I. FILIPOVIČ: NORS MANO KŪNAS IR KREIVAS, BET SIELA – NE

Nuo mažumės fizinę negalią turinti Inga Filipovič įsitikinusi, kad gyvenimas yra dovana, kurią reikia branginti. Nors jos judėjimas yra apribotas, o kūnas – visai mažutis, bet širdis – plati. Nepaisant dažnai varstančio fizinio skausmo, Inga ne tik leidžia sau svajoti, bet ir siekia įgyvendinti savo svajones: vaidinti teatre, piešti, keliauti, bendrauti.

Gerina išgyvenamumo rekordus

Ingos neįgalumą nulėmė nesutapusios jos tėvų chromosomos. Nuo pusantrų metukų ėmė krypti mergaitės rankos ir kojos. Ji lėčiau augo, nuolat skaudėjo rankas ir kojas, bet vaikščiojo pati. Su vežimėliu susidraugauti teko, kai patyrė traumą – nukrito nuo sūpynių. Nuo tol neįgaliojo vežimėlis jai atstoja kojas, yra lyg neatsiejama jos kūno dalis.

„Vežimėlyje sėdžiu išvykdama iš namų, o po namus stengiuosi vaikščioti. Taip, einu negražiai, pasilenkusi į priekį, mano kojos kreivos. Kai labai skauda, prisilaikau sienų. Bet stengiuosi eiti, nes atrofuosis raumenys, o tada jau visai nepaeisiu. Ir tos vietos, kur važiuoti negalima, man taps nebepasiekiamos. Kojos turi daugiau pranašumų nei vežimėlis“, – konstatuoja nuo mažumės negalią turinti moteris. Paklausta apie diagnozę, Inga vardija: progresuojanti genetinė liga, Morquio sindromas, širdies ir plaučių lėtinis nepakankamumas, osteoporozė, katarakta… „Tęsti toliau? Gal neverta. Žmonės, turintys tokią pat negalią kaip aš, ilgiausiai yra išgyvenę iki 32-ejų, o man jau 44-eri. Gerinu išgyvenamumo rekordus, tik, deja, man už tai niekas nemoka honorarų – viską darau dėl savęs“, – juokauja pašnekovė.

Kaip niekas kitas Inga vertina gyvenimą: tai dovana, kurią reikia branginti. „Be rankų ir kojų gimęs australas Nickas Vujičičius skaičiuoja, kiek žmonių jį apkabina. Jeigu pradėčiau skaičiuoti, kiek vyrų mane nešė, matyt, aplenkčiau net Madonną. Jeigu sugalvočiau tekėti, mano mylimasis turėtų mane nešti per patį ilgiausią Lietuvos tiltą, nes paprastas nešimas man nesuteiktų malonumo“, – Inga nepraranda humoro jausmo.

Valia: „Kai būna sunku, nubudus galvoju: o kam aš nubudau? Ir tuoj pat atsakau sau: pabudau, nes reikia. Jei ne dėl savęs, šiandien gyvensiu dėl kitų“, – sako pesimistines gydytojų prognozes paneigusi I.Filipovič. K. Sereikaitės nuotr.

I.Filipovič – profesionali aktorė, ji kuria papuošalus, piešia, keliauja po Lietuvą ir užsienį, dalyvauja neįgaliųjų organizacijų veikloje.

Ingai keista girdėti kitus sakant, kad nėra ką veikti – jai taip nebūna. „Žinoma, galėčiau sėdėti ant palangės ir depresuoti, bet kas iš to? Jau geriau kažką veiksiu, ir ne tik tai, kas naudinga man, bet ir aplinkiniams. Taip, esu ligų maišas. Tačiau jeigu tik apie tai galvosiu, tikrai nebus geriau. Turiu fizinių problemų, bet mano vidus nesužalotas, mano psichika nesutrikusi, gyvenu kaip sveikas žmogus. Taip, kai kur man reikalinga kitų žmonių pagalba, bet, kur galiu, stengiuosi suktis pati. Nors mano kūnas ir kreivas, bet siela – ne. Nereikia vyti Dievo į medį, nes yra žmonių, kuriems dar blogiau negu man“, – savo gyvenimo filosofiją dėsto I.Filipovič.

Taip, esu ligų maišas. Tačiau jeigu tik apie tai galvosiu, tikrai nebus geriau. Turiu fizinių problemų, bet mano vidus nesužalotas.

Rūpestis neįgaliaisiais – dėl akių

Ingai patinka išvykti iš namų, pabūti kitoje aplinkoje, su kitais žmonėmis, kažką naujo patirti, kito oro įkvėpti, kito vandens atsigerti. Jai patinka naujovės. Tad jei tik pasitaiko galimybė keliauti – retai atsisako.

„Pernai pavasarį planavau su maltiečiais važiuoti į Lurdą – jau trečią kartą. Šįkart norėjau važiuoti kaip piligrimė, bet pandemija visus planus sugriovė“, – apgailestauja Inga.

Ar žmogui, judančiam neįgaliojo vežimėliu, sunku keliauti? Pašnekovės teigimu, būna visaip, daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus. Pavyzdžiui, tualetai mieste, viešbučiuose dažniausiai pritaikyti neįgaliesiems, aukštesni. Daugumai gerai, tačiau ne jai – žemo ūgio ir judančiai vaikišku vežimėliu, nes suaugusio žmogaus vežimėlis jai yra per didelis. Laimė, kad ji dar gali kažkiek paeiti pati. Neįgaliesiems pritaikyti viešbučiai Ingai irgi netinka, nes lovos ten aukštos, jai sunku užlipti.

Po Vilnių važinėjant irgi kyla sunkumų, nors aplinka pritaikyta neįgaliesiems. Naujų šaligatvių nuovažos kai kur žymiai statesnės nei buvo anksčiau, nepatogios. Arba, tarkime, padaryta nuovaža į parduotuvę, bet į tą pačią pusę atsidaro ir durys, o salelė, ant kurios gali pasisukti, vežimėliui per maža, tad neįgalusis su vežimėliu į parduotuvę tiesiog negali patekti.

„Kam toks pritaikymas? Tik dėl vaizdo, – sako neįgali moteris. – Labai pritarčiau, kad architektai, inžinieriai, statybininkai atsisėstų į neįgaliojo vežimėlį ir patys išbandytų tą vadinamąją pritaikytą aplinką. Arba bent jau su vaiko vežimėliu pamėgintų įvažiuoti. Juk ta aplinka ne tik neįgaliesiems – vaikų vežimėliams, sunkiai judantiems pagyvenusiems žmonėms, dviratininkams, riedutininkams, paspirtukininkams. Nejau taip sunku padaryti tinkamai?“

Džiugina žmonių draugija

I.Filipovič pastebi, kad Lietuvoje pastaruoju metu keičiasi požiūris į neįgaliuosius – jie atranda savo vietą šiuolaikinėje visuomenėje, jei tik patys to nori. Nors pripažįsta – dalis neįgaliųjų kompleksuoti, taip ir lieka užsidarę tarp keturių sienų.

„Labai džiaugiuosi, kad mokiausi ne namuose, o Prienų specialiojoje internatinėje mokykloje. Būdama iš rusakalbės šeimos, puikiai išmokau lietuvių kalbą, pati pasikloti lovą, plaudavau kambario grindis, budėdavau klasėje – man reikėjo daryti tą patį, ką ir kitiems mano draugams. Be to, susiradau draugų visoje Lietuvoje. Tie mano draugai, kurie mokėsi namuose, ir liko namisėdos“, – pastebi Inga.

Dabar retai tenka vaidinti, nes nėra pjesės, kurioje atsirastų vaidmuo man, nėra režisieriaus, kuriam būčiau reikalinga. Bet tikiu – dar atsiras vaidmuo ir man.

Dabar neįgaliuosius į mokyklas vežioja specialūs autobusiukai, o sovietmečiu to nebuvo. Tad Ingą sekmadienio vakarais mama palydėdavo į stotį, įsodindavo į autobusą ir ji pati važiuodavo į Prienus.

Prisimena: džiaugdavosi, nes sekmadienių vakarais internate vykdavo diskoteka. Pirmadienį–penktadienį – pamokos. Penktadieniais po pamokų – vėl į autobusą, kad grįžtų namo. Bet ji buvo laiminga.

„Mama sakydavo: ištisą savaitę kieme tylu, ramu, o kai ateina savaitgalis – klegesys, vaikų daug – Inga grįžo. Aš suburdavau visus, tokia buvau, tikriausiai ir likau. Man patinka, kai aplink mane yra daug žmonių, kai veikiame kažką pozityvaus, kai turime kuo užsiimti“, – sako pašnekovė.

Persikūnijimas: „Prieš premjerą pasakiau sau: Inga, pamiršk save – tu turi būti Mažasis Princas“, – prisimena ypatingą savo vaidmenį. N. Bieranco nuotr.

Nepraeinanti meilė teatrui

Tad nieko nuostabaus, kad bendrauti ir vis kažką naujo atrasti siekiančios moters gyvenime reikšmingą vietą nuo mokyklos laikų užėmė teatras. Iš pradžių įsiprašiusi į dramos būrelį tik pažiūrėti, po kurio laiko užlipo ir į sceną, o galiausiai susirgo ir iki šiol serga meile teatrui. Mat scenoje galima pamiršti save, būti tuo, kuo reikia.

Kai po traumos Inga atsisėdo į vežimėlį, metus nevaidino. Bet būdama aštuntoje klasėje vėl pasiprašė į dramos būrelį. Tuometė būrelio vadovė paklausė: „Tu negali vaikščioti, kaip vaidinsi?“ Inga nedvejojo: „Ar žmogus, judantis neįgaliojo vežimėliu, jau ne žmogus? Ar aš nejudu, kalbėti negaliu, teksto išmokti? Juk galiu ir vežimėliu ratus sukti, ir kažkiek žingsnių nueiti, ir sėdėdama savo vaidmenį atlikti – nebūtina visiems šokti.“

Liko būrelyje. Po kurio laiko jis tapo teatro studija, o Ingai teko ir vaidinti, ir renginius vesti, kartą net iš ligoninės po operacijos pabėgti, kad tik nepavestų mokyklos bendruomenės dėl Užgavėnių renginio. „Tiesiog man scena yra viskas. Joje pamirštu save, – tikina pašnekovė. – Teko vaidinti keliuose profesionalių teatrų pastatymuose: Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „Žiurkiagalviai“, Mariaus Mačiulio spektaklyje „Vertėjas“ pagal išeivės poetės ir dramaturgės Laimos Vincės pjesę. Man patiko dirbti su profesionalais, jaučiausi einanti į priekį, tobulėjanti. Deja, dabar retai tenka vaidinti, nes nėra pjesės, kurioje atsirastų vaidmuo man, nėra režisieriaus, kuriam būčiau reikalinga. Bet tikiu – dar atsiras vaidmuo ir man.“

Ilsisi kurdama

Paklausta, ar visada taip optimistiškai nusiteikusi, ar niekada nebūna savęs gaila, I.Filipovič atvira: „Gaila? Ne. Jeigu aš savęs gailėčiau, ką gyvenime pasiekčiau? Taip, man labai gaila, kad mano kūnas nestandartinis. Man skaudu, kad negaliu tiesiog nueiti į parduotuvę ir nusipirkti man patinkančio drabužio, o apie batus jau išvis tyliu. Ir ką? Nusiperku kelnes, į kurias telpu, nusikerpu ir einu toliau.“

Kai reikia pailsinti balsą, Inga griebiasi pieštuko – duoda darbo akims, smegenims, rankai. Piešdama atsigauna. Rankdarbiai meniškai moteriai taip pat prie širdies. Dar ji kolekcionuoja tušinukus – turi jų 3 189. Pirmenybę teikia tiems, kurie padaryti rankomis, nors tokių nedaug.

„Labai džiaugiuosi, kai mano draugai keliauja po užsienio šalis ir parveža tušinukų. Žinau, kad žmonės prisiminė mane būdami kažkur toli. Galbūt kada nors atidarysiu Vilniuje tušinukų muziejų, nes tušinukai greitai gali išnykti – vis rečiau jais kas nors rašo“, – turi planų Inga.

Apie ką I.Filipovič svajoja? Greičiau nuvažiuoti prie jūros, dar pakeliauti, vėl išeiti į sceną. Oriai gyventi.