– Kaip tikra žemaitė prisistatytų tikriems kauniečiams?
– Dainų kūrėja, menininkė. Visi mane pažįsta iš to, kad esu žemaitė ir dainuoju žemaitiškai. Žmonėms tai labiausiai įsimena. Esu pažįstama ir dėl savo muzikos – ji švelni, savita, jauki, turinti gilumo, kuris, tikiu, paliečia klausytojų širdis.
– Prieš kelias savaites tapote dukart mamyte. Nuoširdžiausi sveikinimai! Jūsų pirmagimiui Vykintui – treji, o mažajam Radvilui dar nė mėnesio nėra.
– Dar nėra, bet jau labai protingas (juokiasi). Nors turbūt visoms mamoms taip atrodo – čia nieko naujo nepasakysiu.
– Kaip Vykintas priėmė brolį?
– Labai gražiai ir švelniai. Žinoma, tam ruošėmės iš anksto – daug apie tai kalbėjome, pratinome jį prie minties, kad netrukus namuose bus pokyčių. Pradžia tikrai sklandi. Vykintas naująjį šeimos narį priėmė broliškai, su meile. Taip jaučiamės šią akimirką, bet tėvystėje, kaip jau supratau, situacijos gali pasikeisti per sekundę.
– Esate kilusi iš Plungės rajono, o Jūsų vyras – iš Šiaulių. Kur šiuo metu kuriate savo šeimos lizdą?
– Šiuo metu gyvename Šiauliuose – čia dirba mano vyras Sergejus. Šiauliuose jis geriau žinomas Seržo vardu. Jei paklaustumėte kone bet kurio praeivio, tikrai pasakytų, kas jis toks. Sergejus yra istorijos mokytojas, skautas, savanoriauja, turi daugybę veiklų. Žodžiu, labai aktyvus žmogus – visiška mano priešingybė temperamentu.
– Kaip du tokie skirtingi žmonės surado vienas kitą?
– Į Šiaulius atvykau studijuoti, o vėliau pasilikau čia gyventi. Seržas – tikras šiaulietis. Susitikome netikėtai, per bendrą draugę. Tai buvo kažkoks jogos vakarėlis – aš ten grojau su grupe „Auksa Žovis“, o jis taip pat ten dalyvavo. Kaip pats sako, būtent tada pirmą kartą mane pastebėjo. Vėliau dar kartą „netyčia“ susitikome jogos dienoje – turime bendrą draugę, jogos trenerę. Juokingiausia, kad abu nesame jokie jogai. Pamenu, stovėjome po medžiu ir ilgai kalbėjomės. Tąkart pirmą kartą pagalvojau: norėčiau, kad jis būtų mano vaikų tėvas (apie vyro vaidmenį tada dar negalvojau). Vis dėlto rimčiau bendrauti pradėjome tik po kokių trejų metų. Paskui viskas įvyko labai greitai – susižadėjome ir netrukus susituokėme.
Vien tik likimo nepakanka – jam reikia padėti. Stengtis gyventi klausant širdies balso, būti atviram tam, kas vyksta.
– Ar tikite likimu? Ar manote, kad kažkas iš aukščiau Jus atvedė vieną pas kitą po tuo medžiu?
– Taip, labai tuo tikiu. Ir dar tikiu, kad žmogus gali prisikalbėti – jei tik sau tvirtai pasakai, kad kažko niekada nedarysi, dažnai nutinka priešingai. O dar man atrodo, kad vien likimo nepakanka – jam reikia padėti. Stengtis gyventi klausant širdies balso, būti atviram tam, kas vyksta. Tada viskas tarsi savaime susidėlioja taip, kaip turi būti.
Kalbant apie likimą ir Seržą, dar paminėsiu, kad per jį į mano tėčio giminės istoriją visiškai netikėtai atėjo svarbių žinių. Sužinojome apie savo itin gilias, kilmingas giminės šaknis, herbą. Kartais viskas susidėlioja be mažiausių pastangų, o informacija pati tave pasiekia, kad tai, kas turi atsitikti, atsitiktų. Ar tai likimas, ar natūralus aukštesnių jėgų darbas – nežinau. Galima vadinti įvairiai.
– Seržas – istorikas, o kaip Jūs – ar patinka pasakojimai apie senovę?
– Tik pasakojimai ir patinka, tačiau istorijos žinių kaupti kol kas nepavyksta. Didinga praeitis įkvepia, bet ją suvokiu tik jausmiškai, o faktai taip ir lieka nepažinti. Dar nuo mokyklos laikų, kad ir kaip stengiausi, man nesisekė žengti istorijos pažinimo link. Kažkodėl smegenys nepriėmė šio dalyko. Gal todėl gyvenimas ir padovanojo vyrą istoriką – kad būtų šioks toks balansas.
– Istorija nebuvo Jūsų mėgstamiausių dalykų sąraše, o kas buvo? Spėju – lietuvių literatūra? Juk po studijų tapote aktore ir vaidinote Kelmės mažajame teatre.
– Taip, lietuvių kalba man tikrai patiko. Labiausiai mėgau rašyti interpretacijas, analizuoti rašytojų kūrinius – tada jau atrodė, kad man nėra lygių. Iki aštuntos klasės, kol dar nebuvau perėjusi į gimnaziją, turėjau puikią lietuvių kalbos mokytoją Ritą Barniškienę. Ji buvo didelė žemaičių tarmės entuziastė, todėl į pamokas dažnai įterpdavo įvairių žemaitiškų etnografinių dalykų. Ji buvo mokytoja, kuri gebėjo sudominti vaikus savo kraštu, papročiais, tradicijomis.
Gerai jaučiuosi tada, kai spėju ne tik būti mama, žmona, bet ir realizuoti save savo veikloje, muzikoje. Tada ir nuotaika geresnė, ir energijos yra.
– Galbūt nuo tų laikų žemaičių tarmė Jums įstrigo kaip labai gerbtinas ir saugotinas dalykas? Dėl to ir pradėjote kurti dainas žemaitiškai?
– Didžiausias nuopelnas čia tenka mano tėvams. Su broliais augome tokioje aplinkoje, kur viskas vyko tik žemaitiškai. Jei kitaip – jau blogai. Gal labiausiai tiktų sakyti, kad mus tėvai auklėjo su aštresniu patriotišku prieskoniu.
Tėtis augino žirgus žemaitukus – mūsų pasididžiavimą, karo žirgus, vieną seniausių žirgų veislių Europoje, išvestų Lietuvos teritorijoje. Dar – lietuvių skalikus. Į mūsų namus dažnai atvažiuodavo žmonės, besidomintys vienais arba kitais – patriotiški, jaučiantys atsakomybę už savo kilmę. Tokia aplinka mane formavo.
Tačiau tikslinga žemaitiška kūryba prasidėjo nuo žemaitiškos dainos konkursų. Tuo metu aš grojau smuiku vienoje gimnazijos grupėje. (Esu baigusi muzikos mokyklą, smuiko klasę). Iki tol buvau tik smuikininkė, o žemaitiškos dainos konkurse, kuris vyko Skuode, pirmą kartą atlikau savo pačios sukurtą žemaitišką dainą. Taip prasidėjo mano, kaip žemaitiškai dainuojančios atlikėjos, karjera.
Vėliau mano tėvai pradėjo rengti konkursus Plungėje – tai buvo puiki proga tęsti savo kūrybą ir ten dalyvauti. Įstojusi į Šiaulių universiteto Estrados meno fakultetą, kartu su kitais studentais subūrėme grupę „Auksa Žovis“, kurioje skambėjo mano žemaitiškos dainos. Beje, grupėje buvo ir studentų iš Aukštaitijos – ne tik žemaičių.
Po studijų, įsigijusi savo aparatūrą, pradėjau mokytis kurti dainas kompiuteriu. Čia jau teko išradinėti dviratį pačiai. Universitetas man suteikė scenos žinių – baigiau vaidybą, įgijau teatro bakalauro diplomą, bet kol žmonės išgirdo mano „Žiaure graži žeima“, praėjo dar daug laiko.
– Tėvų namuose augote apsupta pievų, miškų, ežerų. Dabar gyvenate Šiauliuose. Ar nepasiilgstate gamtos peizažų pro langą, tyresnio oro, laisvės pojūčio?
– Pasiilgstu, žinoma. Dabar gyvename ant asfalto, bet turime svajonę kada nors sugrįžti į gamtą. Tikiuosi, kad pavyks tą svajonę įgyvendinti.
– Gyvenant pas tėvus žirgai, jodinėjimas buvo Jūsų kasdienybė. Kaip yra dabar?
– Kai išvykau studijuoti į Šiaulius, pamažu pripratau prie kitokios realybės. Kartais net pasižiūriu per telefono kamerą, ką tie mūsų žemaitukai veikia – tokiomis akimirkomis jaučiuosi tarsi būčiau arčiau namų. Vaikystėje tėtis turėjo gal penkiolika žirgų, dabar yra penki, bet jais jau rūpinasi brolis. Jojau tikrai labai seniai. Pradėjau lauktis, vienas po kito gimė vaikai, o anksčiau ant žirgo sėsdavau beveik kiekvieną dieną. Nieko nepadarysi – dabar toks etapas.
– Kaip pasikeitė Jūsų pasaulis po pirmojo sūnaus Vykinto gimimo? Juk buvote įpratusi gyventi viena, kūryba užsiimti kada norite…
– Oi, visiškai pasikeitė – net nežinau, keliais šimtais laipsnių (juokiasi). Nujaučiau, kad kažkas bus kitaip, bet kaip – neturėjau nė menkiausio supratimo. Artimoje aplinkoje šeimų su vaikais nebuvo, tad patirties trūko. Kai tai įvyko, akimirksniu visas patyrimas persmelkė sielą ir kūną. Anksčiau atrodydavo, kad neturiu laiko, bet po Vykinto gimimo supratau, ką iš tiesų reiškia neturėti laiko. Kaip aš sakau, gyvenimas iki tol buvo tarsi atostogos, nors atrodė, kad nuolat dirbi, skubi, leki, darai, nespėji.
Kai atsirado Vykintas, ėmiau kitaip vertinti laiką. Išmokau per trumpą laiką, kol vaikas miega, nuveikti tiek, kiek anksčiau nenuveikdavau per porą dienų. Šis suvokimas man labai padėjo – pradėjau pati organizuoti savo koncertus, ko niekada anksčiau nedariau. Supratau, kad, tapus tėvais, visi kiti dalykai pasidaro kur kas lengvesni, palyginti su tėvyste ir ta didžiule atsakomybe, kurią jauti už vaiką.
– Taigi Vykintas išmokė geriau planuoti laiką. O ko dar išmokė?
– Labiau pasitikėti savimi ir neatidėlioti darbų, taip pat per ilgai nesvarstyti, jei nori ko nors imtis. Kai turi vaikų, pradedi galvoti ir apie šeimos finansinį saugumą. Todėl vos tik pagauni įkvėpimą, iškart generuoji naujas idėjas ir imiesi veiksmų.
– Ką pasakytumėte moterims, kurios bijo ar nenori tapti mamomis?
– Kai tapau mama, dažnai apie tai galvoju, bet tinkamus žodžius parinkti labai sudėtinga. Pasakysiu taip: tėvystės ar motinystės jausmo niekada nepalyginsi su niekuo, jei jo nepatirsi. Jis neaprėpiamas ir nesuvokiamas, kol pats to neišgyveni. Tėvystės patirtis suteikia gyvenimui nepaprastai daug svorio. Nors tie, kas neturi vaikų, gali tai neigti, bet kai augini naują gyvybę ir esi už ją atsakingas, atrodo, kad nieko svarbesnio daugiau gyvenime ir negali būti.
Kai pagimdžiusi vaiką paimi jį į rankas – tave apima euforija, kurios niekada nepajusi jokiais kitais būdais. Suprantu, kad žmonės bijo netekti savęs ar savo veiklų, bet mano patirtis rodo, kad viską įmanoma suderinti ir netgi padaryti daugiau. Be to, žinai, kad augini žmogų. Tai pats sudėtingiausias dalykas pasaulyje, prieš kurį visa kita nublanksta. Aišku, gerai turėti šalia tai, kas tau patinka – mylimą veiklą, darbą, hobį, kad galėtum save realizuoti ne tik motinystėje ar tėvystėje.
– Ar būna momentų, kai suabejojate savimi kaip mama – ar esate pakankamai gera, ar teisingai elgiatės?
– Būna, ypač kai esu labai pavargusi, bet viskas praeina – tereikia gerai išsimiegoti ir pavalgyti. Gerai jaučiuosi tada, kai spėju ne tik būti mama, žmona, bet ir realizuoti save savo veikloje, muzikoje. Tada ir nuotaika geresnė, ir energijos yra, ir abejonės dingsta.
Kai laukiausi Vykinto, perskaičiau daugybę knygų apie vaikų auklėjimą. Tačiau kai jis gimė ir pradėjau jį auginti, supratau, kad reikia vadovautis širdimi ir pernelyg neprisirišti prie visokių gudrių teorijų. Vaikas dažnai pats padiktuoja tėvams, kaip elgtis. Vadovėlis čia nepadės – labiau kantrybė. Nori ar nenori, su vaikais turi būti kantrus. Tad kantrybė – dar vienas dalykas, kurio jie mus moko.
– Kol dar nebuvote „mamytė kvadratu“, koncertuoti važiuodavote kartu su visa šeima. Ar gimus Radviliukui planuojate toliau laikytis tos pačios tradicijos?
– Planuoju taip daryti ir toliau. Radvilą reikės maitinti, o Vykintui, manau, taip pat bus smagu prasiblaškyti ir paklausyti mamos dainų. Šeimos palaikymas man visada labai svarbus.
– Ar motinystė atsispindi Jūsų kūryboje? Gal pradėjote rašyti vaikiškas daineles, lopšines?
– Esu sukūrusi kelias lopšines, bet jas dainuoju tik savo vaikams – viešai jų nedainuoju. Man kaip tik priešingai: susilaukus vaikų kūryboje norisi kontrasto. Jei namuose esu su vaikais ir viskas sukasi apie juos, tai kūryboje siekiu visiškai kitokio pasaulio. Žaidžiu tarsi „šilta – šalta“. Gal kada nors pribręsiu ir prie lopšinių, bet man svarbu, kad viskas vyktų natūraliai, be spaudimo.
– Jūsų garsioji daina „ŽGŽ“ (Žiaurē gražė žėima, 2021 m.) puikiai tiktų šiai žiemai, kuri išties buvo žiauriai graži, šalta ir snieginga. Ar mėgstate šį metų laiką?
– Be galo. Tačiau lygiai taip pat mėgstu ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį – visi metų laikai turi savo žavesio. Džiaugiuosi, kad gyvename tokioje šalyje, kur galime patirti visų metų laikų grožį. Ši žiema man išties buvo ypatinga: juk mano daina skambėjo tiek daug kartų! Galbūt net dažniau nei tada, kai pirmą kartą išpopuliarėjo internete. Turiu omenyje tai, kad grupė „Akli“ ją perdainavo ir panaudojo kaip Žiemos olimpinių žaidynių šaukinį per olimpiados transliacijas.
– Kai sulaukėte tokio pasiūlymo, ar nesukilo lengvas pavydas – kodėl turėtų būti naudojama ne Jūsų, o kito atlikėjo perdainuota versija?
– Ne, nesukilo (šypsosi). Organizatoriai iš karto pasakė, kad nori grubesnės, himno tipo versijos, o aš norėjau, kad daina vis dėlto skambėtų olimpiados kontekste – juk olimpinės žaidynės man nuo vaikystės buvo šventas dalykas.
Labai nudžiugau, kad dėl naujo atlikimo daina pasiekė daugybę naujų žmonių, kurie iki tol jos net nebuvo girdėję, taip pat – ir mano vardo. Tai leido dainai atrasti visai naują auditoriją, pasiekti žmones, kurie kasdien klausosi visai kitokios muzikos.
Olimpinių žaidynių visada laukiu ir jas žiūriu. Man patinka slidinėjimas, kai sportininkai leidžiasi nuo kalnų, ir, žinoma, dailusis čiuožimas. Mano mama yra didelė dailiojo čiuožimo entuziastė, pati čiuožia, tad vaikystėje kartu žiūrėdavome visas čiuožimo varžybas per televizorių.
Kadangi olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, aš netgi matuodavau savo kasdienybę pagal jas – spėliodavau, ką būsiu nuveikusi, kai po ketverių metų ir vėl ateis kita olimpiada. Tarsi buvau išradusi savotišką laiko skaičiavimo sistemą (juokiasi).
– Pati su sportu turėjote kokių nors sąsajų?
– Turėjau – jodinėjau su žirgais. Dalyvavau ne vienose ištvermės varžybose, o kartą net jas laimėjau. Varžybose reikėdavo įveikti 30 km trasą per įvairias gamtos kliūtis – vandenį, kalnus, pakalnes, pievas ir laukus. Tikslas buvo kuo greičiau įveikti trasą, bet kartu nepasiklysti ir nenuvaryti žirgo. Varžybų pabaigoje teisėjai matuodavo žirgų pulsą.
Rimtų traumų pavyko išvengti, bet nukritimų, žinoma, pasitaikydavo. Turėjau eržilą, kuris dažnai mane numesdavo, bet išmokau kristi – yra gudrybių, kaip tai padaryti saugiai, kad nesusižeistum.
Joti mane išmokė tėtis ir vyresnysis brolis. Vasaromis jis keldavosi 5 val., nes vėliau imdavo pulti bimbalai, ir keldavo mane – tada abu leisdavomės į rytinį jojimą. Manau, tai buvo pirmosios tikros jojimo pamokos.
Tiesa, dar mokyklos laikais man sekėsi greitai bėgioti. Kartą nuvažiavau į Rajoninę moksleivių spartakiadą, kur reikėjo bėgti 100 m. Galvojau: čia manęs jau niekas nepralenks – klasėje bėgau greičiausiai. Tačiau nuvažiavusi į varžybas pamačiau, kaip kiti ruošiasi, atlieka pratimus, apšilimus… Išsigandau, o kai reikėjo startuoti, net neišbėgau laiku.
– Grįžkime į laiką čia ir dabar. Netrukus švęsime nuostabią pavasario šventę – Velykas. Išduokite paslaptį, kaip jas švenčia tikri žemaičiai?
– Velykų išvakarėse visada važiuojame į Plungę, pas mano tėvus. Prisiskiname įvairių žolelių, apvyniojame jomis kiaušinius, dedame į pėdkelnes, prikemšame svogūnų lukštų. Pernai net pabandėme dažyti su mėlynuoju kopūstu – visi mūsų metodai yra natūralūs. Paprastai margučius dažome tik mudvi su mama. Visa dažymo esmė – pats procesas. Nors smagu sulaukti ir rezultato, spėlioti, koks gausis kiaušinio raštas.
Velykų sekmadienį susirenka broliai, tėvai, mūsų šeima. Bendraujame, juokiamės, dalijamės istorijomis prie stalo, ir tas bendrystės jausmas daro šventę ypatingą ir šiltą.
Naujausi komentarai