Apie naujas patirtis, iššūkius, santykį su gamta – pokalbis su laidos autore, šiuo metu stebinčia baltąsias meškas ir jų mažylius Kanados Arktyje, Bafino saloje.
– Sakykite, kuo naujasis laidos „Laukinis Eglės pasaulis“ sezonas skirsis nuo pirmojo – tiek turiniu, tiek forma?
– Naująjį sezoną žiūrovų laukia vienuolika laidų. Formos iš esmės nekeitėme – kiekvienoje jų išliks po tris istorijas iš skirtingų pasaulio kampelių, išskyrus kelias epines keliones, kurios užims visą laidos laiką.
Didžiausias pokytis turbūt tas, kad šį sezoną bus gerokai daugiau manęs – Eglės – tiesiai iš įvykių vietos: mano požiūrio, emocijų ir patirčių. Žiūrovai galės iš arčiau pamatyti, kaip vyksta mano kelionės: kaip ieškau gyvūnų, ką išgyvenu ir kiek daug sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių ir man padedančių žmonių.
Šį sezoną bus daugiau realybės ir daugiau mano ekspedicijų kasdienybės. Noriu, kad žiūrovai iš tiesų pajustų, koks sudėtingas ir nenuspėjamas yra, pavyzdžiui, snieginio leopardo ar retos beždžionių rūšies paieškos procesas. Tai be galo kompleksiškas darbas: reikia ne tik kruopščiai ruoštis, megzti ryšius, bet ir šiek tiek sėkmės, kad visos aplinkybės susiklostytų palankiai.
Kartais tenka grįžti tuščiomis ir planuoti antrą kelionę – taip nutiko ieškant snieginio leopardo. Kartais pati gamta netikėtai padovanoja išskirtinių patirčių.
Puikus to pavyzdys – Erta Alio ugnikalnis Etiopijoje, kurį rodėme pirmoje naujojo sezono laidoje. Vykau ten tiesiog pamatyti vieno įspūdingiausių pasaulio ugnikalnių, primenančio milžinišką kurmiarausį, tačiau mums būnant šalia jis netikėtai išsiveržė.
Tokių dalykų suplanuoti neįmanoma – būtent tai ir daro šias keliones ypatingas.
– Kuri naujojo sezono ekspedicija Jums buvo pati sudėtingiausia ir kodėl?
– Tiesą sakant, visos ekspedicijos, kurias žiūrovai išvys šį sezoną, yra savaip ekstremalios. Kiekviena jų kelia skirtingų iššūkių – tiek dėl gamtos sąlygų, tiek dėl vietovės sudėtingumo, todėl jas net sunku lyginti.
Įsivaizduokite: esate beveik 5 km aukštyje, kur trūksta deguonies. Einate dešimtis kilometrų, kopiate į kalnus, ieškote gyvūnų – tai vienokia patirtis. Nusileidę žemyn patenkate į visiškai kitokį pasaulį: šimtaprocentinė drėgmė, alinantis karštis, kūnas nuolat šlapias nuo lietaus ir prakaito, o aplink – viskas, kas tik gyva, tarsi siekia jumis pasimaitinti, tačiau tokiomis sąlygomis reikia tęsti paieškas.
Visai kitokį ekstremalumą patyriau Čilėje, Patagonijoje. Seniai svajojau pamatyti pumas žiemą, sniege, todėl sąmoningai pasirinkau keliauti ten liepos mėnesį. Tačiau 2025-ieji pasaulyje buvo neįprasti – vietoj laukto sniego ten lijo lietus.
Vis dėlto gamta kartais atsidėkoja už kantrybę. Vieną dieną, man būnant ten, netikėtai iškrito sniegas. Išvydau nepakartojamą saulėtekį su šalna, o svarbiausia – pamačiau pumą su dviem jaunikliais sniege. Pažinojau juos iš anksčiau ir dėl jų čia specialiai važiavau.
Iš daugiau nei keturiolikos dienų ekspedicijos tik viena diena pasitaikė tokia, per kurią pavyko pasiekti savo tikslą.
Būtent tai ir noriu parodyti žiūrovams: kartais gali praleisti ekspedicijoje net visą mėnesį, bet taip ir nepasiekti trokštamo rezultato. Tada lieka visai kitokios patirtys – mėgaujiesi tuo, ką pamatai, išgyveni, išjauti.
– Kaip ruošiatės savo išskirtinėms ekspedicijoms? Juk kiekviena iš jų reikalauja specifinių žinių, fizinio pasirengimo ir net psichologinės ištvermės.
– Be abejo, pasiruošti būtina. Lietuvoje, Vilniuje, turiu savotišką tarpinę stotelę: čia pasikeičiu kelioninius krepšius, trumpam atsikvepiu ir vėl leidžiuosi į kitą ekspediciją.
Praėjusiais metais patyriau itin reikšmingą įvykį – perplaukiau Arkties vandenyną vadinamuoju Šiaurės vakarų jūrų keliu, jungiančiu Atlanto ir Ramųjį vandenynus, arba Aziją su Europa trumpiausiu keliu palei Šiaurės Amerikos šiaurinę pakrantę.
Šio kelio šimtmečius ieškojo didžiosios jūrinės valstybės, tačiau nesėkmingai. Tik XX a. pradžioje jį įveikė norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas, kuris 1903–1906 m. nedideliu laivu „Gjøa“ perplaukė vandenyną šiuo maršrutu. Kelionė truko net trejus metus – daugiausia dėl būtinybės žiemoti Arkties ledynuose.
Aš šį sudėtingą kelią įveikiau per mėnesį, plaukdama kruiziniu laivu. Paradoksalu, bet tokios kelionės metu net priaugau svorio, o vos grįžus laukė kita ekspedicija – į Grenlandiją, kur reikėjo daug vaikščioti ir ištverti visai kitokius fizinius krūvius.
Taigi pasiruošimas – neišvengiamas. Negali vykti į Himalajus, nebūdamas tinkamos fizinės formos, kaip ir negali leistis į Arkties ekspediciją be specialios aprangos, saugančios nuo stiprių vėjų ir šalčio.
Be to, vis svarbesnis ir klimato pokyčių vaidmuo. Kol Lietuvoje džiaugėmės tikra žiema – užšalusiais ežerais ir upėmis, Arktyje fiksuotas vienas ploniausių jūros ledo sluoksnių per penkis pastaruosius dešimtmečius. Vandenynas užšalo tik sausį, todėl prieš vykdama turėjau itin kruopščiai išstudijuoti Arkties ledo storio žemėlapį ir įvertinti galimas rizikas.
Noriu paskatinti žmones pažvelgti į save plačiau – suvokti, kad esame tik viena iš daugelio gyvybės rūšių šioje planetoje.
– Užbėgote už akių mano klausimui – norėjau pasiteirauti, kaip sparčiai keičiasi laukinė gamta tose vietose, kuriose lankotės jau ne pirmus metus.
– Ji keičiasi labai sparčiai. Vykdama į kiekvieną vietą privalau iš anksto pasidomėti, kokia situacija yra būtent šiemet: kas pasikeitė, kokių naujų iššūkių gali kilti.
Žinoma, lengviau keliauti į šiltesnius kraštus. Tačiau, planuojant ekspediciją į Arktį, pasiruošimas prasideda gerokai anksčiau nei prieš pusmetį. Nuolat stebiu, kas ten vyksta, analizuoju sąlygas ir galimas rizikas.
Šiemet man patikėta didelė atsakomybė – būsiu atsakinga net už tris ekspedicijos grupes. Ekspedicijos vadovas, vietinis inuitas Bilis, pasirinko mane kaip tarpininkę, todėl visos trys grupės su juo ir vietiniais komunikuos per mane. Vadinasi, turiu būti itin gerai pasiruošusi.
Vienas svarbiausių pasirengimo aspektų – tiksliai žinoti ledo storio situaciją. Šiemet jau matau net du atvirus vandenyno plotus visai netoli tos vietos, kurioje apsistosime. Tai aiškus ženklas, kaip sparčiai keičiasi gamta, ir kartu priminimas, kiek atsakomybės reikalauja kiekviena tokia ekspedicija.
– Pirmąjį sezoną kalbėjote, kad savo laidomis siekiate sužadinti žmonių empatiją gyvūnams. Ar naująjį sezoną misija išlieka ta pati?
– Taip, empatija gyvajai gamtai – labai svarbu. Noriu paskatinti žmones pažvelgti į save plačiau – suvokti, kad esame tik viena iš daugelio gyvybės rūšių šioje planetoje. Todėl turime mokytis gyventi darniai ne tik tarpusavyje, bet ir su mus supančiu pasauliu.
Istoriškai žmogus daugelio dalykų mokėsi iš laukinės gamtos. Mūsų socialiniai ryšiai, šeimos modeliai neretai primena tuos, kuriuos matome gyvūnų pasaulyje, pavyzdžiui, liūtų ar dramblių bendruomenėse. Tai leidžia manyti, kad gyvūnai ilgą laiką buvo ne tik mūsų aplinkos dalis, bet ir tylūs mokytojai.
Būtent todėl empatija jiems – ne pasirinkimas, o būtinybė.
– Ar, Jūsų manymu, žmonių santykis su gamta per pastaruosius metus keičiasi, ir jei taip, į kurią pusę?
– Manau, kad keičiasi, ir, džiugu, į gerąją pusę. Ypač po pandemijos žmonės vis dažniau atsigręžia į gamtą ir atranda su ja gilesnį ryšį.
Mes, lietuviai, nuo seno buvome glaudžiai susiję su gamta ir, galima sakyti, niekada nebuvome to ryšio visiškai praradę. Nors esame nedidelė tauta, tačiau labai imli ir pastabi, – gebame vertinti tai, kas mus supa. Rūpinimasis gamta mus stiprina ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Apskritai visoje Europoje šis ryšys išlieka gana stiprus. Net ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse vis labiau suvokiama, kad darni žmogaus ir gamtos sąveika – būtina. Galime didžiuotis technologiniais pasiekimais, galime net skristi į kosmosą, Mėnulį, Marsą, tačiau kartu suprantame ir paprastą tiesą – saugiausia vieta žmogui gyventi vis dar yra vienintelė Žemė. Todėl atsakomybė už ją tenka kiekvienam iš mūsų ir tikrasis pokytis prasideda ne nuo sprendimų iš viršaus, o nuo kasdienių žmonių pasirinkimų.
– Ar būna momentų, kai tenka rinktis: filmuoti ar tiesiog išgyventi akimirką čia ir dabar?
– Nedažnai, bet tokių momentų pasitaiko. Ar gailiuosi, kad ne viską spėju nufilmuoti? Apie tai nė negalvoju. Yra akimirkų, kurių tiesiog neįmanoma perteikti kamera taip, kaip jas išgyveni tuo metu.
Sąmoningai stengiuosi neatimti iš savęs pirmojo įspūdžio – to tikrojo grožio ir jausmo. Nesu iš tų, kurie bet kokia kaina siekia viską užfiksuoti. Dalijuosi tuo, kas mane pačią jaudina: kas gražu, jautru, prasminga.
Aš pasakoju istorijas, kurias pati patiriu. Dažnai tai reiškia ilgalaikį ryšį – su konkrečiu gyvūnu, jo šeima ar net visa rūšimi, kurią stebiu ne vienus metus. Tas pats pasakytina ir apie žmones, kultūras. Mane žavi tautos, kurios, nepaisant pasaulinio progreso tempo, sugeba išsaugoti savo autentiškumą.
Man svarbiausia – pajusti, suprasti, pamatyti. Tai, ką darau, nėra klasikinė dokumentinė žurnalistika. Aš esu Eglė, lietuvė, todėl mano pasakojimuose natūraliai atsispindi jausmas ir empatija.
– Minėjote, kad Jūsų stebimi gyvūnai turi savo vardus, šeimas, net genealoginius medžius. Kurį gyvūną ar jo šeimą stebite ilgiausiai?
– Baltąsias meškas. Pasirinkau neatsitiktinai – jos gyvena Arktyje, o šiandien vis dažniau kyla klausimas, kiek dar ilgai bus įmanoma ten vykti ir jas stebėti. Arktis keičiasi itin sparčiai, o šie pokyčiai tiesiogiai veikia baltųjų meškų gyvenimą.
Būtent todėl jau dvylika metų nuolat grįžtu pas jas. Dėl to pernai perplaukiau visą Arkties vandenyną Šiaurės vakarų jūrų keliu, keliavau po Grenlandiją.
Jau dabar aišku, kad po kelerių metų Arktis gali tapti sunkiai prognozuojama ir gerokai pavojingesnė nei šiandien. Todėl turiu skubėti, nes kiekviena kelionė ten – tarsi lenktynės su laiku.
– Ar po dvidešimties metų keliaujant, tyrinėjant ir fotografuojant dar lieka vietų ar gyvūnų, apie kuriuos svajojate?
– O, taip, svajonių vis dar turiu labai daug. Vienas iš gyvūnų, kurį labai norėčiau išvysti, yra Pallas cat – lietuviškai Palo katė, arba manulas. Tai nepaprastai gražus, išraiškingas gyvūnas. Jo bruožai primena išmintingą personažą iš filmuko „Kung Fu Panda“. Šios katės gyvena Himalajuose – Indijos ir Nepalo kalnuose, todėl pamažu jau renku informaciją ir planuoju kelionę.
Labai norėčiau pamatyti raudonąją pandą. Ji visiškai nepanaši į savo giminaitę didžiąją pandą ir labiau primena rudą laputę.
Šiais metais vėl grįžtu pas tigrus, kuriuos stebiu jau keturiolika metų. Tai daugiau asmeniška kelionė – žiūrovai jos dar nepamatys, bet man ji itin svarbi.
Rūpi ir whisper bear, lietuviškai – šnabždantis lokys. Tos meškos tokios paslaptingos ir balkšvos… Laukinėje gamtoje Kanadoje jų, manoma, likę vos kelios dešimtys. Labai noriu jas išvysti savo akimis.
Kaip matote, svajonių tiek daug, kad, regis, neužtektų ir dviejų gyvenimų visoms įgyvendinti.
Kai grįžtu iš ekspedicijos, man reikia maždaug dviejų savaičių pailsėti. Tačiau po jų ir vėl nerimastingai žvalgausi į priekį.
– Cituoju: „Todėl vienintelis dalykas, ko prašau dievų, – geros sveikatos, nes tik būdama visiškai sveika galiu keliauti taip, kaip keliauju dabar.“ Ar jaučiate, kad toks gyvenimo būdas turi savo galiojimo laiką? Kada ketinate sustoti?
– Vienus žmones įkrauna sodo darbai, kitus – sportas, o mane – ekspedicijos. Tose kelionėse aš gyvenu. Išmokau, kad kelionė – ne tik veikla, bet ir esminė mano gyvenimo dalis.
Duok Dieve, kad ilgiau būčiau sveika, stipri ir galėčiau keliauti. Kai pradės silpti kūnas ar šlubuoti sveikata, tuomet, nori nenori, teks pristabdyti. Aš visada sakau: keliausiu tol, kol galiu, kol gerai jaučiuosi.
Sutinku – ekspedicijos sveikatos neprideda, bet mane jos atnaujina, atjaunina, įkrauna energiškai, o nuovargis po ekspedicijos yra ypatingas ir prasmingas – tikrai ne kasdienis.
Parvykus iš Arkties man prireikia kelių gerų masažų, kad kūną ištampytų ir vėl sudėliotų atgal, paruoštų kitai kelionei.
– Ar galite gyventi be adrenalino, ar tai jau tapo savotiška priklausomybe?
– Gal iš dalies jūs ir teisi (juokiasi). Kai grįžtu iš ekspedicijos, man reikia maždaug dviejų savaičių pailsėti. Tačiau po jų ir vėl nerimastingai žvalgausi į priekį: kur nuvažiuoti, ką pamatyti, ką nuveikti. Tos būsenos nevadinčiau priklausomybe – greičiau tai judrumas ar ypatingas laiko suvokimas, per kurį norisi judėti, važiuoti, skristi. Negaliu gyventi nuobodžiai – man būtinas veiksmas.
– Filmuodama laukinę gamtą neišvengiamai tampate stebėtoja. Ar niekada nekilo noras įsikišti, kai stipresnis puola silpnesnį ir matote, kad gyvūnas kenčia?
– Paprastai stengiamės nesikišti – gamta turi savo dėsnius. Tačiau, žinoma, visko pasitaiko. Kartą stebėjome, kaip liūtai puolė mūsų pažįstamą leopardę su leopardžiuku. Motina žuvo, o leopardžiukas išgyveno – galima sakyti, tik mūsų dėka.
Pamatę pavojų, pastatėme automobilį tarp liūtų, leopardės ir jauniklio. Tarsi užtvėrėme jį nuo liūtų akių ir mažylis liko gyvas. Tokios akimirkos primena, kokia trapi ir sudėtinga yra laukinės gamtos pusiausvyra.
– Ką galite pasakyti apie riziką? Ar kuo toliau, tuo drąsesnė darotės, ar, priešingai, atsargesnė ir be reikalo nerizikuojate?
– Kaip mėgstu sakyti, žmogus visada rizikuoja, net išeidamas iš namų, – gali paslysti, parkristi ar patirti kitų nenumatytų dalykų.
Būdama laukinėje gamtoje visada pasveriu rizikas, tačiau esu atvira tam, kas gali nutikti. Privalau būti paslanki ir gebėti greitai reaguoti į situacijas. Manau, kad mano rizikos laipsnis auga kartu su žiniomis ir patirtimi – kuo daugiau matau ir išmokstu, tuo drąsiau galiu veikti, bet kartu geriau ir suvokiu, kada verta rizikuoti, o kada – ne.
– Jūsų gyvenimas atrodo įspūdingas, bet kiek jame yra vienatvės, nuovargio ar net nusivylimo, kurio žiūrovai nemato?
– Antrąjį sezoną žiūrovai šiek tiek pamatys ir nusivylimo akimirkų, nes noriu parodyti, kaip būna, kai mano judėjimas tikslo link nepavyksta. Tačiau iš esmės nusivylimo mano gyvenime labai mažai – aš gerai sugyvenu su savimi. Kitą kartą man tiesiog reikia pabūti vienai, nes dažnai esu tarp skirtingų žmonių.
Ekspedicijų, į kurias vykstu, sėkmė didele dalimi priklauso ir nuo kitų žmonių: vietos vedlių, gyventojų, kolegų. Ėjimas į tikslą paprastai būna kolektyvinis darbas.
Čia labai padeda pozityvumas ir atvirumas. Ekspedicijose jaučiuosi kaip baltas popieriaus lapas, esu pasiruošusi netikėtumams. Kartais, kai per daug pasitiki savimi, gamtos jėgos tuoj pat primena apie tavo ribas – netikėtas įvykis gali sustabdyti ar net pakeisti planus.
Štai kodėl mano kelionėse ypač svarbu klausytis savęs ir kitų žmonių. Galima sakyti, jos tuo ir išsiskiria – daug metų puoselėjamu ryšiu su vietos bendruomenėmis: inuitais Arktyje, masajais Afrikoje, Himalajų žmonėmis Indijoje, Nepale. Labai džiugu, kai atsiranda abipusis pasitikėjimas.
LRT žiūrovai jau matė epizodą, kai moterys inuitės mane pakvietė į žvejybą. Į ją prašiausi trejus metus ir buvau pakviesta tik tada, kai mažiausiai tikėjausi. Tokie momentai parodo, kaip svarbu kantrybė, pagarba ir ryšys su žmonėmis.
– Ar pasitaiko akimirkų, kai laukinė gamta Jus ne įkvepia, o atstumia?
– Oi, ne, tikrai ne. Niekada nenoriu būti gamtos prieše – su ja nepasiginčysi, jos neįveiksi. Jei kas nors nepavyksta arba nepatinka, ieškai kompromiso – kito kelio, kito grožio. Net bloga patirtis gali būti naudinga – atskleisti naujų dalykų, parodyti, ko anksčiau nematei.
Savo kelionėms labai ruošiuosi, nes nuo mano akies, fizinių galimybių, charakterio savybių priklauso kolektyvinis tikslo siekimas. Tačiau kartais ir to neužtenka – juk su gyvūnais mes nekalbame ta pačia kalba.
– Ar paprastai į ekspedicijas keliaujate viena? Galbūt prisijungia ir vyras ar sūnus?
– Kuo toliau, tuo dažniau keliauju ne viena. Pernai visi trys šeimos nariai drauge ieškojome Himalajuose snieginio leopardo, pasisekė tik man ir vyrui. (Eglės vyras – danų verslininkas Sorenas Hansenas, – aut. past.) Norėjau parodyti sūnui Arktį ir baltąsias meškas. Pavyko! Jis net padėjo man šiek tiek filmuoti.
Vis dėlto paprasčiau į tokias ekspedicijas vykti vienai, nes tai mano kelias ir mano misija: skleisti žinią apie žmogaus empatiją gyvajai gamtai.
Naujausi komentarai