Nuo bokaliuko iki 600 ąsočių
Vilma prisipažįsta, kad polinkis rinkti daiktus ją lydėjo nuo vaikystės. Kaip ir daugelis, ji kaupė atvirukus, aktorių nuotraukas, saldainių popieriukus, vėliau – kitus daiktus, kurie tuo metu atrodė svarbūs.
„Vėliausias mano pomėgis buvo boružėlės, bet bėgant laikui supratau, kad nebe tas amžius boružėlėmis domėtis ir viską atidaviau, išdovanojau – dabar kiti jomis mėgaujasi“, – pasakoja pašnekovė.
Visi senieji pomėgiai, galima sakyti, užleido vietą naujam, visai netikėtai atsiradusiam susižavėjimui – ąsočiams. Lūžis įvyko kaime, mažame namelyje, kuris turėjo būti skirtas praktiškiems dalykams – įrankiams laikyti, prisiglausti nuo vėjo ar lietaus.
Viskas prasidėjo nuo paprasto bokaliuko, pakabinto ant sienoje rastos vinies. „Tačiau manęs nebeapleido mintis – ne bokaliukui, o ąselei ir snapeliui čia vieta“, – sako Vilma, prisimindama tą akimirką, kai forma, linija ir funkcija susijungė į vieną aiškų kriterijų. Būtent ši detalė – ąselė ir snapelis – tapo savotišku jos kolekcijos kodu, filtru, pagal kurį atsirenkami visi būsimi pirkiniai.
Šiandien jos ąsotyne – per 600 įvairiausių formų, dydžių ir medžiagų ąsočių. Nuo mažyčių, vos 2 cm aukščio, iki didesnių, siekiančių per 20 cm.
Kolekcija peržengė vien tradicinių ąsočių ribas – joje atsirado pieninukų, padažinių, kavinukų, net stiklinių ar metalinių indų. „Negalvojau, kad tokia ąsotėlių įvairovė – kiek jų visokiausių prigaminta!“ – stebisi pašnekovė.
Kolekcija, gyvenanti rankose
Vis dėlto tai nėra kolekcija klasikine prasme. Čia nerasime griežtos klasifikacijos pagal laikotarpius, gamintojus ar kilmės šalis. Tai intuityvus rinkimas, paremtas estetiniu jausmu ir emociniu ryšiu su daiktu.
Dažniausiai ąsočiai į kolekciją atkeliauja iš turgelių, sendaikčių parduotuvių, interneto ar kelionių, o pastaruoju metu vis dažniau – kaip artimųjų dovanos. „Daug prie mano kolekcijos pildymo prisidėjo ir mama, kuri pati turi net kelias kolekcijas“, – pasakoja kolekcininkė.
Iš pradžių ji nebuvo labai išranki pildydama savo kolekciją, dabar jau ieško gražesnių, įdomesnių, dar nematytų. Kiekvienas naujas daiktas pirmiausia pereina per Vilmos rankas. „Jo paėmimas, plovimas, glostymas – tas pirmas kontaktas kompensuoja viską“, – sako ji.
Galbūt todėl ji neturi vieno mėgstamiausio eksponato. Visi jie svarbūs, ypač pirmieji susitikimo momentai su kiekvienu jų. Tai labiau procesas nei rezultatas – ne tiek turėti, kiek kurti santykį.
Teoriškai ąsočiai galėtų būti naudojami buityje, tačiau jie tapo eksponatais. Kartais, šeimininkei leidus, jie vis dėlto atlieka savo pirminę funkciją, tačiau visada turi būti sugrąžinami į savo vietą.
Įdomu tai, kad ilgą laiką ši kolekcija buvo beveik slapta. Net artimiausios Vilmos draugės apie ją nežinojo – tik visai neseniai atskleidė joms šį pasaulį. Reakcija buvo viena – nuostaba.
Namelis tapo pasauliu
Augant kolekcijai, keitėsi ir pati erdvė. Iš pradžių buvęs paprastas pastatėlis virto ąsotynu, kuriame atsirado lentynų, kabliukų, dekoratyvinių elementų. Prie šio virsmo prisidėjo visa šeima: vyras konstravo, kalė, gręžė, pati Vilma išmoko daugelį darbų atlikti savarankiškai.
Be ąsočių, erdvėje atsirado ir papildomų detalių – miniatiūrinių skulptūrėlių, keraminių plytelių, tekstilės elementų. Visa tai kuria ne tik kolekciją, bet ir atmosferą. „Kad nebūtų jie vieniši ir sausi“, – paaiškina ji. Tai bandymas suteikti daiktams gyvybės, konteksto, istorijos.
Negalvojau, kad tokia ąsotėlių įvairovė, – kiek jų visokiausių prigaminta!
Šiandien jau statomas naujas, didesnis, pastatas, į kurį netrukus persikels visa kolekcija. Vilma pasakoja jau net sukūrusi logotipą savo kolekcijai. Tai rodo, kad šis pomėgis, nors ir prasidėjęs spontaniškai, tapo svarbia moters gyvenimo dalimi. Iš mažo impulso gimė erdvė, kurioje telpa ne tik daiktai, bet ir laikas, prisiminimai ir tylus džiaugsmas būti tarp jų.
Naujausi komentarai