– Turite net penkiolika lagaminų su senais eglutės žaisliukais, tačiau kažkodėl savęs nevadinate žaisliukų kolekcininke?
– Taip susiklostė, kad jų pas mane daug – iš įvairių laikotarpių, iš įvairių šalių. Kuo žaisliukas senesnis, tuo jis man mielesnis, kuo gilesnė jo istorija, tuo jis man įdomesnis. Yra žmonių, kurie renka žaisliukus serijomis: tarkim, pagal kokią pasaką ar temą, stengiasi turėti viską, kas buvo išleista, kiekvieną naują kolekcinį variantą. Paskui bijo tuos žaisliukus kabinti ant eglutės – laiko stalčiuose, dėžutėse, saugo tarsi muziejuje. Tai ne man. Aš savęs nevadinu kolekcininke ir nerenku visko iš eilės, nesiekiu užpildyti jokių serijų. Man svarbiausia – žaisliuko istorija, kelias, kuriuo jis atkeliavo, ir tas jausmas, kurį jis sukuria pakabintas ant eglutės.
– Jums svarbiausia, kad žaisliukas turėtų savo istoriją?
– Taip. Aistrą domėtis senų eglutės žaisliukų istorija manyje sužadino vienas nutikimas. Tai įvyko Žemaitijoje, Tytuvėnuose. Viena močiutė padovanojo savo seną lagaminą su keliais žaisliukais. Su šiuo lagaminu ji vaikystėje buvo išvežta į Sibirą, vėliau grįžo į Lietuvą. Pirmą kartą čiupinėjau tokius žaisliukus, kaip sakoma, su siela: vienas apdegęs nuo žvakutės, kitas vašku aplašėjęs, aplipęs sudžiūvusiais eglutės spygliukais, dar kitas pagamintas iš folijos ir nuspalvintas flomasteriais ar keista girlianda iš neaiškios medžiagos. Niekada tokių nebuvau mačiusi! Kai ji pamatė, kaip man nuo jų nušvito akys, pasakė: „Imk. Tu myli senus daiktus, tu juos išsaugosi. Mes vis tiek išmestume už tvarto.“
Grįžusi namo pas tėvus, susirinkau visus senus žaisliukus, kurie buvo pakeisti plastikiniais iš Kinijos, paskui dar dėdė su teta kelis atidavė. Taip pirmiausia susirinkau tai, kas buvo iš savų šeimos atsargų. Dauguma jų – vėlyvųjų sovietinių laikų, tačiau pasitaikė ir vokiškų, atkeliavusių iš Mažosios Lietuvos. Juk stikliniai eglutės žaisliukai apskritai pirmiausia atkeliavo iš Vokietijos – nuo jų visa istorija ir prasidėjo. Taip maždaug prieš septyniolika metų ir įvyko savotiškas nušvitimas.
Vėliau supratau, kad kai kuriems žmonėms labai pasisekė: jie iš senelių ar prosenelių laikų buvo išsaugoję po vieną kitą žaisliuką, perduotą iš kartos į kartą. Tačiau dažnai, tam tikru metu, tie daiktai nukeliaudavo į kitas rankas – taip ir atsirado mano kolekcijoje. Mane labiausiai sudomino būtent istoriniai žaisliukų momentai. Pradėjau domėtis, iš kur atsirado vokiški žaisliukai, kas pirmieji pradėjo pūsti burbulus, kodėl jie stikliniai, kodėl būtent Vokietijoje. Tas istorinis kelias buvo toks įtraukiantis, kad net nepajutau, kaip pradėjau iš Amerikos siųstis senas knygas, kolekcinius katalogus su nuotraukomis ir aprašymais. Vėliau atkeliavo ir vokiški katalogai. Taip ir įklimpau, ir iki šiol tuo gyvenu.
Daugeliui žmonių seni eglutės žaisliukai primena vaikystę, bet retas žino, kodėl, pavyzdžiui, buvo gamintas kukurūzas, kodėl ant eglutės kabinti vaisiai ir daržovės. Anksčiau kiekvienas žaisliukas turėjo prasmę, atspindėjo tam tikrą laikotarpį, simboliką. Ne taip, kaip dabar, kai tiesiog štampuojami meškučiai ar peliukai be jokios gilesnės idėjos.
Yra dar vienas jautrus momentas: dažnai Lietuvoje randami lobiai būna sugrįžę iš Sibiro. Viena istorikė man pasakojo, kad žmonės, tremiami į Sibirą, į lagaminą įsidėdavo bent kelis eglutės žaisliukus. Jie nežinojo, kas jų laukia, bet vis tiek galvojo apie šventes – apie Kūčias, Kalėdas, apie šeimą. Kalėdos žmogui vis tiek išlikdavo širdyje.
Tada supranti, kad nei vienas eglutės žaisliukas negali turėti neigiamos energijos. Kiekvienam vaikystėje žaisliukai būdavo didžiausias džiaugsmas, paslaptis, Kalėdų stebuklo švytėjimas. Mes nebuvome susikoncentravę į dovanas – pati eglutė, papuošta tais spindinčiais žaisliukais, jau buvo didžiausia dovana. Eglutės žaisliukai neša šventinę nuotaiką, džiaugsmą ir ramybę. Tai grynas, švarus prisiminimas.
– Pradėjusi rinkti eglutės žaisliukus turbūt negalvojote, kad visa tai nueis taip toli...
– Tikrai neplanavau. Kai užeini į mažo miestelio sendaikčių parduotuvėlę, ten gali atrasti tikrų lobių. Tačiau lobį pamatai tik tada, jei žinai, į ką žiūri: koks turi būti stiklas, kokia medžiaga, kokie tikrieji senumo požymiai, kokia spalva. Būna ir perdažytų, restauruotų žaisliukų – jie jau nebėra tie patys, praradę tikrąją spalvą. Yra ir kopijų, labiausiai padirbinėja vatinukus, atsirado ir vokiškų stiklinių žaisliukų kopijų, nes išliko seni moldai (formelės).
Man norisi vis naujų istorijų. Labai smagu, kai socialiniuose tinkluose įkeli tekstą su kokiu žaisliuku, parašai jo istoriją, o tada parašo kas nors iš vyresnės kartos ir tą istoriją papildo. Kiekvieną kartą sužinai ką nors naujo: apie eglutę, žaisliukus, tradicijas, apie tai, kaip seniau ji buvo puošiama. Pavyzdžiui, kad eglutę anksčiau nuversdavo ant žemės, kad vaikai pasiektų visus pakabintus skanumynus ir žaisliukus. Pagrindinė dovana būdavo pati eglutė su saldainiais, sausainiais, riešutais ir keliais savadarbiais žaisliukais. Tada supranti, kaip stipriai šiandien yra iškreiptas eglutės puošimo supratimas – viskas labai komerciška.
Man be galo smagu pakabinti labai seną žaisliuką. Gal jo išvaizda jau nebe tokia „prekinė“, bet jis turi tiek šilumos, tiek šventinio spindesio ir džiaugsmo. Jį gamino meistras, jis turi savo metus, savo istoriją. Tu žinai, kad jį kabinsi ir kitais metais, ir dar kitais, ir dar kitais – jis visada džiugins. Tau nereikia jokių naujų blizgučių – džiugina tai, ką turi. Nežinau… Sakyčiau, čia jau liga.
– Jeigu kalbame apie žaisliukų istoriją – iš kokių medžiagų jie buvo daromi ir kas apskritai kabėdavo ant eglutės?
– Eglutes kadaise puošdavo tuo, ką rasdavo gamtoje – kankorėžiais, riešutais, iš šiaudelių darytomis dekoracijomis, iš popieriaus iškarpytais rankdarbiais. Žmonės naudojo viską, ką turėjo namuose – gamino iš vatos, kartono, popieriaus. Pati pradžia ir buvo rankų darbo žaisliukai. Taip pat puošdavo sausainiais, saldainiais ar jų popieriukais. Dabar mums tai atrodo paprasta ir kuklu, tačiau anksčiau vaikams tai buvo didžiausia prabanga – ant eglutės kabantys saldainiai ir sausainiai! Šiandien mes valgome ką norime ir kada norime, bet anksčiau nepriteklius kūrė tikresnę šventę, laukimas buvo didesnis. Dabar nieko nenustebinsi eglute – visi persisotinę, todėl ir švenčių laukimas tapo labiau komercinis. Na, bet kiekvienas laikmetis turi savo žavesį.
Kai kuriems žmonėms labai pasisekė: jie iš senelių ar prosenelių laikų buvo išsaugoję po vieną kitą žaisliuką, perduotą iš kartos į kartą.
Buvo ir vaškinių žaisliukų, pati turiu kelis labai senus vaškinukus, atkeliavusius iš Prancūzijos ir Vokietijos. Jei eglutė būdavo apšviečiama žvakutėmis – aš pati mėgstu eglutę papuošti tikromis žvakutėmis, nors jų neuždegu dėl saugumo – vaškiniai žaisliukai atrodydavo ypatingai. Vien laikikliai su svareliai verti atskiro dėmesio!
Jei turėdavo, pakabindavo ir vaikų žaisliukus – mažytį traukinuką, lėlytę, karvutę, avytę. Užrišdavo virvelę ir kabindavo. Todėl kartais, pamatęs daiktą, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip eglutės žaisliukas, pagal seną virvelę supranti, kad jis tikrai kabėjo ant eglutės. Žmonės buvo be galo išradingi.
Labai populiarūs buvo angeliukai – tiek vaškiniai, tiek kartoniniai. Jei pasiseka rasti rankų darbo angeliuką su ant jo užlašėjusiu vašku ar aprūkusiu kampeliu, tai rodo žaisliuko autentiškumą ir man yra didžiausias džiaugsmas.
Neseniai radau 1930–1950 m. žaisliuką: kankorėžis, ant kurio sėdi seneliukas, o seneliuko veidelis iškirptas iš paveiksliuko. Jis mėtėsi tarp krūvos kankorėžių, kažkieno išmestas kaip šiukšlė. O man pasisekė – įsigijau už centus.
Kalbant apie stiklinių burbulų istoriją, tai kadaise ant eglutės buvo kabinami tikri obuoliai. Tačiau vienais metais Vokietijoje buvo labai prastas obuolių derlius. Tai ir pastūmėjo žmones sugalvoti, kuo pakeisti obuolius ant eglutės. Taip atsirado pirmieji stikliniai burbulai.
Mano lagaminuose yra žaisliukų iš įvairių laikmečių. Vienas pažįstamas juokavo: jeigu jie naktį pradėtų kalbėti, kalbėtų visomis kalbomis. Ir tikrai – nuo Vokietijos iki buvusios Čekoslovakijos, Sankt Peterburgo, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos…
Buvo tokia tradicija – dukrai, ištekančiai į kitą šeimą, mama padovanodavo kelis eglutės žaisliukus. Tai buvo tarsi namų židinio, šilumos ir tradicijos perdavimas.
Svarbiausia ne tai, kiek sumoki už žaisliuką, o kiek džiaugsmo jis tau suteikia. Žmonės kartais pamiršta, kad šventės ir eglutės puošimas nėra apie pinigus. Mes labai daug išmetame, daug perkame ir vėl išmetame. Vienais metais norime žalios eglės, kitais – raudonos, vaikomės madų, o verčiau būtų pagalvoti apie ilgaamžiškumą. Suteikti seniems daiktams antrą, trečią, penkioliktą, dvidešimtą šansą. Mane džiugina tai, kad yra populiaru eiti į sendaikčių parduotuves, dėvėtų daiktų turgelius – ten labai daug tikrų lobių.
– Savo kolekcijai žaisliukų dažniausiai ten ir ieškote?
– Dažniausiai, pavyzdžiui, vasarą, kai atostogauji kur nors užsienyje, tave tiesiog įtraukia senų daiktų parduotuvėlės. Einant pro šalį pamatai išblukusias vitrinas, medines lentynas, ant kurių sukrautos istorijos, ir galvoji: užsuksiu tik pasižiūrėti. Ir visada ką nors randi. O jeigu dar užsimezga malonus pokalbis su savininku – dažniausiai garbaus amžiaus, žilagalviu antikvaru – tai neretai ir padovanoja kokį žaisliuką.
Beje, daugelis mano žaisliukų turi vardus – dovanotojų vardus. Pavyzdžiui, viena šeima iš mano tėviškės, mirus jų močiutei, padovanojo man jos eglutės žaisliukus. Jie sakė: „Tu juos saugosi. Mes jais nepuošėme, bet tau nepagailėsime.“ Pažįstamas muzikantas atidavė savo dieduko mažą rankų darbo medinį lagaminėlį su maždaug 1940-ųjų žaisliukais. Tikras lobynas – daug vokiškų žaisliukų, net rankų darbo folijos dekoracijų. Džiaugsmas neapsakomas, ypač kai žmogus priduria: „Tu neišmesi. Tu paliksi.“ Tad dabar būna, kad kai kurias eglutės šakas papuošiu tam tikros šeimos žaisliukais ir ta šakelė tarsi turi savą istoriją, kilmę, šeimą.
Dažnai būtent dovanotojai ar komentatoriai, papasakoję ką nors įdomaus, pastūmėja mane gilintis dar labiau, o tada atsiveria dar vienos istorijos durys. Atrodo, kas čia – eglutės žaisliukai, viena tema. Bet vos įeini pro tas duris, pamatai koridorių su begale kitų durų. Tai ir vaikštau tuo koridoriumi jau septyniolika metų. Išėjimo dar nerandu.
– Kokį seniausią žaisliuką turite?
– Spėju, kad seniausias yra atkeliavęs iš maždaug 1880-ųjų. Pagal požymius taip atrodo. Tai stiklinis burbulas. Kitas – panašaus amžiaus vaškinis. Šie du, manau, yra patys seniausi.
– O kuris Jums pačiai vertingiausias?
– Man vertingiausi mano močiutės išlikę žaisliukai: paršelis ir nykštukas. Mama pasakojo, kad kai ji ištekėjo ir išsikraustė gyventi su vyru, močiutė jai perdavė kelis eglutės žaisliukus – kad turėtų kuo pasipuošti namus per Kūčias, Kalėdas. Buvo tokia tradicija: dukrai, ištekančiai į kitą šeimą, mama padovanodavo kelis eglutės žaisliukus. Tai buvo tarsi namų židinio, šilumos ir tradicijos perdavimas. Kartu dažnai duodavo ir kulinarinę knygą, iš kurios jaunosios šeimininkės mokėsi gaminti.
Dabar, atrodo, jei nemoki gaminti – nieko tokio, šeima pavalgys kavinėje. Tada buvo visai kas kita: perduodamas gyvenimo būdas, šeimos papročiai, namų jaukumas. Visa tai buvo labai vertinga ir man atrodo, kad pamažu prie to grįžtame. Žmonės pavargo nuo nuolatinio vartojimo, naujienų srauto. Jau norisi lėtesnio tempo, pastovumo, to tikro jausmo, be skubos ir bėgimo.
– Kiek Jūs dabar turite eglutės žaisliukų?
– Apie penkiolika lagaminų. Aš manau, kad skaičiuoti juos būtų visiškai beprasmiška, laiko gaišimas. Visiška nesąmonė. Kai turėjau pirmuosius penkis šimtus, dar buvo paprasta – vienas vidutinio dydžio lagaminas, susiskaičiavau, viskas aišku. Tačiau dabar lagaminai įvairiausių dydžių: keturi didžiuliai, septyni vidutiniai ir dar keletas mažesnių. Visi jie sudėti vienas ant kito tarsi piramidė. Juokingiausia būna, kai žmonės sako: „Aš turiu 1000 žaisliukų.“ Man iškart norisi nusijuokti: jei skaičiuoji vienetais, vadinasi, dar nedaug teturi.
– Kaip nusprendžiate, kuriuos žaisliukus ant eglutės kabinti? Ar tiesa, kad kasmet puošiate kelias eglutes?
– Taip, taip. Taip jau susiklosto: vieną arba dvi puošiu savo viešbutyje „Smilga“ Kėdainiuose, vieną – sodyboje, vieną pas tėvus, vieną – namuose Vilniuje. Ir visada stengiuosi nepersitempti, nes suprantu, kad gali užklupti perdegimas. Juk kiekvienai eglutei turi atiduoti visą save – kur koks žaisliukas turi kabėti, kokio dydžio, kokios formos. Visada ieškai harmonijos.
Žaisliukus renku intuityviai. Atsidarau kelis lagaminus, pasiimu krepšelį, žiūrinėju, atsirenku ir keliauju prie eglutės. Būtinai kabinami debiutantai, kurie dar tik pirmą sezoną mano lagaminuose, o tokių būna kiekvienais metais ir kiekvienais metais ant eglutės pakimba vis kiti žaisliukai. Tačiau pripažinsiu – turiu favoritų, be kurių eglutė man tiesiog negali būti. Tai močiutės žaisliukai, apie kuriuos pasakojau. Jie visada puošia mano eglutę. O pats atsirinkimas – gryna intuicija.
Dar labai smagu papuošti senomis žvakutėmis, tais senais prisegtukais. Smagu pakabinti kokią seną rankų darbo girliandą. Pernai pagrindinis eglutės akcentas buvo popieriniai serpantinai – primirštas dalykas, bet atrodė nuostabiai. Šiemet pamačiau prekybos centre, kad serpantinai vėl parduodami – mada sugrįžta. Šiemet pakabinau metalinį, nesudėvimą, iš vielos „lietutį“. Kiekvienais metais stengiuosi įtraukti kokio nors laikmečio akcentą: vienais metais serpantinas, kitais – vokiškos žvakutės, dar kitais – senovinė vokiška viršūnė, angelas. Taip kasmet eglutė būna vis kitokia, niekada nesikartoja. Visada norisi sugalvoti ką nors naujo, kas tą sezoną džiugintų.
Naujausi komentarai