– Jei žiūrovas netyčia praleido pirmąjį serialo „Sniego skonis“ sezoną, ar susigaudys painiuose jo siužeto vingiuose antrajame sezone?
– Galiu trumpai priminti šio serialo siužetą. Taigi, Elena, atvykusi į Ispaniją švęsti savo mergvakario su pussesere Asta ir geriausia drauge Samanta, patiria daug streso. Du vyrai, įsilaužę į jų namus, nužudo Astą, o dėl jos mirties apkaltinama pati Elena. Negana to, dingsta ir jos geriausia draugė Samanta.
Likęs Lietuvoje, Elenos mylimasis Leo visaip stengiasi išsiaiškinti, kas įvyko. Tačiau tuo metu prie jo atsiranda geriausia Elenos draugė Samanta, kuri pateikia vaikinui visai kitokią įvykių versiją: esą Elenai pasimaišė protas, ji nužudė savo puseserę, už tai pateko į Ispanijos kalėjimą ir nenori jo daugiau matyti. Patirdamas spaudimą iš savo tėvo Dargirio ir jį įsimylėjusios Samantos, Leo vis labiau įtiki melu.
Vargšelei Elenai tenka patirti viską – nuo seksualinio priekabiavimo iki kitų kalinių spaudimo. Vieninteliai jos ramsčiai – kameros draugė, vardu Erika ir Ispanijos lietuvis advokatas Laurynas, kuris jai simpatizuoja ir visais įmanomais būdais stengiasi Eleną iš ten ištraukti.
– Stebint tokią įvykių seką, natūraliai kyla klausimas, ar iš naivios, geraširdės mergaitės Elena nevirsta visai kita asmenybe – užgrūdinta gyvenimo negandų, stipria, gal net kerštinga moterimi?
– Kai susipažino su Leo, Elena iš tiesų buvo švelni, šilta, naivi mergaitė, į gyvenimą žvelgianti per gerumo ir pasitikėjimo žmonėmis prizmę. Po Ispanijos kalėjimo patirčių, už kurias atsakingas Leo tėvas, mano personažė virsta visai kitu žmogumi. Kalėjime ji prievartaujama, vežama dirbti prostitute, o galiausiai sužino, kad laukiasi vaikelio.
Antrasis serialo sezonas prasideda jai bandant išgyventi Ispanijos kalėjime. Daugiau įvykių nenorėčiau išduoti – žiūrovai patys viską pamatys.
– Elenos daliai tenka itin daug negatyvių išgyvenimų – nuvilianti meilė, artimos draugės išdavystė, patirtys Ispanijos kalėjime. Kuris jos gyvenimo etapas Jums pačiai buvo emociškai sunkiausias?
– Elenos vaidmuo buvo sudėtingas tuo, kad kuo toliau, tuo jos likimas darėsi vis tragiškesnis. Iki tol man tikrai nebuvo tekę kurti tokio skaudaus ir dramatiško personažo. Galbūt dėl to dalelę Elenos iki šiol nešiojuosi savo širdyje, kaip ir dalį kito savo vaidmens iš vaidybinio filmo „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“. Ten įkūnijau motiną, išduotą vyro ir auginančią neįgalų vaiką. Abi šios moterys vis dar gyvena manyje.
Elenos vaidmuo buvo sudėtingas tuo, kad kuo toliau, tuo jos likimas darėsi vis tragiškesnis. Iki tol man tikrai nebuvo tekę kurti tokio skaudaus ir dramatiško personažo.
– Ką Elena praranda, o ką atranda, kalėdama Ispanijoje?
– Iš esmės, manau, ji praranda tikėjimą geru ir teisingu pasauliu – gyvenimas ją nuolat skaudžiai bando ir grūdina vis didesniais smūgiais. Todėl Elena užsiaugina storą odą, emociškai sustiprėja ir iš švelnios, geraširdės merginos virsta stipria, gudria, kerštinga moterimi, pasirengusia kovoti už save ir savo artimuosius.
Kartu ji atranda savyje vidinę jėgą nepasiduoti ir judėti pirmyn, taip pat išmoksta atsakingiau rinktis žmones, kuriais gali pasitikėti.
– Po visų likimo posūkių, Elenos sužadėtinis Leo ją išduoda su geriausia jos drauge – jaunuolių meilė, galima sakyti, neatlaiko aplinkos spaudimo. Ar, Jūsų manymu, tikra meilė turėtų atlaikyti visus išbandymus?
– Vienareikšmiškai taip. Jei jau pasirenki žmogų, turi būti pasiruošęs už jį kovoti. Tikiu, kad kai du žmonės iš tiesų myli vienas kitą, jie gali įveikti bet kokias kliūtis, tačiau tam būtinas besąlygiškas tarpusavio pasitikėjimas ir augimas kartu.
Užbėgant įvykiams už akių, Leo iš tikrųjų vis dar myli Eleną, tačiau yra smarkiai suklaidintas – tiek tėvo, tiek Samantos melo. Šiuose santykiuose viskas labai supainiota, o abejais jaunuoliais stipriai manipuliuojama, tad vienas kitą jie ima matyti kaip didžiausius priešus.
– Ką šis vaidmuo Jus pačią išmokė apie moters stiprybę?
– Man atrodo, kad moteris, susilaukusi vaiko (primenu, kad Elena laukiasi), tampa beveik nenugalima. Net atsidūrusi pačioje giliausioje duobėje ji atranda jėgų pakilti – vien dėl savo vaiko, kuris, Elenos giliu įsitikinimu, yra Leo.
– Ką Elena pasakytų visoms moterims, kurios jaučiasi įstrigusios toksiškuose santykiuose su savo vyro šeima?
– Manau, ji pasakytų, kad jau nuo pat pradžių būtina nubrėžti aiškias ribas ir neleisti, kad partnerio aplinka peržengtų asmenines erdves. Elenos atveju būtent Leo aplinka – ypač tėvo kišimasis į sūnaus gyvenimą – tapo tuo veiksniu, kuris jai iš esmės sugriovė gyvenimą.
– Ar kuriant Elenos vaidmenį padėjo asmeninės patirtys?
– Ach… (giliai atsidūsta). Kurdama šį vaidmenį labai daug galvojau apie savo mamą. (Akvilės mama – prieš keletą metų anapilin išėjusi aktorė, psichoterapeutė Daiva Rudokaitė, – aut. past.) Kai pradėjome filmuoti „Sniego skonį“, nuo mamos netekties buvo praėję vos pusė metų. Didžiąja dalimi šį personažą kūriau remdamasi mūsų besąlygiška meile viena kitai.
Kai Elenos gyvenime atsiranda vaikelis, ji tarsi įgauna daugiau ryžto, stiprybės įveikti visas negandas. Kadangi pati dar neturiu vaikų, tai negalėjau remtis asmenine patirtimi. Tačiau tą stiprybę ir kovą visada mačiau savo mamoje, kai ji žiūrėdavo į mane. Būtent to žvilgsnio – tos meilės, tikėjimo ir ryžto dėl savo vaiko padaryti bet ką – labai daug įdėjau ir į Elenos personažą.
– Elenos stiprybė gimsta per skausmą. Ar Jūsų gyvenime buvo momentų, kai sunkiausi išgyvenimai tapo lūžio tašku, po kurio atrodė, kad nebėra nieko, kas galėtų išgąsdinti?
– Taip, buvo – mano mamos mirtis. Tai, be abejonės, vienas stipriausių lūžių mano gyvenime. Mus siejo nepaprastai artimas ryšys: mama buvo visa mano šeima ir visas mano pasaulis. Po jos mirties ne kartą esu sakiusi, kad dabar jau tikrai nebeturiu ko prarasti.
Nežinau, kas manęs dar laukia ateityje, tačiau iki dabar mamos mirtis man yra pats skaudžiausias ir labiausiai mane subrandinęs išgyvenimas, pakeitęs mano pasaulėžiūrą ir dar labiau sustiprinęs mamos įskiepytas vertybes manyje.
– Esate sakiusi, kad Elenoje yra labai daug Jūsų. Ar buvo scenų, kuriose riba tarp vaidmens ir Jūsų asmeninių jausmų tiesiog išsitrynė?
– Manau, kad buvo. Pavyzdžiui, labai nuoširdi Elenos meilė Leo. Paraleliai serialo įvykiams matysite ir Elenos prisiminimų epizodus. Jie kalba apie tai, kaip stipriai jaunuoliai myli vienas kitą – aš lygiai taip pat mylėčiau sau brangų žmogų.
Kitas momentas – Elenos nuoširdus išgąstis ir nesuvokimas, kad gyvenimas gali būti toks žiaurus. Tai man irgi pažįstama: po mamos mirties, prasidėjus serialo filmavimams, aš vis dar jaučiausi labai pažeidžiama. Norėjosi matyti pasaulyje gėrį, o viduje buvo be galo tamsu ir sunku. Manau, kad tas sunkumas, kurį jaučiau tuomet, ir buvo dalis mano susitapatinimo su Elena.
– Ar nenorėjote išvis atsisakyti tokio sunkaus vaidmens, juolab kad po mamos mirties buvo praėjęs tik pusmetis?
– Tikrai ne. Priešingai – aš labai troškau šio vaidmens, nes vaidindama šiek tiek atsiriboji nuo savęs ir pradedi gyventi personažo gyvenimą. Deja, Elenos istorija irgi nebuvo iš lengvųjų (šypsosi).
Mes, aktoriai, turime didelę privilegiją per vieną savo gyvenimą pragyventi daug skirtingų likimų. Vaidindama galėjau bent iš dalies atsiriboti nuo minčių, kurios kasdien mane persekiojo. Beje, filmavimo sąlygos buvo labai sudėtingos: vaidinome lediniame kalėjime Lietuvoje, nors turėjome vaizduoti 30 °C ispanišką karštį! Kiek komanda galėjo – pašildydavo patalpą, bet įšalusių sienų taip lengvai neprišildysi...
Filmuojantis šiame seriale man labai padėjo jo režisierius Ramūnas Rudokas. Beje, jis yra mano mamos kurso draugas. Iš jo jaučiau didžiulę empatiją dėl mamos netekties, taip pat ir supratingumą, palaikymą sunkių scenų filmavimo metu. Kaip dabar juokauju, Elenos skausmas man truputį padėjo atsiriboti nuo savojo.
Kalbant apie naujas veiklas, giliai širdyje nešiojuosi svajonę kada nors pabandyti režisuoti filmus ar serialus
– Serialo siužetas sunkus, bet gal buvo momentų, kai visa kūrybinė komanda, aktoriai smagiai iš ko nors pasijuokdavote?
– Oi… (juokiasi). Nežinau, kokias patirtis turi kiti aktoriai, bet man – kuo sunkesnis scenarijus ir serialas, tuo daugiau juoko filmavimo aikštelėje. Matyt, juoktis sunkiausiomis akimirkomis yra natūralus žmogiškas instinktas tam, kad nepalūžtum.
Viso filmavimo metu su kitais aktoriais tai daug juokėmės, tai vėl įkrisdavome į sunkumą. Tai padėjo neišprotėti. Jei būtume likę vien toje sunkioje emocijoje, hmm, nežinau… O pas mus buvo ir juoko, ir dainų, ir netgi šokių. Prisigalvodavome įvairiausių nesąmonių kaip maži vaikai. Jei per pamainą nespėdavome pajuokauti, išlipti iš vaidmens būdavo kur kas sunkiau.
Pavyzdžiui, ruošėmės filmuoti vieną labai sunkią sceną, bet prieš tai persirengimo kambaryje beveik verkdami iš juoko dainavome dainą iš kadaise labai populiaraus „Laukinukės“ serialo. Tiesiog siurrealizmas – kitaip nepavadinsi.
– Sakoma, kad aktoriaus kasdienybė – gyvenimas nuo vienos atrankos iki kitos. Teisybė?
– Taip – nuo kastingo iki kastingo... Ir ne visada nuo tavęs kas nors priklauso. Kartais gali būti pats geriausias aktorius, bet tavo išvaizda, tipažas ar balso tembras neatitinka režisieriaus vizijos. Trumpai tariant, ką daro aktorius, kai nevaidina? Laukia (juokiasi). Laukia pasiūlymų, laukia kastingų rezultatų, laukia progų parodyti, ką gali.
Todėl pamažu pradėjau vesti renginius ir asmenines šventes. Supratau, kad renginiai yra dar viena mano mylima veikla. Labai džiaugiuosi, kad randu savo klientus, kurie nori būtent manęs. Nuostabiai leidžiu laiką jų šventėse dalindamasi savo meile ir džiaugsmu. Tai truputį kitoks darbas nei vaidyba, bet taip pat glaudžiai susijęs su žmonėmis: juk atiduodi jiems dalelę savęs ir kažką gauni mainais. Draugai kartais man sako: „Akvile, kai tu vedi renginius arba vaidini – visa net švyti“.
– Ar yra vaidmuo, o gal projektas, apie kurį slapčia vis dar pasvajojate?
– Kalbant apie filmus, mano svajonių vaidmuo būtų veiksmo filme – su daug įtampos ir choreografijos. Tai, aktorių žargonu kalbant, iš anksto surežisuotos muštynių, susišaudymų ir gaudynių scenos. Labai norėčiau atlikti visus tuos triukus pati ir veiksmo filme sukurti stiprų personažą.
– Jei ne aktorė, tai kas? Jei galėtumėte laiką atsukti atgal…
– Mano tėvai niekada neragino manęs būti aktore. Priešingai – bandė įvairiais būdais atkalbėti. Sakė, kad tai nėra nei lengvas, nei finansiškai stabilus kelias. Tačiau augau teatre, mačiau, kaip vyksta spektakliai, repeticijos. Teatras man buvo tikra magija. Negalėjau suvokti, kaip namuose aktorius gali būti švelniausias ir nuostabiausias, o scenoje – pats baisiausias (juokiasi).
Šiandien tikrai nematau savęs dirbančios biure nuo 8 iki 18 val. Man tai atstotų kalėjimą. Esu laisvas paukštis – jei kas nors bando pakirpti man sparnus ir uždaryti į narvelį, aš pradedu draskytis. Beje, studijavau kūrybos ir pramogų industrijas, galvojau būti prodiusere, režisiere, renginių organizatore, bet gyvenimas galiausiai vis tiek atvedė ten, kur turiu būti, kur mano širdis – į vaidybą. Renginių vedimas taip pat yra kūrybiška sritis, tad vienodai mėgaujuosi ir būdama scenoje, ir žmonių šventėse.
– Elena, besilaukdama vaikelio, tampa visiškai kita moterimi. Ką manote apie motinystę šiandien, kai vis daugiau jaunų šeimų apsiriboja augintiniu, o ne vaiku? Kokios pozicijos, atėjus laikui kurti šeimą, laikysitės Jūs?
– Aš esu šeimos žmogus ir nemanau, kad gyvūnėlis, koks mielas jis bebūtų, galėtų pakeisti vaiką. Ši nauja tendencija – kad šeimos ir vaikų nereikia – mano nuomone, veda žmoniją į pražūtį ir savidestrukciją. Man šeima yra pati svarbiausia vertybė, ji daro žmogų žmogumi.
Savo vaikų dar neturiu, bet žinau, ką reiškia labai mylėti mamą ir būti jos mylimai. Tikiu, kad vaikas tėvų gyvenimui suteikia dar daugiau spalvų. Be to, koks nuostabus jausmas kam nors padėti augti, pažinti pasaulį! Manau, kad tai yra absoliuti gyvenimo prasmė, o šeima – tai, kas suteikia žmogui galimybę pažinti tikrą žmogiškumą.
Sąmoningai rinkimės būti dabartyje, o ne nuolatiniame bėgime. Juk tas mūsų bėgimas anksčiau ar vėliau vis tiek baigsis tame pačiame taške.
– Galbūt ateityje Jus domintų darbas su vaikais ir socialiniais projektais?
– Kai filmavausi seriale „Sniego skonis“, dirbau savo draugės, aktorės Godos Petkutės įkurtoje mergaičių mokyklėlėje „Cozy Shelter“. Ten ne tik vaidindavome, bet ir daug kalbėdavomės įvairiomis psichologinėmis temomis. Man ta veikla be galo patiko, nes vaikai dar nėra įsprausti į griežtus pasaulio suvokimo rėmus – jų mąstymas atviras, smalsus ir nuoširdus. Taip pat nuotoliniu būdu vedžiau socialinių įgūdžių treniruotes paaugliams.
Ar esu pasirengusi kurti ką nors panašaus? Šiuo metu – ne. Tai milžiniška atsakomybė, reikalaujanti brandos, sukaupto žinių ir patirties bagažo. Juk pedagogas vienaip ar kitaip formuoja jauną žmogų.
Kalbant apie naujas veiklas, giliai širdyje nešiojuosi svajonę kada nors pabandyti režisuoti filmus ar serialus. Kartu ši mintis ir truputį gąsdina, nes režisierius filmavimo aikštelėje man atrodo kaip Dievas – žmogus, atsakingas už viską. Ant jo pečių gula begalė sprendimų. Tą kūrybinį procesą galėčiau prilyginti vaiko sukūrimui: juk įdedi tiek daug savęs... Norėčiau patirti tą jausmą, kai galiausiai pasauliui pristatai rezultatą – filmą ar serialą.
– Pasidalinkite, kaip šiandien atrodo jūsų laisvalaikis?
– Mano „guilty pleasure“ – rytai, kai nereikia niekur skubėti ir galima nieko neveikti. Mėgstu ilgai pasilikti lovoje su kava, lėtai ją gurkšnoti, užrašyti savo mintis į sąsiuvinį, medituoti. Toks buvimas man padeda nusikratyti nuovargį, išvalyti galvą nuo sunkių, nereikalingų minčių.
Man atrodo, kad tokio sąmoningo nieko neveikimo žmonėms reikėtų gerokai daugiau. Dažnai tuo dalinuosi ir savo „Instagram“ paskyroje: neskubėkime, pajuskime, užuoskime, paragaukime – trumpai tariant, pabūkime su savimi čia ir dabar. Sąmoningai rinkimės būti dabartyje, o ne nuolatiniame bėgime. Juk tas mūsų bėgimas anksčiau ar vėliau vis tiek baigsis tame pačiame taške.
– Jūs priminėte paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą – visi mes esame mirtingi, nors neretai gyvename taip, lyg mirtis neegzistuotų. Ar po mamos išėjimo Jūsų santykis su mirtimi pasikeitė?
– Anksčiau, eidama į kapines, jausdavausi nejaukiai – galbūt tam įtakos turėjo siaubo filmai ar įsisenėję stereotipai. Tačiau po mamos mirties viskas pasikeitė. Dabar man gera ten būti. Dažnai ateinu, atsisėdu prie mamos kapo, kalbuosi su ja arba tiesiog tyliai pabūnu. Mamos ir senelių kapas tapo vieta, kurioje nurimstu ir jaučiuosi saugi.
Pagaliau iš tikrųjų suvokiau žodžius, kad išėjusieji čia ilsisi ramybėje. Kartu daug aiškiau pajutau ir gyvenimo trapumą – tai, ką turiu šiandien, rytoj galiu ir neturėti. Dėl to vis dažniau jaučiu dėkingumą už viską, ką turiu, ir dažnai prisimenu mamos žodžius: „Akvile, nepamiršk gyventi...“
– Kokiais mamos patarimais vadovaujatės, kai gyvenime ištinka sunkumai?
– Sunku būtų išskirti vieną konkretų patarimą, nes, kad ir kur eičiau, kad ir ką bedaryčiau, visi jos žodžiai gyvena manyje. Vis dėlto vienas mamos sakinys ypač dažnai iškyla sunkiais momentais. Ji sakydavo: „Viskas yra taip, kaip turi būti.“
Man tai reiškia nebandyti per prievartą keisti įvykių, nesigailėti dėl to, ko nepadariau ar padariau. Galbūt po metų ar vėliau taps aišku, kodėl viskas susiklostė būtent taip.
Todėl, kai būna ypač sunku, kartoju sau mamos žodžius: „Nuo skausmo nereikia bėgti – jį reikia priimti. Tik tada, kai leidi sau jį išgyventi, suvokti ir nurimti savo viduje, jis pamažu ima trauktis. Jei bandai apsimesti, kad skausmo nėra, jis tik stiprėja kaip koks baubas alsuodamas į nugarą.“
Žmonėms, patyrusiems artimojo netektį, visada sakau: nebėkite nuo skausmo, pabūkite su juo. Tik tada po truputį jis ims rimti ir galiausiai virs ramybe.
Naujausi komentarai