S. LAMPICKAS: MUMS NESISEKA TODĖL, KAD NEMOKAME PADĖKOTI

"Visi mūsų šeimoje truputį menininkai: ir aš, ir žmona Audronė, ir dukra Banga. Tik sūnus Vilius – rimtas žmogus, kadaise studijavęs net Japonijoje, atsidūręs ten 2011-aisiais, kai žemės drebėjimas ir cunamis sukėlė atominės elektrinės avariją", – pasakoja skulptorius Saulius Lampickas.

Skulptorius nuo Dievo

Saulius, Audronė, Banga – visi trys Lampickai turi meno kūrėjo statusą, tik jų veikla skirtinga. Štai Audronė yra kiaušinių marginimo vašku meistrė, o dukra Banga ne tik tęsia margučių tradiciją šeimoje, bet ir kuria žaislus. Saulius be galo dėkingas savo moterims už draugišką kritiką ir palaikymą, o sūnui, šiuo metu gyvenančiam Švedijoje, – už feisbuko puslapio administravimą.

Pats save Saulius vadina skulptoriumi nuo Dievo. Taip jam atrodo, nes pagal specialybę ir baigtus mokslus abu su žmona galėtų būti apželdintojais (baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją).

"Galėjome būti gėlininkais, bet patraukė kiti dalykai. Audronė dabar internetu visam pasauliui kiaušinių marginimo edukacijas veda, o aš į skulptūrą patraukiau – kryždirbystę, dievadirbystę…" – aiškina skulptorius, jau turintis ir talentingą mokinį – Artūrą Janicką. Abu – tiek mokytojas, tiek jo mokinys – spėjo už savo gražius darbus ir po "Aukso vainiką" laimėti, respublikinio konkurso laureatais tapti.

Ar negaila mokiniams visų medžio drožybos paslapčių išduoti – o jei patį mokytoją pralenks?! Saulius tik nusijuokia: "Jei atvirai, jokių paslapčių neturiu. Gal atrodys ir nekukliai, bet leidžiu save ir kopijuoti, ir darbus fotografuoti, – juk vis tiek taip nepadarys. Jau 30 metų šitame vežime sėdžiu, tad esu gerai nagus atmušęs."

Šiuo metu su žmona Alytuje gyvenantis skulptorius ir kauniečiams gerų žodžių negaili, mat šie dažnai pas jį į svečius atvažiuoja, jo darbus giria.

Viskas atrandama pamažu

Anot medžio drožėjo, jis visas šio amato subtilybes atrado pamažu. Pamažu medį prakalbino, vėliau ir padažyti pabandė. Nedrąsu buvo prieš dvylika metų pradėti dažyti savo skulptūras, bet nusprendė paeksperimentuoti.

Širdis: "Negali skulptūrų protu daryti", – sako supratęs svarbiausią tiesą S.Lampickas.

"Tradicinėje lietuvių skulptūroje dažoma buvo visais laikais, tik prie sovietų valdžios bandė tai menininkams iš galvos išmušti. Bet mano dievaitis –  žemaitis Stanislovas Riauba taip darė, tad nusprendžiau ir aš pamėginti", – aiškina geriausias Alytaus apskrities tautodailininkas, apie kūrėjo talento ir darbo santykį kalbantis labai paprastai.

"Kaip ir sakiau, yra kūrėjas nuo Dievo ir yra kūrėjas nuo žmonių atėjęs… Kadangi ilgus metus esu dirbęs pedagoginį darbą, tai žinau, kad amato galiu išmokyti beveik kiekvieną norintį. Bet ar jis dirbs įdomiai, ar įkvėps skulptūrai gyvybę – štai kur klausimas!" – filosofuoja jis.

Kopijuoti? Nesąmonė. Gamta tokia graži, kad gražiau už ją jokiame mene jos kūrinių nepavaizduosi.

Saulius sakosi nepraleidžiantis nė vienos respublikinės parodos: nori pasižiūrėti kolegų darbų. Pasak jo, vienų tobulėjimą smagu stebėti, o kitų stovėjimas vietoje jo nedomina.

"Kai pats pradėjau kurti, manau, šito talento tikrai neturėjau, – atvirauja S.Lampickas. – Apie 1989–1990-uosius, kai tik pradėjau važiuoti į plenerus, vyresni drožėjai man davė aiškiai suprasti: nėra čia tau ko laiką gaišti… Tiesa, vienas jų vėliau atsiprašė. Sakė niekaip netikėjęs, kad iš manęs kažkas gero išeis", – juokiasi užsispyrėlis, savo amato pradžioje neturėjęs nei tinkamų įrankių, nei žalio supratimo apie drožybos amato subtilybes.

Meistravo nuo vaikystės

Nuo mokyklos laikų Sauliui patiko drožinėti, meistrauti. Gimė jis Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje.

"Kadangi gyvenome prie miško, parvilkdavau į namus kokią liepą ir pjaustinėdavau tuo paprastu, duonai raikyti skirtu peiliu. Niekas nepamokė, kad iš pradžių liepos pliauską reikia gerai išdžiovinti, – mat šlapia nesipjauna. Interneto nebuvo, o ir drožinėjančių aplink nepažinojau. Senelių neturėjau – karo pradžioje juos sušaudė. Tiek iš mamos, tiek iš tėvo pusės. Užtai mama labai gražiai paišė, siuvinėjo… Galbūt iš jos ir paveldėjau tą meno geną, nors pats piešti visai nemokėjau", – pašnekovas leidžiasi nešamas prisiminimų.

Baigęs mokyklą nestojo į menus – pabijojo. Bet visą gyvenimą  mėgėjiškai drožinėjo ir apie menus svajojo.

Staiga surimtėjęs Saulius sako, kad su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, Sąjūdžio gimimu tarsi iš naujo atgimė ir jis. Gavo šansą kaip skulptorius, kaip medžio drožėjas. Tada jau buvo persikėlęs į Alytų, į žmonos gimtinę. Ir vieną dieną Dzūkijos tautodailininkų sąjungos pirmininkas pakvietė Saulių padirbėti į vieną plenerą. Pakliuvo tuomet S.Lampickas tarp puikių meistrų ir išdrožė savo pirmąjį darbą – Kristų, nešantį kryžių.

"Dabartinėmis akimis žiūrint, – svarsto jis, – tas darbas gana primityvokas buvo, bet kažkodėl menotyrininkams patiko. Tokia tad buvo mano pradžia…"

Išieškota: pasak S.Lampicko, skulptūroje už techniką ir natūralias proporcijas kur kas svarbiau nuoširdumas.

Jaučia angelo globą

Kūrėjas vadina save laimingu žmogumi, mat jo svajonė – būti skulptoriumi – išsipildė su kaupu. Belaukdamas 60-mečio dažnai pamąsto apie gyvenimą.

"Likimu negaliu skųstis. Pats drožiu angelus, bet gal ir koks tikras angelas mane saugo. Tai koją esu susižeidęs, tai pirštą nusiobliavęs ar rietuvę lentų ant savęs užsivertęs – bet labai laimingai. O sykį kritau su kopėčiomis nuo stogo maždaug iš 3 m aukščio. Bekrentant, kaip sakoma, visas gyvenimo filmas pro akis prabėgo, bet kažkaip sugebėjau tuomet ant kojų nušokti. Susitrenkiau labai, bet gyvas likau", – pasakoja menininkas, apie kurį 2011 m. buvo išleista monografija "Saulius Lampickas. Sparnuota medžio drožyba".

Saulius sako, kad jo gyvenime būta visokių situacijų, kurios galėjo baigtis tragiškai, bet yra sveikas ir gyvas. Todėl tiki, kad išties turi savo angelą sargą – ne tik išdrožtą iš ąžuolo. Šį medį S.Lampickas dažniausiai renkasi savo drožiniams. Jis neieško įmantriai susisukusių medžio šakų ar šaknų, kurios pakuždėtų būsimos skulptūros mintį.

"Tiesiog man reikia gero ąžuolinio kaladuko", – atvirai rėžia dievadirbys, pastaruoju metu kūrybines mintis kreipiantis į kamerinę skulptūrą.

Su gamta nelenktyniauja

Užkalbintas apie nuostabius paukščius, šį pavasarį tiesiog užplūdusius menininko feisbuko puslapį, Saulius dievagojasi sparnuočius visuomet drožęs.

"Tiktai dabar labai juos ištobulinau, todėl tie paukštukai mane ir lesina, – žodžio kišenėje neieško skulptorius. – Dabar laikas sudėtingas. Pasirinkimas visa ko didžiulis. Tad, jei nori iš savo kūrybos pragyventi, turi būti žmonėms įdomus. Man labai patinka rūpintojėlius drožti, bet kad šiais laikais niekam jų nereikia. Net gaila, kai pasižiūriu: namai užversti tais šventukais... Vienus prisijaukini – jau gaila parduoti, o kiti vis dar laukia savo šeimininkų. Todėl tie paukštukai – tarsi kokia atsvara. O žiūrint suvalkietiškai,, dar ir apsimoka. Nuo didelių skulptūrų lieka mažų ąžuolinių kaladėlių, kurias nesunkiai galima paversti angeliukais ar paukščiukais", – juokiasi gamtą mylintis vyras, prototipų savo paukštukams ant medžių šakų nesidairantis.

Jam labiau patinka paukščiai iš fantazijos. "Kopijuoti? Nesąmonė. Gamta tokia graži, kad gražiau už ją jokiame mene jos kūrinių nepavaizduosi, – išmintingai šneka S.Lampickas. – Išdroži paukščio formą, saikingai padažai – štai jums ir sparnuotis. Bet jei bandysi padažyti lygiai taip, kaip gamtoje, bus kažkoks kičas. Na, kam, sakykit, drožti tokį pat paukštį, kokį gali ir taip gamtoje pamatyti? Vis tiek jai neprilygsi", – aiškina jis.

Žiūrint į skulptūrą, svarbiausia jam – nuoširdumas. "Ne technika, ne natūralios proporcijos (aišku, svarbu ir tai), bet nuoširdumas. Štai dabar drožiu angelą sukryžiuotomis rankomis. Jei jis jas nuleistų, – pokštauja, – tos jo rankelės turbūt visos į žemę sulįstų… Ilgokos išėjo. Betgi man taip gražu. O tos techninės klaidos – patikėkite, jos kartais netgi puošia, sukuria tokį netikėtumo momentą. Atrodytų, lyg ir klaida, bet žmogų traukia", – aiškina tautodailininkas, tokių klaidų niekada netaisantis, o visuomet pasikliaujantis nuojauta.

Svarbiausia pamoka

Dokumentinio filmo "Nuogi jausmai medyje" herojus sako žinantis paslaptį, kodėl kartais gyvenime žmonėms nesiseka.

"Nesiseka todėl, kad mes nemokame padėkoti. Aš ir pats didelių mokslų nebaigęs, bet kai pradedu mąstyti, tai visuomet viena išvada peršasi – mes tikrai neįvertiname, kaip gerai gyvename… Arba kažko per daug norime. Pradžioje pokalbio klausėte manęs, ar negaila visas drožybos paslaptis mokiniams išduoti. Atsakau: negaila. Nes esu dėkingas už tai, kad išsipildė mano vaikystės svajonė ir tapau skulptoriumi. Štai kodėl tomis žiniomis, kurias gavau, tiesiog privalau pasidalyti", – atvirauja jis.

Paklaustas, ar nebaugu drožti Jėzų Kristų, Švč.Mergelę Mariją ir kitus šventuosius, Saulius purto galvą ir sako, kad rankos nuo atsakomybės tikrai nedreba. Už savo kryžius ir skulptūras jis du kartus pelnė respublikinio konkurso "Aukso vainikas" laureato vardą. Bet iki laurų ir pripažinimo laukė netrumpas kelias – prireikė dvylikos metų.

"Atrodo paprasta, bet pradedi skaptuoti medį – oi, kaip nelengva… Ypač – akis išdrožinėti. Sykį neiškentęs net paklausiau vienos menotyrininkės, kur čia šuo pakastas, – kodėl to vainiko man vis neskiria ir neskiria. Tai ji man išdavė paslaptį, kad techniškai mano skulptūros geros, bet... "Į jas žiūri kaip per stiklą. Nėra jose Dievo", – sakė ji", – ir Sauliui giliai širdin įkrito šie žodžiai.

Susimąstė. Ėmė atsakymo ieškoti, kaip ir kur Dievą atrasdavo garsūs senovės meistrai. Priėjo prie išvados, kad jie visi tikėjo Dievą, tad savo skulptūroms gyvybę įpūsdavo nuoširdžiu tikėjimu. "O mano skulptūros tuomet protu buvo darytos", – suvokė  pagrindinę savo klaidą ir pabandė pasitelkti daugiau nuoširdumo, atvirumo ir tikrumo.

"Kristaus veidų vaizduojamojo meno ir tautodailės kūriniuose – labai daug. O kaip iš tiesų Kristus atrodė, nelabai kas žino. Bet kai aš pasidomėjęs suradau tą patį tikriausią Kristaus atvaizdą, supratau, kad niekas skulptūros su tokia skausminga veido išraiška nenorėtų: mat mūsų pasąmonėje susiformavęs Kristaus atvaizdas yra gražus, estetiškas", – aiškina dievadirbys, visuomet labai atsakingai vertinantis savo jėgas.

Dažnai drožti jis nesiima vien dėl to, kad jaučia, jog dar ne laikas. Taip buvo ir 2013-aisiais, kai sulaukė prašymo išdrožti medinį šv.Kazimierą naujai statomai bažnyčiai Radviliškio rajone. Skulptorius nusprendė, kad tokiam darbui dar nesubrendęs, ir atidavė užsakymą kolegai.

Gelbėja: medžio drožėjas džiaugiasi, kad žmonių pamėgti sparnuočiai šiais nelengvais laikais jį dosniai lesina.

Konkursai padeda tobulėti

Pasak Sauliaus, parodos, plenerai, konkursai yra puikus stimulas sukurti kažką naujo. Nes jei rūpėtų tik materialioji amato pusė – užtektų drožti vien paukščiukus ir angeliukus. "Aš duodu sau aukštesnę užduotį nei tie darbai, kurie mane maitina ir iš kurių netrukdomas galėčiau gyventi", – atvirauja kūrėjas.

S.Lampickas prisipažįsta, kad šiuo metu gyvena tik iš savo kūrybos, bet nuo pinigų tarsi sąmoningai atsiriboja. Sako, kad ta tema gavo puikią gyvenimo pamoką. Apie 1995-uosius Sauliui, dar tik pradėjusiam dirbti su medžiu, teko daryti nemažai kryžių.

"Dabar kai pasižiūriu, ne visi ankstesni darbai mane tenkina. Vadinasi, ne apie pinigus tuomet reikėjo galvoti, bet darbo kokybę tobulinti", – nebijo pripažinti savo klaidų skulptorius, šiuo metu besivadovaujantis tokia disciplina: dvylika valandų drožia, o dar dvylika galvoja, ką ir kaip daryti, kad būtų gerai.

Ne tik apie darbą, bet vis dažniau apie save pamąsto. Mokosi neskubėti. Nes anksčiau žmona turėjusi vyrą vos ne prisirišti, kad Saulius naktį prie pradėtos drožti skulptūros nepabėgtų.

"Panašiai ir būdavo: drožiu iki vakaro, grįžtu namo, o užmigti negaliu. Šauna kokia netikėta mintis į galvą – lekiu atgal į dirbtuves, kad ją įgyvendinčiau", – pasakoja S.Lampickas, pamažu besimokantis klausyti žmonos, bet vis tiek, kaip pats juokauja, daug ką savaip padarantis.

Saulius, Audronė, Banga – visi trys Lampickai turi meno kūrėjo statusą, tik jų veikla skirtinga. Štai Audronė yra kiaušinių marginimo vašku meistrė, o dukra Banga ne tik tęsia margučių tradiciją šeimoje, bet ir kuria žaislus. Saulius be galo dėkingas savo moterims už draugišką kritiką ir palaikymą, o sūnui, šiuo metu gyvenančiam Švedijoje, – už feisbuko puslapio administravimą.

Pats save Saulius vadina skulptoriumi nuo Dievo. Taip jam atrodo, nes pagal specialybę ir baigtus mokslus abu su žmona galėtų būti apželdintojais (baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją).

"Galėjome būti gėlininkais, bet patraukė kiti dalykai. Audronė dabar internetu visam pasauliui kiaušinių marginimo edukacijas veda, o aš į skulptūrą patraukiau – kryždirbystę, dievadirbystę…" – aiškina skulptorius, jau turintis ir talentingą mokinį – Artūrą Janicką. Abu – tiek mokytojas, tiek jo mokinys – spėjo už savo gražius darbus ir po "Aukso vainiką" laimėti, respublikinio konkurso laureatais tapti.

Ar negaila mokiniams visų medžio drožybos paslapčių išduoti – o jei patį mokytoją pralenks?! Saulius tik nusijuokia: "Jei atvirai, jokių paslapčių neturiu. Gal atrodys ir nekukliai, bet leidžiu save ir kopijuoti, ir darbus fotografuoti, – juk vis tiek taip nepadarys. Jau 30 metų šitame vežime sėdžiu, tad esu gerai nagus atmušęs."

Šiuo metu su žmona Alytuje gyvenantis skulptorius ir kauniečiams gerų žodžių negaili, mat šie dažnai pas jį į svečius atvažiuoja, jo darbus giria.

Viskas atrandama pamažu

Anot medžio drožėjo, jis visas šio amato subtilybes atrado pamažu. Pamažu medį prakalbino, vėliau ir padažyti pabandė. Nedrąsu buvo prieš dvylika metų pradėti dažyti savo skulptūras, bet nusprendė paeksperimentuoti.

"Tradicinėje lietuvių skulptūroje dažoma buvo visais laikais, tik prie sovietų valdžios bandė tai menininkams iš galvos išmušti. Bet mano dievaitis –  žemaitis Stanislovas Riauba taip darė, tad nusprendžiau ir aš pamėginti", – aiškina geriausias Alytaus apskrities tautodailininkas, apie kūrėjo talento ir darbo santykį kalbantis labai paprastai.

"Kaip ir sakiau, yra kūrėjas nuo Dievo ir yra kūrėjas nuo žmonių atėjęs… Kadangi ilgus metus esu dirbęs pedagoginį darbą, tai žinau, kad amato galiu išmokyti beveik kiekvieną norintį. Bet ar jis dirbs įdomiai, ar įkvėps skulptūrai gyvybę – štai kur klausimas!" – filosofuoja jis.

Saulius sakosi nepraleidžiantis nė vienos respublikinės parodos: nori pasižiūrėti kolegų darbų. Pasak jo, vienų tobulėjimą smagu stebėti, o kitų stovėjimas vietoje jo nedomina.

"Kai pats pradėjau kurti, manau, šito talento tikrai neturėjau, – atvirauja S.Lampickas. – Apie 1989–1990-uosius, kai tik pradėjau važiuoti į plenerus, vyresni drožėjai man davė aiškiai suprasti: nėra čia tau ko laiką gaišti… Tiesa, vienas jų vėliau atsiprašė. Sakė niekaip netikėjęs, kad iš manęs kažkas gero išeis", – juokiasi užsispyrėlis, savo amato pradžioje neturėjęs nei tinkamų įrankių, nei žalio supratimo apie drožybos amato subtilybes.

Meistravo nuo vaikystės

Nuo mokyklos laikų Sauliui patiko drožinėti, meistrauti. Gimė jis Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje.

"Kadangi gyvenome prie miško, parvilkdavau į namus kokią liepą ir pjaustinėdavau tuo paprastu, duonai raikyti skirtu peiliu. Niekas nepamokė, kad iš pradžių liepos pliauską reikia gerai išdžiovinti, – mat šlapia nesipjauna. Interneto nebuvo, o ir drožinėjančių aplink nepažinojau. Senelių neturėjau – karo pradžioje juos sušaudė. Tiek iš mamos, tiek iš tėvo pusės. Užtai mama labai gražiai paišė, siuvinėjo… Galbūt iš jos ir paveldėjau tą meno geną, nors pats piešti visai nemokėjau", – pašnekovas leidžiasi nešamas prisiminimų.

Baigęs mokyklą nestojo į menus – pabijojo. Bet visą gyvenimą  mėgėjiškai drožinėjo ir apie menus svajojo.

Staiga surimtėjęs Saulius sako, kad su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, Sąjūdžio gimimu tarsi iš naujo atgimė ir jis. Gavo šansą kaip skulptorius, kaip medžio drožėjas. Tada jau buvo persikėlęs į Alytų, į žmonos gimtinę. Ir vieną dieną Dzūkijos tautodailininkų sąjungos pirmininkas pakvietė Saulių padirbėti į vieną plenerą. Pakliuvo tuomet S.Lampickas tarp puikių meistrų ir išdrožė savo pirmąjį darbą – Kristų, nešantį kryžių.

"Dabartinėmis akimis žiūrint, – svarsto jis, – tas darbas gana primityvokas buvo, bet kažkodėl menotyrininkams patiko. Tokia tad buvo mano pradžia…"

Jaučia angelo globą

Kūrėjas vadina save laimingu žmogumi, mat jo svajonė – būti skulptoriumi – išsipildė su kaupu. Belaukdamas 60-mečio dažnai pamąsto apie gyvenimą.

"Likimu negaliu skųstis. Pats drožiu angelus, bet gal ir koks tikras angelas mane saugo. Tai koją esu susižeidęs, tai pirštą nusiobliavęs ar rietuvę lentų ant savęs užsivertęs – bet labai laimingai. O sykį kritau su kopėčiomis nuo stogo maždaug iš 3 m aukščio. Bekrentant, kaip sakoma, visas gyvenimo filmas pro akis prabėgo, bet kažkaip sugebėjau tuomet ant kojų nušokti. Susitrenkiau labai, bet gyvas likau", – pasakoja menininkas, apie kurį 2011 m. buvo išleista monografija "Saulius Lampickas. Sparnuota medžio drožyba".

Saulius sako, kad jo gyvenime būta visokių situacijų, kurios galėjo baigtis tragiškai, bet yra sveikas ir gyvas. Todėl tiki, kad išties turi savo angelą sargą – ne tik išdrožtą iš ąžuolo. Šį medį S.Lampickas dažniausiai renkasi savo drožiniams. Jis neieško įmantriai susisukusių medžio šakų ar šaknų, kurios pakuždėtų būsimos skulptūros mintį.

"Tiesiog man reikia gero ąžuolinio kaladuko", – atvirai rėžia dievadirbys, pastaruoju metu kūrybines mintis kreipiantis į kamerinę skulptūrą.

Su gamta nelenktyniauja

Užkalbintas apie nuostabius paukščius, šį pavasarį tiesiog užplūdusius menininko feisbuko puslapį, Saulius dievagojasi sparnuočius visuomet drožęs.

"Tiktai dabar labai juos ištobulinau, todėl tie paukštukai mane ir lesina, – žodžio kišenėje neieško skulptorius. – Dabar laikas sudėtingas. Pasirinkimas visa ko didžiulis. Tad, jei nori iš savo kūrybos pragyventi, turi būti žmonėms įdomus. Man labai patinka rūpintojėlius drožti, bet kad šiais laikais niekam jų nereikia. Net gaila, kai pasižiūriu: namai užversti tais šventukais... Vienus prisijaukini – jau gaila parduoti, o kiti vis dar laukia savo šeimininkų. Todėl tie paukštukai – tarsi kokia atsvara. O žiūrint suvalkietiškai,, dar ir apsimoka. Nuo didelių skulptūrų lieka mažų ąžuolinių kaladėlių, kurias nesunkiai galima paversti angeliukais ar paukščiukais", – juokiasi gamtą mylintis vyras, prototipų savo paukštukams ant medžių šakų nesidairantis.

Jam labiau patinka paukščiai iš fantazijos. "Kopijuoti? Nesąmonė. Gamta tokia graži, kad gražiau už ją jokiame mene jos kūrinių nepavaizduosi, – išmintingai šneka S.Lampickas. – Išdroži paukščio formą, saikingai padažai – štai jums ir sparnuotis. Bet jei bandysi padažyti lygiai taip, kaip gamtoje, bus kažkoks kičas. Na, kam, sakykit, drožti tokį pat paukštį, kokį gali ir taip gamtoje pamatyti? Vis tiek jai neprilygsi", – aiškina jis.

Žiūrint į skulptūrą, svarbiausia jam – nuoširdumas. "Ne technika, ne natūralios proporcijos (aišku, svarbu ir tai), bet nuoširdumas. Štai dabar drožiu angelą sukryžiuotomis rankomis. Jei jis jas nuleistų, – pokštauja, – tos jo rankelės turbūt visos į žemę sulįstų… Ilgokos išėjo. Betgi man taip gražu. O tos techninės klaidos – patikėkite, jos kartais netgi puošia, sukuria tokį netikėtumo momentą. Atrodytų, lyg ir klaida, bet žmogų traukia", – aiškina tautodailininkas, tokių klaidų niekada netaisantis, o visuomet pasikliaujantis nuojauta.

Palaikymas: į kasmetes amatininkų muges skulptorių Saulių visuomet lydi žmona Audronė.

Svarbiausia pamoka

Dokumentinio filmo "Nuogi jausmai medyje" herojus sako žinantis paslaptį, kodėl kartais gyvenime žmonėms nesiseka.

"Nesiseka todėl, kad mes nemokame padėkoti. Aš ir pats didelių mokslų nebaigęs, bet kai pradedu mąstyti, tai visuomet viena išvada peršasi – mes tikrai neįvertiname, kaip gerai gyvename… Arba kažko per daug norime. Pradžioje pokalbio klausėte manęs, ar negaila visas drožybos paslaptis mokiniams išduoti. Atsakau: negaila. Nes esu dėkingas už tai, kad išsipildė mano vaikystės svajonė ir tapau skulptoriumi. Štai kodėl tomis žiniomis, kurias gavau, tiesiog privalau pasidalyti", – atvirauja jis.

Paklaustas, ar nebaugu drožti Jėzų Kristų, Švč.Mergelę Mariją ir kitus šventuosius, Saulius purto galvą ir sako, kad rankos nuo atsakomybės tikrai nedreba. Už savo kryžius ir skulptūras jis du kartus pelnė respublikinio konkurso "Aukso vainikas" laureato vardą. Bet iki laurų ir pripažinimo laukė netrumpas kelias – prireikė dvylikos metų.

"Atrodo paprasta, bet pradedi skaptuoti medį – oi, kaip nelengva… Ypač – akis išdrožinėti. Sykį neiškentęs net paklausiau vienos menotyrininkės, kur čia šuo pakastas, – kodėl to vainiko man vis neskiria ir neskiria. Tai ji man išdavė paslaptį, kad techniškai mano skulptūros geros, bet... "Į jas žiūri kaip per stiklą. Nėra jose Dievo", – sakė ji", – ir Sauliui giliai širdin įkrito šie žodžiai.

Susimąstė. Ėmė atsakymo ieškoti, kaip ir kur Dievą atrasdavo garsūs senovės meistrai. Priėjo prie išvados, kad jie visi tikėjo Dievą, tad savo skulptūroms gyvybę įpūsdavo nuoširdžiu tikėjimu. "O mano skulptūros tuomet protu buvo darytos", – suvokė  pagrindinę savo klaidą ir pabandė pasitelkti daugiau nuoširdumo, atvirumo ir tikrumo.

"Kristaus veidų vaizduojamojo meno ir tautodailės kūriniuose – labai daug. O kaip iš tiesų Kristus atrodė, nelabai kas žino. Bet kai aš pasidomėjęs suradau tą patį tikriausią Kristaus atvaizdą, supratau, kad niekas skulptūros su tokia skausminga veido išraiška nenorėtų: mat mūsų pasąmonėje susiformavęs Kristaus atvaizdas yra gražus, estetiškas", – aiškina dievadirbys, visuomet labai atsakingai vertinantis savo jėgas.

Dažnai drožti jis nesiima vien dėl to, kad jaučia, jog dar ne laikas. Taip buvo ir 2013-aisiais, kai sulaukė prašymo išdrožti medinį šv.Kazimierą naujai statomai bažnyčiai Radviliškio rajone. Skulptorius nusprendė, kad tokiam darbui dar nesubrendęs, ir atidavė užsakymą kolegai.

Konkursai padeda tobulėti

Pasak Sauliaus, parodos, plenerai, konkursai yra puikus stimulas sukurti kažką naujo. Nes jei rūpėtų tik materialioji amato pusė – užtektų drožti vien paukščiukus ir angeliukus. "Aš duodu sau aukštesnę užduotį nei tie darbai, kurie mane maitina ir iš kurių netrukdomas galėčiau gyventi", – atvirauja kūrėjas.

S.Lampickas prisipažįsta, kad šiuo metu gyvena tik iš savo kūrybos, bet nuo pinigų tarsi sąmoningai atsiriboja. Sako, kad ta tema gavo puikią gyvenimo pamoką. Apie 1995-uosius Sauliui, dar tik pradėjusiam dirbti su medžiu, teko daryti nemažai kryžių.

"Dabar kai pasižiūriu, ne visi ankstesni darbai mane tenkina. Vadinasi, ne apie pinigus tuomet reikėjo galvoti, bet darbo kokybę tobulinti", – nebijo pripažinti savo klaidų skulptorius, šiuo metu besivadovaujantis tokia disciplina: dvylika valandų drožia, o dar dvylika galvoja, ką ir kaip daryti, kad būtų gerai.

Ne tik apie darbą, bet vis dažniau apie save pamąsto. Mokosi neskubėti. Nes anksčiau žmona turėjusi vyrą vos ne prisirišti, kad Saulius naktį prie pradėtos drožti skulptūros nepabėgtų.

"Panašiai ir būdavo: drožiu iki vakaro, grįžtu namo, o užmigti negaliu. Šauna kokia netikėta mintis į galvą – lekiu atgal į dirbtuves, kad ją įgyvendinčiau", – pasakoja S.Lampickas, pamažu besimokantis klausyti žmonos, bet vis tiek, kaip pats juokauja, daug ką savaip padarantis.