Aštuoniolikos vaikų mama: išmokau užčiaupti burną ir atverti širdį | kl.lt

AŠTUONIOLIKOS VAIKŲ MAMA: IŠMOKAU UŽČIAUPTI BURNĄ IR ATVERTI ŠIRDĮ

Eglės Vaitkevičienės balsas žvalus – ją išrašo iš Kauno klinikų. „Ai, truputį remontavausi, tai teko kelias dienas pabūti ligoninėje“, – dėsto ji tai, tarsi kalbėtų apie 3 kg faršo, kurio turėjo nupirkti gausiai šeimynai pietums. Namuose, Zarasuose, jos laukia vyras Rimvydas. Visi kiti šeimynykščiai – mokyklose, darželiuose, darbuose.

– Taip ir norisi jus prakalbinti vienos lietuvių liaudies dainelės žodžiais: „Šarkele varnele, keli tavo vaikeliai?..“

– Kiek dabar yra, tiksliai nepasakysiu, nes jie nuolat migruoja. Nepilnamečių šiuo metu yra devyni: aštuoni globojami ir vienas biologinis. Ką reiškia nuolat migruoja? Na, tarkim, šį savaitgalį atvažiuoja du vaikai iš Nyderlandų. Šalia mūsų nuomojasi butą trys jau suaugę vaikai, kuriuos matome kiekvieną dieną. Taigi, tas skaičius nuolat kinta (juokiasi). Turime gražią tradiciją su tais, kurie gyvena Zarasuose, kartu valgyti. Vyriausia dukra jau padovanojo mums anūkytę, tai ir ji dažnai ateina pas močiutę pietų.

– Močiutę? Žiūrint į jūsų nuotrauką, močiutės vardas skamba keistokai. Kiek pačiai metų?

– Kol kas dar 44-eri, bet kitą mėnesį bus daugiau.

– Ir kiek laiko užtrunka mama-močiutė, kol pagamina alkanai šeimynai pietus?

– Neapsunkinu savo gyvenimo blynais: jie kepa, rodos, visą gyvenimą. Bet porą valandų tikrai pasisukioju virtuvėje. Sudėtingiau ne gaminti, o sugalvoti, kas bus pietums. Visuomet šitai misijai ieškau savanorių, kurie pasiūlytų gerą idėją. Dažniausiai gaminame mėsytę orkaitėje, bulvių ir salotų. Tai turbūt greičiausias ir gardžiausias variantas suaugusiesiems: juk pas mus visi dideli! Vyriausiajai Deimantei – 28-eri, jauniausiajai globojamai Rasytei – aštuoneri. Tačiau, kalbant dar tiksliau, jauniausia mūsų gentyje (taip juokais vadinu savo šeimyną) dabar yra mano pusantrų metų anūkytė.

– Prisiminkite pačią šeimynos kūrimo pradžią. Ar apsiimdama globoti pirmuosius vaikus nebijojote, kad taip niekada iš tikrųjų, iki pat širdies gelmių jų neperprasite? Nepažinsite? Nes tai ne jūsų genai, ne jūsų savastis…

– Į šitą klausimą aš žiūriu iš kitos pusės. Matote, aš labai gerai suprantu savo draugus. Ir labai puikiai suprantu savo vyrą, su kuriuo neturiu jokio bendro geno. Ir dar žinau begalę žmonių, su kuriais irgi neturiu jokio kraujo ryšio, bet jiems jaučiuosi be galo artima. Todėl lygiai tą patį sakau ir apie vaikus. Ar verta kalbėti apie kraujo ryšį, kai daugybė biologinių šeimų nesupranta vienas kito, jaučiasi svetimi? Manau, kad globa – tai ne genetikos, ne kažkokių bendrų ląstelių, bet santykio klausimas. Šiuo metu mama mane vadina aštuoniolika vaikų. Ne visus juos auginau. Yra tokių, kurie užaugo kitur ir tik pilnamečiai atėjo pas mane. Bet visada sakau tiems aštuoniolikai, kad mūsų namai yra ir jų namai. Su visais iš jų pavyko sukurti nuoširdžius santykius.

– Ar kada nors galvojote, kad turėsite tokią gausią šeimyną?

– Tikrai ne. Pati pagalvokite, ar kas nors pasaulyje kada nors galėtų svajoti apie 20 žmonių namuose? Augdama turėjau tik brolį, tad visuomet svajojau apie didelę šeimą – na, daugiausia tris vaikus (kvatojasi). Tiek man atrodė jau labai daug. Du planavau gimdyti, o trečią, kalbėjau, pasiimsiu iš vaikų namų. Bet nutiko taip, kaip nutiko. Sąmoningai pastojau tik vienąkart. Kiti du – netyčiukai. Lygiai taip ir globai ieškojau tik vieno vaiko, o išėjo… daug netyčiukų. Tiesiog klostėsi tam tikros situacijos, o mums su vyru belikdavo pasakyti taip arba ne, t.y. ar turime jiems vietos, norime padėti ir pan. Kadangi su Rimvydu vis sakėme – taip, pamažu užaugome iki labai didelės šeimynos.

– Kaip jūsų biologiniai vaikai reagavo į staiga atsiradusius brolius, seseris?

– Turėjau aštuonerių sūnų ir šešerių dukrą, kai laukiausi trečio. Maždaug tuo laiku susipažinau su vienu berniuku, kuriam buvo tiek pat, kiek mano vyriausiam sūnui – aštuoneri. Tad viskas vyko labai natūraliai ir beveik tuo pačiu metu: vienas vaikas gimė iš pilvelio, o kitas atsirado šeimoje iš širdies. Kai su dukrele gulėjome ligoninėje, susidraugavome su vienu berniuku, gulėjusiu mūsų palatoje. Jis buvo iš vaikų namų. Vėliau, pasiryžę jį globoti, sužinojome, kad jis turi brolį ir sesę… Taip atsirado mūsų pirmasis šešetukas: trys biologiniai vaikai ir trys globojami. Vėliau jie netgi pasivadino senuoju šešetuku. Kai jie užaugo (vyriausia dukra išvyko studijuoti), ėmėme su vyru kalbėti, kad gal būtų visai neblogai pasiimti ir dar kokį vaikelį. Taip atsirado mergytė, kuri turėjo sesę. Vėliau – dar viena, turinti du brolius ir dvi seseris. Ėmėme semti vaikučius tokiais dideliais samčiais į savo didžiulį šeimos dubenį.

– Kalbate taip pat gražiai, kaip ir rašote socialiniuose tinkluose. Gal jūs rašytoja?

– Daug kas man sako, kad turėčiau rašyti knygą, bet vis dar taupausi, bręstu, auginu save. Ką baigiau? Gyvenimo universitetą. Turbūt ir rašymas iš ten. Labai daug jaučiu, tad noriu viską užrašyti, kad galėčiau paleisti. Mėgstu pastebėti gyvenimo smulkmenas. Aš jas labai girdžiu,  matau ir labai noriu užrašyti tai, ką jaučiu konkrečią akimirką. Kaip dabar sakoma, čia ir dabar. Juk pasaulyje nėra dviejų dienų – vakar ir rytoj, tad stengiuosi, kiek įmanoma, būti šiandien ir išjausti tą akimirką, kuri nebepasikartos.

Vertybė: „Laikausi požiūrio, kad viskas mūsų gyvenimuose yra arba pamokos, arba dovanos“, – sako didžiulės šeimynos mama E.Vaitkevičienė.

– Gyvenate nuosavame name, kuris kiekvieną rytą pavirsta tikru skruzdėlynu, kai vaikai keliasi, ruošiasi į mokyklą. Ar turite ten kokį tylos kampelį, kuriame galėtumėte bent trumpam pasislėpti nuo šurmulio?

– Vadinu savo namus ne skruzdėlynu, bet aviliu. Per tiek laiko išmokau atsiriboti ir nebegirdėti – kitaip sakant, išjungti vaizdą ir garsą, kai noriu pabūti su savimi. Štai ir dabar pasislėpusi miegamajame su jumis kalbu (juokiasi): tas foninis triukšmas man jau nebekliudo. Į petį? Ne, niekas nebaksnoja. Turime tokį nerašytą susitarimą, kad jei kažkas nori privatumo, kiti negali jam lipti ant sprando. Pastebėjau, kad gyvenant tokiame dideliame būryje labai svarbu turėti nors mažytį kampelį erdvės, į kurį galėtum atsitraukti. Šaltojo sezono metu daug laiko praleidžiu savo studijoje. Tai privati mano erdvė. Esu veltinio amatininkė, turiu sukūrusi prekės ženklą „Kojos šiltai“. Nuo rugsėjo iki gruodžio labai intensyviai veliu šlepetes. Tuomet mano darbo diena dažnai nusitęsia iki pusės nakties.

Jei tiek daug žmonių dabar pagalvojo, kad gali globoti visiškai nepažįstamą vaiką iš Ukrainos, tai ar ne puiki proga pakeisti situaciją ir lietuvių vaikų globos namuose?

– Ir tuomet į pagalbą buities fronte stoja jūsų vyras Rimvydas?

– Stoja. Kad traukinys nesustotų… Vaikai? Vyresni irgi velti moka, bet ne visi prie šio amato puola. Jei kas nori užsidirbti, suteikiu tokią galimybę, bet rankų miško nematau. Kita vertus, noriu garantuoti ir savo prekės ženklo kokybę, tad, kiek išgaliu, tiek stengiuosi atlikti užsakymus pati. Jei velčiau nekliudoma nuo pradžių iki galo – užsakymą įvykdyčiau per kelias valandas, bet argi taip būna? Paprastai priešokiais dar turiu padaryti šimtą darbų! Tai kotletus apversti, tai kilimą pasiurbti, tai vėl truputį pavelti. Kadangi didysis prioritetas man yra šeima, tai jai ir skiriu daugiausia dėmesio. Šlepetės gali palaukti nakties, kai visi užmigs ir niekam nebereikės mamos pagalbos ar patarimo.

– Dažnai girdime mamas tarpusavyje šnekant, kad maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai. Ar taip galvojate ir jūs?

– Kaip jau sakiau, pas mane vis atsiduria didesni, jau paauginti vaikai, kurių kažkodėl kiti nenori, tarsi vengia globoti. Gal irgi panašiai mąsto: kuo didesnis – tuo vargo daugiau?! Bet aš su tuo nesutinku. Sąmoningai su vyru renkamės paauglius, kuriuos globojant reikia daugiau išmanyti psichologiją, nei fiziškai prižiūrėti. Tarkim, pernai pas mus į šeimą atėjo du penkiolikamečiai ir vienas trylikmetis. Su Rimvydu pasakėm: tebūnie, jei visi nori mažų rožinių ir pūkuotų, tai mums tiks paaugliai, su kuriais iki šiol randame bendrą kalbą. Kaip? Labai paprastai. Kai jų nespaudi, nesmaugi ir nedusini (kvatojasi), paaugliai puikiai auga. Nes kai gerai jaučiasi, tai dažniausiai gerai ir elgiasi.

– Netikiu, kad jūsų namuose paaugliai nė sykio nėra atstatę ežio dyglių?

– Kodėl nėra? Visko pasitaiko. Naivu tikėtis, kad šešiolikmetis niekada nepabėgs iš pamokų, negaus neigiamo pažymio ir pan. Ir tas apkuistas jo kambarys yra labiau norma nei nukrypimas nuo jos. Dabar, kai jau esu užsiauginusi tą stiprų ir didelį raumenį, sunkumų daug nejaučiu. Bet, aišku, pirmieji kartai dėl patirties stokos buvo kitokie. Nes ir kiekvienas atvejis buvo, yra kitoks. Smurtą patyręs bijo prisilietimų. Jį reikia įtikinti, kad prisilietimas – ne smurtas. Arba vaikui, kurio poreikių niekas negirdėjo, sunku patikėti, kad jis gali gauti tai, ko nori. Savo prašymą jis pradeda: „Aš žinau, kad tu neleisi, bet…“ Tuomet prašau išvardyti kartus, kai aš ko nors neleidau. Žodžiu, tas blogas kiekvieno patirtis mes turime paversti kitomis, kad vaikų pasąmonėje neigiamos programos virstų teigiamomis.

– Iš kur jūs žinote, kaip elgtis kiekvienu individualiu atveju: juk nesate psichologė?

– Čia taip pat, kaip intuityvus valgymas. Organizmas žino, ko jis nori. Taip ir aš dažniausiai intuityviai žinau, kaip reikėtų elgtis. Jaučiu, kada reikia kalbėti, o kada patylėti. Tai, patikėkite, dar sunkiau. Tam tikru momentu turi užčiaupti burną ir atverti širdį. Aišku, prieš šešiolika metų, kai pasiėmiau globoti pirmąjį vaiką, ir aš buvau kitokia mama. Bet laikas bėgo, vaikai mane treniravo. Iki šiol laikausi požiūrio, kad viskas mūsų gyvenime yra arba pamokos, arba dovanos. Tai dovanomis visi džiaugiamės, o iš pamokų turime mokytis, nes paskui tose pačiose situacijose būna lengviau.

– Įdomu, kokia įprasta jūsų šeimos darbo diena – tarkim, pirmadienis?

– Aš saldžiai miegu, kol išsimiegu. Čia jau mano privilegija. Vyras visus išvežioja į mokyklą. Mokyklinio autobusiuko su ženklu „Vaikai“ mes neturime, tad vaikus jis veža lengvuoju automobiliu. Kadangi mokyklos skirtingos, kiekvieną rytą prireikia kelių reisų. Paskui aš keliuosi, ruošiu pietus. Taip ir trepsiu po namus visą dieną. Tiesa, dar turiu visokių užklasinių veiklų, savanorysčių. Bet pagrindinis mano darbas – paruošti visiems pietus ir išskalbti drabužius, kurių per dieną išeina kokie keturi užsukimai. Mažiausiai. Kai dabar šnekamės, atrodo, lyg nieko per daug ir neveikiu – tik namuose kuičiuosi. Rutina? Ne, nekamuoja. Leidžiu sau kažko nedaryti, jei nenoriu. Nestresuoju, kad būtinai turiu paruošti pietus, iškepti pyragą ir dar išsiurbti grindis. Jei mirtinai tingiu gaminti pietus, nulekiu į parduotuvę ir nuperku visiems šaldytų picų. Savaitgalį nuo maisto ruošos galiu ir pailsėti, nes šeimynoje yra vienas šešiolikmetis vaikinukas, kuriam patinka tai daryti. Net ir tokiai didelei, kaip mūsų, kariuomenei.

– Atrodo, kad jūs, Egle, esate šeimynos varikliukas ir tos gerosios energijos užtaisas, o kokia vaidmuo tenka jūsų vyrui Rimvydui?

– Jis turi įjungti varikliuką (kvatojasi). Rimvydas – profesionalus fotografas, šiuo metu rengia savo studiją. Man didelė paspirtis, kad rytais jis išvežioja vaikus į mokyklą, kad superka maisto produktus pietums. Kadangi abu dirbame savarankiškai, galime planuoti savo laiką. Turiu prabangą, kai galiu miegoti iki dešimtos, bet paskui tenka dirbti per naktį iki ketvirtos ryto. Lygiai tas pats ir su vyro darbais. Jei reikia tvarkyti nuotraukas – sėdi prie jų per naktis.

– Artėja Velykų atostogos. Ar jau suplanavote, ką per jas veiksite?

– Paprastai per atostogas visi labai ilgai miegame. Bet šios pavasario atostogos bus kitokios – žadame per jas skristi į Turkiją. Tiesa, ne visi: penki vaikai lieka. Kelios mergaitės mokosi dvyliktoje klasėje, tai joms per pavasario atostogas teks laikyti bandomuosius egzaminus. Suskaičiavau, kad atostogautojų iš viso bus net 22! Tokia didžiulė genties išvyka! Kas ją finansuoja? Mano vilnos, veltiniai. Be to, vyresni, jau dirbantys, patys moka už save.

Viltis: Eglė norėtų, kad geri žmonės pagalvotų ir apie lietuvių vaikučius, laukiančius globos ir tikinčius, kad mūsų širdys atsivers ne tik karo pabėgėliams iš Ukrainos, bet ir jiems.

– Turiu pasakyti jums didelį komplimentą: retai būna, kad didieji norėtų laisvalaikį leisti su tėvais…

– O, taip! Ir dar man didžiulis komplimentas, kad vaikai, kurie gyvena Nyderlanduose (dirba, užsidirba ir gali praleisti atostogas bet kuriame pasaulio kampelyje), renkasi mus. Arba turi savaitę atostogų ir atvažiuoja pas mus, į chaosą ir šurmulį. O galėtų daryti bet ką!

– Tai gal pasidalytumėte paslaptimi, kokių pievų medumi jūs tuos savo namus patepate, kad visi lyg bitės į šeimos avilį nori sugrįžti?

– Klausiate, koks mūsų vaikų auklėjimo principas? Pasakysiu tiesiai šviesiai – gal visai jų neauklėti? Tiesiog teisingai patiems gyventi ir teisingai reaguoti į dalykus, kurie vyksta aplinkui mus. Juk vaikas auga toks, kokia jo aplinka. Jei aš supykusi nepradedu mėtyti lėkščių ir žviegti, tai ir jis to nedarys. Na, gal tik iš pradžių… Bet paskui visi išmoksta tramdyti emocijas. Tad, jei mes su vyru gyvename teisingai, tai ir vaikai tiesiog perima mūsų pavyzdį. Daugiau jokių paslapčių. Visos mamos turbūt yra patyrusios tą jausmą, kai paruoši skaniausią vakarienę, o paauglys nusiperka kolos su traškučiais ir nevalgo su visais. Ką darote? Aš – nieko. Tiesiog palaukiu, kol tas kvailas laikas praeis ir jis vėl valgys mamos virtą sriubą. Aš nekeliu konflikto, kai žinau, kad po kiek laiko jis baigsis. Tai cikliška, praeina. Bet ateina kitų dalykų.

– Vis papildote savo šeimynos gretas naujais globotinių dvejetukais, trejetukais ar ketvertukais. Antraip ilgainiui įgytos pedagoginės ir psichologinės žinios nueitų vėjais?

– Kai prisimenu, kokia buvau ir kaip elgiausi su pirmaisiais vaikais, darosi gėda. Pačiai teko patirti autoritarinį auklėjimą, tad turėjau iš to išaugti. Dabar matau prieš akis aštuonis pilnamečius, kurie visi, būdami labai skirtingi, kuo puikiausiai susidėliojo savo gyvenimus. Ir dėl jų visų esu visiškai rami. Ilgainiui supratau, kad kuo daugiau įtampos jausdavau pati, tuo daugiau įtampos sukeldavau ir jiems. Tada kildavo konfliktų. Dabar elgiuosi visiškai kitaip. Aš pasitikiu vaikais. Nespaudžiu jų. Dažnai žmonės klausia, kokios mūsų genties taisyklės. Jų yra, bet svarbiausia, ką leidžiu savo vaikams, – tai nusiimti visas tas kaukes, kurių reikalauja visuomenės normos. Ypač iš paauglių. Aš stengiuosi suteikti jiems kuo daugiau erdvės. Ir primenu, kada laikas susitvarkyti savo kampą, kai jau matau, kad velnias jame nusisuktų koją. Bet kiekvieną kartą tikrai pirštu nebaksnoju. Dar yra virtuvės tvarkymo grafikas, nes visiems ryte smagu rasti ją švarią. Taip pat vaikams tenka kokius tris keturis kartus per mėnesį pavedžioti šunį. Štai ir visos prievolės.

– Ar jūsų šeimyna kartais renkasi prie vadinamojo apskritojo stalo tiesiog atvirai pasikalbėti, atverti vienas kitam širdis?

– Tai vyksta, bet ne specialiai, o dažniausiai spontaniškai. Vaikai pradeda dalytis. Kartais tie pokalbiai mane išties šokiruoja, nes jie kalba apie smurtą, kitus jautrius dalykus. Aš irgi garsiai kalbu apie tai, kad juos globoju. Gal dėl to mano vaikai nejaučia stigmos, kad jie yra globojami. Nutiko taip, kaip nutiko. Džiaugiuosi, kad šių dienų visuomenė tų vaikų jau nestigmatizuoja, o priima juos natūraliai, o to prieš penkiolika metų nebuvo. Girdėjau, kad šiuo metu daugiau kaip 600 lietuvių šeimų yra pasiryžusios priimti ukrainiečių vaikus. Manau, kad jos tai daro vedamos labai stiprios emocijos, kurią visi pastaruoju metu išgyvename. Norėčiau, kad tie geri žmonės vėliau pagalvotų ir apie mūsų vaikučius, kurie laukia globos Lietuvoje ir kurių yra net tris kartus daugiau! Šiuo metu mūsų visuomenė laiko savotišką humanizmo egzaminą. Jei tiek daug žmonių dabar pagalvojo, kad gali globoti visiškai nepažįstamą vaiką iš Ukrainos, tai ar ne puiki proga pakeisti situaciją ir lietuvių vaikų globos namuose?

GALERIJA

  •  Vertybė: „Laikausi požiūrio, kad viskas mūsų gyvenimuose yra arba pamokos, arba dovanos“, – sako didžiulės šeimynos mama E.Vaitkevičienė.
  • Viltis: Eglė norėtų, kad geri žmonės pagalvotų ir apie lietuvių vaikučius, laukiančius globos ir tikinčius, kad mūsų širdys atsivers ne tik karo pabėgėliams iš Ukrainos, bet ir jiems.
  • Kosmiškai: E.Vaitkevičienė dėkinga komandai „Kosminio skrydžio vaikai“, kuri atvyko pas juos į svečius ir suteikė astronautiškų įspūdžių visam gyvenimui.
  • Aštuoniolikos vaikų mama: išmokau užčiaupti burną ir atverti širdį
  • Aštuoniolikos vaikų mama: išmokau užčiaupti burną ir atverti širdį
  • Aštuoniolikos vaikų mama: išmokau užčiaupti burną ir atverti širdį
  • Aštuoniolikos vaikų mama: išmokau užčiaupti burną ir atverti širdį
  • Aštuoniolikos vaikų mama: išmokau užčiaupti burną ir atverti širdį
E. Vaitkevičienės asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Petrute

Bukit sveiki laimingi Lietuvai labai reikia tokiu gražiu seimu

Dalia

Malonu,kad yra galimybių kažkuo pasirūpinti, bet ne visiems pavyksta , jei esi vienas neįmanoma globa, o ir esant pilnai šeimai sunkiai išvykdamas misija, teko susidurti su šia problema Kaune, gal būt kažko nežinome, gal būt dar veikia kažkokie dėsniai, bet visur "kliučių" pakankami ir daugumai jos nežinomos

Dievulio palaimos jusu namams...

Su malonumu perskaiciau si straipsni.Sirdziai miela. Dziugu,kad yra tokiu nuostabiu zmoniu,geri skleidzia,meile,dovana visiems vaikams sitie abu TEVELIAI. Kaip miela butu,kad tokiu atrirastu dar ir dar daugiau...butu gera gyventi Lietuvoje.Kokie visi grazus ir mielus.Sekmes JUMS visur ir visada.....
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS