Regina Katkienė prašo nevadinti jos lėlininke. Sako, kad tik truputį prisilietė prie lėlių kūrimo paslapčių. Daugiau nei 20 metų atidavusi floristikos menui moteris šiandien kuria gėlių kompozicijas savo malonumui. O lėles? „Norėčiau nors ir dabar, bet to negali daryti priebėgomis, kai galvoje rikiuojasi daugybė degančių darbų. Lėlėms reikia vidinės pusiausvyros ir ramybės“, – lėtai renka žodžius ji.

Apie save

Esu baigusi chemijos mokslus. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, susidomėjau floristika ir šiam menui skyriau daugiau nei 20 metų. Tarp jų atsirado ir mano lėlės...

Apie estetikos jausmą

Visos mano vaikystės vasaros prabėgo ne kaime, bet pas močiutę ir tetas Dauguose. Tai nuostabus mažas miestelis netoli Alytaus, pusiasalyje tarp ežerų. Kiekvieną vasarą į jį suplaukdavo daugybė jaunimo – studentų iš Dailės akademijos, sportininkų, mat jame vykdavo sporto stovyklos. Tačiau svarbiausia, kad Daugai buvo ne tik labai gyvas, bet ir labai žalias miestelis. Gal toji aplinka su daug gamtos, gėlių, žalumynų ir įskiepijo manyje tą estetikos jausmą? O gal tai padarė mama, turinti auksines rankas? Dabar jai 92-eji, bet iki šiol visą mūsų giminei primezga kojinių, visus apdovanoja savo siuvinėtomis staltiesėmis. Per kiekvienas šventes puošiu jomis stalą.

Apie gėles

Esu kilusi iš Panevėžio. Puikiai atsimenu, kaip grįždama namo vis užsukdavau į Respublikos gatvėje esančią gėlių parduotuvę. Tais laikais visų namuose augo vienodos gėlės ir kažkokios naujovės buvo retenybė. Moksleivių atostogų metu įsiprašiau padirbėti Apželdinimo tresto šiltnamiuose. Ten augino tik rožes ir gvazdikus. Daugiau jokių skinamų gėlių tais laikais nebuvo. Iki dabartinių olandiškų žiedų įvairovės dar turėjo praeiti nemažai laiko. Prasidėjus mokslo metams, kai baigiau darbą tuose šiltnamiuose, gavau dovanų apvalios formos kaktusą. Dabar tai jokia egzotika, bet anais laikais, oi... Tebeturiu jį iki šiol (tiksliau, jo atžalą). Kiekvieną pavasarį sąžiningai pražysta per mano gimtadienį.

Apie floristiką

Būtent Panevėžyje, pamenu, buvo surengta pirmoji Lietuvoje gėlių kompozicijų paroda. Su kokiu smalsumu ją apžiūrinėjau! Galbūt tai ir buvo pirmosios floristikos užuomazgos mūsų krašte. Juk pavadinimo „floristas“ Lietuvoje dar nebuvo, kaip ir mados dekoruoti šventines patalpas gėlių kompozicijomis. Nauji vėjai iš užsienio papūtė tik Nepriklausomybės laikais. Tuomet įsisteigė ir Lietuvos floristų asociacija, atsirado floristo specialybė. Iki tol visa tai, apie ką kalbame, vadinta paprasčiausiu gėlių komponavimu.

Sudėtinga: naujausi Reginos darbai – plokščiaveidės tekstilinės lėlytės, kurioms nupiešti gyvus veidukus buvo nemažas iššūkis. R. Katkienės asmeninio archyvo nuotr.

Apie kursus 

Nors baigiau Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetą (KTU CHF) ir nemažai metų dirbau pagal specialybę, prasidėjus laikmečio permainoms ir atsiradus galimybei ėmiau lankyti floristikos kursus. Pirmoji mano floristikos mokytoja buvo taip pat chemikė. Ji anksčiau pakeitė specialybę ir pradėjo dėstyti floristiką vienoje iš Kauno kolegijų. Be galo susižavėjusi šiuo menu vėliau užsirašiau pas Latvijos floristikos meistrus; lankiau seminarus, nuolat tobulinausi. Mokymai leido geriau susipažinti su augalų gamtinėmis savybėmis, įvairove, jų priežiūros ypatumais, komponavimo stiliais, naujausiomis technikomis ir tendencijomis. Floristikos pasaulis man atrodė be galo dinamiškas ir visada pilnas naujovių!

Apie pradžią

Mano viduje visada kirbėjo noras kažkaip kitaip papuošti namus. Gal žinote tokį aukštą, svyrantį iki žemės augalą burnotį? Kartą rudenį aš jį išsikasiau ir pamačiau neįtikėtino grožio šaknis. Jas nuploviau, apipurškiau baltais dažais ir įtupdžiau vazonan šaknimis į viršų. Išėjo be galo įspūdingas svyruoklinis belapis medis. Idėjas kurdavau pati arba gaudydavau jas iš lenkiškų, vokiškų žurnalų, mat tose šalyse floristika jau buvo žinoma.

Apie įdirbį

Per tuos ilgus floristikai skirtus metus sukūriau begalę proginių puokščių, kompozicijų, apipavidalinau galybę asmeninių ir įmonių, kavinių, restoranų renginių. Keitėsi mados, tendencijos, o aš visuomet turėjau jausti pulsą. Įdomiausia būdavo stebėti tą virsmą, kai ateini į tuščią būsimo renginio vietą ir pripildai ją kompozicijų, augalų, įvairių dekoro elementų. Tuomet ji tarsi atgyja, pasikeičia, įgauna visai kitokią aurą. Štai tada atsiranda vidinis pasitenkinimas: juk tai tu sukūrei šitą nuostabią atmosferą kažkieno šventei!

Apie dėkingumą

Dar nuostabesnis jausmas, kai tave gatvėje susistabdo jauna moteris ir sako: „Ačiū, kad taip gražiai papuošėte mūsų vestuves. Vis peržiūrinėju ir peržiūrinėju tas nuotraukas.“ Arba po kelerių metų kažkas atsiunčia padėką už papuoštą gimtadienio šventę. Manau, įvertinimas, nuoširdi padėka kiekvienam kūrėjui yra svarbūs. Tada supranti, kad tavo bemiegės naktys ir tas jaudulys, kad viskas pavyktų kuo geriau, buvo ne veltui.

Apie drąsą

Prisipažinsiu, kad šalia klasikinio dekoro visada kirbėjo mintis sukurti ką nors drąsesnio, originalesnio. Tai padaryti atsirado proga, dalyvaujant moterų klubo „Ad Astra“ veikloje. Pirmojo mūsų renginio proga, kuris vyko Kauno rotušėje, sukūriau moterims apyrankių, koljė, segių, apykaklaičių iš gyvų gėlių, kitam renginiui papuošiau jas savo darbo rankinėmis, kurias dekoravau dirbtinėmis gėlėmis, karoliukais.

Ne kartą girdėta frazė, kad lėlininkas – tai skulptorius, tapytojas, siuvėjas, dizaineris, batsiuvys, stalius ir netgi keramikas, pasitvirtino.

Apie idėjas

Jos gimsta labai netikėtai. Sykį atėjo mintis sukurti žalumynų kilimą. Draugo gimtadieniui ėmiau ir pagaminau 6 m ilgio stalo dekorą – kilimą iš gėlių, lapų ir uogų. Kurti tokius kilimus man taip patiko, kad jų atsirado ir daugiau, kaip antai: smilgų pievos kilimas „Lexus“ centre, kalėdinis spygliuočių kilimas BLC centre ir t. t. Labai įdomu buvo dėlioti suknelę iš tikrų rožių žiedlapių, kuri tapo tarsi originalia sveikinimo puokšte vieno dizainerio gimtadieniui. Žiedlapiams sukabinti naudojau specialius gyvų gėlių klijus ir dėliojau juos atsargiai ant suknelės formos karkaso. Laikui bėgant, išbandžiau ir dar vieną kūrybos sritį – ėmiau kurti kompozicijas iš gėlių, vaisių ir daržovių. Juokais vadinu jas krizinėmis, nes po šventės iš tokio dekoro galima išsivirti gardų daržovių troškinį.

Apie darbą

Sudėtingas šiandien floristo darbas. Kas prie jo prisiliečia, tikrai žino. Apie 5–6 val. ryto jis važiuoja pas didmenininkus ir kruopščiai renkasi kiekvieną gėlės žiedą. Turi būti iš anksto paskaičiavęs ir žinoti, kiek ir kokių gėlių konkrečiam renginiui reikės. Kartais, kai pasitaikydavo didesnė proga, atsiveždavau tų gėlių visą furgoną. Tuomet specialiai apdirbdavau, kad ilgiau stovėtų, ir kurdavau iš anksto apgalvotas kompozicijas, kurias paskui gabendavau į renginio vietą.

Nuotaika: R. Katkienės lėlės gyvena smagų gyvenimą ir priverčia šypsotis jomis besigrožinčius žmones. R. Katkienės asmeninio archyvo nuotr.

Apie lėles

Maždaug prieš penkiolika metų Lietuvą užgriuvo interjero lėlių kūrimo bumas. Moterys buvo kviečiamos į visokius meninius kursus – ne tik lėlių gaminimo, bet ir keramikos, šilko tapybos ir pan. Aš tuo metu dar negalėjau, tik viską smalsiai stebėjau akies krašteliu. Išėjo vaikai – atėjo lėlės (šypsosi). Užsirašiau į tekstilinių lėlių kūrimo kursus. Juose mokėmės daryti tokias stilizuotas, ištemptų galūnių lėles su karkasu. Entuziazmas buvo toks didelis, kad per dvi dienas padariau net dvi kepėjėles „Mon Ami“ kepyklėlei. Aprangos detalių ieškojau prancūzų senojoje tapyboje. Panašiai tuo laiku atradau, kad stilizuotos lėlės labai gražiai dera su floristiniu dekoru. Taip gimė lėlės natos, kuriomis papuošiau Kauno J. Gruodžio konservatorijos sceną, kai joje vyko smuikininkės, pedagogės Kristinos Domarkienės jubiliejinis koncertas. Kitą sykį atėjo įkvėpimas sukurti stilizuotas lėles, stovinčias gėlių vazonėliuose, kurios pagyvino kitas mano dekoruojamas erdves.

Apie vaikystę 

Skudurinės Onutės, deja, neturėjau. Užtai turėjau tikrą, pirktinę, labai gražią lėlę raudonais plaukais, kuriai siūdavau drabužius. Taip pat žaisdavome su popierinėmis, pačių pieštomis lėlėmis, kurias rengdavome perlenktais ir pačių dekoruotais drabužėliais.

Apie veidus

Veidus lėlėms piešti tikrai sunku, bet gyveni ir mokaisi. Iš pradžių buvo didelis iššūkis nupiešti akies rainelę, kad ji turėtų gylį. Dar vienas atradimas – nupiešti lėlei veidą ant medžiagos plokštumos taip, kad jis atrodytų kaip gyvas – gilus, su tikroviškai atrodančiais veido bruožais. Jei sugadinsi? Gali užpaišyti ir bandyti piešti iš naujo.

Apie apetitą

Tikriausiai žinote posakį apie apetitą, kuris ateina bevalgant? Taigi, dar vieni kursai, į kuriuos užsirašiau, buvo lėlių gamyba papjė mašė technika. Japonai išrado tokią specialią masę  – popierių, sumaišytą su klijais. Negalvojau, kad ši technika pareikalaus iš manęs tiek daug naujų įgūdžių. Pasirodė, kad neužtenka nulipdyti lėlei veidą, kojas, rankas. Dar reikia jas nušlifuoti, suformuoti kūną. Jei kartais nepasiseka, tą dalį galima nupjauti ir vėl lipdyti iš naujo. Supratau, kad tokių lėlių gamyba – tai ypač daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Ne kartą girdėta frazė, kad lėlininkas – tai skulptorius, tapytojas, siuvėjas, dizaineris, batsiuvys, stalius ir netgi keramikas, pasitvirtino.

Nauda: proginės puokštės gali būti ir valgomos! Regina juokais vadina jas krizinėmis: kai pritrūksti maisto – išsiverdi troškinį iš puokštės. R. Katkienės asmeninio archyvo nuotr.

Apie staigmeną 

Ar pastebėjote, kad lėlės dažniausiai būna lyg ir moteriškos lyties, bet dauguma jų – labai neaiškaus amžiaus? Man kilo mintis suteikti joms apibrėžtą amžių, lytį, tad teko pastudijuoti ir skirtingą jų veidų anatomiją. Tuomet ėmiau bandyti visa tai įgyvendinti praktiškai ir taip sukūriau lėlę vaiką, mergytę, senuką ir kt. Kai tų mano bandymų atsirado užtektinai, reikėjo sugalvoti, kaip juos sujungti į vieną visumą. Artėjo mano gimtadienis, tad nusprendžiau suruošti savo draugėms mažą parodėlę. Pasidžiaugsiu, kad turiu išties nuostabias, labai pozityvias, veiklias drauges, tad sugalvojau padaryti joms staigmeną.

Lėlių gamybą rekomenduočiau kaip puikią terapiją toms moterims, kurias kankina nerimas. Tas procesas labai atpalaiduoja, atitraukia mintis nuo kasdienybės rūpesčių.

Apie baltą spalvą

Paroda „Baltas gyvenimo medis“ iš pradžių buvo skirta tik joms. Sugalvojau, kad tai bus vienos dienos projektas. Padariau lėles nuo kūdikėlių iki senukų – iš viso 21 lėlę. Berniukas su dviratuku, berniukas su knygomis ir kamuoliu, keturios besiilsinčios draugės po pikniko, jaunuolių pora ant dviračio, besilaukianti moteris, vyriškis su dviem mažyliais ir pilnu daiktų bagažu – visos šios lėlės tapo gimtadienio parodos eksponatais.

Visas jas aprengiau baltos spalvos drabužiais, kuriuos pasiuvau iš įvairiausios tekstūros audinių. Kodėl tiek daug dėmesio ir garbės baltai spalvai? Būtent balta talpina visas pagrindines spalvas: žalią, raudoną, mėlyną. Gyvenimas irgi iš pradžių būna labai baltas ir nuostabus, kol metams bėgant išsiskleidžia į kitas spalvas, atspalvius, potėpius, tonus. Kodėl gyvenimo medis? Tai lyg pasakojimas pasitelkus lėles apie mus, mūsų gyvenimo kelio etapus. Tuo laiku, kai kūriau baltas lėles, buvo labai madinga domėtis savo giminės istorija ir daryti giminių medžius. Aš į šią madą pažvelgiau kiek kitaip – sukūriau savo „Baltą gyvenimo medį“, o kad būtų gražiau, visas lėles eksponavau ant balintos medžio lentos. Prisiminusi odos menininkės Gražinos Kuprevičienės žodžius (ji sakė: „Jei gaminsi lėlę, nepamiršk įdėti jai širdutės“), visoms savo lėlytėms sudėjau širdutes – jos gyvos.

Ištakos: paroda „Baltas gyvenimo medis“ atspindi autorės giminės istoriją. Baltos lėlės – tarsi jos genealoginio medžio šakos. R. Katkienės asmeninio archyvo nuotr.

Apie gastroles

Po gimtadienio lėlės iš „Balto gyvenimo medžio“ persikėlė į meno galeriją „Balta“, esančią Kauno senamiestyje. Ten gyveno visus metus, o paskui iškeliavo į Prienų krašto muziejų. Šiuo metu jos ir vėl keliauja iš renginio į renginį, priimdamos į savo būrį vis naujas drauges – lėles senutes čiauškutes, berniuką karatistą ir kt. O kiek dar lėlių yra iškeliavusios pas žmones į namus kaip dovanos! Iš pradžių dar galvodavau joms vardus, o paskui tiesiog pridėdavau kortelę su prašymu – esą lėlė norėtų, kad naujieji šeimininkai duotų jai vardą.

Apie kuklumą

Nors lėlių esu sukūrusi tikrai nemažai, vis dėlto nenorėčiau vadinti savęs tikrąja lėlininke. Kodėl? Nemanau, kad esu šios srities profesionalė. Gal tik žmogus, kuris truputį prisilietė prie lėlių kūrimo paslapčių. Šiandien mano darbo kambario kamputyje vėl pamažu būriuojasi, šnibždasi, renkasi į būrį smagi tekstilinių lėlių kompanija su plokščiais veidukais, kuriuos piešti man buvo be galo įdomu. Galbūt ir jos kada nors iškeliaus į parodą. Kol lėlės dar pas mane, į jas žiūrėdama tyliai džiaugiuosi. Juk tai irgi savotiškos mano draugės... Kaip ir tos, su kuriomis lankausi teatruose, keliauju, švenčiu gimtadienius, kitas šventes.

Apie terapiją

Lėlių gamybą rekomenduočiau kaip puikią terapiją toms moterims, kurias kankina nerimas. Tas procesas labai atpalaiduoja, atitraukia mintis nuo kasdienybės rūpesčių. Tiesiog darai ir ilsiesi.

Apie laisvalaikį 

Ką veikiu laisvalaikiu, kai nekuriu lėlių? Ooo... Dievinu ekskursijas po vis naujai atrandamą Kauną. Mėgstu lankytis parodose, klasikos koncertuose, argentinietiško tango ar pilvo šokio pamokose. Savo laisvalaikio grafike daug vietos skiriu europiniam kinui, skaitymui, aplinkos puoselėjimui, retesnių gėlių auginimui ir tiesiog gyvenimo džiaugsmui.