Šįkart autorė kviečia žengti į keistą, neapibrėžtų taisyklių valdomą pasaulį, kurio gyventojai neturi vardų ar aiškių tapatybių. Tačiau jų vidiniai išgyvenimai – pažįstami ir artimi kiekvienam. Pasak autorės, jos tikslas paprastas: kad skaitytojas neliktų abejingas, atpažintų visiems artimas problemas ir mus valdančius dėsnius.

Šias pokalbis – apie tai, kodėl Ieva renkasi trumpąją prozą, ką slepia beasmeniai veikėjai ir ar įmanoma ištrūkti iš keistojo miestelio ribų.

– Papasakokite, kaip atsirado „Mūsų miestelis“. Ilgai rašėte apsakymus? Kurti paskatino vienas stiprus impulsas ar tai per ilgesnį laiką susikaupusių įžvalgų rezultatas?

– Pirmąjį antrosios knygos apsakymą „Stotis“ parašiau dar 2022 m., kai vyko Pirmosios knygos konkursas, o pirmoji knygelė dar nebuvo išleista. Antroji knyga buvo tarsi pirmosios tęsinys. Bet – parašius beveik pusę kūrinių, ištiko pusmetį trukusi kūrybinė krizė, kurią lėmė patirta trauma ir jos su tuo susijusi emocinė būklė. Vis dėlto 2023 m. pabaigoje rankraštis leidyklai jau buvo atiduotas. Per tą laiką, kol laukėme Kultūros tarybos paramos, parašiau daugiau kūrinių – porą iš jų, kurie, mano manymu, atitiko knygos koncepciją ir charakterį, įtraukiau į rinkinį.

Galbūt žmogui, kuris nenori būti savimi ir gyventi savo gyvenimo, galima būtų pasiūlyti galimybę išsitrinti, persikrauti ir pradėti iš naujo?

Nerašau paskatinta impulso ar pagauta įkvėpimo. Mano kūriniai – patirčių, stebėjimų ir apmąstymų rezultatas. Rašau apie tai, kas sukelia pyktį, pasibjaurėjimą, stebina arba glumina. Mane domina žmogaus situacija bendruomenėje, visuomenėje, sistemoje, Žemėje ir jo pasirinkimas priešintis, ieškoti išeities ar susitaikyti su tuo, kad nieko nepakeis, prisitaikyti ir tokiu būdu gyventi pavojingame, paslaptingame pasaulyje.

– Kodėl pasirinkote rašyti apsakymus, o ne romaną?

– Kiekvienas rinkinio kūrinys – tai vis kitoks pasaulėlis – su savita tvarka, savomis taisyklėmis, savais įstatymais. Kiekviename kūrinyje veikia vis kitas veikėjas (nors daugelis jų turi bendrų bruožų) ir jo santykis su supančia aplinka vis kitoks. Todėl nagrinėti problemas arba keliamus klausimus galiu įvairiais aspektais, žvelgdama iš įvairių perspektyvų.

Kita vertus, romano rašymas man būtų tikras iššūkis. Manau, kad rašant didesnės apimties kūrinį būtinas kruopštus planavimas, nuoseklumas ir atsidavimas darbui. Rašant ilgą laiką, kiltų pavojus prarasti tikėjimą pačia kūrinio idėja ir kūrinio nebaigti. Apskritai, valdyti kūrybos procesą sudėtinga, bent jau man – pasitaiko ilgų pertraukų, motyvacijos krizių, abejonių dėl kūrinių vertės. Be to, trumpoji proza leidžia eksperimentuoti ir klysti. Jeigu kūrinys nepavyksta, lieka nebaigtas, nuostoliai būna nedideli – ne tiek daug laiko sugaišta, ne tiek daug įdėta pastangų.

Universalu: I. Motiejūnaitė sako rašydama negalvojanti apie tikslinę auditoriją – kalba visiems aktualiomis temomis. / Lietuvos rašytojų sąjungos nuotr.

– Pirmojo apsakymo pradžioje kreipiatės į skaitytoją antruoju asmeniu. Skaitydama pasijutau tarsi pati būčiau įvesdinta į miestelio gyvenimą. Ar toks ir buvo sumanymas?

– Taip, tikiuosi, kad skaitytojas iškart įsitrauks ir pasijus šio keisto pasaulio gyventoju. Iš tiesų pirmajame knygos apsakyme pasakotojas, kuris kalba grupės vardu, kreipiasi į atvykėlį – jo manymu, naujoką ir neišmanėlį. Šį atvykėlį, patekusį į naują aplinką ir nepažįstamą bendruomenę, galime lyginti su skaitytoju, kuris žengia į keistą, gluminantį, bauginantį „miestelį“. Beje, knyga baigiasi atsisveikinimu – skaitytojas paleidžiamas iš mano sukurto pasaulio.

– Knygos veikėjai neturi nei vardų, nei aiškių asmenybės bruožų. Kodėl pasirinkote beasmeniškumą?

– Norėčiau, kad skaitytojas matytų aplinką veikėjo akimis, išgyventų jo patirtis. Susitapatinti su veikėju, kuris neturi vardo, neturi praeities, ryškių bruožų, turėtų būti nesunku. Tokiam abstrakčiam personažui galima „primesti“ savo amžių, savo charakterio savybes, net išvaizdą. Jei lietuvių kalba man leistų, net veikėjo lyties neįvardyčiau. Mėginau – paaiškėjo, kad tai beveik neįmanoma, kalba pernelyg varžo.

Vis dėlto svarbesnė priežastis, kodėl pasirinkau šį principą, yra kita. Mano veikėjai neryškūs, net, sakyčiau, neįdomūs, tai nėra įspūdingos ar išskirtinės asmenybės. Nenoriu, kad jie trauktų dėmesį, kad būtų kūrinio centre. Rašydama daugiau galvoju ne apie veikėjus, o apie tai, kas jiems nutinka. Per juos, per jų pojūčius, per patirtis aš noriu papasakoti apie tai, kas vyksta, kokie dėsniai valdo jų pasaulį. Žvelgiu iš individo perspektyvos, bet kalbu apie bendruomenę, visuomenę arba žmoniją, apie normas, taisykles ir įstatymus kaip visuotinius susitarimus dėl to, kas leidžiama ir kas draudžiama, kas priimtina ir kas netoleruojama.

– Kas lieka iš žmogaus, kai atimama viskas, kas jį apibrėžia – vardas, praeitis, net galimybė rinktis?

– Apsakymo „Svajonių šalis“ veikėjas savo noru atiduoda viską, ko prašoma arba reikalaujama dėl tobulos bendrystės. Priima naują, jam suteiktą vardą, naują gyvenimo būdą ir naujas vertybes. Atsisako savo laisvės ir tapatybės, kad taptų tobulesnio kolektyvinio organizmo dalimi, organizmu. Mano, kad jo egzistencija tampa prasminga, jaučia radęs savo vietą pasaulyje ir jam to užtenka.

Pagalvojus, ar mūsų tapatybė, kuri iš dalies priklauso nuo aplinkybių ir atsitiktinumų, pavyzdžiui, kokioje šeimoje ar šalyje teko gimti, kokioje bendruomenėje teko augti – tokia vertinga ir nepakeičiama? Ar nebūtų įdomiau ją keisti, išbandyti skirtingus vaidmenis, patirti pasaulį iš skirtingų perspektyvų? Mąstant apie tai gimė kūrinio „Pokyčiai“ idėja. Galbūt žmogui, kuris nenori būti savimi ir gyventi savo gyvenimo, galima būtų pasiūlyti galimybę išsitrinti, persikrauti ir pradėti iš naujo? Praradus (arba atidavus) tapatybę, manau, lieka šerdis – savastis, kurios neįmanoma pakeisti, atimti ar sunaikinti.

– Apsakymuose tvyro nuolatinė įtampa, tarsi kas alsuotų veikėjams į nugarą. Kodėl jums svarbu perteikti šį sunkiai nusakomą egzistencinį nerimą? Iš kur jis kyla?

– Manau, egzistencinis nerimas mus lydi nuolat. Tiek mano veikėjus, tiek mus, žmones. Kartais pavyksta jį ignoruoti, pavyzdžiui, pasinėrus į kokią nors veiklą arba užsivertus darbais. Bet nerimas niekur nedingsta, tik atsitraukia. Ir tas nerimas, nors ne visada suvokiame jo priežastį, yra pagrįstas. Mes laukiame, planuojame, prognozuojame, bet iš tikrųjų net nežinome, kas bus rytoj. Sakyčiau, egzistencinis nerimas kyla iš suvokimo, o galbūt nuojautos, kad viskas mumyse ir aplink mus kinta. Kad stabilumas ir pastovumas tėra iliuzija. Ir dėl to, kad pokyčius dažniau lemia ne mūsų valia, o mums nepavaldūs veiksniai ir dėsniai. Mano kūrinių veikėjai, ko gero, jaučiasi tarsi stumdomo šachmatų figūrėlės. Jie nežino, kas juos judina ir kas jų laukia kitame langelyje.

– Viena iš naujoje knygoje pasikartojančių temų – vienatvė. Ar tai susiję su šių dienų visuomene?

– Iš tiesų mano kūrinių personažai dažniausiai veikia vieni. Santykiai, kuriuos jie užmezga, būna laikini, netvarūs arba iliuziniai. Vieni iš jų ieško glaudaus tarpusavio ryšio (kaip, pavyzdžiui, apsakymų „Stotis“ arba „Svajonių Šalis“ veikėjai), kiti priima vienatvę kaip duotybę, žmogiškąjį ryšį – trapų ir trumpalaikį – todėl nesijaučia nelaimingi (apsakymo „Autobiografija“ veikėjas). Ar ši santykių iliuzija, jų laikinumas, paviršutiniškumas – šių laikų visuomenės, įkliuvusios į socialinius tinklus, problema? Galbūt. O gal taip buvo visada. Galbūt nuoširdūs, ilgalaikiai žmonių tarpusavio santykiai visada buvo retas reiškinys.

– Dar viena svarbi tema yra aklas pasitikėjimas autoritetais. Kaip manote, kur yra ta riba, kai baigiasi pagarba autoritetui ir prasideda pavojinga paklusnumo forma?

– Mano kūrinių veikėjai patiklūs ir naivūs. Jiems trūksta žinių ir patirties, tad sprendimus priima pasikliaudami patarimais arba pasiremdami suteikta informacija. Jie tiki pranašesniu, daugiau patyrusiu, daugiau išmanančiu žmogumi arba žmonių grupe, tiki efektyvia, padėti pasiruošusių įstaigų ir institucijų veikla, tiki įstatymų teisingumu ir galia. Veikėjas paklūsta autoritetui todėl, kad abejoja savimi, savo gebėjimu priimti teisingus sprendimus ir išspręsti problemas. Jis seka tikėdamas, kad jį veda teisingu keliu. Toks pasitikėjimas pavojingas. Kitas žingsnis – besąlygiškas paklusnumas – jau gali būti pražūtingas. Kur tai gali nuvesti, žinome. Prisimenu matytus dokumentinius filmus apie „Heaven's gate“ sektą, Jim'o Jones'o sekėjus, įkūrusius nuo pasaulio atsiskyrusį kaimelį Pietų Amerikos džiunglėse. Pabaiga abiem atvejais buvo tragiška.

Mano kūrinių veikėjai patiklūs ir naivūs. Jiems trūksta žinių ir patirties, tad sprendimus priima pasikliaudami patarimais arba pasiremdami suteikta informacija.

– Kaip manote, ar yra galimybė ištrūkti iš šio miestelio?

– Ištrūkti iš miestelio galbūt įmanoma, bet kur pateksime ištrūkę? Į kitą miestelį su kitomis taisyklėmis, kitais apribojimais, kitais reikalavimais, kitomis išnaudojimo formomis? O to miestelio, kur visi, tarp jų nenaudingi bendruomenei individai, – susižaloję, išprotėję, net truputį iškrypę, sulaukia pagalbos, o ne bausmės, kur nepažįstamieji kviečia į svečius ir vaišina duona su medumi, o pamestos rankinės grąžinamos šeimininkams su visu turiniu, neieškokime – juk nerasime.

– Kaip keitėsi jūsų pačios santykis su tekstais rašymo eigoje – ar jautėte empatiją veikėjams, kiek jų likimai veikė jus emociškai?

– Man, kaip kūrinių autorei, rašant tekstus veikėjai atgyja. Kartais pati įlendu į veikėjo kailį, kartais sekioju jį arba ją kaip šešėlis ir stebiu iš šalies. Bet stebiu neabejingai. Galiu jausti jiems užuojautą, gailestį, vienu žavėtis, kitą niekinti. Ir negaliu atsikratyti jausmo, kad jie gyvi, kad egzistuoja – kur nors, kokiame nors metafiziniame, paraleliniame pasaulyje. Visos „Mūsų miestelio“ istorijos neturi aiškios – geros arba blogos – pabaigos. Kaip toliau klostysis veikėjų likimai, mes kartu su skaitytojais galime tik spėlioti. Net jei būtų kitaip, jei veikėjas pabaigoje, tarkim, mirtų (kaip nutinka pirmajame pirmosios mano knygelės apsakyme), jis nebūtų prarastas. Jis atsirado ir niekur nedings – gyvens dar ir dar kartą savo istorijos rėmuose.

– Kokiam skaitytojui skirta ši knyga?

– Rašydama niekada negalvoju apie tikslinę skaitytojų grupę. Mano kūryboje paliečiamos temos, manau, turėtų būti aktualios daugeliui. Čia nerasite, pavyzdžiui, tik moterims aktualių problemų arba tam tikro amžiaus, pavyzdžiui, vidurio, krizę išgyvenančiųjų problemų pabrėžimo. Mane domina bendros ir visalaikės problemos. Tikriausiai yra ne vienas būdas perskaityti mano knygą, o mintys ir emocijos, kurios (tikiuosi) aplankys skaitytojus, bus įvairios. Norėčiau, kad skaitytojas neliktų abejingas. Tik tiek.