Laidos vedėja – ilgametė sporto žurnalistė Asta Žukaitė-Nalivaikienė, kiekvieną kartą siekianti gyvo, nuoširdaus pokalbio su krepšinio pasaulio žmonėmis. Su ja kalbamės apie gyvenimą tiesioginiame eteryje, darbą krepšinio užkulisiuose ir kasdienybę, kurią vis labiau formuoja motinystė.
– Laidą „Go Žalgiris“ vedate nuo rudens – nuo Eurolygos sezono pradžios. Ar per tą laiką pati keitėtės kaip vedėja? Prisiminkite pirmąją laidą ir vieną iš paskutiniųjų.
– Taip, keičiausi ir vis dar keičiuosi. Su kiekviena laida vis labiau tobulėju, nes toks didelis projektas tiesiog negali nepalikti pėdsako. Jis mane turtina visokeriopai.
Galiu papasakoti, kaip jaučiausi ir kaip emociškai keičiausi pradėjusi vesti šią laidą. Kito įtampa, adrenalinas, jaudulys, kurį jutau prieš pirmąją laidą. Neseniai apie tai kalbėjausi su grimuotoja – prisiminėme, kiek įtampos tvyrojo mūsų grimo kambaryje prieš pirmąsias „Žalgirio“ rungtynes ir kokie atsipalaidavę esame dabar, kai Eurolygos sezonas artėja prie pabaigos.
Turbūt natūralu: pradėjus naują, žiūrimą ir populiarų projektą, įtampos neišvengsi. Kas buvo sunkiausia? Pirmiausia – pašnekovus kalbinti anglų kalba. Iki tol nebuvau to dariusi. Antra – tiesioginis eteris. Kaip parodė visas šis sezonas, jo metu gali nutikti bet kas, o tavo smegenys, adrenalino veikiamos, gali pažerti ir nemalonių siurprizų – pateikti visai ne tuos žodžius, kuriuos planavai pasakyti.
– Ar buvo laidų, kurios pareikalavo daugiau nervų nei kitos? Gal prisimenate situaciją, kai smegenys suveikė ne taip ir viskas pakrypo ne pagal planą?
– Kai žiniasklaidoje dirbi beveik 20 metų, tokių situacijų „ne pagal planą“ iš esmės nebelieka. Savo karjerą pradėjau nuo tekstų rašymo 2006-aisiais. Eteryje esu kiek trumpiau, tačiau net ir man pačiai sunku suvokti, kad sporto žurnaliste dirbu jau beveik du dešimtmečius.
„Ne pagal planą“ būtų, jei laidoms visai nesiruoščiau – tuomet netikėtumų tikrai pasitaikytų. Tačiau kiekvienai laidai atsakingai ruošiuosi iš anksto, todėl kol kas mano smegenys veikia labai patikimai (šypsosi).
Žinoma, per sezoną buvo rungtynių, pareikalavusių daugiau įtampos ir adrenalino. Vienos įsimintiniausių – kai „Žalgiris“ namuose žaidė su Pirėjo „Olympiacos“ ir prireikė net dviejų pratęsimų. Sunku, kad klausimus turiu parengti iš karto abiem komandoms – juk niekada iš anksto nežinau, kas laimės ir kuriuos žaidėjus teks kalbinti. Tokiais momentais galvoje vienu metu sukasi dešimtys klausimų.
Pasikalbu apie tai su savo kolegėmis – kitų šalių Eurolygos reporterėmis. Jos jaučiasi labai panašiai. Juk niekas mums neatneša iš anksto surašytų klausimų ant lėkštutės (juokiasi). Jei žiūrovai taip įsivaizduoja, galiu patikinti – taip tikrai nėra. Reporterės viską daro pačios, todėl turi išmanyti krepšinį, tiesioginio eterio subtilybes ir daugybę kitų dalykų.
Jei ketvirtojo kėlinio pabaigoje rezultatas jau aiškus ir žinau, ką kalbinsiu, kokius klausimus užduosiu, galiu šiek tiek atsipalaiduoti. Vis dėlto dažniausiai nugalėtojas paaiškėja tik paskutinėmis rungtynių minutėmis, tad įtampa išlieka iki pat pabaigos.
– Minėjote, kad mielai pažiūrėtumėte krepšinio rungtynes kaip paprasta žiūrovė. Ar tai įmanoma suderinti darbo metu?
– Akivaizdu, kad atsipalaidavusi jų žiūrėti negaliu – juk esu darbe. Sutinku, kad didžiausią malonumą patiria sirgaliai, esantys arenoje. Kartais pagaunu save stebinčią juos – kaip skirtingai kiekvienas reiškia emocijas ir išgyvena rungtynes.
Jei tai aukšto lygio krepšinis, be abejo, jaučiu malonumą iš tos bendros energijos, kuri tvyro „Žalgirio“ arenoje. Kiekvienas vakaras čia būna išskirtinis. Todėl kai žmonės kalba apie savo darbą kaip apie eilinę dieną biure, man tai visiškai nesuprantama – mano darbe tokių dienų tiesiog nebūna.
Čia kiekvienos rungtynės vis kitokios, ir nors negaliu jų stebėti atsipalaidavusi, bet mėgautis tuo, kas vyksta, man vis tiek pavyksta.
– Ar nebūna, kad grįžtate po tiesioginio eterio namo ir įsijungiate tas pačias rungtynes, kad galėtumėte jas pažiūrėti ramiai, be streso?
– Tiesą sakant, beveik visada taip ir darau. Nebent „Žalgiris“ pralaimi dideliu skirtumu – tuomet paprasčiausiai nebelieka motyvacijos dar kartą viską peržiūrėti.
Dirbdama arenoje negirdžiu komentatorių ir jų reakcijų į įvairias situacijas, o man tai labai įdomu. Todėl grįžusi noriu pamatyti rungtynes iš kitos perspektyvos.
Be to, vien rungtynėmis viskas nesibaigia – nuolat klausausi ir krepšinio tinklalaidžių. Tai yra mano darbo dalis. Jei nori jausti šio sporto pulsą, turi domėtis viskuo, kas vyksta aplink jį.
Čia kiekvienos rungtynės vis kitokios, ir nors negaliu jų stebėti atsipalaidavusi, bet mėgautis tuo, kas vyksta, man vis tiek pavyksta.
– Atrodo, „Go Žalgiris“ žiūrovams Jūs patinkate. Feisbuke radau štai tokį komentarą: „Gera, raiški anglų kalba, protingai formuluojami klausimai, pagarba pašnekovui – visa tai Astai suteikia didelį pranašumą. Seniai neturėjome tokios inteligentiškos kamantinėtojos. Ar tokie žodžiai pakutena širdį?
– Žinoma, pakutena (šypsosi). Juk lietuviai dažniau linkę išsakyti kritiką, nei dalyti pagyrimus, todėl geri žodžiai visuomet maloniai nuteikia. Komplimentų sulaukiu tikrai nemažai, ir jie mane labai motyvuoja.
Suprantu, kad kritika taip pat reikalinga, tačiau ją priimu tik iš pačių artimiausių žmonių – tų, kurie gerai žino mano darbo principus, emocinę būseną ir geba ją išsakyti jautriai, neįžeisdami.
Be to, pati sau keliu labai aukštus reikalavimus. Žinau, kaip noriu atrodyti tiesioginiame eteryje, kaip turi atrodyti profesionalumas, nors iki jo, manau, dar yra kur augti. Matau, kur galiu tobulėti, bet kartu esu patenkinta ir tuo, ką jau pasiekiau.
Iki šiol man niekada nebuvo tekę anglų kalba kalbinti krepšininkų, todėl prieš pradėdama dirbti tikrai nerimavau: ar pavyks suvaldyti tiesioginio eterio įtampą, ar gebėsiu greitai suformuluoti tinkamus klausimus. Juk negali klausti bet ko – klausimas turi tikti konkrečiai situacijai, turi padėti atskleisti krepšininko emociją.
Jei žiūrovas matys, kad jaudinuosi, blogai jaučiuosi prieš kameras, atrodau nenatūraliai – juk eteryje viskas kaip ant delno, vargu ar jam bus malonu žiūrėti. Todėl mano siekiamybė – natūralumas. Kaip jį pasiekti? Manau, čia gelbsti ilgametė patirtis ir nuoseklus darbas. Daugiau jokių paslapčių.
– Ar prieš veidrodį, prasidedant Eurolygos sezonui, įsivaizduojamų krepšininkų nekalbinote – tiesioginių interviu nerepetavote?
– Ne, tikrai ne. Tiesiog pasitikėjau per daugelį metų sukauptu profesionalumu ir atsakingai atliktais namų darbais.
– Jūsų vyras – Saulius Nalivaika – taip pat žurnalistas: veda TV3 žinias, komentuoja sporto varžybas. Ar kartais su juo pasikonsultuojate?
– Taip, konsultuojuosi – juk esame tos pačios profesijos atstovai. Tačiau ne tik su juo: tariuosi ir su sporto komentatoriais, ir su visa kūrybine komanda. Daug kas prisideda prie to, kaip kalbinu pašnekovus, – tiek tiesioginiame eteryje rungtynių metu, tiek rengdama ilgesnius interviu.
Smagu jausti, kad nesu palikta viena ir kad drauge su visa komanda siekiame kokybiško rezultato.
Gyvenime yra tekę dirbti prie itin didelių televizijos projektų ir, prisipažinsiu, kartais jausdavausi tarsi palikta viena valtyje – išplaukti į krantą reikėdavo pačiai, o bangos būdavo didelės. Tik dabar iš tikrųjų supratau, ką reiškia dirbti su gera komanda, nors ji žiūrovams ir nematoma.
– Eurolygos sezonas netrukus baigsis, tačiau darbų tempas vis dar išlieka didelis. Kaip sekasi derinti darbą su šeimos gyvenimu?
– Dabar mudvi kalbamės, o vyras prižiūri dukrelę. Lukai – dveji metai ir keli mėnesiai. Beje, netrukus pirmą kartą teks ją palikti ilgesniam laikui su tėčiu – nuo jos gimimo dar nėra to buvę. „Žalgiris“ skrenda į Stambulą, prasideda ketvirtfinalio serija, tad turėsiu išvykti net penkioms dienoms.
Džiugu, kad vyras mane labai palaiko, – visada palaikė. Mūsų abiejų darbas glaudžiai susijęs su čempionatais, kelionėmis ir komandiruotėmis. Turime būti įvykių vietoje ir, nepaisant buitinių iššūkių, tai yra nuostabu.
Didžiausia mano pergalė – nueitas kelias, žinojimas, kokia yra mano misija, ir apskritai gebėjimas būti laimingu žmogumi.
– Kokį etapą dabar išgyvenate su dukryte?
– Dabar ji pradėjo labai daug kalbėti – ilgais sakiniais. Todėl apie viską, ką darome, nuolat kalbamės: kur einame, ką veikiame ir pan.
Labai mėgstu gryną orą ir veiklas lauke, tad, atėjus pavasariui, su Luka dažnai keliaujame į žaidimų aikšteles. Esu gana dinamiška mama – per dieną su dukra galiu net kelis kartus išeiti iš namų ir vėl sugrįžti. Toks tempas man suteikia energijos. Einame į įvairias žaidimų aikšteles, pasivaikščioti prie Katedros, kartais važiuojame į parką ar užsukame pas močiutę, pusbrolius į svečius. Žodžiu, gyvename intensyviai ir turiningai.
– Gimėte ir vaikystę praleidote Kaune, esate pasakojusi, kaip su tėčiu eidavote žiūrėti rungtynių. Ar tai buvo Jūsų laikas kartu? Ar Jūsų dukrytė jau yra buvusi arenoje, „Žalgirio“ rungtynėse?
– Kol kas dar ne. Matau, kad kiti tėvai atsiveda net visai mažus vaikus, tačiau, mano nuomone, Luka tam dar tikrai per maža. Pastebime, kad ji jautresnė triukšmui, ne visada gerai jaučiasi didelėse žmonių miniose.
Galbūt pirmiau nusivesčiau ją į futbolo stadioną, kur daugiau erdvės, gaivesnis oras. Kai man buvo maždaug penkeri ar šešeri, tėtis mane dažnai vesdavosi būtent į futbolo rungtynes, vykusias legendiniame Dariaus ir Girėno stadione. Beje, lankydavomės ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos varžybose. Krepšinis ir „Žalgiris“ į mano gyvenimą atėjo vėliau.
– Ar Jūsų pasirinkimą tapti sporto žurnaliste iš esmės suformavo tėtis? Ar jis pats buvo iš sporto pasaulio?
– Manau, didžiausią įtaką tikrai padarė tėtis. Gal prisidėjo ir likimas – kartais atrodo, kad tam tikri dalykai gyvenime nutinka ne be priežasties.
Žinoma, kad tapčiau tuo, kuo esu šiandien, reikėjo įdėti daug darbo ir pastangų. Tačiau meilė sportui, aistra sirgti už komandą – visa tai neabejotinai atėjo iš tėčio. Jei to paties paklaustumėte kitų sporto komentatorių ar žurnalistų, daugelio istorijos būtų labai panašios. Net ir tarp moterų – Eurolygos reporterių iš užsienio – dažnai pasikartoja tas pats pasakojimas: vaikystėje tėtis vesdavosi į rungtynes arba namuose nuolat žiūrėdavo sporto varžybas.
Tėčio profesija su sportu visai nesusijusi, tačiau dar sovietmečiu jis buvo didelis sporto gerbėjas – daug skaitė, domėjosi. Apskritai mūsų giminėje niekas nesusijęs su sporto žurnalistika, tad šioje srityje esu tarsi pirmoji kregždė.
– Ar Jūs pati sportavote, ar dažniau su tėčiu tiesiog žiūrėdavote sporto varžybas?
– Nuo pat vaikystės buvau labai sportiška mergaitė. Esu išbandžiusi daug skirtingų sporto šakų – tenisą, dailųjį čiuožimą, bėgimą, stalo tenisą, tačiau nė vienoje iš jų taip ir neužsibuvau ilgiau, todėl sportinių aukštumų pasiekti nepavyko.
– Ar dabar turite laiko, noro po darbų ir namų rūpintis dar ir sportu?
– Neturiu kito pasirinkimo – reikia. Man jau nebe 30, todėl kiekvieną ilgesnę pertrauką be sporto labai greitai pajaučia kūnas. Kadangi visą gyvenimą vienaip ar kitaip sportavau, tai ir dabar sportas man išlieka būtinas. Ypač po gimdymo, kai kūnas pasikeitęs, pakitę hormonai. Manau, sportas ir toliau bus neatsiejama mano gyvenimo dalis.
– Dalyvavote televizijos ledo šou, buvote pora su čiuožėju Sauliumi Ambrulevičiumi. Ar dar kartais užsidedate pačiūžas?
– Nuo to karto ant ledo beveik nebuvau užlipusi. Tačiau jaučiu didžiulę nostalgiją – labai norėčiau sugrįžti.
Kartais pagalvoju, kad norėčiau dar kartą pačiuožti su Sauliumi, tačiau suprantu, kad ilgos pertraukos daro savo. Užlipus ant ledo turbūt iš pradžių drebėtų kojos ir prireiktų mažiausiai savaitės, kad vėl prisipratinčiau.
– Ar didesnis stresas, kai serga vaikas, ar prieš tiesioginį eterį?
– Vienareikšmiškai – kai serga vaikas. Ligos eigos juk negali kontroliuoti, o tas bejėgiškumo jausmas man vis dar naujas. Anksčiau, kol buvau viena, tokių stiprių emocijų – baimės, atsakomybės – nebuvau patyrusi.
Laimei, kol kas nebuvo situacijos, kad Luka labai sunkiai susirgtų ar ją, tarkime, tektų vežti į ligoninę. Tačiau yra buvę, kai pagalvodavau: „O, kad galėčiau jos ligą pasiimti sau…“
Todėl tiesioginis eteris ir vaiko liga – visiškai nesulyginami dalykai.
– Auginate šaunią dukrytę – ar norėtumėte jai perduoti tą pačią tradiciją, kurią pati turėjote su savo tėčiu?
– Norėčiau, tačiau kol kas ji tam dar per maža. Vėliau žiūrėsime – jei matysime, kad sportas jai iš tiesų įdomus, kodėl gi ne.
– Jei dukrytė po daugelio metų paklaustų, kodėl „Žalgiris“ Jums buvo toks svarbus – ką jai atsakytumėte?
– Esu kaunietė, todėl, žinoma, kad „Žalgiriui“ jaučiu ypatingą emociją, nors kartu palaikau ir kitus klubus.
Tapus sporto žurnaliste, požiūris į komandų palaikymą neišvengiamai keičiasi. Supranti, kad nebegali būti toks sirgalius, koks yra įprastas žiūrovas. Pirma, žinai per daug vidinių dalykų, antra – darbo specifika neleidžia prisirišti prie vienos komandos, nes turi matyti platesnį vaizdą.
Todėl Kauno „Žalgiris“ man svarbus tiek, kiek jis yra reikšmingas Lietuvos sporto istorijai. Negali žinoti, kaip baigsis šitas sezonas. Galbūt ir jis įsilies į įspūdingą krepšinio istoriją?!
– Jei Luka paklaustų, kodėl sportas Jums buvo ir yra toks svarbus?
– Sakyčiau, kad meilė sportui, matyt, kur nors užkoduota mano genuose. Tačiau yra ir paprasta taisyklė: jei nori, kad kas nors taptų labai svarbu – turi tuo domėtis. Tuomet gali pamėgti bet kurį sportą ar komandą. Kuo daugiau seki, stebi, giliniesi, tuo stipresnis emocinis ryšys atsiranda.
Tai esu patyrusi ir pati. Pavyzdžiui, ilgus metus domėjausi „Formule-1“, tačiau vėliau buvo laikotarpis, kai jos nebežiūrėjau – tiesiog praradau susidomėjimą. Kol vieną dieną „Netflix“ platformoje pasirodė serialas apie šį sportą. Jis atskleidė užkulisius, intrigas, sukūrė naują emociją, todėl daugelis žmonių, tarp jų ir aš, vėl pajuto norą grįžti į šio sporto žiūrovų gretas.
– Ką šiandien laikote savo didžiausia asmenine pergale – ne darbe, o gyvenime?
– Hmm… Turbūt – buvimą mama. Gal ne tik tai. Didžiausia mano pergalė – nueitas kelias, žinojimas, kokia yra mano misija, ir apskritai gebėjimas būti laimingu žmogumi.
– Pasidalykite, ko reikia, norint būti laimingu žmogumi? Dažnas pasakys: „Duokite receptą – ir aš pabandysiu būti laimingas!“
– Stebuklingų receptų nėra. Visi esame skirtingi, visus mus domina skirtingi dalykai. Todėl atsakyčiau taip: mane laimingą daro tikslo turėjimas. Žinojimas, kas manęs laukia rytoj, poryt. Supratimas, kas mane veža, kur šiandien esu ir kas esu – tai suteikia gyvenimui prasmės.
Kai žinai, kokie darbai ir projektai tave iš tiesų džiugina, veda į priekį, gali juos sąmoningai rinktis.
Šiuo metu išgyvenu dvigubą džiaugsmą – tiek darbe, tiek motinystėje. Tačiau net jei nebūčiau mama, vis tiek rasčiau kuo džiaugtis. Juk galima po savęs palikti gerų darbų, daryti įtaką jaunų žmonių gyvenimams, keisti juos į gerąją pusę.
Dirbu su studentėmis – perduodu joms savo patirtį ir žinias. Neseniai viena žurnalistikos studentė po rungtynių man pasakė žodžius, kurių nepamiršiu niekada: ši patirtis su manimi jai buvo geriausia, kas jai yra nutikę gyvenime.
Patikėkite, tą akimirką mane užliejo neįtikėtinas jausmas.
Naujausi komentarai