G. MARTIROSIAN IR NOMBEKO AUGUSTĖ: „EUROVIZIJA“ – GYVAS IR KINTANTIS ORGANIZMAS

Vasario 17 d. visi, kurie atvyks į nacionalinės „Eurovizijos“ finalą Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, turės šansą pirmieji sužinoti, kas iš dešimties pretendentų laimėjo eurovizinį kelialapį į Malmę ir atstovaus Lietuvai tarptautinėje „Eurovizijoje“. Šių metų vedėjų duetas Gabrielė Martirosian ir Nombeko Augustė savo favoritų neišduoda. Džiaugiasi, kad kasmet į populiaraus konkurso sceną lipa vis daugiau naujų, dar nežinomų, bet įdomių ir talentingų atlikėjų, grupių.

– Smagu išgirsti jūsų žvalų balsą, Nombeko. Nesišnekėjome lygiai metus – nuo vienos nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos iki kitos. Noriu pasmalsauti, kas įdomaus per tą laiką įvyko jūsų asmeniniame gyvenime?

– Vienas ryškiausių įvykių mano gyvenime – šuo. Pasibaigus pernykštėms atrankoms į nacionalinę „Euroviziją“, išsyk į draugiją iš „Penktos kojos“ pasiėmiau mišrūną belgų aviganį. Pagal ką rinkausi draugą? Na, ėjau į prieglaudą labai atvira širdimi – žinojau, kad ne parodoms ir ne veisimui. Todėl kriterijai, pagal kuriuos rinkausi, buvo keli: norėjau didelio (nes mažų bijau), norėjau draugiško (kad nesipeštų su kitais šunimis ir nekibtų prie praeivių). Dora – toks mano kalytės vardas – buvo trečias šuo, kurį paėmiau pavedžioti. Pirmas buvo labai agresyvus aplinkai, antras – maišytas su haskiu, tad man kėlė abejonių dėl energijos pertekliaus, na, o trečioji pasirodė kaip tik man: draugiška, energinga, bet ne kiekvieną gyvenimo sekundę. Pasiėmiau ją laikinai globai, nes dvejojau, ar galiu į savo gyvenimo grafiką įterpti dar ir augintinį. Negana to, norėjau pažiūrėti, ar jam užteks vietos mano nedideliame bute. Greitai supratau, kad ta laikina globa – visiška saviapgaulė, nes neįmanoma grąžinti gyvūno atgal.

– Taigi dabar jūsų laisvalaikį sudaro...

– Laipiojimas sienomis, snieglentė, bilijardas, kardiotreniruotės ir... pasikandžiojimai su šunimi.

D. Umbraso, E. Dūdonytės, A. Čepukaitės, G. Siko, R. Darulio, Nombeko Augustės asmeninio archyvo nuotr.

– O jei kalbėtume apie jūsų kūrybinį potencialą?

– Jis auga, bet aš neskubu. Išleistos dvi naujos dainos – „Fantazija“ ir „Mane pamiršai“. Kai baigsis euroviziniai reikalai, leisime ir trečią, filmuosime jos vaizdo klipą.

Dabar man išties smagus laikas. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja mano muzikiniai pomėgiai, ryškėja individualus kūrybos stilius. Galbūt nebebandau savęs daugiau riboti, kad turiu kurti taip, o ne kitaip. Solinis koncertas? Oi ne, jo dar nebuvo… Tačiau su kolegomis teko dainuoti, koncertuoti. Solinio koncerto neskubinu – noriu jį pirma mintyse užsiauginti, subrandinti. Galvoje jau turiu paveikslą, kurį vis tobulinu. Anksčiau gal buvau labiau išsibarsčiusi – visur puoliau, viską norėjau daryti. Dabar sakau, kad dalykai turi nutikti laiku, – užaugau, nusiraminau.

Smagu, kad geros muzikos kasmet vis daugėja, kaip ir ją atliekančių naujų veidų.

– Jauna, graži mergina tiesiog negali būti viena. Ar turite širdies draugą?

– Turiu puikų draugą, bet ne partnerį. Ir jis dalyvaus „Eurovizijos“ finale! Labai nuoširdžiai sirgsiu už jį. Kalbu apie atlikėją Silvester Belt, kuris, kaip jau sakiau, sėkmingai praėjo pusfinalį ir vasario vidury kovos dėl kelialapio į tarptautinę „Euroviziją“.

Su Silvestru prieš tris metus susitikome parašyti bendros dainos, o atrodė lyg būtume seni pažįstami: panašiai juokaujame, panašiai matome pasaulį. Ar galiu jam patarti kūryboje? Na… jis turi savo kūrybinę komandą, prie jo eurovizinės dainos nesu niekuo prisidėjusi.

D. Umbraso, E. Dūdonytės, A. Čepukaitės, G. Siko, R. Darulio, Nombeko Augustės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų gyslomis teka ir afrikietiškas kraujas. Sakykite, kaip tokia egzotiško gymio mergina ištveria lietuvišką žiemą? Nekyla noras drauge su paukščiais išlėkti žiemoti į šiltuosius kraštus?

– Oi, kaip kyla. Yra toks juokingas dalykas: mane nuo šalto oro beria, tačiau… nuo per didelio saulės kiekio – irgi. Kažkaip tie mano genai susimaišė, o rezultatas, deja, ne pats dėkingiausias. Lietuvos saulė dar nieko, bet teko poilsiauti egzotinėse šalyse, tai man pačiai prie 35 ℃ šilumos buvo labai nuostabu, o štai mano odai sekėsi kur kas sunkiau. Šią žiemą dar niekur nespėjau nukeliauti. Gal kai baigsis „Eurovizija“, tada ir pagalvosiu, kur norėčiau nuskristi pasišildyti.

– Nacionalines atrankas vedate antrus metus iš eilės. Eurovizinė scena jums tampa beveik tradicija?

– Na, iki tradicijos dar toli, bet išties smagu, kad esu pakviesta jau antrus metus. Galima sakyti, kad „Eurovizijos“ dainų konkurse esu trečią kartą. Pirmą sykį pati dalyvavau atrankose su autorine daina „Reikia man“. Pernai vedžiau šį renginį su Giedriumi Masalskiu, o šiemet – su Gabriele. Ar jaučiame viena kitai konkurenciją? Aišku, kad ne… Mes juk vedėjos – ne konkurso dalyvės.

Per M.A.M.A. apdovanojimus kaip tik buvau sutikusi Giedrių, sakiau, kad pasiilgau. Smagu buvo dirbti su juo scenoje – taip paprasta, saugu. Jaučiausi lyg būčiau šalia ąžuolo. Su Gabriele irgi smagu, bet kitaip. Juk iki pat pirmojo filmavimo nebuvome su ja pažįstamos. Susipažinome tiesiog čia ir dabar, todėl reikėjo laiko įsivažiuoti.

D. Umbraso, E. Dūdonytės, A. Čepukaitės, G. Siko, R. Darulio, Nombeko Augustės asmeninio archyvo nuotr.

– Kadangi jau turite šiek tiek renginių vedėjos patirties, pasidalykite, koks yra pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti stovint scenoje?

– Labai nenorėčiau prisikalbėti... Gal tiesioginio eterio metu dingęs balsas? Nes tada negali atlikti savo funkcijos. Atsisegę bateliai, užtrauktukai manęs jau seniai nebestebina. Gal labiausiai nuviltų koks nors netyčinis kūno apsinuoginimas, todėl ir imamasi visokių atsargumo priemonių.

– Vyrai galvoja logiškai, moterys – emocionaliai, intuityviai. Esate vienos pirmųjų, kurios pamato, išgirsta eurovizinių atrankų dalyvius. Pusė kelio jau nueita, netrukus finalas Klaipėdoje. Gal moteriška intuicija jums kužda, kas iš lietuvių yra arčiausiai pergalės?

– Sunku pasakyti. Niekada nežinai, kas žmonėms patiks. Aš jau supratau, kad tai, kas patinka mums – atlikėjams ir kūrėjams, nebūtinai patiks plačiajai publikai. Kadangi šiais metais dalyvauja mano geriausias draugas, labai jį palaikau ir linkiu laimėti. Aišku, kuo didžiausios sėkmės linkiu ir visiems kitiems finalo dalyviams. Smagu, kad geros muzikos kasmet vis daugėja, kaip ir ją atliekančių naujų veidų.

Galų gale, man net nesvarbu, kas laimės konkursą. Gera plėsti savo muzikinį akiratį, susipažinti su naujais kūrėjais, klausytis jų autorinių dainų.

– Kodėl pati nesiryžtate bandyti antrą kartą?

– Jaučiu, kad dar ne laikas. Be to, man labai patinka kurti lietuvių kalba, panaudojant visokius senus ir senai pamirštus žodžius. Tikiuosi, intuicija pasakys, kada.

– Jeigu palygintume keletą paskutiniųjų nacionalinės „Eurovizijos“ atrankų – kuo išsiskiria šių metų dalyviai?

– Kadangi visos pusfinalių laidos jau nufilmuotos, galiu daryti išvadas. Į atmintį įstrigo labai kinematografiški kai kurių dalyvių pasirodymai su be galo netikėtais kūrybiniais sprendimais. Atrodo, šiais metais eurovizinių dainų vizualizacija pereina visai į kitą lygmenį – kur kas sudėtingesnį, įdomesnį žiūrovams.

D. Umbraso, E. Dūdonytės, A. Čepukaitės, G. Siko, R. Darulio, Nombeko Augustės asmeninio archyvo nuotr.

– Teko kalbinti vieną iš pusfinalio dalyvių – Paulą Urbaną iš Londono. Ji sakė, kad Anglijoje atstovą „Eurovizijai“ renka radijo stotys ir juo gali tapti tik labai garsus atlikėjas ar grupė. Galbūt vertėtų įvesti panašią sistemą ir Lietuvoje?

– Iš tiesų man patinka, kad Lietuva siunčia ne vardus, o suteikia galimybę dar nežinomiems atlikėjams juos išsikovoti. Man patinka, kad lietuviai, visų pirma, renka gerą dainą, nes „Eurovizija“ yra dainų, o ne žvaigždžių konkursas. Aišku, šaliai garsenybės suteikia pranašumo, bet man kur kas labiau patinka mūsiška atrankos į šį pasaulinio lygio muzikos konkursą sistema.

– Tikiu, kad tarptautinėje „Eurovizijoje“ sergate ne tik už lietuvius, bet turite ir savo favoritų. Už ką laikėte špygas pernai – suomį Käärijä ir jo „Cha Cha Cha“ ar už Loreen su „Tattoo“?

– Pernai sirgau už Loreen. Patiko ir daina, ir vizualas. Käärijä irgi sužavėjo, ypač tie jo pramoginių šokių šokėjai, kuriuos jis valdė už virvučių… Kas laimės šįkart Malmėje? Iš anksto nesidomiu – noriu būti nustebinta.

– Kasmetinis „Eurovizijos“ šūkis – „United by Music“. Ar, jūsų nuomone, muzika gali suvienyti pasaulį?

Oi, koks sunkus klausimas. Norėčiau nelįsti į politiką ir kalbėti ne pasaulio mastais. Tuomet – vienareikšmiškai. Muzikos poveikis žmonėms begalinis. Įsivaizduokit, kad į koncertą ateina labai daug skirtingų žmonių, kuriuos pagauna tam tikra muzika, iššaukia panašių jausmų ir ta minia atrodo kaip vienas labai socialiai visuomeniškas junginys.

G. Martirosian: „Eurovizija“ – mano širdies konkursas

„Eurovizijos“ atrankas Gabrielė veda jau ketvirtą kartą ir šį renginį vadina savo širdies konkursu. Jau dešimt metų ji dirba radijuje ir spėja, galbūt šis faktorius kaltas, kad mėgsta ne tik lietuvišką muziką, bet ir muziką apskritai.

D. Umbraso, E. Dūdonytės, A. Čepukaitės, G. Siko, R. Darulio, Nombeko Augustės asmeninio archyvo nuotr.

Patirtis suteikia pasitikėjimo

„Eurovizijos“ konkurse dalyvaujantys atlikėjai dažnai būna mano bičiuliai, todėl žaviuosi jų drąsa, kūrybiškumu ir noru bandyti dar ir dar kartą“, – prisipažino televizijos ir radijo laidų vedėja.

Per visą renginių vedėjos karjerą Gabrielei scenoje yra tekę būti tiek vienai, tiek ir duete su vyrais, moterimis.

Blogiausias dalykas, nutikęs scenoje? Pašnekovės teigimu, ten nutinka įvairiausių dalykų, todėl ji privalo būti budri ir susitelkti į konkretų momentą, neskrajoti padebesiais, nemąstyti apie namus ar kitus reikalus. „Privalai būti čia ir dabar, nes kartais prireikia žaibiškos reakcijos, kuri išugdoma tik per ilgametę patirtį. Visko mačiau: ir techninių nesklandumų, ir atlikėja nukrito nuo scenos, bet kadangi tu stovi scenos centre, privalai sugalvoti, kaip tą situaciją pateikti žiūrovams“, – dalijosi patirtimi ji.

Manau, kad niekas kol kas dar nėra atradęs tobulo eurovizinio pasirodymo formulės.

Būdama scenoje G. Martirosian jokių baimių nejaučia, nes visuomet ateina pasiruošusi. Žinojimas, kas ir kaip, sąžiningai atlikti namų darbai suteikia jai tvirtą pamatą. „Aš visuomet žinau, kokiai auditorijai kalbėsiu, koks bus renginys, – sako ji. – Todėl mano raktas į ramybę yra, visų pirma, gerai pasiruošti.“

Būdama vedėja ji stengiasi likti nešališka ir neskirstyti atlikėjų į mėgstamus ir mažiau mėgstamus. Žavisi visais vien už tai, kad jie ruošėsi ir išdrįso pateikti savo kūrybą žiūrovų teismui. „Visus juos labai palaikau. Visiems dalyvaujantiems linkiu sėkmės. Dėl rezultatų? Būkime kantrūs: nedaug liko laukti...“ – juokiasi ji.

Recepto nežino niekas

Paklausta apie tobulą eurovizinį pasirodymą, pašnekovė ironizuoja, kad lengva žinoti, koks turi būti tobulas eurovizinis pasirodymas sėdint ant sofos. Jei atlikėjai žinotų atsakymą, tokį pasirodymą ir sukurtų. Bet „Eurovizija“, anot Gabrielės, yra gyvas ir kintantis organizmas, kuris reaguoja į Europos ir pasaulio įvykius, į tam tikras tendencijas, emocijas, jausmus, todėl nuspėti, koks jis turėtų būti, beveik neįmanoma.

„Jei analizuotume pastarąjį dešimtmetį ir nugalėtojus, nežinau, ar jiems galėtume taikyti tuos pačius kriterijus, sutalpinti visus į tuos pačius rėmus. Juk kartais „Eurovizija“ pribloškia savo ryškumu, o kartais nugali jausmingumas ir lyriškumas. Todėl, manau, niekas kol kas dar nėra atradęs tobulo eurovizinio pasirodymo formulės“, – savo nuomone dalijasi Gabrielė.

Ar nereikėtų pasekti kitų šalių pavyzdžiu, kurios į „Euroviziją“ siunčia ryškiausią savo šalies žvaigždę? Pašnekovės teigimu, nacionalinė „Eurovizijos“ atranka kasmet sulaukia didelio žiūrovų, atlikėjų, grupių dėmesio, tad kam kažką keisti? „Manau, tokia forma, kokia yra dabar, pati tinkamiausia mūsų šaliai. Jei norėsis keisti konkurso konceptą – tai darysime tikrai ne mes, bet šio konkurso Lietuvoje rengėjai“, – sako ji.

Skirtingai nei scenos kolegė Nombeko Augustė, Gabrielė pernai sirgo už suomį Käärijä. Net šiandien tiksliai atsimena jo kūrinį, akyse tebestovi ryškus atlikėjo įvaizdis. „Turbūt tai reiškia, kad jis, o ne Loreen buvo mano pernykštis favoritas“, – apibendrina pašnekovė.

D. Umbraso, E. Dūdonytės, A. Čepukaitės, G. Siko, R. Darulio, Nombeko Augustės asmeninio archyvo nuotr.

Muzikos poveikis – galingas

Jau penktus metus LRT Radijuje autorinę laidą „Pasimatymas su muzika“ vedanti Gabrielė džiaugiasi, kad muzika jos gyvenime užima išskirtinę vietą. „Didžiulis mano darbo privalumas – ne tik dirbti koncertuose, festivaliuose, bet dažnai ir iš pirmos eilės stebėti muzikantų pasirodymus, su jais bendrauti, sužinoti, kaip jie mato pasaulį, kas juos įkvepia“, – atvirauja moteris.

Laidos vedėjos svajonėse – pasimatymas su didžiąja „Eurovizija“ – nesvarbu, kokioje šalyje ji vyktų. „Iki šiol nesu aplankiusi nė vieno didžiosios „Eurovizijos“ finalo ar pusfinalio, bet susiklosčius tinkamoms aplinkybėms tikrai norėčiau tai padaryti – nuostabu būtų pamatyti, kaip viskas atrodo iš arti“, – sako ji. Vis dėlto dar smalsiau scenos profesionalei būtų išvysti, kaip tokio masto renginyje dirba vedėjai.

Ar muzika gali suvienyti pasaulį? Gabrielės manymu, žodis „suvienyti“ turi labai didelį svorį. Muzika, anot jos, tikrai yra viena įtakingiausių meno formų, gebanti sukelti įvairių emocijų, įamžinti tam tikrus mūsų gyvenimo momentus.

„Vesdama laidą „Pasimatymas su muzika“ esu kalbinusi daugybę atlikėjų, muzikantų, kurie it susitarę sakė: muzika užkoduoja mūsų vaikystės prisiminimus. Pavyzdžiui, kai su tėvais važiuojame į kaimą pas senelius ir ko nors klausomės. Arba muzika primena paauglystę, kai jauni žmonės išgyvena žaižaruojančių emocijų, kai įvyksta pirmi įsimylėjimai, kiti jautrūs momentai... Žodžiu, beveik viskas siejasi su muzika. Netgi kalbant apie istoriją. Tam tikrais svarbiais Lietuvai momentais muzikiniai kūriniai žmones irgi įkvėpdavo, padrąsindavo susivienyti dėl bendro tikslo. Tad tikiu, kad muzika iš tiesų gali gydyti, vienyti, įkvėpti ir nuraminti“, – sako Gabrielė.