„Bandymai suvaržyti nacionalines kalbas visada buvo susiję su genocidu ir represijomis“, – sako Vilniaus universiteto ukrainiečių kalbos dėstytoja Yelyzaveta Drach. Pasauliui vis labiau atrandant Ukrainos literatūrą, Y. Drach papasakojo apie svarbiausius ukrainiečių autorius, kovą už savo kalbą ir tautą.

– Tarasas Ševčenka ir Lesia Ukraïnka yra žinomiausi imperinės Rusijos okupacijos laikotarpio Ukrainos rašytojai. Kokius kitus to meto autorius galėtumėte išskirti?

– T. Ševčenka buvo maištingas menininkas, pasižymėjęs įvairiose meno srityse. Jis tapo tikru tos epochos fenomenu, nes nebijojo pasipriešinti Rusijos imperijai. T. Ševčenkos tikslas buvo rašyti ta kalba, kuria kasdien kalbėjo paprasti Ukrainos žmonės. Vis dėlto, nors šis rašytojas tapo tikra to laikotarpio ikona, tai nereiškia, kad nebuvo kitų asmenybių, kurios drąsiai priešinosi imperijos okupacijai. Labai svarbu įvertinti ir kitas Ukrainos kultūros lauko asmenybes.

Papasakosiu jums apie keletą jų. Panteleimonas Kulišas buvo artimas T. Ševčenkos draugas. Jis tapo pirmuoju autoriumi, išvertusiu Bibliją į ukrainiečių kalbą. Kaip žinome, kiekvienoje Europos literatūros tradicijoje yra svarbių kolonų, ant kurių stovi nacionalinės literatūros raida. Paprastai tai yra pirmieji Biblijos vertimai, pirmieji romanai ir kiti meno kūriniai, kuriuos galima pavadinti epochos skiriamaisiais ženklais. Ukrainos literatūroje P. Kulišas pastatė net dvi svarbias kolonas. Be pirmojo Biblijos vertimo į ukrainiečių kalbą, jis taip pat buvo pirmojo istorinio romano „Juodoji taryba“ (Čiorna Rada) autorius.

Tarp XIX a. antrosios pusės ukrainiečių rašytojų negalima nepaminėti L. Ukraïnkos ir Ivano Franko. Šie du genialūs autoriai buvo tikri įvairių sričių: poezijos, prozos, pjesių rašymo, vertimų, mokslinių darbų, vaikų pasakų ir netgi filosofinių tekstų pirmūnai. Studijų laikais valandų valandas leisdavau bibliotekoje skaitydama skirtingus I. Franko mokslinius straipsnius. Galiu neabejodama sakyti, kad jis yra įvairiapusiškiausias žmogus Ukrainos literatūros lauke. I. Franko taip pat rašė daug psichologinių straipsnių ir buvo profesionalus leidėjas, skatinęs revoliucines nepriklausomos Ukrainos tautos idėjas. 1916 m. I. Franko netgi buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai, tačiau tais metais jis mirė. Mano nuomone, I. Franko genialumas niekada neturėtų būti pamirštas. Tikiuosi, jo asmenybei Europoje bus skiriama daugiau tyrimų.

Patriotai: skirtingais laikotarpiais gyvenę rašytojai savo kūryba stiprino ukrainiečių tautinę savimonę. / „Wikipedia“ nuotr.

L. Ukraïnka – žinoma to laiko feministė. Ji buvo novatoriška propaguodama kitokį moters įvaizdį tiek literatūroje, tiek savo pačios gyvenime. Kartu su kita žymia ukrainiečių rašytoja Olha Kobylianska ji skatino idėją, kad moterų sukurti meno darbai turėtų būti vertinami lygiai taip pat, kaip sukurti vyrų. Kovodamos už Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę, abi šios rašytojos kartu kovojo už moterų laisvę.

– XIX a. Ukrainos literatūroje pasklido romantizmo idėjos. Kas, be T. Ševčenkos, buvo svarbiausi romantizmo autoriai?

– Leonidas Hlibovas buvo ukrainiečių poetas ir pasakėčių autorius, kuris atstovavo romantizmo judėjimui. Jis rašė vietine ukrainiečių kalba, panaudodamas ukrainietišką foklorą ir motyvus iš ukrainietiškos viduramžių literatūros. L. Hlibovas glaudžiai bendradarbiavo su Mykola Lysenka – garsiu Ukrainos kompozitoriumi, taip pat atstovavusiu romantizmo judėjimui ir adaptavusiu ukrainiečių liaudies melodijas. Ukrainiečių autorių darbuose galima aptikti visus pagrindinius romantizmo literatūros bruožus. Tai – lyrinis herojus, kovojantis už laisvę, istoriškumas, atsidavimas tradicijai, stiprios emocijos.

Bandymai suvaržyti nacionalines kalbas visada buvo susiję su genocidu ir represijomis. Deja, pasaulyje yra tautų, kurios negerbia kitų ir jų skirtumus mato kaip trūkumus.

Kaip matote, romantizmo laikotarpis Ukrainoje buvo ne mažiau ryškus ir žydintis nei kitų Europos tautų. Vienintelis skirtumas buvo toks, kad mūsų tauta tuo metu nebuvo nepriklausoma. Tad visi literatūros kūriniai buvo persmelkti kovos už nepriklausomybę idėjos. Galbūt dėl to T. Ševčenka ir tapo pagrindine figūra ukrainiečių literatūroje. Jo laisvės idėja buvo taip aiškiai apibrėžta ir išreikšta, kad visas jo gyvenimas tapo tarsi kovos už nepriklausomybę mitu.

– Rusijos imperijos laikais lietuviška spauda buvo uždrausta 40 metų, tad lietuviškas knygas slapta į Lietuvą gabeno knygnešiai. Kaip caro valdžia kovojo su revoliucinga Ukrainos literatūra?

– Imperijos laikais ukrainiečių spauda ir knygos taip pat buvo griežtai draudžiamos. Griežčiausia ukrainietiškų knygų leidybos kontrolė buvo susijusi su apribojimu, slaptuoju Emso dekretu (1876), kuriuo buvo siekiama uždrausti spausdintą ukrainiečių kalbą. Kai šis dekretas buvo išleistas, sekė žmonių suėmimai. Suimti ir įkalinti žmonės buvo svarbūs kovotojai už Ukrainos kultūrą ir kalbą. Ar įmanoma susitaikyti su tuo, kad tavo kalba ir kultūra tampa nelegalios? Ne, tikrai neįmanoma. Mūsų pasaulyje visos tautos yra skirtingos, tarpusavyje skiriasi netgi tos pačios kalbos dialektai. Tad bandymai suvaržyti nacionalines kalbas visada buvo susiję su genocidu ir represijomis. Deja, pasaulyje yra tautų, kurios negerbia kitų ir jų skirtumus mato kaip trūkumus.

„Wikipedia“ nuotr.

– Kokius išskirtumėte svarbiausius sovietmečio laikotarpio ukrainiečių rašytojus? Gal buvo tokių, kurie tarp eilučių skatino ugdyti ukrainiečių identitetą ir kritikavo sovietmetį?

– Mano mėgstamiausias sovietmečio Ukrainos rašytojas yra Mykola Chvylovyj. Jo asmenybė yra tragiško Ukrainos autorių likimo simbolis – tų, kurie atšiauriais sovietiniais laikais liko ištikimi laisvos ir nepriklausomos ukrainiečių tautos idėjai. M. Chvylovyj trumpos istorijos ir pamfletai ne tik tarp eilučių kritikavo režimą, bet ir su laiku darėsi vis akivaizdžiau kritiški. Jis buvo populiarių skanduočių „Tolyn nuo Maskvos!” ir „Link Europos!” iniciatorius. M. Chvylovyj taip pat turėjo užtektinai drąsos, kad drauge suburtų visus bendraminčius ir suorganizuotų judėjimą, remiantį europietiškos Ukrainos kryptį.

Būdamas orientuotas į Vakarų kultūros tradiciją, jis prisidėjo prie Ukrainos kultūros pažangos etapų, panašių į vykstančius kitose Europos valstybėse. Sklinda gandų, kad Stalinas taip pyko dėl M. Chvylovyj veiklos, kad asmeniškai nurodė išimti visas šio autoriaus knygas iš prekybos, jų nespausdinti ir apriboti rašytojo karjerą. M. Chvylovyj gyvenimas baigėsi tragiškai. Jis nusižudė palūžęs dėl savo rėmėjų ir draugų iš literatūros bendruomenės įkalinimo.

– XX a. pradžioje Ukrainos dailėje, skulptūroje, kine, muzikoje ir kituose meno laukuose vyravo stiprus avangardo judėjimas. O kaip literatūra?

– Ukrainiečių avangardinė literatūra vystėsi labai greitai ir progresyviai. Literatūros avangardistų bendruomenė būrėsi aplink Mychailį Semenką – eksperimentalistą ir pirmąjį Ukrainos futuristą. Panašiai kaip dadaistai Europoje, jis daug žaidė su žodžių reikšme, siekė sugalvoti naujų žodžių, kurie galėtų apibūdinti pramonės epochą. M. Semenka sukūrė panfuturizmo avangardinio meno judėjimą, kuris oponavo futuristų judėjimui Rusijoje. Išgyvenęs daugybę pokyčių savo mene, kuriuos išprovokavo sudėtingi laikai, XX a. pradžioje jis buvo represuotas sovietų valdžios. M. Semenkai buvo pateikti fiktyvūs kaltinimai dėl visuomeninės ir politinės veiklos.

„Wikipedia“ nuotr.

– Prasidėjus karui, pasaulis ėmė atrasti modernią Ukrainos literatūrą. Kokie šiuolaikiniai ukrainiečių rašytojai šiuo metu aktualiausi pačioje Ukrainoje?

– Ukrainos moderniosios literatūros šaknys siekia 1980–1990 m., kai susiformavo pirmoji nepriklausomos Ukrainos rašytojų karta. Šios kartos autoriai paklojo pagrindą šiuolaikinei rašytojų ir poetų kartai, pašalindami visus sovietinės eros likučius. Nuostabūs XX a. vėlyvojo devintojo ir dešimtojo dešimtmečių autoriai: Jurijus Andruchovyčius, Oksana Zabužko, Serhijus Žadanas ir kiti tęsė darbą tų rašytojų ir poetų, kurie, deja, buvo nužudyti sovietų valdžios. Jų pastangos išsaugoti ukrainietišką tapatybę šiandien yra tęsiamos šiuolaikinėje literatūroje.

Tarp jauniausios kartos rašytojų svarbu paminėti Lesyką Panasiuką, Liubko Derešą, Ireną Karpą, Andriijų Liubką, Dmytro Čystiaką, Elą Evtušenko, Daryną Hladun. Kai kurie iš šių autorių buvo mano kolegos universitete, kuriame studijavau, o vėliau dirbau. Didžiuojuosi, kad dalyvaudavau poetiniuose vakaruose, kuriuose pristatydavau savo pačios poeziją vienoje erdvėje su ukrainiečių moderniosios literatūros rašytojais, mano bendraamžiais.

„Wikipedia“ nuotr.

Literatūros vertimų sfera Ukrainoje šiandien taip pat sparčiai vystosi. Beveik kiekvienas rašytojas ar poetas dažnai yra ir sumanus vertėjas, padedantis praturtinti literatūros vertimus Ukrainoje, kad filologijos studentai turėtų galimybę skaityti bet kurios Europos šalies literatūros kūrinius gimtąja kalba. Pati esu vertėja, šiais metais pradėjau dėstyti ukrainiečių kalbą ir vertimą Vilniaus universitete. Dabar dirbu su jaunais lietuviais studentais, kurie nori prisidėti prie Ukrainos ir Lietuvos literatūros ryšių stiprinimo, verčiant Ukrainos poeziją į lietuvių kalbą ir atvirkščiai.

Negaliu sulaukti, kol studentai ims tinkamai suprasti Ukrainos poetų naudojamas metaforas ir galės patys savarankiškai versti. Visa tai man suteikia viltį geresnio rytojaus, kuriame visos tautos gerbs viena kitos geografines ir kultūrines ribas, kartu būdamos visiškai atviros dalytis žiniomis, pasaulėžiūra ir patirtimi.