Į INTERJERŲ KŪRIMĄ NĖRUSI L. ŠURNAITĖ: MAN PATINKA, KAI AKYS TURI KUR PASIVAIKŠČIOTI

Žurnalistė, rašytoja, knygų apžvalgininkė, TV ir radijo laidų vedėja, o šiuo metu – dar ir namų interjerų kūrėja. Lavija Šurnaitė sako, kad veiklų turėjo įvairių. „Tikiu, kad mes galime išgyventi įvairius profesinius ir veiklos etapus keičiantis metams ir patirtims. Tuomet natūraliai randasi kitas požiūris į aplinką ir noras išbandyti savo potencialą ten, kur traukia“, – teigia ji.

– Ką veikiate šiame gyvenimo etape?

– Vedu laidą „Gyvenimo citrinos“ per LRT radiją, rengiu mėnesio perskaitytų knygų rekomendacijas savo paskyrų feisbuke ir instagrame lankytojams, įgyvendinu interjero dizaino ir dekoro sumanymus.

– Kada jums parūpo interjerai ir koks buvo tas pirmasis kabliukas, kai supratote – taip, šita sritis mane kabina?

– Interjerais susidomėjau prieš trejus metus, jau taip rimčiau, kai įmerkiau rankas į pirmąjį projektą. Nors, kai dabar žvelgiu atgal, matau, kad pirmieji žingsniai šios srities link buvo gerokai seniau – daugiau nei prieš dešimt metų.

Anuomet TV prodiuserė Birutė Lavickienė pakvietė mane vesti laidą apie namų interjero kūrimą. Paskui buvo dar vienas ambicingas TV projektas interjero tema, vėl tapau kūrybinės grupės dalimi ir laidos vedėja. Tad pirmąja interjero bacila mane užkrėtė kolegė, o vėliau ir artima drauge tapusi Birutė.

Po poros metų jau tuomet aš ją užkrėčiau mintimi išleisti fotoalbumą „Interjero receptai“ su įtraukiančiais tekstais ir fotografijomis apie įdomius žinomų žmonių namų interjerus Lietuvoje. Šios knygos išleidimas tapo mums nepamirštama kelione, nuotykiu, kurį mename iki dabar.

Sava: „Namai turi būti ta vieta, kur gera grįžti, gera būti, patogu gyventi ir malonu kasdien džiaugtis, tuo, ką regi akys“, – tiki L. Šurnaitė ir dalijasi savo kurtų interjerų vaizdais. / L. Šurnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar prieš trejus metus likimas pametėjo puikią progą įrengti studijos tipo butą nuo nulio?

– Taip... Dėl pirmų savo žingsnių buvo kiek nedrąsu, tad į pagalbą pasikviečiau pažįstamą interjero dizainerę Mariją Orlovienę. Esu dėkinga jai už pirmąsias savo praktines pamokas. Įrengus pirmąjį interjerą, visos baimės dingo, o noras toliau eiti šia kryptimi stiprėjo. Pastebėjau, kad net žiūrėdama filmus ar serialus iškart nuskenuoju interjerus, kuriuose vyksta veiksmas, ir imu juos komentuoti, taip trukdydama žiūrėti filmą šalia esantiems (šypsosi).

– Cituoju jus: „Interjerus kuriu iš vidinio jausmo (aišku, nepametu ir matematikos). Jausmas man yra formos, tekstūros, medžiagos, spalvos, augalai, vintažo nuotaika. Patinka, kai akys turi kur pasivaikščioti.“ Kas vis dėlto tame pasivaikščiojime yra svarbiausia?

– Mano supratimu, žmogus su savo namais turi susilieti į sintezę. Namai turi būti vieta, kur jam gera grįžti, gera būti, patogu gyventi ir malonu kasdien džiaugtis, tuo, ką regi jo akys. Graži aplinka – tai nusiraminimas, poilsis, įkvėpimas, pabėgimas nuo streso.

Žinoma, grožis – subjektyvus dalykas, bet man gražu yra kokybiškos medienos baldai, audinių faktūros, raštai, spalvingumas, žalvario dirbiniai, stambūs lapiniai augalai, paveikslai, vintažo nuotaika, Midcentury Modern stilius, dailūs stalo indai ir net namų aromatai.

L. Šurnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Prancūziškas buto koridorius, prancūziškas interjero stilius, taip pat – pirmas Lavijos butas, įrengtas prancūzišku stiliumi... Kuo jus žavi šis stilius, Prancūzija, prancūzai, prancūzų kalba, prancūziški kruasanai ir pan.?

– Prajuokinote šiuo klausimu, nes niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad mane visur lydi tas prancūziškas epitetas. Pirma mintis buvo – sutapimas, nors, labiau pagalvojus, gal ir ne visai...

Pradėsiu nuo to, kad prancūzų kalbos nemoku, o kruasanus lengva ranka iškeisčiau į bagetę, tačiau to, ką kultūriškai turi sukaupusi ši šalis, paneigti neįmanoma. Tapyba, architektūra, mada, parfumerija, konditerija ir dar daugiau, kas daro ir darys įtaką visada.

Juokaujant apie tą įsivaizduojamą prancūziškumą, prisiminiau, kad kai per studijų mainų programą pusmetį gyvenau JAV, bent keletą sykių nepažįstami žmonės (ten įprasta bet kokiu klausimu užkalbinti nepažįstamąjį) teiraudavosi, ar aš ne iš Prancūzijos arba Paryžiaus. Jie sakydavo: „You look so French“ (liet. „Tu atrodai labai prancūziškai“). Tai man keldavo juoką ir atrodė labai naivu iš jų pusės, bet, matyt, ir jie turėjo savo supratimą apie mūsų apkalbamą prancūziškumą.

– Konsultuojate namų interjero ir dekoravimo klausimais. Ar klientai nenustemba sužinoję, kad esate žurnalistė? Ar pasitiki?

– Nestoviu prie Užimtumo tarnybos su lentele ant kaklo, kad teikiu interjero dizaino ir dekoravimo paslaugas, tad nėra kam ir nustebti (juokiasi). Žmonės kreipiasi į mane susipažinę su mano kuriamu stiliumi, stebėdami mano darbus instagramo paskyroje arba perduodami vieni kitiems žodines rekomendacijas.

Visa mano sukaupta laidų vedėjos patirtis tik padeda: juk būta tiek skirtingų temų ir tiek daug skirtingų sutiktų žmonių per tuos 20 metų. Tikiu, kad mes galime išgyventi įvairius profesinius ir veiklos etapus keičiantis metams ir patirtims. Tuomet natūraliai randasi kitas požiūris į aplinką ir noras išbandyti savo potencialą ten, kur traukia. Manau, ta trauka, jei tai nuoseklu ir nevienadienis dalykas, yra puikus vidinis sufleris atrandant naujų veiklų ir savo gabumų.

L. Šurnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek interjerų esate įrengusi? Kokie klientai jums priimtinesni: tie, kurie žino, ko nori, ar kurie visiškai nesupranta, ko nori?

– Kadangi kuriu radijo laidas ir rengiu knygų rekomendacijas, interjero kūrimas draugiškai įsilieja į šias nuolatines mano veiklas be didelio streso ar forsavimo. Vienu metu neprisiimu daug klientų, nes patinka suteikti asmenišką ir išskirtinę paslaugą: nesiverčiant per galvą skirti dėmesio žmogui, kurio namus kuriu, nes žinau, kaip jautriai žmonės žiūri į savo namų kūrimą.

Daiktai su istorija, paslaptimi, praeities dvelksmu naują interjerą apšildo, suteikia jam taip trokštamo jaukumo, unikalumo.

Neretai žmogus nesupranta, kaip derinti baldus, audinius, spalvas, faktūras, kur tų baldų rasti, užsisakyti ir pan. Dėl to jis jaučiasi blogai, stresuoja, bet ir į interjero dizainerį ar dekoratorių nedrįsta kreiptis. Yra įvairių stereotipinių nuomonių. Viena iš jų – dizaineris reikalingas tik tuomet, jei įsirengi namus nuo nulio. Tačiau kiek daug matau atvejų, kai žmonės susiremontuoja namus, bet niekaip negali jų pamilti, nes kažkas juose yra ne taip – negražu, nejauku...

– Einate ta kryptimi, kad stengiatės žmogui padėti bet kokioje jo namų įsirengimo stadijoje?

– Taip. Vienam pasiūlau baldų išdėstymą, kitam parenku sienų spalvas ar (ir) tapetus, priderinu grindis, sukomplektuoju vonios santechniką. Kiti namai jau nudažytomis sienomis ir sudėtomis grindimis, bet šeimininkai nežino, kuria kryptimi nori eiti toliau rinkdamiesi sofos, užuolaidų, kilimo spalvas ir raštus. Kažkas nori atnaujinti tik vieną kambarį arba vonią ir virtuvę.

Yra tokių žmonių, kurie siekia vadinamojo mistinio jaukumo, nes viskas tarsi savo vietoje, o jausmo nėra. Tuomet einame jau grynai į dekoravimo lauką: akcentiniai baldai, šviestuvai, papildomi audiniai, raštai ir ornamentai, augalai, meno dirbiniai, indai, įrankiai, taurės, namų kvapai ir t. t.

Kadangi dirbu labai individualiai, man nė vienas dekoravimo darbas nėra per mažas. Kartais žmogui reikia sutvarkyti augalų išdėstymą namuose, nes tai irgi atskira ir labai efektinga dekoravimo kryptis. Jokiu būdu ji negali būti atsitiktinė, t. y. iš bet kokių augalų ir vazonų, nes tai neduos norimo estetinio efekto. Kartais lydžiu žmogų į baldų ir namų apyvokos, dekoracijų centrą, kad vietoje padėčiau suvaldyti ir suderinti jam patinkančius nusižiūrėtus pirkinius.

L. Šurnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Įkvėpimo interjero dekorams ieškote meno albumuose. Ar tiesa, kad spalvų meistras Henri Matisse’as yra viena didžiųjų jūsų meilių?

– Tiesa. Kaip tiesa ir tai, kad įkvėpimo semiuosi visur, kartais pati net nejusdama: vartydama albumus, gyvai matydama meno kūrinius parodose, žiūrėdama filmus, skaitydama knygas ir paleisdama savo vaizduotę; taip pat – svečiuose, viešuose interjeruose ir gamtos deriniuose. Tai dar vienas puikus triukas derinant spalvas kiekvienam. Jei abejojate, kas su kuo dera, pažiūrėkite į klasikinius amžinus derinius gamtoje: jūra ir smėlis, jūra ir miškas, miškas ir dangus, samanos ir grybai, o kur dar gyvūnai. Juk „Gucci“ firminis spalvų duetas – žalia ir raudona – tai tikras pomidoras iš šiltnamio (šypsosi).

– Kas jums yra namai? Ar pati juos kūrėte? Kurie mylimiausi jų kampeliai?

– Mano namai yra nuolat kuriami, kas kažkiek laiko vis pasižiūriu į juos iš naujo. Tuomet keičiu daiktus vietomis ir tai darau tol, kol viduje nesuskamba tas „dingt“, kuris reiškia, kad dabar viskas vietoje. Turiu nuolat save tramdyti, nes, rinkdama daiktus klientams, prisižiūriu tokių grožybių, kurias mielai apgyvendinčiau ir savo namuose.

Kaip jau minėjau, man namai visų pirma – jausmas. Tačiau to jausmo niekaip neįmanoma sukurti be kasdienių, žmogaus akį džiuginančių daiktų. Juk vis tiek perkame daiktus, be kurių neapsieitume? Tai pirkime juos ne atsitiktinai, ne iš inercijos, o taip, kad jie džiugintų, teiktų malonumą.

– Jei žmogaus namuose gyvena augintinis – šuo ar katė, gal turite jam kokių nors ypatingų pasiūlymų, patarimų – pavyzdžiui, drėgmės neįgeriantį parketą ar nesipūkuojantį audinį minkštiems baldams?

– Šunys yra labai skirtingi, skirtingų charakterių, temperamento ir įpročių, tad šeimininkas visada pažįsta savo šunį ir dažniausiai pats žino, kas jam gali tikti, o kas – ne. Vieni šunys labai šeriasi, kiti nuolat išsipurvina, treti tik miega, nieko neliesdami namuose.

Logiška, kad į tai atsižvelgiama, ypač renkantis minkštuosius baldus, kilimus: spalva, medžiaga, kaip ji valoma, ar sunku ją prižiūrėti. Dėl grindų dangos – visas specifikacijas suteikia gamintojai ir prekybininkai, to dizaineriui atmintinai mokytis nereikia. Turiu tik žinoti, kada ir kokių klausimų užduoti savo klientui ir pardavėjui.

L. Šurnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Vėl cituoju: „Noriu stalo! Tačiau nežinau, kokio... Niekas netinka arba nepatinka. Yra taip buvę? Kurkite patys. Išsirinkite originalią stalo koją ir priderinkite patinkančios medienos stalviršį.“ Ar daug tokių sudurtinių baldų esate sukūrusi – sau, kitiems?

– Pažįstu žmonių, kurie ieško tik neapdorotos medienos baldų, kad patys galėtų susikurti unikalių gaminių, – pasirinkti norimą spalvą, laką, ornamentus, rankenėles, kitus dekoravimo priedus. Esu mačiusi, kaip iš masinės gamybos komodos gimė vintažinio stiliaus vaistininko spinta su stalčiukais.

Tad jei žmogus turi bent mažytį norą – pirmyn. Internete galima rasti nebrangių kursų, vos už 10 eurų ir pan., kaip keisti, kurti, atnaujinti baldus. Tokių vaizdo įrašų pilnas jutubas. Tai yra puikus būdas kurti, o neretai – ir sutaupyti.

Minėto stalo atvejis gana dažnas. Būna, kad žmogus neranda tinkamo dydžio ir dizaino stalo. Gal vietos stoka įpareigoja arba turimos kėdės? Tuomet puikus būdas išsirinkti atskirai stalo koją ir užsisakyti stalviršį pas baldininkus pagal jūsų norimus matmenis ir medienos tipą. Tik reikia atkreipti dėmesį, kokio skersmens stalviršis bus tinkamas pasirinktai kojai.

– Ar jus domina sendaikčiai, naujam gyvenimui prikelti seni daiktai šiuolaikiniame interjere?

– Daiktai su istorija, paslaptimi, praeities dvelksmu naują interjerą apšildo, suteikia jam taip trokštamo jaukumo, unikalumo. Neseniai iš sendaikčių parduotuvės nusipirkau tris vintažinius fotoaparatus: vokiečių gamintojo, anglišką ir amerikiečių. Jie tapo mano sieninės lentynos puošmena, žavingu akcentu.

– Kertu lažybų, kad jūsų namų interjere yra ir didžiulė knygų spinta arba lentynų knygoms: juk tiek daug skaitote. Taip pat – rašomasis stalas, prie kurio gimsta jūsų pačios knygos. Gal šiuo metu irgi kažką rašote?

– Tiesą sakant, vis dažniau aplanko mintys ir vidiniai impulsai parašyti naują knygą. Nešiojuosi, brandinu tas mintis, galvoju, kas būtų svarbu ne tik man, bet ir mano skaitytojams. Taip šilta ir miela gauti laiškų iš jų su klausimu ar paskatinimu, kada pagaliau bus nauja knyga. Todėl nenoriu skubėti. Noriu, kad ta knyga tikrai būtų reikalinga, parašyta ne iš reikalo. Kita vertus, ne viskas yra taip romantiška su tuo knygų rašymu. Kartais reikia tiesiog sėsti, rašyti ir mintys pačios ateis, o ne užsiliūliuoti belaukiant pasiklydusios mūzos.

– Ką šiuo metu skaitote?

– Per mėnesį perskaitau po tris keturias knygas. Tai ir maloni pareiga, nes rengiu knygų rekomendacijas „Pegaso“ knygynui, ir didžiulis malonumas man pačiai, nes knygas ir skaitymą visada mėgau. Šiuo metu skaitau Mario Puzo „Krikštatėvį“. Labai kviečiu užsukti į mano feisbuko paskyrą ir pasklaidyti mano įspūdžius apie knygas.