Skandalingai pagarsėjusio verslininko Gintaro Petriko krikštaduktė, jo brolio verslininko Raimundo dukra Inga, atkreipia dėmesį ne tik skambia pavarde. 29-erių moteris – viena ekstravagantiškiausiai besirengiančių kauniečių.

Išsiskiria išvaizda

Povo plunksna ant galvos, auskarai su plunksnelėmis, katiliukas su tinkleliu, gėlytėmis ir bambukais, violetinė suknelė su keliomis skirtingomis segėmis, samanų spalvos puskojinės, kelios spalvingų akmenėlių apyrankės, pūkai ant batelių, šachmatų rašto rankinė, spalvingas makiažas ir raudona indiška "trečioji akis" ant kaktos.

Į ekstravagantiškai ir ryškiai besirengiančią Ingą neįmanoma neatkreipti dėmesio.

Tiesa, mūsų pokalbio dieną iki greta jos namų esančio restorano Kauno centre ji atėjo vilkėdama itin kukliai: madingomis tamsiomis tamprėmis, pilkais marškinėliais su keliomis segėmis, įsegtais drugeliais, išsiuvinėtu angeliuku su draugės Linos nuotrauka nugaroje. Ir, žinoma, akute kaktoje.

"Balta varna? – blykstelėja skvarbios, ryškiais šešėliais žaižaruojančios akys. – Ne, viskas gerai. Jei jausčiausi blogai, gal ir būčiau balta varna."

Ką Inga primena? Savo stiliumi ji kažkuo panaši į garsią britų dizainerę Vivienne Westwood, o gal net į itin ekstravagantišką, spalvingą mados rašytoją, vadinamą stiliaus deive, italę Anną Piaggi?

"Aha, – juokiasi. – Tačiau nenorėčiau senatvėje būti tokia, kaip Piaggi."

Mėgstamiausia – senmergių spalva

"Gal mano apranga – šarvai?" – gūžtelėja gležnais pečiais, o ploni pirštai su lakuotais ryškios vyšninės spalvos nagais žaidžia pilna, tarsi neatsitiktinai prie Ingos stiliaus priderinta burokėlių ir morkų sulčių sklidina taure.

"Ne, nesu indiškų drabužių gerbėja", – paliečia bindį. Nors kartą Inga vakarėlyje apsilankė vilkėdama sariu.

Jai imponuoja Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laikų apranga. Beje, kartą, vilkėdama it Marija Antuanetė, buvo pamerge, kitą kartą pasipuošė kaip grafienė iš filmo su Keira Knightley: "Parenku spalvas, kuriu dizainą. Tik nesiuvu."

"Senmergė", – paklausta, kiek jai metų, blykstelėja baltais dantimis 29-erių I.Petrikaitė. "Močiutė mane seniai erzina, – sako ji. – Nors perkant vyną manęs kartais prašo asmens dokumento, o po to juokiasi, kad esu panaši į penkiolikametę sesę."

Vaivorykštės spalvas dievinanti Inga prunkštelėja. Jos mėgstamiausia – violetinė, senmergių, spalva. Nudžiunga išgirdusi, kad tai ir raganų bei ryšio su kosmosu spalva.

Ir dar, ištiesia ranką, apraizgytą ryškia apyranke iš akmenėlių, jai labai patinka tamsiai mėlyna.

Klube suknežino nosį

Jos nuolat klausia, kiek užtrunka prie veidrodžio. Šyptelėja. Prausimasis, makiažas, drabužiai – apie 30–40 min. Tada, kai žmonės kartais stengiasi išsiskirti ryškesnėmis spalvomis, Inga elgiasi priešingai – ieško ramesnių, tamsesnių atspalvių.

Dabar, pripažįsta, ji rengiasi ne taip provokuojamai, o prie jos stiliaus jau įprato ir artimieji, ir draugai: "Jie jau žino, kas man patinka, ir mielai dovanoja mano mėgstamas mažas skrybėlaites, katiliukus su tinkleliu."

Ji – drąsi. Linksi galva, nors pripažįsta, kad gimtajame ir labai mylimame Kaune žmonės jau pakankamai tolerantiški.

Daugiau nei prieš dešimt metų grįžusi iš verslo studijų JAV su kojinėmis iki kelių, trumpu sijonuku ir ryškiais auskarais, ji sulaukdavo badymo pirštu ir juokelių: "Jei būdavau geros nuotaikos, atsisukdavau ir rėždavau: "Na ir ką?"

Bet kartą jai suknežino nosį. Klube. Lyg tyčia, draugės vilnietės akivaizdoje. "Gavau už nieką, – prisimena I.Petrikaitė. – Kalbėjomės apie Europos Sąjungą, staiga išgirdau: "Kas yra, žiurke", ir netoliese sėdėjęs banditėlis smogė į veidą, o parkritusiai du kartus spyrė į galvą."

Mokslai toli nuo namų

Krikšto tėvo, EBSW prezidento Gintaro ir jo brolio, Ingos tėčio, Raimundo pavardė nepadėjo? Inga atsidūsta ir nuoširdžiai sako: "Nejau aš turiu nešioti kortelę su užrašu "Petriko dukra"? Mažų mažiausiai kvaila."

Vis dėlto, kaip ji jaučiasi su Petriko, daugeliui tapusia keiksmažodžiu, pavarde?

"Būna, – neslepia, – kad žmonės, išgirdę mano pavardę, susiraukia. Neabejoju, kad kai kurie manęs nekenčia. Bet ką man daryti, jei aš gimiau Petrikaitė? Nusižudyti? Pasikeisti pavardę?"

Taip, ji labai myli ir didžiuojasi savo tėvu, nieko blogo negali sakyti apie skandalingai pagarsėjusį krikšto tėvą Gintarą Petriką.

Tačiau dėl jo skandalingų verslo reikalų į krūtinę nesimuša. Juo labiau viešai niekada nesipuikuoja savo pavarde. Tačiau būtent dėl šios priežasties ji savo noru išvyko dvejiems metams į JAV mokytis verslo. Vėliau, atlikus testus, kurie patvirtino, kad turi itin lakią fantaziją, trejus metus ji studijavo Didžiojoje Britanijoje, Kento Meno ir Dizaino institute.

Nekenčia barakudų

Aha, žvelgiu į jos baltą "iPhone", lengva daryti, ką tik nori, kai nereikia skaičiuoti pinigų.

"Tu ką? – pakelia akis. – Aš maišais pinigų nesemiu ir per mėnesį gaunu ne dvidešimt ir ne dešimt tūkstančių. Tėvai mane kitaip auklėjo."

I.Petrikaitė draugų nesirenka pagal piniginės storį, jos bičiuliai nėra turčiai. Skeptiška Ingos veido išraiška išduoda, kad ji nekenčia barakudų: "Man gėda dėl tokių moterų."

Ji nutyli ir apie dar negimusio savo kūdikio netektį. Tą išgyvenimą jau seniai nuslopino, o dabar ramiai konstatuoja: "Likimas ir gyvenimo atranka."

Inga neperka vardinių drabužių, nors jos spinta pilna. Drabužių ji neišmeta. I.Petrikytė neabejoja, kad ateina laikas, kai pamirštą drabužį vėl miela vilkėti, iškarpyti kažkokias detales ir sukurti naują.

Parduotuvėje ji dairosi nuolaidų ir džiaugiasi kiekvienu sutaupytu litu. Ir niekada nesijuokia iš sunkiai gyvenančių žmonių, nežvelgia į juos iš aukšto: "Deja, pasaulis nėra teisingas. Nuo tavęs nepriklauso, kur, kokioje vietoje ir kokioje šeimoje gimsi. Neabejoju, kad kiekvienam žmogui skirtas savas kelias. Kartais labai daug dirbi ir nieko nepasieki, o kartais kažkas nukrenta tarsi iš dangaus."

Kartu su pirmąja meile

Galbūt todėl ji jaučia kaltę, kad dar nieko rimto savo. Tik egzotiškų atvirukų, sau – ekstravagantiškų suknelių.

Nenori ir niekada neprašė, kad tėtis įtaisytų dirbti pelningoje vietoje. Ar nupirktų jai prabangių, madingų daiktų parduotuvėlę. I.Petrikaitė dirba pas draugę drabužių parduotuvėje. Šiltai prisimena ankstesnį darbą kosmetikos ir parfumerijos salone.

Inga svajoja ne apie verslo imperiją, o apie kažką jaukaus, mielo. Kartais trukdo tas amžinas Svarstyklių abejojimas savo jėgomis. "Bet jau kažkas bręsta. Su geriausia vaikystės drauge Lina sukursime tai, kas mums abiem miela."

O kaip dėl vestuvių? "Senmergė" Inga jau pusmetį draugauja su savo pirmąja meile. Tai žmogus, su kuriuo ji patyrė pirmojo bučinio laiptinėje saldumą. Susitiko atsitiktinai, po daugelio metų, vėl pradėjo draugauti ir...

"Vestuvės, – užsisvajoja Inga, – man būtų gražu vien tik dėl suknelės. Oi, kiek būtų darbo ir kūrybos! Žinau, kad nuotaka negali kurti suknelės sau, bet..."

Tačiau apie vestuves ji dar negalvoja. Bent jau neprisipažįsta. Labiau apie namus: norėtų jaukių, šiltų. Baltos, rudos, juodos (vonioje) ir, žinoma, violetinės spalvos. Su panoraminiu vaizdu į vandens telkinį arba į mišką.

Bet daug svarbiau, pastebi I.Petrikaitė, su mylimu žmogumi jausti ramybę, harmoniją, saugumą: "O kai tai jauti, ko dar gali trūkti?"