DIVA JAZZU IR VISI JOS SIELOS DEMONAI

Kad dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu – ne tik talentinga, seksuali, drąsi, bet ir žiauriai populiari, byloja ir dainų perklausų kiekis internete, ir sausakimšos arenos. Vis dėlto žiniasklaida jos nepakrikštijo popkaraliene – gal nedrąsu šį titulą atimti iš Džordanos, o gal ir žodis „pop“ nelabai dera šalia Jazzu pseudonimo, nors tai, ką jie kuria su Leonu Somovu, ir įtelpa į „populiariosios muzikos“ apibrėžimą.

Vieni ją beprotiškai myli, kiti, priešingai, – nemėgsta. O dėl visko kalti jos demonai, kurių nebijo paleisti į laisvę skirtingai nei daugelis mūsų scenos žvaigždžių.

– Nauji metai prasidėjo, tad negaliu nepaklausti gal kiek ir banaloko, tačiau, sutik, savalaikio klausimo – kokie tau buvo 2016-ieji?

– Praėję metai iš dalies buvo labai sunkūs. Daug žmonių bandė mane apgauti, apvogti, pažeminti, užlipti ant galvos. Atrodo jau tiek išmokau, jau tokia stipri... Ir, pasirodo, vistiek per daug pasitikiu žmonėmis. Tačiau tie žmonės, kurie mėgino man pakenkti, neabejoju, atsiims – apie tikėjimą Dievu ar karma aš nesiplėsiu, tačiau galiu pasakyti, kad tikrai tikiu grįžtamąja energija – blogiems žmonėms viskas pareina atgal bumerangu...

Tačiau tuo pačiu šie metai buvo ir patys geriausi – pagaliau išsiskyriau, ką reikėjo padaryti seniai, netikėtai sutikau SAVO žmogų, o tai – didžiausia dovana ir laimė. Taip pat sukūriau daug naujų dainų, su Leonu įrašėme albumą, padarėme gražiausius mūsų koncertus (bent jau kol kas), daug keliavau koncertuoti su grupe „Koo“ (anksčiau vadinosi „Koop“ – red. past.), atradau mėgstamas sporto šakas, išsipildė svajonė koncertuoti su orkestru. Taigi metai tikrai turiningi, ypač – emociškai...

– Pabaiga irgi įspūdinga – tikrai ne dažnas šalies atlikėjas gali pasigirti per savaitę pasirodęs 30 tūkst. žmonių. Maža to, po ką tik surengto turo „Winter is coming“ paskelbta apie dar vieną didelį koncertą. Ko gero, koncertą buvote numatę anksčiau, nes kitu atveju nebūtumėte gavę „Siemens“ arenos vasario 14-ąją?

– Taip, koncertas planuotas seniai, bet tai nereiškia, kad iš paskutiniųjų stengiamės išnaudoti savo populiarumą. Juk į kiekvieną koncertą investuojame tiek daug darbo ir jausmų! O kiek girdėjome visokiausių apkalbų!!! Ypač iš kolegų, atrodo, kad pavydas juos suvalgys. (Šypsosi.) Keistas mąstymas – jei jau groji arenoj, tai čia jau dekados įvykis, pamanykit! Tik užsienio žvaigždės taip gali! Na, kodėl mūsų toks provincialus požiūris į pačius save? Taikykimės į pasaulinius standartus, Lietuva nėra kažkoks užkampis, mes esame pasaulio dalis!

Bet juk ne iš karto aš ar Marijonas pradėjome nuo tų arenų... Man arena – tai dar viena, tik labai didelė koncertų salė. Vis dėlto nesuprantu, kodėl tokiam žingsniui ryžtasi tie kolegos, kurie net ne „areninę“ muziką groja ir nėra pasiekę tam tikro populiarumo laiptelio (o gal tiesiog netiki tuo, ką daro, ir todėl yra nelabai įdomūs klausytojui)? Na, ko jie veržiasi į tas arenas, jūs man paaiškinkite? Žiūrovų meilę reikia užsitarnauti. Vienos formulės, kuri tai padėtų įgyvendinti, nėra, bet tikrai žinau, kad tam reikia visiško atsidavimo, laiko ir, žinoma, tam tikrų duotybių... 

Neįsivaizduoji, kokia savikritiška esu – kasdien užduodu sau klausimus, kaltinu  dėl to, ko nepadariau ar ką galėjau padaryt geriau.

– Kaip pati manai, kodėl tiek daug žmonių pamėgo tavo ir Leono kuriamą muziką? Gal jau dabar gali išvardinti jūsų dueto sėkmės recepto dedamąsias?

– Nėra jokio sėkmės recepto! Kai mes pradėjome muzikinę karjerą, gyvenome Londone, kūrėme visiškai eksperimentinę muziką, apie mus kažkodėl pradėjo sklisti gandai ir kurtis legendos.  Buvome tokie du mistiniai veikėjai iš Londono – Leonas Somovas ir Jazzu. (Šypsosi.) Taip jau sutapo, kad po 10 metų visiško štilio lietuviškoje scenoje, žmonės pradėjo domėtis būtent tokia muzika!

Bėgant metams keitėmės, bet tai normalu – kiekvienas augame, progresuojame, išmokstame kažko naujo. Niekada nekūriau nieko, kad kažkam įtikti. Nuo IDM (Intelligent Dance Music) iki popmuzikos dainų – visi kūriniai yra išgyventi. Ten labai daug manęs – kiekviename garse, kiekviename žodyje. Esu palaiminta, kad galiu kurti. Kūryba man yra svarbiausia, jeigu kalbėsime apie mano karjerą. Bet tai tik viena mano dalis. Visada buvau drąsi ne tik muzikoje: sakau, ką galvoju, nejaučiu neapykantos ar pavydo kitiems, šneku garsiai apie tokius dalykus, kurie kai kuriuos žmones nervina arba baugina, esu iki galo atvira ir nuoširdi. Ir, žinoma, dar esu manieringa ir garsiai juokiuosi – na, nenutildys manęs niekas! Noriu būti savimi su visais privalumais ir trūkumais, noriu garsiai kvatoti ir nebijoti verkti, kai man skauda. Niekas manęs nesustabdys. O žmonių neapgausi – todėl ilgainiui jie pasirenka tai, kas tikra. Esu laiminga, kad tiek daug jų renkasi klausytis manęs.

– Tave mėgsta ne tik žmonės, bet ir kiaunės... Kaip manai, ar merginos, kurias viešai išvadinai kiaunėmis, nustojo vaikščioti į koncertus?

– Klysti, manęs kiaunės nemėgsta! (Juokiasi.) Jeigu ateini pas žmogų į koncertą pašūkauti ir prisigerti, tai kokia čia pagarba muzikai ir atlikėjui? Bet tai jau išsemta tema, dėl šio poelgio man teko „suvalgyt“ daug negatyvo. Bet aš nesigailiu, kad pasakiau, ką galvoju. Tik buvo labai gaila, kad tiek daug žmonių tai priėmė itin asmeniškai. Aš juk identifikavau tik tam tikrą žmonių grupę ir kalbėjau tik apie vieną vakarą. Net keista buvo, kodėl žmonės taip blogai apie save galvoja! Kita pusė žmonių suprato, ką norėjau pasakyti, ir pamatė kitą mano pusę – kad galiu būti kieta, nebijau riebiai pasisakyti ir nesu tik glamūrinė mergina, vylingai žvelgianti iš žurnalų viršelių. Man atrodo, aš tiesiog esu labai žmogiška – neturiu nieko bendro su pasikėlimu, kito žeminimu, esu jautri ir švelni, ginu silpnesnį... Tačiau kai kas nors sužeidžia mane ar įsibrauna į mano teritoriją – saugokitės!!! Turbūt natūralu, kad vieni mane palaiko, o kitiems mano charakteris labai nepatinka.

– Kita vertus, gal žurnalistams bei muzikos gerbėjams, o ypač tokiems, kuriuos aprašei garsiajame feisbuke įraše, reikėjo dar vieno skandalisto, nes Selui vienam tokią naštą sunku nešti, kad ir kaip stengtųsi. Negalima atmesti galimybės, kad tas skandalas prisidėjo prie tavo populiarumo...

– Aš tikrai negalvojau, kad bus TOKS skandalas. Niekada nesijaučiau tokia svarbi, kad susilaukčiau tokios reakcijos! O, kaip tuomet trynė rankytėmis visokie kenkėjai. (Šypsosi.) Aš to tikrai nedariau specialiai… Bet, sutik, visokių veikėjų reikia – ir teigiamų, ir neigiamų. Mane asmeniškai labai nervina žmonės, kurie visada šypsosi, viskuo džiaugiasi – jie tokie kaip su maišu per galvą trenkti: jokio gylio, jokių išgyvenimų, jokios istorijos! Arba tie teisuoliai, kurie visada viską žino, yra sektini pavyzdžiai, be nuodėmės, mesijai tiesiog! Čia labai tinka skambi frazė: „Tikiu ieškančiais, netikiu radusiais“. Man žmogus daug įdomesnis su savo visais sielos demonais, emociniais pratrūkimais, bandymais save realizuoti ir suprasti, ir, be abejonės, kritimais. Gal aš geriau būsiu tokia nei vaidinsiu šventąją ar labai viskuo patenkintą tik dėl to, kad taip patogiau kitiems.

Jei kreipčiau dėmesį į kiekvieną, kuris loja, į kiekvieną no name, kuris mano vardu darosi piarą, į kitus nereikšmingus dalykus, – kasdien verkčiau, sustočiau vietoj, prasigerčiau, nebenorėčiau gal ir dainuot.

– Sprendžiant iš tavo pasisakymų feisbuke, tu pati kritikos nelabai mėgsti. Žinoma, kalbu ne tik apie muzikos kritikus...

– Žinai, kritikais pas mus tapo dauguma... Sunku tikėti kuo nors, kai aplink tiek pavydo ir piktdžiugiškų šypsenų... Aš tikriausiai vienintelė taip garsiai ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kai sekasi mano kolegoms. Nevengiu pasakyt, jei kažkas man nepatiko, bet tai darau atsargiai ir apgalvotai, stengdamasi neįžeisti kito kūrėjo. Bet aš tam turiu kompetencijos, nors kritike savęs vadinti toli gražu nedrįsčiau.

Kritikuoti neturint tam tikro išsilavinimo, žinių ir supratimo yra lengva. Kur kas sunkiau yra išmanyti, išsakyti argumentus, paskatinti.

Neįsivaizduoji, kokia savikritiška esu – kasdien užduodu sau klausimus, kaltinu  dėl to, ko nepadariau ar ką galėjau padaryt geriau. Aš juk apie save žinau daugiau nei bet kuris iš jūsų apie mane žinote! Todėl visiškai nesuprantu pasakymo: nemeluok sau. Sau meluoti yra neįmanoma!

Galbūt todėl kritiką iš kitų man priimti dvigubai sunkiau. Yra labai mažai žmonių, kurių kritika man išties reikalinga ir įdomi, svarbi. Sveiką kritiką aš priimu, ir visi, kas mane kritikuoja argumentuotai, tą tikrai žino.

Bet jei kreipčiau dėmesį į kiekvieną, kuris loja, į kiekvieną no name, kuris mano vardu darosi piarą, į kitus nereikšmingus dalykus, – kasdien verkčiau, sustočiau vietoj, prasigerčiau, nebenorėčiau gal ir dainuot...

– Kaip kritikė dalyvauji „Eurovizijos“ atrankos komisijoje. Manau, kad daugelis tave norėtų matyti kitoje barikadų pusėje. Kodėl nedalyvauji šiame konkurse?

– Kažkada sakiau NIEKADA, dabar sakau „niekada nesakyk niekada“. Bet tai nereiškia, kad laukiu kažkokio tinkamo momento. Žinau, kad turiu stipresnių dainų nei tos, kurios skambėjo per visą nacionalinių atrankų istoriją, turiu savo viziją, tačiau kartais pagalvoju ir taip: o jeigu liksiu nesuprasta? Bet ne tai mane baido. Labiausiai stabdo tai, kad nenoriu atsidurti viename kontekste su žmonėmis, kurie patys nežino, ko eina į tas atrankas. Neturiu laiko staipytis ir įrodinėti, kad mano daina, mano vizija, mano pasirodymas geresni už tų, kurie vos padainuoja ar turi labiausiai nevykusią dainą pasaulyje. Dabar neturiu laiko, matau save kitur, matau kitų kelių.

– Kad jau prabilai apie kitus kelius... Kartkartėmis pasigirsta žinių apie tavo tarptautinę solinę karjerą, kurią tau padeda vystyti Švedijos prodiuseriai, bet viskas kažkaip žiauriai lėtai vyksta.

– Susipykau su tais švedais seniausiai, viskas pasisuko kita linkme. Visada čia turėjau milijonus darbų, viskas vis stojo ir stojo… Bet dabar esu kitam etape. Pažadu visiems garsiai, kad šiais metais mano solinis albumas bus baigtas! O dėl leidybinių ir kitų su tarptautine karjera susijusių reikalų garsiai kalbėti dar nenoriu, bet tai turėtų būti labai big thing. (Šypsosi.)

– Nemažai metų praleidai Londone – ar dar norėtum ten grįžti, bet jau ne kaip studentė, o popžvaigždė?

– Neseniai koncertavau Londone su švedų grupe „Koo“ legendinėje „Jazz Cafe“. Kažkada, kai buvau studentė ir taupiau pinigus, kad galėčiau ten kartkartėmis nueiti, patekusi į atlikėjo Musiq Soulchild koncertą, pažadėjau sau, kad ten pati grosiu. Esu mačiusi daug koncertų salių, bet šis koncertas buvo labai ypatingas, nes dar kartą suvokiau – svajonės pildosi.

O emigruoti nenoriu – čia mano namai, nuskrist galiu bet kur, bet kada! Kaip kadaise skraidžiau į Stokholmą, kur praleisdavau pusę laiko. Štai netrukus skrisiu į Filipinus, kur būsiu visus du mėnesius. Tai kam emigruoti, jei galima „išmigruoti“ trumpam? (Juokiasi.)

Meilė juk yra kuriantis, o ne griaunantis dalykas. Žmonės – didžiausias įkvėpimas.

– Ar viskas tau Lietuvoje patinka, jeigu kalbėtumėme apie kultūros politiką? Ką pasakytum naujajai kultūros ministrei, jeigu tave ji pakviestų panašiam pokalbiui apie muzikos industriją kaip kad buvęs ministras pasikvietė E. Dragūną?

– Tikrai turiu ką pasakyti. Visą projektą galėčiau surašyti, bet tam neužtektų viso „37O“ žurnalo!

– Neseniai dalyvavai antipiratinėje akcijoje. Ar įmanoma\reikia kovoti su piratais? Kur pati ieškai muzikos, filmų?

– Manau, kad laikas keisti požiūrį ir nustoti vogti vieniems iš kitų. Branginkime savo kūrėjus ir leiskime jiems kurti toliau. Jūs įsivaizduokite, kas būtų, jeigu aš nieko neuždirbčiau iš savo amato? Kaip manote, iš ko studijos išsilaiko, kompaktiniai diskai įrašinėjami? Tai mes, muzikantai, dar  kažkaip išgyvename, nes koncertuojame. O ką daryti kino kūrėjams? Jūs įsivaizduokite, kiek žmonių dirba prie vieno filmo, o kaip jiems uždirbti, jei tiek filmų yra per dieną pavagiama. O šiais laikais tikrai negalime skųstis, kad nėra kur legaliai klausytis muzikos ar žiūrėti filmus. Platformų tikrai netrūksta: „Spotify“, „Netflix“, „iTunes“ ir daugybė kitų.

– Grįžkime prie tavo dainų. Klausantis jų gali pasirodyti, kad jausmai yra pagrindinis tavo kūrybos variklis. Kitaip tariant, jeigu nesi įsimylėjusi, tai ir dainų nerašai. Ar taip ir yra, ar tai – klaidingas įspūdis?

– Anksčiau tikrai esu sakiusi, kad lengviau sukurti dainą, kai išgyveni kažkokį stiprų jausmą. Taip, matyt, yra iki šiol. Tik dabar aš turiu didžiulį patirties bagažą, man nebereikia savęs leisti skaudint kitiems ar būti destruktyviai savęs pačios atžvilgiu, jei noriu sukurti dainą. Tam tikrą liūdesį ir melancholiją, gebėjimą persikūnyti ir įsijausti, matyt, gavau jau ateidama į šį pasaulį ir tai tikrai gelbsti kuriant. Bet pasitaiko ir etapų, kai nebenori/nebegali kurti. Per daug savęs tada negraužiu, kartais tikrai reikia atsiriboti, pailsėti, pasisemti naujų jėgų.

– Apskritai priimta manyti, kad geriausios pop dainos gimsta nelaimingai įsimylėjus...

– Dabar moku kurti ne tik sudaužyta širdimi, bet ir suklijuota. (Šypsosi.) Meilė juk yra kuriantis, o ne griaunantis dalykas. Žmonės – didžiausias įkvėpimas. Mano žmogus ne tik suteikė man sparnus, bet ir norą rašyti dainas – jis dievina mano kūrybą ir skatina mane kurti toliau. Tai yra labai svarbu. Kurti mane taip pat įkvepia kiti žmonės, santykiai su jais, kelionės, poezija, vienatvė, ilgi vakarai, lietingos dienos...

– Tave vadina diva, o tai reiškia, kad tavo įvaizdis pakankamai seksualus...  Tai nėra labai įprasta mūsų scenoje, jei nekalbėsime apie tam tikromis vietomis dainuojančias atlikėjas.

– Na, tas seksualumas veikiau yra vidinė pulsacija, aš to labai nevaldau, kartais tik išorinį seksualumą pabrėžiu suknelėmis. Bet be vidinio seksualumo apie išorinį nėra net ką kalbėti... Tą divos vardą man suteikė kiti, aš tiesiog būnu savimi ir stengiuosi daryt viską, ką moku geriausiai.

– Ko palinkėtum skaitytojams 2017-aisiais?

– Nebijokite savęs ir savo svajonių!