Jis gali groti tvoromis, keptuvėmis, teniso kamuoliukais arba pritardamas lietui. Kol nepasikalbėjome, būčiau ir aš, kaip daugelis, vadinusi Tadą Greičiūną keistuoliu. Dabar tvirtai žinau – anei joks jis keistuolis, tiesiog geros širdies žmogus. Tokių šiais laikais mažuma, gal todėl ir segame jiems etiketes: keistuoliai, nepritapėliai, baltos varnos.

– Iš pradžių paklausiu, ar tikrai kitoniškiau, drąsiau mąstančiam žmogui sunku gyventi šioje Žemėje?

– Anksčiau tą kitų įvardijamą savo keistumą labiau jausdavau. Ypač mokykloje. Ten viskas taip standartizuota. Tad vaikas būdamas nežinodavau, kur su tomis savo kitokiomis mintimis man dėtis (juokiasi).

Dabar tikrai nesijaučiu keistuoliu. Juk visi mes turime savų keistenybių. Galbūt išmokau į visus žmones žiūrėti su meile. Nes, numetus visus tuos žiniasklaidos ir modernizuotos visuomenės brukamus dalykus – kokią pastą naudoti, kaip rengtis, elgtis, kalbėti, mąstyti ir pan., visi mes širdyje turime tą dieviškumo pradą. Tad žmonių keistumas – labai santykinis dalykas. Šiuo metu dirbu Karštojoje koronaviruso linijoje ir atsistebėti negaliu: kokie čia visi keisti, bet drauge ir tokie nuostabūs!

Standartai, visuomenės normos nemoko siekti savęs. Standartizuotam žmogui užtenka eiti į darbą ir turėti kokį vieną laisvalaikio pomėgį. Bet pastebėjau, kad taip gyvenant dažnai apninka nuobodulys… Ir man taip buvo, kai džiaugsmo per įtampą nebemačiau. Tuomet ir alkoholio pavartodavau, ir žolės patraukdavau, kad save pralinksminčiau. Patyręs aš gyvenime nemažai, gal todėl ir neskirstau nieko į keistus ir nekeistus.

– Man patiko, kaip jūs pats save pavadinote – poetiškai žvelgiantis į gyvenimą. Žinau, kad ir eiles rašote, knygas mėgstate. O koks, sakykite, tas poetiškas žvilgsnis – gilesnis, platesnis ar pastabesnis?

– Tas žvilgsnis iš tiesų yra labai paprastas. Jau sakiau, kad stengiuosi į pasaulį, į žmones, į aplinką žvelgti su meile. Nes meilė kuria. Visas šis pasaulis yra kūrinija. Man patinka kitaip žvelgti į visuomenės normas. Kodėl galima groti tik gitara? O kas neleidžia groti skaičiavimo mašinėle arba traukinio bėgiais? Arba kodėl reikia groti pačiam, jei tą daryti gali traukinys? Man patinka groti kartu su lietumi. Jis man sako, o aš jam atsakau. Tam naudoju gitaros efektus. Kaip tai apibrėžti? Gal audiovizualika? Aš suvokiu garsą nevienpusiškai: jis man drauge ir vaizdas, ir bendravimo forma.

– O jeigu grįžtume prie kur kas kasdieniškesnių dalykų ir paprašyčiau įsižeminti: juk dar nė nepristačiau jūsų skaitytojams. Kas tas Tadas Greičiūnas žemiškaisiais matmenimis matuojant – kokia jūsų profesija, mėgstama veikla? Galų gale, amžius?

– Aš galvoju, kad 27-eri, bet, pasirodo, man šiandien yra gerokai daugiau – turbūt kokie 37-eri (juokiasi). Kaip ir sakiau, dirbu Karštojoje koronaviruso linijoje, registruoju sergančius žmones. Tai laikinas darbas. Gyvenime tokių ir panašių darbų esu dirbęs ne vieną ir ne du. Teko dirbti vaikų psichiatrijos ligoninėje, statybose, prie anglių kasimo ir t.t. Suskaičiuočiau jų apie 30. Kodėl tiek daug? Nežinau: gal taip likimas sudėliojo, o gal labai savęs ir gyvenimo prasmės ieškojau? Dirbant man norisi prasmingumo, todėl jau kokie ketvirti metai kryptingai orientuojuosi į veiklą su jaunimu, vaikais. Man patinka būti skautų vadovu vasaros stovyklose. O žiemą nusėdu, kur pakliūva.

– Į kokius mokslus kibote, kokios profesijos mokėtės, kol supratote, kad jums patinka bendravimas, meilės ir patirties jaunimui skleidimas?

– Daug esu ką pradėjęs, bet, prisipažinsiu, nieko nebaigęs. Buvo laikas, kai mokiausi juvelyrikos, bet paskui išlėkiau į Angliją ir penkerius metus gyvenau ten. Tikslas buvo ne tik užsidirbti – gal labiau gyvenimo prasmės ieškoti. Buvau gerokai toje savo kasdienybėje užsijaukęs, per daug bohemišku gyvenimu užsižaidęs. Kai grįžau į Lietuvą, man buvo 25-eri. Ir tuomet aš supratau, kad neturiu nė dvylikos klasių baigimo diplomo (juokiasi). Teko ir vėl sėsti į buvusios Ryšininkų mokyklos suolą (dabar Kauno Informacinių technologijų mokykla – aut. past.). O juokingiausia, kad mokiausi akivaizdiniu būdu!

Man patinka muzika, bet nenoriu būti muzikantu; patinka eilės, bet nenoriu būti poetu; mėgstu sportą, bet nenoriu dalyvauti varžybose; patinka dalyvauti socialiniame gyvenime, bet nelendu į politiką.

– Tai kaip mokiniai reagavo į dėdę Tadą, ir vėl trinantį mokyklos suolą?

– Cha… keistai, bet gana pozityviai. Aš esu gana jaunatviškos sielos žmogus. Ir dabartiniai mano draugai paties įvairiausio amžiaus – nuo 20-ies iki 60-ies metų.

– Taigi įgijote kompiuterių aso specialybę ir ėmėte mąstyti, kad nieko bendro su jais nenorite turėti?

– Kažkaip panašiai. Tuomet labai į gamtą užsimaniau. Man sugrįžus iš Anglijos, persikrausčiau į savo senelių namą su sodu. Labai geras jausmas ten gyventi. Pagal galimybes vis jį atnaujinu ir apie gyvenimą arčiau gamtos svajoju. Jau ir vietelę savo būsimam namui Šiaudinės kaime esu numatęs. Pats projektą dariau. Namelis turėtų būti toks aštuonkampis, keltiško tipo. Panašus į cirko palapinę.

Svajoju ten gyventi ir vykdyti kažkokią sau malonią ir kitiems naudingą veiklą. Gal kviestis į svečius kūrybingus žmones, kuriems gyvenimas kaip poezija yra. Auginti viskokias uogas, riešutus… Vasaros stovyklas vaikams, jaunimui rengti.

Noriu pabaigti nuotolinius M.Montessori kursus, o paskui tą mokymą pritaikyti praktiškai. Gal parašyti projektą ir įkurti kokį Dienos centrą vaikams? Man patinka mintis, kad kiekvienas vaikas jau gimdamas atsineša didžiulį žinių ir suvokimo bagažą, o mes, suaugusieji, tik turime pakreipti juos reikiama linkme, nesiekdami perlaužti savaip.

Dermė: "Kartais rengiame poezijos skaitymus gyvai, kurių metu eilėms iliustruoti naudojame įvairius garsinius efektus", – pasakoja T.Greičiūnas. Aistės Pilkauskaitės nuotr.

– Girdėjau gandą, kad savo palėpėje turite daug įdomių daiktų ir net dvylikos keptuvių ansamblį, kuriuo kartais savo svečiams užklydėliams pagrojate…

– Turiu turiu… Bet muzikinio išsilavinimo tai neturiu. Ir jokiu muzikos instrumentu taip, kaip derėtų tai daryti iš tiesų, negroju. Na, gal truputį pianinu… Labiau ieškau garsų, iš kurių galėčiau kurti tokius garso eilėraščius. Žodžiu, vadovaujuosi poetiniu požiūriu į muziką. Joje žodžių nėra, bet pasakojimas vyksta garsais.

Tam naudoju įvairias netikėtas priemones: žmonių balsų įrašus, iš kažkur ištrauktus, savo eilėraščius ir kt. Kuriant tokius garso etiudus pagalbinėms išraiškos priemonėm tinka viskas: nuo keptuvių iki senų juostinių magnetofonų, vaikiškų pianinų. Įvairūs daiktai dalyvauja mano eksperimentuose. Galiu groti tvoromis, teniso kamuoliukais. Net ultragarsinis garintuvas, skirtas eteriniams aliejams garinti, man paklūsta. Kai su tuo prietaisu slankioju virš gitaros, ji ima groti!

– Iš kur tuos daiktus traukiate? Gal esate nuolatinis sendaikčių, blusų turgų lankytojas?

– Prisipažinsiu, šią ligą tikrai turiu. Bet jau noriu atsikratyti ir vadovautis principu – mažiau yra daugiau. Nes mano palėpė tiesiog verste užversta visokiais daiktais. Tiesa, jais mielai naudojasi mano draugai aktoriai, kai kažkokio rekvizito prireikia. Užtai net pravardę man davė – Rekvizitininkas.

– O kokie žmonės jūsų kuriamos muzikos klauso? Kam ją rodote?

– Savo kūrybą keliu į "Sound Cloud" – specialią muzikai skirtą internetinę platformą. Kartais rengiame poezijos skaitymus gyvai, kurių metu eilėms iliustruoti naudojame įvairius garsinius efektus. Nėra taip, kad groja foninė muzika, o poetas skaito savo eiles. Ne… Toji mano muzika tarsi kalbasi su poetu, vyksta, kaip aš sakau, toks pirmyn ir atgal bendravimas. Kartais savo kūrybą tiesiog pristatau nedidelei grupelei žmonių.

Daug dar visokių norų manyje verda. Bet ir savo pareigų nemažai turiu: ir namuką pagal galimybes atnaujinti, ir dirbti, ir mokytis, ir vaikų dienos centro projektą rašyti. Paskui dar sportuoti, miegoti, melstis, o sekmadieniais į bažnyčią eiti. Todėl negaliu tik vienai kuriai sferai visiškai atsiduoti. Man patinka muzika, bet nenoriu būti muzikantu; patinka eilės, bet nenoriu būti poetu; mėgstu sportą, bet nenoriu dalyvauti varžybose; patinka dalyvauti socialiniame gyvenime, bet nelendu į politiką. Aš nenoriu būti kažkas konkretus pagal profesiją… Noriu būti tiesiog žmogus, kuris gyvena pasaulyje ir mokosi mylėti, viskam skirdamas po truputį laiko.

– Minėjote, kad savo kasdienybėje praktikuojate maldą, sekmadieniais einate į bažnyčią. Džiugu matyti Dievo namuose vis daugiau jaunų dvasingų veidų.

– Kuo toliau, tuo labiau tikėjimas ir su juo susiję dalykai manyje ima viršų. Nesu aš labai religingas, bet tikintis ir dvasingas. Kiekvieną rytą, vakarą meldžiuosi, bendrauju su Dievu. Esu pasirinkęs krikščionišką tikėjimą (ten randu tai, ką vadiname meile). Jaunimui dažnai kažkodėl atrodo, kad tikėjimas yra nelaisvė. Aš pats tik visai neseniai suvokiau, kad būtent tikėjime žmogus gali pajusti tokią didžiulę vidinę laisvę, tokią stiprybę, tokią meilę gyvenimui… Ypač gyvenant šiais laikais, kai aplink tiek daug godumo, pavydo, pykčio. Dievas veda. Tikrai. Ir kuo labiau aš Juo pasitikiu, tuo aiškiau man viskas darosi. Tai suvokdamas jau nebandau keisti to, kas mano jėgoms yra nepakeičiama, o tiesiog patikiu viską Jo valiai.

Sava: kol kas T.Greičiūnas gyvena savo senelių namuose, tačiau dairosi vietos Šiaudinės kaime ir planuoja ten pagal savo paties projektą pasistatyti aštuonkampį namą. Tado Greičiūno asmeninio archyvo nuotr.

– Akcentuojate meilę – kaip visa ko pamatinį jausmą… O ar galėtumėte, kaip Motina Teresė, atsiduoti vien tik tarnystei žmonėms?

– Iš dalies būtent taip aš ir gyvenu. Tik savo veikloms nenoriu klijuoti jokių etikečių. Man patinka padėti draugams. O meilės mokslas yra platus. Nemanau, kad galėčiau atkartoti Motinos Teresės kelią. Kiekvienam savo. Aš sukurtas kitkam. Mano galva, esu tam, kad kurčiau ir per kūrybą mokyčiau žmones meilės. Beje, aš jos ir pats dar tik mokausi. Neseniai išmokau mylėti save, nes iš vidaus vis engdavau. Meilė mane išlaisvino.

Jei visai atvirai, močiutė mane augino kaip kunigą. Bet ne, kunigystė ne man. Dabar aš esu savo vietoje, kai esu toks, koks esu. Kai nebandau savęs pritempti prie kitų – muzikų, kunigų, poetų, sportininkų. Gal čia ir yra mano keistumas, tradiciniu žvilgsniu žiūrint? Nes kiekvieno sutikto žmogaus akyse aš kitoks. Vis dėlto dažniausiai mane vadina poetu – ne dėl to, kad daug poezijos rašau, matyt, kad labai poetiškai žiūriu į gyvenimą.

– Tuomet atsakykite kaip poetas, ar geros eilės gimsta tik iš skausmo? Ir kaip tada yra su meile, apie kurią jūs taip gražiai kalbate?

– Meilė ir skausmas visuomet yra greta. Skausmas mus moko mylėti. Bet pats skausmo skleidimas nėra meilė. Tarkim, įsimyli kitą žmogų… Bet su juo nepavyksta nuolat gražiai būti, sutarti. Natūralu, kad tai sukelia skausmą. Bet drauge – ir augimą. Aš augu per tą skausmą ir iš jo gimsta džiaugsmas. O paskui ir vėl iš to džiaugsmo randasi skausmas… Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie menininką Vilių Orvidą. Įstrigo eilutės: Dievas verkia, kad mes nemokame mylėti, ir Jis nieko dėl to negali padaryti, nes dovanojo žmonėms laisvą valią.

Kažkas panašaus man yra ir su meile. Tikra meilė – tai ne žmogaus savinimasis. Tai noras, kad kitam būtų gerai. O juk tokie visi skirtingi esame… Greitai įsiskaudiname arba kitus įskaudiname. Bet, nepaisant visko, per tai mes turime eiti! Kaip Carlas Gustavas Jungas sakė, iki pačių pragarų, kad pakiltume į viršų… Tie pragarai – tie mūsų išgyvenimai – visiems skirtingi duoti. Jei norime augti, turime pereiti per skausmą. Čia panašiai kaip ir su Kristaus kančia: jei norime augti, turime išmokti vieni kitus mylėti. Turime nešti tą savo skausmingą kryžių. Su didele drąsa. Bet tas savojo kryžiaus nešimas – tai ėjimas į tikrąjį save. Galbūt tame kelyje į mus spjaudys, pravardžiuos, nesupras, neįvertins. Gal mus pačius netgi prikals prie to kryžiaus… Bet jei drąsiai, garbingai išlaikysi visus kryžiaus bandymus, atgimsi tuo tikruoju aš, kuriuo ir bandau po truputėlį tapti!