Svetur įgyta patirtis
Baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, Arnas įstojo į Vilniaus verslo ir svetingumo profesinės karjeros centrą. Ten mokėsi konditerijos paslapčių ir tuo pat metu dirbo mažame tailandiečių restorane, kad galėtų pragyventi sostinėje.
„Dar tarnaudamas kariuomenėje gavau užklausą, ar nenorėčiau išbandyti jėgų viename Šveicarijos viešbutyje. Mane rekomendavo pažįstamas šefas iš Lietuvos. Gavau puikią galimybę pasimokyti maisto gamybos svetur, todėl mielai prisijungiau prie restorano darbuotojų komandos“, – pasakoja A. Janulis, pradėjęs dirbti „Waldhaus Sils“ viešbutyje.
Tai garsus istorinis viešbutis Šveicarijos Alpėse, Sils Maria kaimelyje. Nuo jo iki garsiojo Sankt Morico, vieno prabangiausių šalies kalnų kurortų, vos 15–20 minučių automobiliu.
„Mūsų šefas buvo griežtas ir reiklus vokietis. Jo komandoje dominavo italai. Pagal iš anksto sudarytą šefo meniu svečiai galėjo rinktis iš aštuonių patiekalų“, – prisimena penkerius metus, praleistus Šveicarijoje, Arnas.
Dėl būsto vaikinui neteko sukti galvos – išsinuomojo kambariuką tame pačiame viešbutyje. Tiesa, visai neprašmatnų – skirtą darbuotojams. Kadangi gaudavo dvi laisvas dienas per savaitę, jas išnaudodavo tyrinėdamas Alpes.
„Slidinėti nebandžiau, nes vaikystėje buvau griuvęs ir slidžių baimė liko iki šiol. Daugiausiai rytais vienas eidavau į kalnus – jie mane nuramindavo, leisdavo pabūti su savimi“, – pasakoja jis.
Per vienas atostogas Arnas išvyko į Tailandą pasimokyti Azijos virtuvės paslapčių ir parsivežė „Thailand Cooking Academy“ diplomą. Tačiau picų kepti nesimokė nei Šveicarijoje, nei Tailande. Tuomet kur?
Mėgstamiausias patiekalas
Vaikinas prisipažįsta, kad picos – vienas mėgstamiausių jo patiekalų. Grįžęs iš mokyklos, kadangi tėvai dirbo, o grįžus labai norėdavosi valgyti, vaikinui tekdavo pačiam ką nors pasigaminti.
„Turiu brolį, seserį, aš – per viduriuką. Būdavo, kas grįžta namo pirmas, tas visiems ruošia vakarienę. Todėl gaminti valgyti man – jokia paslaptis“, – šypsosi picų kepėjas ir tęsia, kad dirbdamas Šveicarijoje labiausiai pasiilgdavo savo šeimos.
„Sunkiausia būdavo per šventes, kai visi sėsdavo prie Kalėdų ar Velykų stalo su saviškiais, o aš vis būdavau vienas, – atsidūsta jis. – Kolegos ramindavo, kad su metais priprasiu, kad bus lengviau, tačiau man darėsi tik sunkiau.“
Todėl vieną dieną jis tvirtai nusprendė – laikas krautis daiktus ir grįžti namo. Apšilęs padus gimtinėje, vaikinas sukūrė verslo planą – keps picas, nes visada jas mėgo.
„Kažkiek turėjau pasitaupęs, investavau į vagonėlį. Šiek tiek užtrukau, kol įrengiau jį“, – pasakoja ir neslepia, kad į jo sumanymą daugelis žiūrėjo skeptiškai. Primindavo, kad Šeduvoje jau veikia viena picerija. „Tačiau jie kepa plonapades picas, o aš norėjau kepti itališkas, neapolietiško stiliaus, malkinėje krosnyje“, – nepasidavė Arnas ir atkakliai darė savo.
Receptą padovanojo draugai
Picoms kepti reikėjo krosnies. Iš pradžių Arnas labai norėjo malkinės, tačiau vagonėlyje tokios nepastatysi.
„Tada pasirinkau dujinę mobiliąją krosnelę, kurią galiu įsidėti net į automobilio bagažinę. Tą ir darau, kai vykstu pas vaikus į edukacijas“, – šypsosi vaikinas.
Įsigijus krosnį, reikėjo sukurti firminių „Karšto kampo“ picų receptą. „Jį man padovanojo draugai iš Šveicarijos. Gavau neapoliečio šefo picos receptą“, – džiaugiasi šeduviškis.
Nors Arnas picas vagonėlyje kepa dar palyginti neseniai, jų skonį jau įvertino ne tik vietiniai. Jo picų paragauti atvažiuoja iš Šiaulių, Panevėžio, o ir kauniečiai, vilniečiai, nugirdę gerų atsiliepimų, vykdami ta kryptimi irgi stabteli jų paragauti. „Žmonės dalijasi iš lūpų į lūpas“, – džiaugiasi kepėjas.
Kiekvienai dienai tešlą pasiruošia iš vakaro. Jos užtenka maždaug pusšimčiui picų, o vakare jau viskas būna išparduota. Svarbiausia kepant picas, sako, – tešla ir pomidorai.
„Noriu kepti tokias picas, kokios yra Italijoje, t. y. laikytis itališkų tradicijų. Kad neiškraipyčiau recepto, pagrindinius ingredientus vežuosi iš ten. Štai neseniai užsisakiau 1 t itališkų miltų“, – šypsosi Arnas ir priduria, kad trečioje vietoje pagal svarbą jam yra sūris.
Lietuviški ingredientai – tik mielės, druska ir vanduo. Kodėl? „Nes mano šefas sakė: turi gaminti maistą taip, kaip norėtum, kad būtų per tavo vestuves. Tie žodžiai man giliai įkrito į širdį ir tapo tarsi mano verslo moto“, – prisipažįsta A. Janulis. Savo vestuvių jis kol kas neplanuoja, tačiau širdies draugę turi. Ji taip pat labai mėgsta picas.
Ar ateityje, jei rengtų savo vestuves, Arnas vaišintų svečius picomis? Picos galėtų būti patiekiamos kaip užkandis prieš pagrindinį patiekalą – tik reikėtų jas patiekti mažais gabalėliais.
Pradžia nebuvo lengva
Arnas atviras: grįžus į Lietuvą verslą pradėti nebuvo lengva. „Reikėjo gauti visus leidimus, pritaikyti vagonėlį gamybai – teko perdaryti jį net tris kartus“, – prisimena pradžią vaikinas.
Ateityje picas kepti norėtų didesnėje erdvėje – kad būtų matoma, kaip viskas vyksta. „Kepčiau ne už sienos pasislėpęs, bet atvirai. Man svarbu, kad ir aš, ir žmonės vieni kitus matytume, galėtume pabendrauti“, – dalijasi ateities vizija A. Janulis.
Paklaustas, ar jau moka picos padą virtuoziškai pasukti ant vieno piršto, šeduviškis prajunka: „Kol kas dar ne. Čia reikia daugiau įdirbio, bet ateityje būtinai išmoksiu.“
Arno vagonėlyje net picų pavadinimai skamba itališkai. „Pavadinimai – itališki, nes viskas, kaip jau sakiau, turi būti al dente“, – šypsosi jis.
Kol kas populiariausia – „Mortadella al pistacchio“ su itališka virta dešra mortadela, gardinta pistacijomis. Kita klientų pamėgta pica – „Prosciutto cotto“ su itališku virtu kiaulienos kumpiu. Pats Arnas labiausiai mėgsta aštrią picą, kurią pavadino „Salsiccia sarda“. Ji gaminama su tradicine Sardinijos dešra, mėlynuoju gorgonzolos sūriu, raudonaisiais svogūnais ir kitais ingredientais.
Nenoriu kiekybės. Noriu kokybės. Todėl kasdien pats iškepu po 50 picų ir tai darydamas jaučiu malonumą.
Slaptas ingredientas
Animaciniame filme visai šeimai „La troškinys“ kalbama apie slaptą ingredientą, kuris pasirodo esąs visai ne prieskonis, o jausmas. Paklaustas, ar ir jo picos turi paslaptį, Arnas neabejoja.
„Mano slaptas koziris – tešla, – sako. – Ją brandinu net 20 valandų. Jei viską daryčiau greitai, tešla nesubręstų. Chaltūrinti gaminant maistą negalima. Ne veltui sakoma, kad visi geri dalykai ateina su laiku“, – šypsosi A. Janulis ir priduria, kad jei žmonės grįžta valgyti jo picų vėl ir vėl, vadinasi, šių picų skonis pažadina jų pačius geriausius jausmus.
Taip yra todėl, kad jis nedirba tarsi prie konvejerio. Krosnyje vienu metu telpa dvi picos, kurias gamina pats.
„Nenoriu kiekybės. Noriu kokybės. Todėl kasdien pats iškepu po 50 picų ir tai darydamas jaučiu malonumą. Man patinka bendrauti su žmonėmis, pasakoti jiems, ką ir kaip darau. Jei picų kepčiau daugiau, kažin kaip būtų“, – svarsto jis.
Ar prie savo picų Arnas siūlo padažų, kaip lietuviai įpratę naudoti? „Jokiu būdu. Jei paprašo, atsiprašau ir sakau, kad gerai picai padažo nereikia – užtenka pašlakstyti ją tyru alyvuogių aliejumi. Padažų reikia tokioms picoms, kurių padai per sausi – tada su padažu jas lengviau valgyti“, – juokiasi picų kepėjas ir tęsia, kad picų su ananasais jo valgiaraštyje taip pat nėra.
Svarbiausia pamoka
Ką Arnas patartų žmogui, kuris širdyje nešiojasi idėją, bet nedrįsta jos įgyvendinti? Pirmiausia – pasitikėti savimi. „Jei pats savo idėja labai tiki – aš savąja tikėjau be proto, – vadinasi, patikės ir kiti“, – įsitikinęs jis.
Aistrą maistui Arnas parsineša ir namo. Tiesa, po darbo namiškiams jau nebekepa picų – verda troškinius, gamina kitus prancūziškos virtuvės patiekalus. „Turiu palaikyti gastronominę formą. Jei nustosiu mokytis, prarasiu įgūdžius“, – sako.
Jei tik pasitaikytų galimybė dar kur nors išvykti pasisemti žinių, mielai rinktųsi Prancūziją. Šįkart norėtų daugiau išmokti apie desertus ir kitus saldėsius. „Mėgstu saldžiai pavalgyti, todėl būtų tikrai įdomu įgyti šioje srityje daugiau žinių“, – prisipažįsta Arnas. Saldumynai, sako, viliojo nuo mažens – būdamas septyniolikos, jis dažnai kepdavo pyragus visai šeimai.
Kokią picą iškeptų, jei reikėtų ja papasakoti savo gyvenimo istoriją? „Į ją sudėčiau visą savo patirtį ir meilę. Žinios, įgytos Šveicarijoje, man neįkainojamos. Ten išmokau pačią svarbiausią verslo pamoką: turiu gaminti taip, kaip norėčiau, kad man pačiam būtų patiekta per vestuves“, – sako Arnas ir priduria, kad mokslai Šveicarijoje nebuvo vien malonūs.
„Kai dirbau restorane, šefas ant manęs rėkdavo kur kas garsiau nei karininkai kariuomenėje. Tada pykdavau ir galvodavau: kodėl? Tik gerokai vėliau supratau, kad tas griežtumas turėjo prasmę. Šefas mokė ne tik gaminti, bet ir prisiimti atsakomybę už kiekvieną patiekalą“, – Arnas sako išmokęs šią pamoką.
Naujausi komentarai