aut. past.). Su šiuo spektakliu keliavome ir po studentų festivalius užsienyje – aplankėme Amsterdamą, Brno, Sankt Peterburgą.
Beje, pirmieji mano, kaip jauno aktoriaus, žingsniai taip pat buvo Kauno dramos teatre. 2003 m. režisierius Gintaras Varnas pakvietė mane dirbti į Kauną.
Sovietų propaganda Lietuvos partizanus vadino banditais. Tėtis vaikystėje taip pat girdėdavo užgauliojimų, esą jis yra banditės vaikas.
– Kaip manote, ar dabartinis E. Kvoščiauskas labai skiriasi nuo to jauno vaikino, pradėjusio aktoriaus karjerą Kauno dramos teatre?
– Tikrai taip. Į Kauno dramos teatrą ėjau išskėstomis rankomis, tačiau šiandien, lygindamas save tuometį ir dabartinį, matau, kad anuomet buvau tik varliukas, tik drebantis studentukas.
Beje, Kauno dramos teatras man tapo dar viena profesine mokykla po akademijos. Esu be galo dėkingas visiems šio teatro aktoriams, su kuriais teko dirbti beveik šešerius metus. Pamenu, kreipdavausi į juos „jūs“, o jie atsakydavo: „Ačiū už tavo mandagumą, bet dabar jau sakyk „tu“ (juokiasi).
Jei dabar atsidurčiau toje pačioje scenoje, žinoma, būčiau kur kas stipresnis, drąsesnis, nes turėčiau daugiau patirties – ir sceninės, ir gyvenimiškos. Tada buvau labai jautrus, bailus. Jautrumas liko, bet šiandien esu gerokai stipresnis.
– Esate ne kartą išsitaręs, kad aktorius į spektaklį gali neateiti nebent savo mirties atveju. Ar šiandien vis dar gyvenate pagal šią taisyklę?
– Taip mus auklėjo kurso vadovas, režisierius J. Vaitkus. Dėl to dažnai tenka pasiginčyti su kolegomis, kai jie siūlo spektaklį dėl aktoriaus ligos nukelti į kitą dieną. Purkštauju, pykstu, skaitau moralus (ypač jaunesniems), nes man nenuvilti žiūrovo yra šventa aktoriaus pareiga. Gal esu pernelyg senamadiškas, bet man atrodo, kad į sceną turi eiti net ir pačiu sudėtingiausiu atveju.
– Nebūsiu originali, bet drįsiu paklausti: ar dar yra vaidmuo, apie kurį svajojate?
– Gyvenimas sudėlioja taip, kad staiga atsiranda vaidmuo, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo visai neįdomus. O paskui pradedi repetuoti, vaidinti ir jį pamilsti.
Todėl negalėčiau įvardyti vieno konkretaus vaidmens. Kadaise svajojau suvaidinti monospektaklyje – ir netikėtai tokia galimybė atsirado. Šiandien kuriu pasakojimą apie savo babytę, nes kažkada norėjau su žmonėmis kalbėtis prasmingomis temomis.
Žodžiu, viskas teka savo vaga. Noriu vaidinti, noriu būti teatre, kine. Esu dėkingas gyvenimui, kad jis vis pamėtėja tokių galimybių.
– Į sceną jau žengiate be baimės?
– Oi, ne. Visko būna. Žinoma, yra spektaklių, kuriuos vaidiname jau keturiolika metų. Tuomet drąsiau – jie įaugę į atmintį. Tačiau štai ateina į spektaklį geras pažįstamas ar draugai, atvykę iš užsienio, ir vėl kažkas pasikeičia – tarsi įsijungia nauja jaudulio vibracija.
Ką jau kalbėti apie premjeras. Arba, kaip šįkart, apie savo paties projektą. Baisu, kaip žmonės jį priims, kaip sureaguos. Nesinori nei apdovanojimų, nei liaupsių. Norisi tik vieno – kad šis monospektaklis suvirpintų žmonių sielas, paliktų jose pėdsaką.
– Ką konkrečiai norite, kad žiūrovai išsineštų iš Jūsų spektaklio – kokią emociją, mintį apmąstymams?
– Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog neturime pamiršti šito skaudaus istorinio laikotarpio. Taip pat norėčiau, kad susimąstytume, kaip lengvai kartais švaistomės žodžiu „laisvė“, iki galo nesuvokdami, kokie šiandien esame laimingi turėdami tai, ką turime.
– Jei galėtumėte po spektaklio kelioms minutėms susitikti su savo babyte, ką jai pasakytumėte? Kaip manote, ką pati babytė pasakytų, pamačiusi Jūsų spektaklį?
– Norėčiau jos paprašyti nepykti, jei spektaklio pavadinimas pasirodė per grubus. Dėl jo labai ilgai svarsčiau. Tad jeigu įžeidžiau – nuoširdžiai atsiprašau.
Ką ji pati pagalvotų? Nežinau. Labai tikiuosi, kad palaikytų mano sumanymą. Per tuos dvejus metus, kai nusprendžiau imtis šio darbo, mane lydėjo daugybė ženklų.
Sykį atsitiktinai pas vieną fotografą pamačiau seno, nebeveikiančio geležinkelio tilto per Nerį nuotrauką. Susitariau, kad jis mane ten nufotografuotų. Tie metalai, tos sunkios konstrukcijos pakišo mintį – o gal būtent šiuo tiltu žmonės buvo vežami į tremtį? Vėliau archyvuose radau duomenų, kurie šią mano mintį beveik patvirtino.
Kitas ženklas buvo dar keistesnis. Videografas mane ant to tilto filmavo iš nugaros. Pakėliau akis į dangų – buvo saulėta diena, plaukė vos keli debesėliai, o tarp jų švietė mažytė vaivorykštė. Ji man pasirodė tarsi ženklas iš babytės, kad viską darau teisingai. Tikiuosi, taip ir yra (šypsosi).
Naujausi komentarai