Aistės dalyvavimas žaidime – puikus įrodymas visiems, kad ribos egzistuoja tik mūsų galvose. Nuo kovo 1 d. sekmadienių vakarais ne tik Aistė, bet ir daugiau nei 30 šio projekto dalyvių stos į strateginę žinių kovą dėl 10 tūkst. eurų prizo.
Naujas žaidimas
Aistė mielai dalijasi įspūdžiais apie naująjį televizijos žaidimą „Užvaldyk aikštelę. The Floor“, kurio filmavimai praėjusį rudenį vyko Taline. Gavusi organizatorių kvietimą dalyvauti projekte, ji iš pradžių smalsiai peržiūrėjo užsienietišką žaidimo versiją ir liko ja patenkinta.
„Man patinka avantiūros ir naujos patirtys, o Taliną tiesiog dievinu. Porą metų vykau ten į buriavimo varžybas, tačiau šią vasarą to padaryti nepavyko. Todėl be galo apsidžiaugiau gavusi kitą progą sugrįžti į šį nuostabų miestą“, – pasakoja ji.
Komikė prisipažįsta, kad patirtis buvo ne tik beprotiškai įdomi, bet ir pareikalavusi pastangų. „Važiavau tiesiog gerai praleisti laiko, be jokių didelių ambicijų. Tačiau net nepastebėjau, kaip mane pagavo azartas – aikštelė tiesiog užvaldė, staiga labai įsinorėjau laimėti“, – juokiasi Aistė.
Paklausta, kuo ypatingas šis žaidimas, ji aiškina, kad tai įtraukianti interaktyvi kova, kurioje kiekvienas atsakymas gali pakeisti situaciją, o kiekviena dvikova – tapti mūšiu dėl teritorijos. Dalyviai renkasi jiems artimiausią temą ir meta iššūkį kaimynui. Greitesnis ir teisingiau atsakęs perima varžovo langelį ir keliauja toliau, žingsnis po žingsnio siekdamas užkariauti visą aikštelę. „Iš pirmo žvilgsnio taisyklės atrodo paprastos, tačiau žaidimo metu nutinka netikėčiausių dalykų. Dalyvis, užvaldęs pusę aikštelės, akimirksniu gali viską prarasti“, – intriguoja ji.
Aistės teigimu, šis projektas išsiskiria dalyvių gausa ir nuolatiniu įsitraukimu. Net iškritusieji lieka žaidimo dalimi – stebi dvikovas, kuria strategijas, analizuoja situaciją. „Kai du žmonės stoja į kovą, visi kiti įdėmiai stebi ir galvoja apie savo ėjimus. Įsitraukimas – totalus. Net pertraukų metu visi nekantrauja sugrįžti į aikštelę. Jaučiau konkurenciją, bet draugiško palaikymo buvo kur kas daugiau“, – tikina Aistė.
Žaidime jai atiteko „Lietuvių estrados“ tema. Kodėl būtent ši? „Organizatoriams sakiau, kad mano domėjimosi sritys labai plačios – ką duosite, tą imsiu“, – cituoja savo žodžius ji. Nors dalyviai temas žinojo iš anksto ir galėjo pasiruošti, Aistė pernelyg nesistengė. „Man 37-eri, užaugau su tėvų ir senelių muzika, tad pamaniau, kad ką nors ta tema tikrai žinosiu. Taip ir buvo – užteko bendro išsilavinimo“, – linksmai priduria.
Aistės įsitikinimu, šis žaidimas patiks visai šeimai – čia nėra amžiaus ribų. Nuo pirmųjų minučių žiūrovus įtrauks azartas, o baigtis liks nenuspėjama iki pat pabaigos. „Norėsis dar ir dar vienos laidos, kad kuo greičiau sužinotum, kas galiausiai užvaldė aikštelę“, – intriguoja A. Krušinskaitė.
Komikė neabejoja – naujasis žaidimas sudomins tiek azartiškus varžytuvių gerbėjus, tiek ir smalsius žinių ieškotojus.
Kalbėjimas visada buvo duona
Anot Aistės, scena ir viešas kalbėjimas jai pažįstami dar nuo mokyklos laikų – tuomet ji vesdavo renginius, karaokės vakarus, drąsiai stodavo prieš auditoriją. Baigusi studijas išbandė save tiesioginių pardavimų srityje. „Pas mane susirinkdavo žmonės, kuriems pristatydavau įvairias prekes, stengdamasi jas parduoti. Kalbėti tekdavo tikrai nemažai“, – šypsosi ji ir priduria, kad būtent ši patirtis užgrūdino – televizijos kameros jos nė kiek negąsdina.
Nuo pirmojo stendapo pasirodymo visai Lietuvai projekte „Lietuvos talentai“ praėjo beveik ketveri metai. Tąkart Aistė sulaukė išskirtinio įvertinimo – teisėjas Marijonas Mikutavičius paspaudė auksinį mygtuką. Projektas kardinaliai pakeitė jos gyvenimą, nors, kaip pati sako, didysis lūžis įvyko gerokai anksčiau – prieš vienuolika metų, kai Aistė išdrįso sudalyvauti Humoro klubo renginyje „Auksinis mikrofonas“. Sėkmingas stendapo pasirodymas atvėrė duris į didesnes scenas, ją užplūdo įvairūs pasiūlymai – nuo mokymų vedimo iki vaidmenų kine ir pasirodymų televizijos laidose.
„Kameros – mano darbo dalis. Taip atsirado veiklos, kurios ilgainiui tapo pagrindiniu užsiėmimu. Rengiu motyvacinius pranešimus, kuriu stendapo pasirodymus. Tačiau humoras mano gyvenime buvo visada – net reabilitacijos ligoninėje. Draugai, atėję aplankyti, nesitikėdavo, kad iš liūdnos temos – potrauminės patirties – galima priskaldyti tiek daug smagių juokelių“, – prisimena ji.
Apie humorą, atvirumą ir ribas
Aistės stendapo pasirodymai išsiskiria drąsa – juokaudama ji paliečia itin jautrias, kartais net tabu mūsų visuomenėje laikomas temas. Ar drįstų taip kalbėti, jei pati nesėdėtų neįgaliojo vežimėlyje? Ar toks humoras nebūtų palaikytas patyčiomis?
Komikė atvira: jei pati nebūtų to patyrusi, vargu ar drįstų taip kalbėti. „Iki mano stendapų daugeliui komikų tai buvo tabu, – tikina ji. – Tačiau kai man nutiko ši nelaimė, supratau, kad humoras veikia kaip vaistas, yra stiprybės šaltinis ir padeda susitaikyti su negalia.“
Juokdamasi iš savęs, ji perėmė situacijos kontrolę. „Parodžiau, kad net ir sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje aš vis dar tvirtai stoviu ant kojų – ta prasme, kad su manimi viskas gerai. Manęs nereikia gailėtis ar, dar blogiau, nurašyti. Būdama tokioje pozicijoje, aš galiu sau atstovauti bet kurioje srityje – taip pat ir scenoje, – užtikrintai kalba Aistė. Po traumos ji tarsi pati sau uždegė žalią šviesą – išsirašė leidimą kalbėti jautriomis temomis. „Prieš gerą dešimtmetį tai skambėjo neįprastai – gal todėl ir išgarsėjau“, – šypsosi ji.
Paklausta, ar pasitaiko nejaukių tylos pauzių, kai publika nedrįsta juoktis, Aistė pripažįsta: anksčiau jų būdavo kur kas daugiau. Žmonės jautėsi kur kas labiau susikaustę. Dabar, sako, auditorija laisvesnė – nebeslepia reakcijų, drąsiau rodo emocijas. Tačiau tam reikia jos pačios pastangų: turi parodyti, kad scenoje ji jaučiasi puikiai ir kad juodasis humoras – jos sąmoningas pasirinkimas, o ne kartėlio dėl negalios išraiška.
„Svarbu parinkti tinkamą toną, emociją, kad kalbėjimas neatrodytų neskanus, – aiškina ji. – Nebūtina, kad juokas skambėtų visoje salėje. Kartais man pakanka vieno žmogaus, kuris kvatojasi iš visos širdies...“
Iš pirmo žvilgsnio taisyklės atrodo paprastos, tačiau žaidimo metu nutinka netikėčiausių dalykų. Dalyvis, užvaldęs pusę aikštelės, akimirksniu gali viską prarasti.
Dviese pasakoja tikras istorijas
Aistė sako, kad specialiai arenų ar koncertų salių savo stendapo pasirodymams nerenka – jei tik sulaukia kvietimo, mielai atvyksta į svečius.
Pastaruoju metu ji vis dažniau keliauja ne viena – kartu su regos negalią turinčia kolege Irma Jokštyte-Stanevičiene. Merginos rengia dvigubus pasirodymus. Jų metu abi dalijasi tikromis, jų gyvenimuose nutikusiomis istorijomis, kurios, kad ir kokios jautrios būtų, scenoje skamba su humoru.
„Taip pat vedame etiketo ir bendravimo su neįgaliaisiais mokymus. Tačiau žmonės kur kas dažniau renkasi stendapus. Juk tai tikra, gyva, emocinga. Kalbėdamos remiamės asmeninėmis patirtimis – tai paveikiau nei sausa teorija. Nors, tiesą sakant, ir teorijos pas mus nebūna sausos – mes esame tokios, kokios esame. Rimtos kalbos – ne mums“, – juokiasi Aistė.
Su kokiais stereotipais dažniausiai susiduria mokymų metu ir ko labiausiai bijo žmonės, būdami šalia žmonių su negalia?
Aistė tikina, kad dažniausiai išryškėja ne piktavališkumas, o baimė. Draugai jai ne kartą prisipažino, kad žmonės bijo pasakyti nederamą žodį, netyčia įžeisti, pasirodyti nejautrūs. Jie nerimauja, kad gali ją įskaudinti ar net išstumti iš bendrystės rato.
„Todėl ir darau stendapo pasirodymus – kad žmonės mus pamatytų visai kitu kampu. Savo juokais juos tarsi išlaisvinu. Galbūt kitą kartą pamatę mane jie nebenusuks žvilgsnio, o drąsiai prieis, gal net pajuokaus. Kai žmogus atsipalaiduoja, atsiranda tikras ryšys. Normalus bendravimas. Toks ir yra mano tikslas“, – atvirauja Aistė.
Klausantis jos atrodo, kad nelaimingą įvykį ji priėmė neįtikėtinai lengvai – su humoru ir vidine stiprybe. Ar vis dėlto buvo juodas periodas ir akimirkų, kai viskas atrodė beprasmiška?
„Tokio periodo neprisimenu. Pirmosios savaitės man iškyla lyg per miglą. Vėliau, net negalėdama judėti, degiau noru juokauti, kalbinti gydytojus, slauges. Kai prasidėjo reabilitacija, nebeliko laiko liūdėti – reikėjo išmokti sėdėti, apsirengti, nusiprausti, pavalgyti. Norėjau kuo greičiau grįžti į gyvenimą“, – pasakoja ji.
Aistė iki šiol aiškiai mena tą vasarą: visi skubėjo prie jūros, gyveno atostogų ritmu, o jos tikslas buvo vienas – kuo greičiau sugrįžti į visavertį gyvenimą. Optimistė nė kiek neabejojo, kad taip ir bus.
Ši žiema atnešė iššūkių
Kaune gimusi ir augusi Aistė šiandien didžiąją laiko dalį leidžia pajūryje – tarp Šventosios ir Palangos. Po traumos ir reabilitacijos ji apsisprendė persikelti gyventi arčiau jūros. Sprendimas, kaip pati sako, buvo labai praktiškas – jūra, pušynai, dviračių takai ir gerokai labiau išvystyta infrastruktūra, pritaikyta žmonėms su judėjimo negalia. „Kai patyriau traumą, dar ne visi Lietuvos miestai galėjo pasiūlyti tinkamą infrastruktūrą. Palangoje prikabindavau prie vežimėlio mechaninį ratą – pasidarydavau tarsi triratį-dviratį – ir galėdavau važiuoti kur tik noriu: į parduotuvę, „Sodrą“ ar Registrų centrą. Dviračių takais ir pušynais lengvai pasiekdavau reikiamas vietas be automobilio“, – pasakoja ji.
Vis dėlto šiųmetė snieginga žiema tapo nemenku iššūkiu. Ledu ir sniegu padengti šaligatviai stipriai apribojo judėjimą. „Apsnigtais takais su vežimėliu judėti praktiškai neįmanoma. Pro langą galiu tik pasigrožėti žiema, bet labai trūksta išorinio judesio“, – prisipažįsta Aistė. Išsiilgusi laisvės, moteris prieš mėnesį kelioms dienoms net buvo išvykusi į Ispaniją – vien tam, kad galėtų nevaržomai pajudėti.
Ateityje ji svajoja apie elektrinį vežimėlį, kuriam sniegas ar nelygi danga nebūtų kliūtis. Tačiau tokia priemonė – didžiulė investicija. „Kaina didesnė nei automobilio – apie 30 tūkst. eurų, – atvirai sako ji. – Valstybė kas penkerius metus kompensuoja tik pagrindinį vežimėlį. Man, daug judančiai ir važinėjančiai automobiliu, pagrindinis vežimėlis yra mechaninis. Elektrinis laikomas antruoju, todėl tektų įsigyti jį pačiai.“
Vis dėlto, net ir susidurdama su ribojimais, Aistė lieka ištikima savo požiūriui – ieškoti sprendimų, o ne priežasčių sustoti.
Todėl ir darau stendapo pasirodymus – kad žmonės mus pamatytų visai kitu kampu. Savo juokais juos tarsi išlaisvinu.
Iš krepšininkės tapo rankininke
Kad sustoti Aistė neketina, įrodo dar vienas ryškus jos gyvenimo etapas. Pernai ji tapo Lietuvos vežimėlių rankinio rinktinės nare ir kartu su komanda iškovojo bronzos medalius Europos čempionate. Lemiamoje kovoje lietuviai įveikė Kroatijos rinktinę ir užsitikrino garbingą trečią vietą.
„Padarėme neįtikėtiną dalyką – po atkaklios, emocijų kupinos kovos įveikėme kroatus. Tai buvo pergalė, uždirbta prakaitu ir visišku atsidavimu“, – su pasididžiavimu prisimena A. Krušinskaitė.
Kol kas ji mėgaujasi trumpomis atostogomis nuo rankinio, tačiau ramybė truks neilgai – komanda jau užsitikrino vietą pasaulio čempionate, kuris šį rugsėjį vyks Egipte. Netrukus prasidės intensyvios treniruotės ir pasiruošimas dar vienam iššūkiui.
Kol kas Aistė nekantriai laukia pavasario. „Negaliu sulaukti, kada nutirps sniegas ir vėl galėsiu sėsti ant savo dviračio-triračio, važiuoti pasivaikščioti su šunimi“, – šypsosi ji. Prieš kiek mažiau nei metus iš prieglaudos pasiimtas augintinis Pablo iš pradžių buvo baikštus, tačiau ilgainiui apsiprato. Dabar jų ryšys toks stiprus, kad nei šeimininkė, nei šuo jau nebeįsivaizduoja gyvenimo atskirai.
Paklausta, ką pasakytų sau, jei galėtų sugrįžti į dieną prieš traumą, Aistė akimirką susimąsto. Ji tiki, kad tam tikri dalykai gyvenime įvyksta ne be priežasties. „Nesu iš tų, kurie kaltina save, likimą ar Dievą. Net ir patyrusi traumą, giliai viduje žinojau, kad viskas bus gerai. Galbūt šiandien sau pasakyčiau: „Neskubėk.“ Esu iš tų žmonių, kurie per skubėjimą ar neapgalvojimą prisidaro sau bėdos. Dabar jau daugiau apmąstau, bet anksčiau gyvenau be baimės ir be stabdžių“, – atvirai kalba ji.
Dar vienas hobis – buriavimas
Abi juokiamės, kad gyvenimas be stabdžių – tarsi Aistės vizitinė kortelė, net ir po traumos. Vienas naujų jos pomėgių – buriavimas. Atrodytų, kad tokia veikla žmogui, sėdinčiam vežimėlyje, pavojinga, tačiau Aistė tikina kitaip: „Įsėdi į laivelį, rankomis valdai bures ir vairalazdę. Kojomis dirbti nereikia.“ Be to, jos teigimu, plaukiant tokiu laiveliu apsiversti praktiškai neįmanoma. Vis dėlto buvo vienas įsimintinas atvejis Italijoje, kai audra vos nesukėlė problemų. Prieš keletą metų, dalyvaujant Pasaulio buriavimo čempionate, Aistę vieno plaukimo metu užklupo audra. „Buvo baisu – vėjas, lietus, didžiulės bangos. Lūžo stiebai, dangus maišėsi su žeme. Jei tokioje situacijoje apsiverstum, gal niekas ir nepastebėtų – gelbėtojai tavęs paprasčiausiai nematytų“, – prisimena ji, tačiau tuoj pat priduria, kad varžybų trasoje apie tai negalvojo. Svarbiausias tikslas buvo pasiekti finišą. Mintys apie pavojų atėjo tik paskui – pasiekus krantą ir nuleidus bures.
Šalia daugybės sportinių veiklų nuo šio rugsėjo atsirado dar viena – Aistė grįžo į mokslus. Šįkart pasirinko nuolatines nuotolines nekilnojamojo turto verslo ir investavimo studijas. „Supratau, kad visą gyvenimą nestendapinsiu. Ateityje galbūt reikės kito būdo save išlaikyti, o ši sritis man visada buvo įdomi…“ – sako ji ir atsiprašo, kad už minutės turės baigti pokalbį – prasideda nuotolinė paskaita. Po jos – sportuos namuose: kilnos svarmenis, treniruosis arba leis laiką su savo augintiniu Pablo.
Kas toliau? – klausiu.
„Rugsėjo pabaigoje laukia vežimėlių rankinio čempionatas, iki tol reikia išsigydyti seną peties traumą, dar sudalyvauti kokiame nors įdomiame projekte – nebūtinai televizijos. Visi kvietimai man įdomūs, esu atvira visiems pasiūlymams. Svarbiausia, kad užtektų laiko paroje“, – su šypsena atsisveikina Aistė ir ragina nepražiopsoti sekmadienio žaidimo.
Naujausi komentarai