– Vien Bružo ir Bružo pavardė TV3 televizijos programų tinklelyje! Nebijote, kad ir taip nestokodamas populiarumo dabar tapsite tikra populiarumo bomba, kuri, vos pasirodžiusi Vilniaus Užupyje, sprogdinte sprogdins praeivių dėmesį?

– Ne, nebijau. O ko man bijoti? Juk drauge su kolegomis oriai kuriame profesionalų turinį. Serialas, kuriame vaidinu, skaičiuoja jau antrą sezoną. Prieš kurį laiką jį rodė Go3 televizija, o dabar štai galės išvysti ir TV3 žiūrovai. Beje, jau sukurtas ir trečias šio serialo sezonas, kuris tik patvirtina faktą, kad žmonėms Armino, Dariušo ir Froido nuotykiai labai patinka.

Bijoti reikia tik tuomet, kai kam nors kenki, kažką bandai apgauti, meluoji, vagi…

– Ar jūsų herojus Arminas seriale „Emigrantai. Apelsinai“, atvykęs į Ispaniją, to nedaro? Turiu omenyje, kad nė nespėjęs pasidžiaugti kaitria pietų saule ir palmių pavėsiu, jis kartu su draugais kažkuo neįtinka mafijos bosui.

– Jūs nepainiokite Audriaus Bružo su jo kuriamu personažu. Kuris prisidirba – Bružas ar Arminas? Daugelis žmonių mato personažą, o ne Audrių Bružą. Tai nėra blogai, nes išties esu sukūręs daugybę įvairiausių tipažų.

Kalbant apie serialo „Emigrantai. Apelsinai“ siužetą, Arminas, kaip ir jo draugai, galbūt nėra didelių mentalinių galių žmogus, bet ir jis turi svajonių, vilčių. Į Ispaniją jį atveda pokyčių noras ir neišblėsusi meilė latvei Jurmalai.

Kaip ir dera komedijai, draugai nuolat pakliūva į įvairias kuriozines situacijas. Pavyzdžiui, nelaimingo nutikimo metu prasiskolina mafijos bosui Chulio ir jo parankiniui lietuviui Rokui.

TV3, A. Bružo asmeninio archyvo nuotr., stop kadrai

– Serialo veiksmas vyksta Ispanijoje. Prodiuseris minėjo, kad filmo scenoms nufilmuoti reikėjo labai daug apelsinų, kurių skaičius viršijo 1 t. Jaučiate jų skonį burnoje iki šiol?

– Kadangi šiuo metu esu Graikijoje, Rodo saloje, kur filmuojame laidą „Metam monetą“, dabar mano burnoje graikiškų salotų, gardžios mėsytės, užkandžių ir dzadzikio skonis…

– Dalis serialo serijų nufilmuota Lietuvoje, dalis Ispanijoje. Spėju, lankėtės ten ne vieną kartą?

– Kiek kartų buvau Ispanijoje, tikrai neskaičiavau. Iš viso esu aplankęs 45 šalis. Kuri vieta tenka Ispanijai? Hmm… Aš jų nereitinguoju. Yra šalių, kurios man labai patinka, kurios – dar labiau. Labiausiai man patinka ne lyginti jas, o tiesiog keliauti.

Žmonės skirtingi: vieni ieško skirtumų, kiti – panašumų. Vieni, būdami Graikijoje, pasakoja, kad čia panašu į Ispaniją. Kiti, būdami Italijoje, porina apie Graikiją. Sunku juos suprasti. Čia tas pats, kas valgyti obuolį ir sakyti, kad jis panašus į kriaušę. Tas užsienio šalių vertinimas, lyginant jas vieną su kita, man nesuprantamas. Tarkime, man pačiam viskas įdomu: skirtingos kultūros, maistas, architektūra, dizainas, vizualai, spalvos, gamta, ritmas, dinamika, kvapai, temperatūros. Prieš patekdamas į Rodą, buvau Norvegijoje, Bergene. Ten per metus priskaičiuojama iki 250 lietingų dienų, o Rode – iki 300 saulėtų dienų! Tas skirtingumas yra žavus! Nė viena šalis dėl to nėra nei blogesnė, nei geresnė – tiesiog jose arba labiau saulėta, arba labiau lietinga; arba labiau kalnuota, arba labiau lygu.

Man iš tiesų patinka ryte išlipti iš lovos, užsiimti veikla, kurti, domėtis, dirbti darbus. Man visa tai yra didžiulė laimė, teikianti pasigėrėjimą ir didelį malonumą.

Įsivaizduokite, kad esate Rode ir valgote blynus su grietine, bet draugams pasakojate, kaip Kretoje valgėte skanią košę (juokiasi). Mano galva, jei valgai blynus – tai mėgaujiesi jais, o jei valgai košę su uogiene, tai gardžiuojiesi ja. Lyginti galima viską, bet man labiau patinka gyventi ir būti tame momente.

– Ar žmogus, kuris tiek daug keliauja, dar gali pajusti, užuosti, patirti taip, kaip pirmą kartą – ar jo pojūčiai neatbukę, ar jis dar moka džiaugtis ir žavėtis viskuo, ką mato?

– Man tai negresia. Filmuodami laidą Rode, pietavome vienoje graikiškoje tavernoje. Gidė pasakė tostą apie tai, kaip mes mokame stebėtis, džiaugtis, mėgautis gyvenimu. Ji tai pamatė!

Man iš tiesų patinka ryte išlipti iš lovos, užsiimti veikla, kurti, domėtis, dirbti darbus. Visa tai yra didžiulė laimė, teikianti pasigėrėjimą ir didelį malonumą.

– Kalbėjomės prieš metus. Kas naujo įvyko jūsų asmeniniame, profesiniame gyvenime?

– Daug įvykių būta. Gruodį atšvenčiau 45-ąjį gimtadienį. Man netrūksta profesinės, verslo, gyvenimo būdo veiklos, kurią mokėjau ir moku susikurti. Esu laimingas turėdamas paauglį sūnų. Buvau vedęs, patyręs meilę – mylėjęs ir mylimas. Gal šiandien nesu priėmęs sprendimo su kuo nors būti, bet būdamas taikoje su savimi, būdamas tame, kame gyvenu, per įvairiausius skirtingus patyrimus jaučiu pilnatvę.

Žmonės gyvena skirtingai. Vyras su moterimi, vyras su vyru, moteris su moterimi ar katinu – nesvarbu, bet dažnai jie nejaučia tos vidinės pilnatvės ir nori ją užpildyti. Ilgą laiką ir aš pats to siekiau: užsipildyti darbais, veiklomis, kelionėmis, pasiekimais, finansais, žmonių patvirtinimu, šlove. Galiausiai suvokiau, kad visais tais išoriniais dalykais negali savęs užpildyti, nes pilnatvė priklauso tik nuo tavęs paties. Visa kita, ką čia išvardijau, gali tiktai papildyti, bet neužpildyti žmogaus. Šiandien aš taip jaučiuosi, tokia mano filosofija, pasaulėjauta.

TV3, A. Bružo asmeninio archyvo nuotr., stop kadrai

– Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų pačių?

– Matote, aš esu krikščionis ir vadovaujuosi krikščioniškomis dogmomis, o šioje religijoje aiškiai išreikšta, kad Dievas suteikė žmogui laisvą valią rinktis. Vadinasi, kiekvienas iš mūsų laisva valia gali kurti savo aplinką, savo gyvenimą, save patį, o ne piktintis šalimi, valdžia, likimu, tėvais.

– Jeigu koks žiūrovas ims piktintis, ką čia tie komikai Audrius su Leo išdarinėja mėtydami monetą, tiesiog nekreipsite į juos dėmesio?

– Kaip ir minėjau, turime laisvą valią rinktis – žiūrėti arba nežiūrėti. Savarankiškai keliaudamas aš tikrai neišdarinėju tokių cirkų, kokius krečia A. Bružo personažas laidoje. Aišku, kuriant turinį tenka kai ką sutirštinti, paryškinti, sudramatinti. Gyvenime tikrai nelįsčiau į kavinę ir neprašyčiau leisti man pasidaryti pačiam kebabą. Tačiau žiūrovams įdomu, kai tu komunikuoji su vietiniais, pajauti jų temperamentą.

– Kelionių šou „Metam monetą“ per kelis sezonus tapo tikru hitu ir neatsiejama žiūrovų savaitgalio tradicija, kviečianti keliauti kartu su laidos herojais. Ką pats veikiate sekmadienių vakarais?

– Nuoširdžiai nežinau. Gyvendamas dažnai nežinau, kokia savaitės diena. Labiau žinau, ką matau, kaip jaučiuosi, ar esu sotus, ar alkanas. Kartais galiu pamiršti, koks metų laikas už lango, bet susigaudau pagal temperatūrą. Užtai puikiai suvokiu, kas esu, kokių turiu siekių, planų šiandienai, rytdienai.

– Pirmoji „Metam monetą“ laida nuskraidino jus į Taivano sostinę Taipėjų. Kokių dar kelionių krypčių gali tikėtis žiūrovai?

– Pačių įspūdingiausių. Vien Kapadokija ko verta: labai unikali, su kalnais, virš jų kylančiais oro balionais… Man patinka, kad tos mūsų kelionės turi prasmę. Žmonės jas žiūri. Vienus jos įkvepia, kitus informuoja, tretiems sufleruoja, kur nukeliauti, ką pamatyti.

Kiek bus laidų – koks skirtumas?! Koks skirtumas, kaip tu nugyvensi gyvenimą, jei jį beprasmiškai gyveni. Jei tavo gyvenimas turi prasmę ne tik tau pačiam, bet ir kitiems, vadinasi, prasmingai praėjo dienos, metai. Kai jau numirsi, nebus baisu. Jei prasmės nebuvo, nežinojai, dėl ko gyvenai, tai ir numirsi be prasmės. Žodžiu, visais atvejais happy end. (Juokiasi.)

TV3, A. Bružo asmeninio archyvo nuotr., stop kadrai

– Minėjote, kad ši laida dar galėtų vadintis „Kelionių degustacijos su Leo ir Bružu“, nes keliaudami po pasaulį paragaujate visko – kultūros, architektūros, gamtos. Jei šį pavadinimą suprastume tiesiogiai?

– Klausiate, kiek man rūpi kulinarija? Oi, labai. Šalies kulinarija man yra svarbiausia. Man rūpi viskas: skanios daržovės, prinokę vaisiai, gera mėsa, šviežios jūrų gėrybės, padažai, prieskoniai, receptūros. Tiesa, pats gaminti nemėgstu – labiau degustuoti kokybišką maistą. Kelionėse yra tekę ragauti visko – nuo pūdyto ryklio mėsos iki šikšnosparnio. Bjauriuosi jų skoniais, bet vis tiek ragauju. Tarkime, Taivane teko paragauti pūdyto tofu – kažkas tokio tarp dvėselienos ir, atsiprašau, šūdo, nors nesu ragavęs nei vieno, nei kito. Nemalonus buvo skonis, bet įdomus, nors neišsiritusio viščiuko kiaušinyje vis tiek nedrįsčiau dėti į burną.

Per tą skanų maistų net fizinė forma pradėjo prastėti. Štai nufilmavome keletą „Metam monetą“ laidų ir mano svoris kaipmat mostelėjo porą kilogramų į viršų. Laimei, šios kelionės nevyksta apskritus metus, tai pusiausvyrą kažkaip dar pavyksta išlaikyti.

Gyvendamas dažnai nežinau, kokia savaitės diena. Užtai puikiai suvokiu, kas esu, kokių turiu siekių, planų šiandienai, rytdienai.

– Ne kartą esate sakes, kad kelionėse, kaip ir namuose, esate visiškas optimistas: daugiau įžvelgiate, kas gero ir gražaus, negu blogo. Vis dėlto, kokie dalykai kelionėse jus labiausiai erzina?

– Na, nebent… kai važiuoji automobiliu vingiuotais keliukais ir ima suktis galva, pykinti, tada būna labai nemalonu. Ypač kai sėdi gale. Kai pats keliauju ir sėdžiu prie vairo – manęs neužsupa.

– Iš trijų blogybių pasirinkite mažiausią: bendrakeleivis šalia jūsų lėktuve valgo smirdantį sumuštinį, nakvojate hostelyje su dešimčia bekpekerių, iš kurių pusė garsiai knarkia, pametėte telefoną su visomis viešbučių rezervacijomis.

– Ką renkuosi? Aišku, kad nemaloniausi du pirmi – kai smirdi šalia ir knarkia. Pamestas telefonas? Anokia čia bėda. Nors šiais laikais visas gyvenimas jame, tačiau eini ir gyveni. Ypač kokioje nors šiltoje šalyje.

– Geriausia kelionės akimirka: ką tik pasiekėte nerealią viršukalnę, po karštos dienos filmavimų gavote bokalą šalto alaus, įsigijote pigius bilietus į išsvajotą šalį.

– Šįsyk renkuosi viršukalnę. Ją pasiekęs esi akimirkoje, kurioje smagu ir gera būti. Alaus aš negeriu, o užvis geriau – šaltas vanduo ar sultys. Bilietai? Tai vėlgi projekcija į ateitį, o aš manau, kad smagiausia būtų išgyventi tą momentą – jausti, kaip pučia vėjas, kaip viršuje nėra jokių garsų, tik tyliai skambantys vėjo varpeliai…

– Šiais laikais žmonėms nebeužtenka paprastų kelionių: jiems reikia iššūkių. Vieni šturmuoja kalnų viršūnes, kiti leidžiasi aplink pasaulį dviračiu ar jachta… Ar iššūkiai vilioja ir jus?

– Sakote, populiarėja kitokios kelionės? Pasakysiu, kad manęs nejaudina niekas, kas visuomenėje populiarėja, – nei drabužių mados, nei skvošas, nei kelionės, nei barai ar restoranai. Priešingai – tie dalykai man kuria atmetimo reakciją.

– Koks yra A. Bružas, kai keliauja pats vienas, neprofesiniais tikslais? Jam labiau patinka keliauti studentiškai, ar vis dėlto prabangiai?

– Galiu sau leisti keliauti įvairiai. Neseniai buvau išvykęs į Šri Lanką. Ne su darbu. Asmeniškai. Išbandžiau viską: nuo gero viešbučio su vaizdu į vandenyną iki kambario už 10 eurų. Viskas priklauso nuo aplinkybių, kaip ir nuo noro būti ar nebūti spontaniškam. Nors man patinka komfortas ir kokybė.

TV3, A. Bružo asmeninio archyvo nuotr., stop kadrai

– Ar galėtumėte sau leisti viską neskaičiuodamas, kaip kad Bružo herojus Taivane, kuris apsilankęs viename Taipėjaus prekybos centre nusipirko odinę „Louis Vuitton“ striukę už... 5 600 eurų?!

– Ką gali asmeniškai nusipirkti yra viena, o visai kas kita – ką rašo medija. Siūlau atskirti tuos du dalykus. Nepainiokite realybės su komunikacija. Kaip sakė vienas mano pažįstamas: kai supratau, kad iš to, ką žmonės šneka, reikia palikti maždaug 10 proc., mano gyvenime išsisprendė daug problemų. Tai va.

– Judu su Leonardu esate labai skirtingi. Kolegai tenka susitaikyti su jūsų griežtumu, tiesmukiškumu, disciplinuotumu, netgi tam tikru reiklumu. Su kuo tenka taikytis jums?

– Netenka man taikytis su niekuo. Visų pirma, dėl to, kad mudu su Leo laidoje kūrybiškai nesame susiję. Jis eina savo, o aš savo keliais.

Suprantu, žmonės nori, kad prie jų taikytųsi. Tačiau man, kaip ir Leo, jau 45-eri. Abu suprantame, kad skiriasi mūsų tempas, struktūra, disciplina, mąstymas. Kartais tie dalykai susikerta ir, nori nenori, tenka prisitaikyti, surasti bendrą koordinacijos sistemą – išmokti gyventi kartu su draugu, kūrybine grupe, galų gale, pačiam su savimi.

– Pirmąsyk su bičiuliu keliavote po Europą, kai jums buvo šešiolika. Draugas važiavo pas šeimą į Prancūziją, su kuria susipažino dalyvaudamas mokyklos mainų programoje, o jūs palaikėte jam kompaniją. Tai buvo viena pigiausių kelionių. Prabėgo nemažai laiko, kokia šiandien būtų brangiausia jūsų kelionė?

– Kas yra brangu? Turbūt kiekvienam skirtingai. Nuskristi ir pakeliauti po Šri Lanką man kainavo gal 3 tūkst. eurų, po Pietų Afrikos Respubliką – apie 4 tūkst. Ar tai daug? Kitas gal per tą patį laiką būtų išleidęs 10 tūkst. eurų ir jam tai neatrodytų daug.

– Gal pokalbio pabaigoje norėtumėte ko nors palinkėti aktoriaus A. Bružo gerbėjams, kurie laukia serialo „Emigrantai. Apelsinai“, laidos „Metam monetą“?

– Kadangi dabar ne Velykos, ne Kalėdos ir netgi ne Naujieji Metai, pasakysiu paprastai: patinka – žiūrėkite, nepatinka – nežiūrėkite. Tai tiek.