PROFESIONALUMAS JUVELYRUI SUTEIKĖ GALIMYBĘ PRISILIESTI PRIE KARALIŠKŲJŲ RELIKVIJŲ

Renesanso juvelyrikos meistrai metalui šlifuoti naudojo pemzą, o kad metalo tarpai taptų blizgūs, juos šveisdavo siūlu, apteptu iš sutrintos žemės pagaminta pasta. Šias ir daugelį kitų ano meto meistrų paslapčių išsiaiškino juvelyras Darijus Gerlikas, pasiryžęs rekonstruoti XVI a. Lietuvos valdovų renesansinius žiedus.

Žinios – iš Florencijos

Senieji tauriųjų metalų papuošalai – XVI a. auksakalystės meno liudytojai. Istoriniai šaltiniai pasakoja apie Valdovų rūmuose buvusį auksakalystės centrą, Žygimanto Augusto dvaro lobyną, rūmuose dirbusius auksakalius, brangakmenių raižytojus, graviravimo meistrus ir pirklius iš įvairių šalių. Žinias apie čia dirbusius auksakalius patvirtina ir per archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti auksiniai papuošalai su brangakmeniais.

Šiuolaikinei auksakalių gildijai atstovaujantis juvelyras D.Gerlikas – rekonstruotų XVI a. renesansinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žiedų, tarp jų – ir priklausiusio Barborai Radvilaitei, autorius. Jis džiaugiasi, kad atliekant auksinių žiedų su brangakmeniais rekonstrukcijas teko dirbti ne vien kūrybinį, bet ir istorinį – atkuriamąjį darbą, pasigilinti į to meto technologinius procesus ir tendencijas.

Kaip pasakoja D.Gerlikas, idėja atkurti senovinius žiedus kilo išvydus juos tuomet dar statytų Valdovų rūmų ekspozicijoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale.

"Pirma užuomina, kad yra tuose žieduose kažkas tokio, kas mane traukia, buvo Valdovų rūmų radinių paroda Senajame arsenale, kuri buvo atidaryta 2004 m., – pasakoja juvelyras. – Buvau atidaryme, tuometis muziejaus direktorius Romualdas Budrys vedė ekskursiją, ir vieną eksponatų apibūdino kaip patį gražiausią žiedą. Tada man kilo klausimas – kodėl jis taip vertinamas? Aš jį labai įdėmiai apžiūrėjau. Tai tikrai buvo kažkas neįtikėtino, gražaus ir niekur nematyto. Ir kilo tokia idėja – gal galėčiau ir aš tokį padaryti. Ta mintis man įstrigo. Praėjo daugiau nei dešimt metų ir aš gavau galimybę, turėdamas savo patirtį, atkurti net kelis renesansinius žiedus."

Vertybės: Barboros Radvilaitės ir kitų žiedų rekonstrukcijas norintys gali pamatyti eksponuojamus Valdovų rūmų muziejuje. Ramunės Vaičiulytės nuotr.

O juvelyro patirtis tikrai nemenka. Nors juvelyrika buvo vaikystės svajonė, kelias į jos išsipildymą buvo vingiuotas. Dailės akademijoje jis studijavo dizainą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, išvyko semtis patirties: iš pradžių – į Daniją, paskui – į Italiją, kur praleido aštuonerius metus. Renesanso lopšiu laikomoje Florencijoje mokėsi architektūros, paskui – juvelyrikos. Tada nusišypsojo laimė trejus metus padirbėti senas juvelyrų tradicijas puoselėjančiose Chilleri šeimos dirbtuvėse. Šios giminės atstovai nuo XIX a. kolekcionuoja juvelyrikos dirbinius, turi savo parduotuves ir dirbtuves.

Lietuvoje įprasta, kad juvelyras daro viską. Italijoje labai aiški specializacija: vienas dirba tik su akmenukais, kitas tik graviruoja, trečias daro emalį ar kita. Visi jie sudeda savo darbą ir gauna vieną kūrinį. D.Gerlikui teko dirbti kaip juvelyrui, kuris įtvirtindavo akmenukus, – tiek senuoju, tiek naujuoju būdu.

"Ten aš išmokau tos senosios technologijos, kurios, kaip grįžęs į Lietuvą pastebėjau, čia beveik niekas nenaudoja, – kai rėžtuku metalas užverčiamas ant smulkių akmenukų ar net stambesnių akmenų, tada akmenys apkalami ir tik paskui nudildomas metalo perteklius, kad liktų tik keturios kojytės, kurios akmenį laiko", – sako juvelyras.

Sakoma, kad Barboros Radvilaitės žiede esantys brangakmeniai yra tarsi palinkėjimai: rubinas – šlovės, išminties, valdžios, aistros, meilės, smaragdas – taikos, ramybės, deimantas – nuoširdumo.

Dar įdomu tai, kad Italijoje nedirbama su didinamuoju stiklu – turi pasikliauti tik savo akimis. Didinamasis stiklas ten naudojamas tik tada, jei reikia kažką patikrinti. Sako – juk žmogus žiūrės ne per mikroskopą, o plika akimi. Jeigu kažkas yra neidealiai tiesu, tai suteikia daiktui gyvumo, o kiekvienas kūrinys turi savo meistro braižą.

Profesinis išbandymas

Italijoje įgyta patirtis D.Gerlikui gerokai pravertė po daugiau nei 20 metų, 2015-aisiais, kai jis gavo galimybę ir ryžosi, kaip pats sako, profesiniam išbandymui ir savo galimybių pasitikrinimui – pamėginti atkartoti juvelyrinius dirbinius, kurie buvo sukurti dar XVI a.

Susipažinęs su archeologe Rasa Valatkevičiene, Valdovų rūmuose atsakinga už metalo dirbinių restauravimą, aptaręs žiedų rekonstrukcijos idėją, juvelyras parašė į Kultūros tarybą, gavo stipendiją ir pradėjo dirbti.

Pradžia buvo tyrinėjimas, analizavimas, informacijos rinkimas. Tiesiog atėjo pirmadienį, kada muziejus uždarytas, pasižiūrėti, išsimatuoti, su mikroskopu išanalizuoti renesansinį žiedą, kaip techniškai kas yra padaryta. Juk matomas tik akmens paviršius, o apatinės jo dalies negali pasižiūrėti, nes jis įtvirtintas – vertingo radinio juk neišardysi.

"Turėdamas įgūdžių, daug ką perpratau gana greitai. Supratau – viskas padaroma, tik reikia taisyklingai ir racionaliai susidėlioti seką. Ėmiau ir padariau, tik užtrukau dvejus metus, nors, maniau, pavyks per metus", – sako D.Gerlikas.

Tie dveji metai jam buvo labai kūrybingas laikas, kai ieškojo ne tik formų, bet ir praktinių dalykų – tinkamų akmenukų. Čia nemenkai pagelbėjo bendradarbiavimas su gemologu, Lietuvos prabavimo rūmų brangakmenių ekspertu Mindaugu Čebatariūnu. Jis jau buvo tuos žiedus analizavęs, todėl padėjo surasti ir atkurti, kaip Renesanso epochoje tie akmenys buvo šlifuojami.

Nustebino rubino dydis

"Žiedo su rubinu nuotraukoje aiškiai matyti rėžtuko žymės. Tai nėra idealus brėžimas – matyti, kad gyva ranka tiesiog yra įrėžta. Man tai buvo pats gražiausias dalykas – tai yra gyvo žmogaus darbas. Vienas dalykas – technologija, kitas – suteikti metalui gyvumo, kai pamatai tą žiedą ir jauti, kad jis tau kažką pasakoja, kalba. Papuošalas gal ir nėra idealiai simetriškas, bet jis yra gyvas", – įspūdžiais dalijasi juvelyras.

Pasak jo, pačiupinėjus žiedą labai nustebino, kad jis toks mažytis. Kitas nustebinęs dalykas – kad rubinas toks didelis, beveik 07-08 karato.

"Iki to laiko gal nekreipdavai dėmesio – rubinas yra rubinas. Mes matome daug tų rubinų – tokių sintetinių gražių. Ir niekada nepaklausiame savęs, o kiek kainuoja natūralus rubinas ir kur jį rasti? – sako D.Gerlikas. – Kai pradėjau ieškoti, išsiaiškinau, kad ne taip paprasta rasti, nes net pasaulyje jų labai nedaug tėra. Yra Birmoje pagrindinė radimvietė, kur patys gražiausi vadinamieji balandžio kraujo rubinai. Šiaip taip suradau tam žiedui panašaus atspalvio rubiną, kurį padėjo šlifuoti gemologas M.Čebatariūnas. Buvo šaunu pasikonsultuoti apie patį akmenį, apie jo šlifavimą."

Taip buvo sukurti du žiedai – lyg ir vienodi, bet iš tiesų ir skirtingi. Pirmas labai mažytis, su labai iškilia ir didele centrine dalimi. Antrąjį, remdamasis ieškojimais, kokia galėjo būti emalė, kuri ant rasto žiedo neišlikusi, meistras padarė su emale. Deja, archyvuose nėra jokio tiesioginio šio žiedo aprašo, tad galima tik spėti, kaip tiksliai jis kažkada atrodė, ir tik spėlioti, kas galėjo tokio mažo dydžio žiedą nešioti.

Pavyzdys: Barboros Radvilaitės žiedo kopiją juvelyras sukūrė vadovaudamasis vien žiedo piešiniais bei aprašymu. Gedimino Trečioko nuotr.

"Žiedą su rubinu pagal jo stilistiką priskirčiau vokiškai, Vakarų Europos tradicijai, – sako juvelyras. – Daryčiau netgi tokią prielaidą, kad jis galėjo atkeliauti su pirmąja Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaite, nors istorikai neturi jokių žinių tai patvirtinti. Tai yra mano spėjimas, padarytas analizuojant žiedą. Jis yra labai mažytis, o Elžbieta ištekėjo labai jauna, 15–16 metų, mirė 19-os."

Sužavėjo nematytomis formomis

Kitas D.Gerliko atkurtas juvelyrinis dirbinys – žiedas su deimantu. Tas pats, kuris kadaise, pamatytas parodoje, sužavėjo menininką savo stilistika, originalumu, niekur nematytomis formomis. Akmenį – deimantą – tarsi laiko lapeliai, lyg vynuogės. Visas žiedas graviruotas ir dengtas emale. Reikėjo nemažai pavargti, kad suprastų, kaip jis buvo padarytas, kaip meistrai tuo metu sugebėjo tokias formas išgauti.

Paaiškėjo, kad žiedas darytas kalinėjimo technika, pumpurėliai yra lituoti, centrinė dalis taip pat prijungta. Deimantas jame kvadratinis, piramidinio šlifavimo, turintis kelias dar ir papildomas briaunas.

Ir čia juvelyras įkliuvo su akmeniu – labai sunku buvo jį surasti. Deimantas – kieta medžiaga, todėl labai sunkiai šlifuojasi, tad Renesanso laikais šie akmenys juvelyrikoje neturėjo tiek briaunelių, kiek turi dabar apdorojami deimantai. Šiais laikais paprasto briliantinio šlifavimo deimantas turi 58 briauneles, o senojo žiedo deimantas – tik apie 10. Buvo iššūkis rasti tiek akmenį, kuris atitiktų tą laikotarpį, tiek ir kas jį perbriaunuotų. Pagaliau po metų paieškos Londone pavyko rasti pagyvenusį meistrą, kuris dar turi stakles ir pats deimantus šlifuoja, tiksliau – perbriaunuoja. Kitaip sakant, teko akmenį sugadinti, kad būtų parodytas autentiškas šlifavimas, būdingas Renesanso laikotarpiui.

Turėjau galimybę studijuoti ir dirbti Italijoje, prisiliesti prie senųjų Lietuvos vertybių, o dabar mano misija – patirtį ir žinias perteikti kitiems.

"Kalbant apie pačią žiedo stilistiką – manau, kad tai yra tas laikotarpis, kada Bona Sforca atsivežė iš Italijos meistrų. Mano manymu, ta stilistika artima Italijos meistrams. Žiedas su deimantu, manau, galėjo būti padarytas Vilniuje, bet yra ta italų šiluma, vynuogių kekės apdailoje, tad įtakos turėjo italų meistrai. Man, prisipažinsiu, iki šiol jis yra pats įspūdingiausias žiedas, kurį teko čiupinėti, ir malonu, kad prisidėjau prie jo atkūrimo", – sako D.Gerlikas.

Barboros Radvilaitės žiedas

Trečiasis juvelyro atkurtas žiedas vadinamas Barboros Radvilaitės žiedu. Jis rastas Katedroje, kai lenkai po 1931 m. potvynio pradėjo tvarkyti rūsius ir atrado karališkąją kriptą, kurioje palaidoti Elžbieta Habsburgaitė, karalius ir Barbora Radvilaitė. Prie jos buvo žiedas su deimantu, smaragdu ir rubinu.

1932 m. šis žiedas jau buvo eksponuojamas parodoje, tačiau karo metais dingo. Tad jį D.Gerlikui teko atkurti pagal piešinius ir aprašymą: auksinis, yra juodo emalio, su trimis akmenimis – rubinu, smaragdu ir deimantu.

"Pagal piešinį ėmiausi jį atkurti ir, manau, pavyko – išėjo gražus žiedas ir gal kiek netikėtas, nes yra trys akmenys, o esame įpratę matyti vieną akmenuką. Tad ir darbo buvo trigubai, nes reikėjo tris akmenis ir surasti, ir nušlifuoti, ir įstatyti. Bet technologijas jau žinojau, tai viskas buvo paprasčiau", – pasakoja juvelyras.

Barboros Radvilaitės žiedui su gemologu M.Čebatariūnu rado nepagerintus (kai akmenys būna dažomi, užpildomi stiklu, angliškai – treated), tikrus brangakmenius. Centrinis – smaragdas, jis yra apvalus, kaip žirnis, o deimantas ir rubinas – stačiakampio formos, viršus plokščias, apačia smailėjanti. Sakoma, kad Barboros Radvilaitės žiede esantys brangakmeniai yra tarsi palinkėjimai: rubinas – šlovės, išminties, valdžios, aistros, meilės, smaragdas – taikos, ramybės, deimantas – nuoširdumo.

Kalbėdamas apie technologinius procesus D.Gerlikas atkreipė dėmesį, kad tais laikais nebuvo elektrinių variklių, metalui šlifuoti tais laikais buvo naudojama pemza ir siūlas. Iš trintos žemės pagamindavo pastą ir ją panaudodavo šlifuojant su siūlu, kad metalo tarpai taptų blizgūs. Apie tai jis taip pat sužinojo mokydamasis ir dirbdamas Italijoje.

"Man šis renesansinių žiedų atkūrimas buvo naujas iššūkis ir galimybė vėl mokytis, – sako juvelyras. – Dabar mano pagrindinė veikla – perduoti žinias savo juvelyrikos mokykloje "Vilnensis" ir dėstant Vilniaus dailės akademijoje. Turėjau galimybę studijuoti ir dirbti Italijoje, prisiliesti prie senųjų Lietuvos vertybių, dabar mano misija – patirtį ir žinias perteikti kitiems."