Aida ir Barintas Čepukaičiai – pora, kuri metė šiuolaikinio miesto patogumus ir pasirinko gyventi taip, kaip diktuoja gamta. Jų sodyba, pavadinta „Čepūkiu“, tapo ne tik namais, bet ir gyvu įrodymu, kad atkaklumas, meilė gamtai ir šeimai gali sukurti stebuklus net ir apleistame vienkiemyje.
Ne šiaip ūkis!
„Čepūkis“ netoli Molėtų – tai ne šiaip ūkis, o mūsų su vyru išsipildžiusi svajonė“, – aiškina jo šeimininkė.
Čia du jauni žmonės – Aida ir Barintas – augina uogas, vaisius, daržoves ir avis. Tiesa, ne vieni. Tėveliams padeda jų atžalos – dvejų su puse metukų Vėtra ir penkerių Girius.
Sūnus, pasakoja, gimė pačioje įkurtuvių apleistame vienkiemyje pradžioje, kai prie sodybos dar nebuvo net normalaus privažiavimo. Tačiau Aida su Barintu degė jaunatvišku entuziazmu ir toje vietoje matė ne griuvėsius, bet galimybę sukurti kažką ypatingo.
„Mes atsikraustėme gegužę, o Girius gimė rugpjūtį. Kiek galėjome, tiek susitvarkėme. Namas, aišku, senas, bet kol vaikai dar maži, nepuolame skubėti ir statyti naujo. Tegul turi nerūpestingą vaikystę, kurioje galima ir ant sienų papaišyti, ir mašinėlėmis drąsiai važinėtis, nebijant, kad grindys susibraižys“, – laimingos vaikystės politika dalijasi mama.
Vienkiemyje Čepukaičiai gyvena jau šeštus metus. Pirmieji buvo itin sunkūs. „Eidavau pas Barintą ir verkdavau jam ant peties. Sakydavau, turbūt tikra nesąmonė ta mūsų svajonė. Tada jis mane vyriškai nuramindavo, sakydavo, palauk dar porą metų, taip ir gyvenome“, – prisimena Aida.
Šiuo metu situacija jau kita, tad ir iššūkiai, gyvenant sodyboje, kitokie. Labiausiai Aidą erzina nuolat nuo smėlio ir dulkių nešvarūs batai, automobilis, o ir namai. Dar – pelių gausa pavasarį ir rudenį. „Kartais pagalvoju, kaip būtų gera gyventi lengviau...“ – įsisvajoja pašnekovė ir priduria, kad gyvenant kaime su daugeliu dalykų reikia susitaikyti. Pedantas ar tvarkos maniakas čia nepagyventų. O jei dar namuose sukiotųsi pora mažų vaikų!
Su vyru susipažino per maistą
Aida pristato savo ir vyro tandemą. Sako, kad juos abu jungia maisto sritis.
Moteris kilusi iš Lietuvoje žinomos pramogų komplekso „HBH Palanga“ savininkų šeimos. Savo laiku jai teko pastudijuoti ir Šveicarijoje, pagyventi Pietų Korėjoje, o grįžusi į Lietuvą perėmė restoraną „HBH Vilnius“, kurio veikla iš pradžių nebuvo sėkminga. „Mama jau buvo sočiai į jį priinvestavusi ir laiko, ir pinigų, tad jaučiau didelę atsakomybę dalyttis savo žiniomis ir jai padėti. Grįžau iš užsienio ir ėmiausi gelbėjimo darbų“, – pasakoja A. Čepukaitė.
Aidos „arkliukas“ ir studijų objektas – sveikas maistas. Šioje sferoje ji darbavosi ir darbuojasi iki šiol – edukuoja žmones, skaito paskaitas. Net vyrą per savo darbą susirado!
Gyvenant kaime su daugeliu dalykų reikia susitaikyti. Pedantas ar tvarkos maniakas čia nepagyventų. O jei dar namuose sukiotųsi pora mažų vaikų!
Aida pasakoja, kaip vieną kartą gavo kvietimą nuvažiuoti į Anykščius ir pakonsultuoti garsios atlikėjos Justės Arlauskaitės-Jazzu restorano „Basi basi“ virtuvės komandą, kur Barintas dirbo šefu. Taip ir susipažino. Jau nuo pirmų pažinties minučių krito vienas kitam į akį. Nesukliudė ir faktas, kad Barintas keliais metais už ją jaunesnis.
„Sutapo mūsų aktyvumas, smalsumas. Niekada negalvojau, kad sutiksiu dar aktyvesnių žmonių už save. Barintas mane labai nustebino“, – prisipažįsta „Čepūkio“ šeimininkė, netrukus po pažinties pasidalijusi su Barintu ir savo sena svajone – gyventi kaime, gamtoje, vienkiemyje.
Išsyk ėmė kurti šeimą
Pora juokiasi, kad ilgai nelaukė ir išsyk pradėjo kurti šeimą, o jai, visų pirma, reikėjo gyvenamosios vietos. Todėl Barintas naršė po skelbimus, apžiūrinėjo žemės sklypus, sodybas visoje Lietuvoje, o Aida rezgė verslo planus.
„Baigėsi tuo, kad vyras surado tokį baisiai gražų žemės sklypą ir… man jis patiko, – kvatojasi. – Tame sklype stovėjo 1936 m. statybos namas, kurį iš esmės reikėjo griauti, tačiau pasaulį tuo metu jau kaustė pandemija, o aš buvau įsiskolinusi bankui, gelbėdama „HBH Vilnius“. Žodžiu, tuo metu mūsų pajamos buvo nulinės“, – atvirauja pašnekovė.
Kodėl tuomet pora pirko sodybą? „Turbūt pažiūrėjome į ją per daug optimistiškai. Nesugebėjome įvertinti realios situacijos, o paskui jau buvo vėlu trauktis“, – pripažįsta Aida ir priduria, kad ją išsyk labai sužavėjo sklypo reljefas. Senas namas stovėjo ant kalno, nuo kurio vėrėsi nuostabi panorama – pakalnėje buvo tvenkinys, aplinkui – miškai ir daug erdvės bėgioti būsimiems jų vaikams.
Žmonių vienkiemyje netrūksta
Paklausta, ar, gyvenant vienkiemyje, jiems netrūksta žmonių, moteris tikina, kad svečių „Čepūkyje” niekada netrūksta. Būna, kad net darželio grupės susitikimai kartais vyksta pas juos.
Pati Aida irgi namuose nesėdi – važiuoja vesti mokymų apie sveiko maisto gamybą į sostinę ir kitus miestus. Ji taip pat yra kulinarijos profesijos mokytoja Vilniuje, Verslo ir svetingumo profesinės karjeros centre (VESK). „Man visiškai užtenka tų išvažiavimų. Grįžtu namo pavargusi nuo miesto triukšmo, automobilių spūsčių. Be to, pas mus dažnai svečiuojasi draugai. Neabejotinai dažniau nei tuomet, kai gyvenome Vilniuje“, – šypsosi.
Aida pasakoja, kad tuomet, kai jau gyveno Lietuvoje, kartas nuo karto skraidydavo į Škotiją, kur studijavo gastronomiją. „Turėjau poreikį gilintis apie maistą ir jo šaknis toliau. Šiuolaikiniame pasaulyje, mano supratimu, gali išlikti arba didmiesčių gyventojai, arba mažos bendruomenės, perpratusios sistemą, kaip gyventi gamtoje, nepriklausomai. Užsiauginame savo maisto, turime savo vandenį, elektrą“, – vardija įgyvendintas plano dalis A. Čepukaitė ir džiaugiasi, kad link šios svajonės po truputį juda.
Augina savo maistą – vaisius, uogas, daržoves, turi avių pulką. Artimoje ateityje bus ir asilas, vištų. Anksčiau jas irgi augino, bet lauko plėšrūnai išvogė, todėl dabar taupo saugesniam paukščių aptvarui. Taip pat – žeminei, kuri tarnautų kaip šaldytuvas tiek žiemą, tiek vasarą, nes senas namo rūsys per drėgnas daržovėms.
Nepuola į kraštutinumus
Paklausta, kaip sveiko maisto ruošimo entuziastė maitina savo šeimą – ar vien tik sveiku maistu – Aida purto galvą ir prisipažįsta, kad visko pas juos būna: „Ir čipsų, ir mėsainių, ir saldainių.“
Jos nuomone, kai tėvai šiuo klausimu perlenkia lazdą, dažnai vėliau sulaukia atvirkštinio rezultato, nes nesveiko maisto išvengti šiuolaikinėje visuomenėje tikrai labai sudėtinga. „Žinau nemažai žmonių, kuriems tėvai vaikystėje neleido valgyti saldumynų, o dabar jie skundžiasi sugedusiais dantimis ar kitomis sveikatos problemomis, nes smaližiaudavo nesaikingai, slapčia arba iš principo“, – juokiasi ji.
A. Čepukaitė stengiasi, kad ant šeimos stalo būtų viso grūdo produktai. Miltus perka ekologiškus, iš netoliese esančio ūkininko. Sviesto, varškės, mėsos, kiaušinių įsigyja iš kaimynystėje gyvenančių ūkininkų. Giedraičiuose, džiaugiasi, yra moteris, kuri gamina nuostabaus skonio želė tortus, tad jei yra proga – saldumynų nereikia toli ieškoti.
Ar pradėjus žiūrėti, ką deda į burną, atsirado daugiau energijos, o vaikai serga mažiau?
„Be abejo“, – sutinka ir pasakoja, kad prieš kokius aštuonerius metus pati buvo tikra sveiko maisto fanatikė ir visai nevalgė nesveikų produktų. Tuomet nei nuovargis, nei mieguistumas nekamavo, o kokybiško miego užtekdavo vos kelių valandų per parą.
Šiuolaikiniame pasaulyje, mano supratimu, gali išlikti arba didmiesčių gyventojai, arba mažos bendruomenės, perpratusios sistemą, kaip gyventi gamtoje, nepriklausomai.
Dabar, sako, kasdienybė kitokia. Bet serga visi keturi tikrai nedaug – gal tik pirmus darželio metus vaikai dažniau sirgo. Spėja, kad sveikatos visiems suteikia gamta, grynas oras, kitoks požiūris į greitą gyvenimo tempą.
Privalumų daugiau nei trūkumų
Dar vienas gyvenimo vienkiemyje privalumas – dienos be spūsčių. Molėtus, kur abu vaikai lanko darželį, pasiekia per 15 minučių.
„Jūs paskaičiuokite, kiek užtruksite Vilniuje, jei norėsite nuvežti vaiką į būrelį, o paskui dar užsukti maisto į parduotuvę. Logistika ten bus skaičiuojama valandomis, o Molėtuose – vos keliomis minutėmis. Būtent šis aspektas mane labiausiai džiugina“, – prisipažįsta ji.
Aidos gimtasis miestas – Palanga, tačiau jūros buvusi palangiškė visai nepasiilgsta. Šalia namų turi tvenkinį, užsodintą augalais, kad skaidrintų vandenį, tad vasaromis jūra jiems čia pat, vietoje. „Planuojame didesnę šeimą – trečią, o gal ir ketvirtą vaikelį, – atvirauja Aida. – Norime didelės šeimos.“
Kai Girius su Vėtra sugrįžta iš darželio, drauge su tėvais panyra į ūkio darbus. Dukrytė sėdasi mamai ant kelių ir abi su traktoriuku pjauna žolę. Girius padeda tėčiui, tačiau dažniausiai darbuojasi savo smėlynuose. „Gimtadienio proga pasamdėme sunkvežimį, kuris į jo žaidimų aikštelę atvežė visą kėbulą smėlio. Tai Girius per dienas ten darbuojasi. Pasiima žarną, pasileidžia vandenį, daro upes ir per jas važinėja automobiliais, plaukioja laivais. Žodžiu, gyvena savo pasaulyje ir kartais net nenori, kad pas jį atvažiuotų draugai ir tą jo žaidimą pertrauktų“, – atvirauja mama.
Jei bloga oras ar nuotaika – visi kartu žiūri filmukus. „Tik mūsų vaikai ne iš tų, kurie prie jų labai pultų. Galbūt dėl to, kad ekranai jiems nėra uždraustas vaisius? Dažnai filmukai eina sau, o mūsiškiai jau kiekvienas užsiėmęs savo reikalais“, – juokiasi Aida ir priduria, kad Čepukaičiukai, nors dar mažiukai, bet jau labai savarankiški.
Labiausiai pritiko avys
Nors ūkyje darbo daug, Aida sugalvojo pasibaigti dar vienus – maisto technologo – mokslus. Sako, pravers. Nes jei nori daryti viską, kas susiję su maistu, turi išmanyti daugiau, o ribų tobulėjimui nėra.
Vienintelė bėda, kad amžina studentė susiduria su miego trūkumu. Kadangi abu vaikus maitino krūtimi beveik iki dvejų metų, tai nakties poilsis nebuvo labai kokybiškas. Toks liko ir dabar. Juokais vadina jį kiškio miegu ir sako, kad jo visada trūksta.
Paklausta apie ūkį. A. Čepukaitė pasakoja, kad auginti savo žemės plotuose jiedu bandė daug ką. Pradėjo nuo parduoti skirtų daržovių – nelabai pasiteisino. Užtai avys Barintui patiko. Nusipirko keletą, o dabar jų turi apie 40. Didžiausias darbas – pateles atskirti nuo patinų, kad nebūtų kraujomaišos. Patinus Barintas parduoda mėsai. Jei turėtų savo cechą, galėtų ir pats tuo užsiimti. „Gal ateityje taip ir bus“, – svarsto verslininkė.
Iš avių vilnos ji kojinių ar megztinių nemezga – tręšia vilna savo laukus. Sako, ji, kaip gyvulinės kilmės produktas, turi daug mineralinių medžiagų, todėl drąsiai galima vilnos įmaišyti į dirvą. Ten ji susikompostuoja, supūna ir virsta trąšomis.
Kadangi aplinkui daug miškų, Barintas mėgsta grybauti. Turi savo grybingų vietelių. Parnešęs laimikį namo, vyras pats grybus išvalo, tad Aidai belieka juos tik sudžiovinti arba sudėti į indelius ir užšaldyti žiemai.
Smagiausios šventės – vaikų gimtadieniai
Kokių tradicijų turi Čepukaičiai? Pasirodo, pati didžiausia ir smagiausia šeimos tradicija – su trenksmu švenčiami abiejų vaikų gimtadieniai.
Šįmet, kai minėjo Giriaus penkerius metus, Aida suskaičiavo net 70 svečių. „Buvo be galo smagu. Tiesiog leidome laiką kartu gamtos apsuptyje“, – džiaugiasi ji.
Dar viena šeimos mėgstama veikla – maisto gamyba kartu. Vakarais stengiasi visi susėsti prie stalo, valgyti kartu, bendrauti, tik, deja, ne visada šis noras pavyksta.
Čepukaičių ūkį saugo net keturi šunys. Du naminiai grifonai ir du sargūs aviganiai, kurie atsakingi už avis ir aplinką. „Laukinių gyvūnų čia nemažai. Vilkų savo akimis dar nematėme, bet jų tikrai yra. Matyt, kai avys ganosi netoli namų, tai jie mūsų privengia“, – spėlioja šeimininkė.
Išėjus į kiemą į akis krinta daug paukščių, nes netoliese yra pelkė, kur jie peri. „Dažnai matome gerves, garnius, gandrus, gulbes, pempes, baublį. Esame matę ir lūšių, lapių, meškėnų, kiškių. Po sodybos kiemą vaikštinėja stirnos, elniai, kol didieji šunys jų neišbaido. Šiuo metu elniai poruojasi, tad nuolat girdime jų baubimą“, – pasakoja Aida.
Užduodu ir vieną labai moterišką klausimą – ar nebaisu vienkiemyje vienai su vaikais nakvoti, kai Barinto nėra šalia?
Aida tikina, kad bijoti nėra kada. Neseniai įstojo į Šaulių sąjungą, planuoja lankyti kursus, kad galėtų namuose laikyti ginklą. „Tada jausiuosi tikrai saugiai“, – šypsosi.
Atostogauti ūkiškai gyvenanti šeima irgi gali. Ypač jei namus palieka tik savaitei. Naminius grifonus išveža pasidžiaugti draugams, avių sargams palieka pakankamai maisto. Jei nori paatostogauti ilgiau, į vienkiemį pagyventi atvyksta Barinto mama.
„Sprendimų visada yra, tik reikia noro, – tikina pašnekovė ir priduria, kad nė vienas iš jų neturi didelio poreikio kažkur toli važiuoti. – Mums ir čia labai gerai. Dažniausios išvykos būna į Palangos pajūrį pas mano mamą.“
Paklausta, kas galėtų parvilioti juos atgal į miestą, „Čepūkio“ savininkė susimąsto. Turbūt niekas. Nebent ten gautų vienkiemį su dideliu žemės gabalu ir neturėtų daug kaimynų. „Didelės tvoros, kuriomis vieni nuo kitų apsitvėrę miestiečiai, mūsų irgi nevilioja“, – sako. Pas juos aptvertos tik avys, visur kitur – laisvė. „Jei nebijote darbo ir trokštate laisvės, gyvenimas kaime labai smagus“, – intriguoja ji.
Naujausi komentarai