– Esate vilnietė, bet vis tiek paklausiu – gal turite kokių nors ryšių su Kaunu?
– Ne paslaptis, kad Kaunas ir Vilnius visada tarpusavyje konkuravo. Mokyklos metais Kaunas man neatrodė miestas, vertas didesnio dėmesio. Tačiau tapusi studente ir pradėjusi savarankiškai keliauti – taip pat ir į Kauną, kur turėjau draugų, – pamačiau visai kitą jo veidą. Jis toks žavus! Vien Kauno tarpukario architektūra ko verta! O kur dar ryškus lietuviškumas, patriotiškumas, kuris visada traukė vilniečių žvilgsnius ir, drįsčiau sakyti, kėlė lengvą pavydą.
Su Kaunu mane sieja ir dar vienas ypatingas ryšys – mano kuriamus žiogus itin pamėgo būtent kauniečiai. Anksčiau dažnai dalyvaudavau mugėse jūsų mieste ir visuomet pastebėdavau, kiek daug dėmesio čia skiriama elegancijai ir asmeniniam stiliui. Tą patį girdėdavau ir iš kitų kūrėjų, dirbančių mados ir grožio srityse, – kad Kaunas moka vertinti estetiką.
– Esate unikalių kaklo papuošalų – žiogų – kūrėja. Jų dizainas registruotas ES, o Lietuvoje įvertintas Aukso medaliu. Kaip prasidėjo šis daugiau nei dešimtmetį trunkantis Jūsų kūrybos kelias?
– Mėgstu sakyti, kad „Žiogas“ prasidėjo dar mano vaikystėje – tėčio drabužių spintoje. Mane labai žavėjo jo kaklaraiščiai – spalvingi, ryškūs, nes atkeliavę iš Kanados, kur gyveno mano mamos sesuo. Dėl to jie labai išsiskyrė iš tos aplinkos, kuri mus supo sovietmečiu. Negaliu suprasti tik vieno – kodėl jie domino mane daugiau nei tokie pat gražūs mamos karoliai, beje, irgi atkeliavę iš Kanados (juokiasi).
Vėliau, kai pradėjau mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tėčio kaklaraiščiais puošdavausi, eidama į klasės vakarėlius. Atrodžiau tikrai avangardiškai.
Bėgant metams man darėsi vis smalsiau, kodėl toks įdomus daiktas kaip kaklaraištis – apačia plati, viršus siauras – taip neįdomiai ir nuobodžiai surišamas vienu kukliu mazgeliu.
Baigusi mokyklą, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pradėjau studijuoti etnomuzikologiją. Daugybę metų mėgavausi šia profesija – buvau etnokultūros mokytoja. Anuo metu tokios disciplinos nebuvo, bet aš nenuleidau rankų ir tiesiog iškaliau oloje sau nišą – sudariau mokymo programą, nuo to ir prasidėjo etnokultūros dėstymas mokyklose.
– Apie 30 metų dirbote pedagoginį darbą, bet niekada nepaleidote iš rankų ir minčių kaklaraiščio?
– Tikra tiesa. Jis mane provokuodavo, tiesiog kaitindavo. Aistringai ieškojau vis naujų jo segėjimo formų ir galiausiai pabandžiau kurti tokius, kaip vadinau, sutramdytus kaklaraištukus damoms. Kurdama juos džiazavau – iš trijų dariau vieną, sukdavau barokinius mazgus, puošdavau segėmis. Moterys juos graibstyte graibstė, kol vieną dieną...
– Kol vieną dieną…
– Esu sodyboje, stoviu prie veidrodžio šukės ir žaidžiu su kaklaraiščiu. Netikėtai susuku kažką labai mažo, lakoniško ir santūraus, bet kartu – nepaprastai originalaus. Iš pradžių kyla abejonė: gal toks dizainas jau seniai išrastas? Tačiau kuo labiau gilinuosi, tuo aiškiau darosi – eureka! – tokio nėra.
Negalėdama patikėti, kreipiuosi į profesionalus – vyrų mados istorikus. Jų verdiktas vieningas: padariau kažką TOKIO – tiesiog savišką kaklaraiščio versiją. Vėliau šį dizainą registravau – pirmiausia Lietuvoje, o paskui ir ES. Netrukus jau trečią kartą pratęsiu registraciją, nes to reikalauja intelektinės nuosavybės įstatymai. Todėl galiu drąsiai sakyti: žmonės, įsigydami mano kūrinius, renkasi unikalų gaminį, o ne kopiją ar repliką.
– Nuotraukose prie savo žiogų pozuojate ne viena. Ar Jūsų šeima taip pat dalyvauja kūrybos procese?
– O kaipgi – ypač mano vyrai! Iš pradžių kūriau žiogus tik vyrams ir nuolat tikrinausi pas sūnų: ar ne per saldu, ar ne per moteriška. Dažnai išgirsdavau: „Oi, ne, mama, šito nė vienas vyras nenešios…“ Būtent dėl jų pastabų palaipsniui išsigryninau minimalistinę, geometrinę ir tvirtą formą, kuriai beliko sugalvoti vardą.
Šiandien sūnus Juozas mane konsultuoja reklamos klausimais – jis turi savo reklamos agentūrą. Savo vyrą Marijų Piekurą vadinu „Žiogo“ ambasadoriumi, ikona, kritiku ir didžiuoju mano pagalbininku. Jis – tapytojas, Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje dirba piešimo mokytoju. Mano įkvėptas Marijus pats ėmė kurti mažas tapybines miniatiūras, kuriomis aš dekoruoju puošnią ir dekoratyvią moterišką žiogų liniją.
– Šaunu turėti palaikančią komandą, bet Jūs dar nepasakėte, kaip gimė toks originalus pavadinimas – ne peteliškė, ne drugelis, ne laumžirgis, bet… žiogas?
– Pagalvojau, kad turiu tęsti tą patį žaidimą – jei mazgas, susuktas po kaklu, oficialiai vadinamas peteliške arba varlyte, tai kodėl maniškis išradimas negalėtų būti žiogas? Žmonės, išgirdę tokį pavadinimą, džiaugiasi: sako, labai lietuviškas. Dar prisiminiau, kad tėvai mažus vaikus, ypač berniukus, dažnai su meile vadina žiogais. Beje, esu sukūrusi ir vaikišką žiogų liniją.
– Tiesiog nuostabu, kad Jūsų kūryboje atsispindi lietuviška simbolika. Ką ji Jums reiškia asmeniškai?
– Pirmoji mano darbovietė buvo folklorinis „Poringės“ ansamblis. Man teko ruošti jam būsimų scenos kostiumų koncepciją, todėl daug laiko leidau muziejuose, bendravau su tekstilininkais, tyrinėjau įvairių etnografinių regionų tautinius kostiumus. Tai darydama pastebėjau, kad visuose juose susipina be galo daug spalvų, formų, raštų, kurie kažkodėl puikiai dera tarpusavyje. Šis laikas mane išmokė derinti spalvas, todėl dabar galiu suderinti ir tai, kas nesuderinama.
Kai pradėjau kurti vyriškus žiogus, išsyk supratau, kad ateityje būtinai darysiu ir tautinę kolekciją. Esu iš tų žmonių, kurie be galo myli savo kraštą, kultūrą, be to, ir mano darbas ilgą laiką buvo susijęs su etnokultūra. Ėmiau sukti galvą, iš kokių audinių siūti tautiškus žiogus, kaip juos dekoruoti – trispalve, vyčiais. Netikėtai šovė mintis, kad mes turime nuostabų istorinį valstybingumo simbolį – Gediminaičių stulpus. Išsyk ėmiau žvalgytis, kur galėčiau jų įsigyti. Lietuvoje radau tik vieną įmonę, kuri gamino integruotus Gediminaičių stulpus, bet aš norėjau kitokių – atskirų, ažūrinių. Ėmiau kalbinti įvairius gamintojus. Sakiau, kad kuo toliau, tuo labiau lietuviai nori pabrėžti savo tapatybę, tautinį identitetą, nes ta simbolika mus visus jungia. Veltui. Kai niekas man jų nepagamino, ėmiau dairytis į užsienį. Galiausiai, po daugybės bandymų ir derinimų, didžiuodamasi galiu pasakyti, kad tokius ažūrinius Gediminaičių stulpus jau turiu.
Iš pradžių jais puošiau savo žiogus, o paskui supratau, kad tai gali būti ir atskiras ženkliukas, kurį žmogus nešiotų atlape kasdien arba per didžiąsias Lietuvos šventes. Turiu dvi šių ženkliukų versijas – su vienu strypeliu įsegimui arba dviem, kad laikytųsi visada vertikaliai. Juk tokį simbolį segėti atlape bet kaip būtų įžeidimas.
Esu iš tų žmonių, kurie be galo myli savo kraštą, kultūrą, be to, ir mano darbas ilgą laiką buvo susijęs su etnokultūra.
– Kuo lietuviškas žiogas skiriasi nuo kitų aksesuarų pasaulyje?
– Žiogo dizainas yra registruotas kaklaraiščių kategorijoje, nes tai ir yra kaklo raištis. Kalbant apie vyriškus kaklo papuošalus, vyrai turi tik kaklaraištį, kaklaskarę ir peteliškę. Moterys tokių kaklo papuošalų yra prigalvojusios kur kas daugiau – tai ir skarelės, ir iš vyriškų kaklaraiščių gimusios improvizacijos. Jų pilnas pinterestas. Tačiau tokių kaip mūsų žiogai ar žiogaitės nerasite. Nors… žiogų kelyje visko būta. Esame siuntę pretenzijas, turėję reikalų su juristais dėl bandymo kopijuoti.
– Kokiomis progomis ir kokie žmonės dažniausiai renkasi Jūsų žiogus?
– Didžiausią mūsų žiogų gerbėjų dalį sudaro vyrai – jaunikiai. Nors šiuolaikiniai vyrai dažnai yra drąsūs versle, inovacijose ar technologijose, kalbant apie aprangą ir asmeninį stilių, daugeliui jų tenka peržengti savotišką inovatyvumo slenkstį. Segėti žiogą reikia drąsos.
Kita gausi žiogų segėtojų grupė – jubiliatai. Jie, kaip ir jaunikiai, nori išsiskirti, būti pastebėti, todėl dažnai drąsiai priima žiogo iššūkį ir ryžtasi išskirtiniam stiliaus sprendimui.
Žiogais puošiasi ir įvairūs kolektyvai, ieškantys bendro, juos vienijančio stiliaus ženklo, – chorai, orkestrai. Mano kurti žiogai tapo Kauno „Rotary“ klubo dalimi: jų nariai segasi žiogus, kurių centre – klubo ženkliukai.
Ypatingas ir man asmeniškai be galo brangus įvykis buvo M. K. Čiurlionio meno gimnazijos jubiliejus. Mokykla minėjo savo 80-metį, o kartu – ir M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Šia proga pasiuvau daugiau nei 100 žiogų patiems mažiausiems čiurlioniukams choristams ir jų chorvedžiams. Esu šios mokyklos auklėtinė, vėliau į ją sugrįžau jau kaip mokytoja. Tada į mano gyvenimą atėjo žiogai. Meluočiau sakydama, kad niekada nesvajojau jais papuošti savųjų čiurlioniukų. Galiausiai ši svajonė išsipildė.
– Gal išsaugojote pirmąjį savo sukurtą žiogą?
– Turiu. Kartais palaikau jį rankose, pakrizenu, nes dabar man jis atrodo juokingas. Tačiau žiogas nuėjo labai ilgą kelią nuo savo pirmosios versijos. Visas šis procesas buvo nuolatinis žaidimas milimetrais. Tais auksiniais milimetrais, kurie, jei neteisingai sudėlioti, visiškai pakeisdavo pačią visumą. Kartais žmonės man sako: „Tai tu vis dar tik žiogus siūni?“ Tuomet nekukliai pati sau pagalvoju: aš vis dar net žiogus siūnu! Kuo toliau, tuo man darosi įdomiau.
– Užbėgote mano klausimui už akių. Jau norėjau klausti, ar neplanuojate kurti naujų žiogo variantų, kitų papuošalų?
– Kadangi nuolat gimsta naujos žiogo formos, aš vis dar esu kelyje – nuolatinėje kūrybinėje kelionėje. Linkiu sau nuo jos nenukrypti ir nepabėgti nuo vyriško lakoniškumo. Žinoma, galiu susukti ir kokį pompadūrišką mazgą, bet ar lietuviai jo neišsigąs (juokiasi)? Esu pastebėjusi, kad scenos žmonės dažniau renkasi žiogus iš moteriškų kolekcijų – jie kur kas puošnesni, blizgesni, ištaigingesni, drąsiau kalbantys scenoje.
Kitokių papuošalų? Ačiū, ne. Mano gyvenimui pakanka žiogų. Juose matau neišsemiamus klodus. Laisvą laiką mielai skirsiu dukraitei Upei, kūrybai, kelionėms ir paprastiems gyvenimo malonumams.
– Abu su vyru rūpinatės, kaip pati sakote, savo verslo molekule – kuriate, dirbate ir uždirbate. Kaip leidžiate tai, ką uždirbate? Kokiems malonumams skiriate savo laiką ir pinigus?
– Didelė dalis verslo žmonių turbūt atsakytų panašiai – kad uždirbtus pinigus jie ir vėl investuoja į tai, kas susiję su verslu. Aš kolekcionuoju audinius. Esu tiesiog pamišusi dėl jų. Keliaudama po užsienį privalau užsukti į audinių parduotuvę, o paklausta, ko ieškau, dažniausiai atsakau: „Nežinau… To, kas kris į akį.“ Nusiperku 1 m patikusio audinio, o kai žmonės ieško ko nors išskirtinio, atveriu jiems savo ypatingų audinių skrynias.
Kiti mano malonumai – kelionės ir poilsis mūsų sodyboje, apsuptoje įvairiausių augalų. Abu su vyru jais domimės ir apskritai esame pora, kurią sunku perlieti vandeniu – turime daug bendrų pomėgių.
Vienas didžiausių džiaugsmų šiandien – mūsų dukraitė Upė. Jai pusantrų metukų. Todėl pusę dienos galvoju apie žiogus, o kitą pusę – apie dukros Jonės padovanotą mums stebuklėlį – mažąją Upę. Kadangi jų šeima gyvena visai šalia, daug bendraujame: draugaujame, žaidžiame, padedame ir tiesiog būname kartu.
– Netrukus švęsime Lietuvos gimtadienį. Pasidalykite, kaip Jūsų šeima mini Lietuvos valstybės atkūrimo dieną? Gal turite kokių nerašytų tradicijų?
– Šią dieną paprastai į vieną vietą susiburia visa Piekurų gentis – mano vyro Marijaus ir jo brolio skulptoriaus Gedimino Piekuro šeimos. Renkamės į erdvią Gedimino studiją. Šįmet pas jį taip pat švęsime, o kartu minėsime ir mano dukros gimtadienį, ji gimusi vasario 12-ąją. Būta metų, kai eidavome į miestą, į minėjimus, koncertus, bet paskutiniu metu labiau norisi Lietuvos gimtadienį paminėti jaukiai – šeimos rate.
– Ko palinkėtumėte jauniems kūrėjams, dar tik svajojantiems sukurti savo „žiogus“?
– Jeigu bandysite specialiai kurti ką nors „tokio“, užspazmuosite savo kūrybiškumą. Mano nuomone, kūrėjas turi įbristi, pasinerti į tą vandenį ir žiūrėti, kas iš to išplauks. Juk ir aš link savo žiogų ėjau daugiau nei dvylika metų. Su rankdarbiais esu susijusi dar nuo studijų laikų – tada karpydavau tėčio kaklaraiščius ir iš jų siūdavau savo pirmuosius papuošalus – jurginus. Tai buvo didžiulės, ryškios tekstilinės segės, kurios mane nuskraidindavo į kūrybos padanges. Nuo tų gėlių viskas ir prasidėjo. Ačiū, kad priminėte, – buvau visai pamiršusi pirmąsias savo kūrybines keliones.
Naujausi komentarai