– Pianinu pradėjote skam­bin­ti bū­da­ma pen­ke­rių su pu­se. Kas pa­so­di­no prie inst­ru­men­to?

– Pa­ti. Su­gal­vo­jau, kad man rei­kia gro­ti. Ma­ma pa­sa­ko­ja, kad tie­siog pa­pra­šiau: „Ma­my­te, aš no­riu mo­ky­tis mu­zi­kos mo­kyk­lo­je.“ Ka­dan­gi ma­no pirš­tu­kai kaip be­veik še­šia­me­tės bu­vo san­ty­ki­nai il­gi, man re­ko­men­da­vo for­te­pi­jo­no spe­cia­ly­bę.

Vė­liau, jau bū­da­ma še­še­rių, iš­gir­dau to­kį vai­kui, sa­ky­čiau, monst­riš­ką kū­ri­nį – Fre­de­ri­co Cho­pi­no val­są. Jis man pa­da­rė to­kį di­de­lį įspū­dį, jog su­gal­vo­jau, kad ma­no tiks­las – iš­mok­ti gro­ti tą kū­ri­nį. Tai už­tru­ko be­veik sep­ty­ne­rius me­tus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je – try­li­kos me­tų jį gro­jau kon­kur­se Ita­li­jo­je, lai­mė­jau pir­mą vie­tą. Ta­da apė­mė di­de­lis pa­si­ten­ki­ni­mo jaus­mas, kad jau kaž­ką ga­liu.

Ta­čiau kiek per tuos sep­ty­ne­rius me­tus bu­vo nu­si­vy­li­mų, frust­ra­ci­jos, kad man ne­pa­vyks­ta, kad be mo­ky­to­jos nie­ko ne­ga­liu... Ir pri­klau­so­my­bė, ir abe­jo­nės, ir mo­no­to­ni­ja, nes gro­ji­mas for­te­pi­jo­nu yra la­bai vie­ni­ša veik­la.

Ieva Dūdaitė / Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Tu­rė­jau la­bai griež­tą mo­ky­to­ją. Taip, ji ma­ne iš­mo­kė gro­ti, bu­vo la­bai pe­dan­tiš­ka, metodiška, ji bu­vo man au­to­ri­te­tas, tačiau bu­vo lai­ko­tar­pių, kai for­te­pi­jo­no pa­mo­kų bi­jo­da­vau. Ne­se­niai lan­kiau­si Kau­no 1-ojo­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, ku­rio­je mo­kiau­si, skai­čiau pa­skai­tą, o grįž­da­ma au­to­mo­bi­ly­je ap­si­ver­kiau, nes bu­vu­si mo­ky­to­ja man pa­sa­kė: „Ie­vu­te, tu esi ste­buk­las, la­bai ta­vi­mi džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si.“ Aš tų žo­džių lau­kiau 25-erius me­tus.

Ji ma­ne mo­ty­vuo­da­vo sun­kiu dar­bu, kon­kur­sais – ne pa­gy­ri­mais ir ne liaup­si­ni­mu. Dvip­ras­miš­kai dėl to jau­čiuo­si, nes, kai pa­gal­vo­ju, gal nie­ka­da ir ne­bū­čiau ta­pu­si pia­nis­te, jei­gu ne ji. Tiks­lo sie­ki­mas, tai, kad no­rė­jau sau, jai įro­dy­ti, kad su­ge­bu, ga­liu, esu ta­len­tin­ga, ve­dė ma­ne tuo ke­liu.

Da­bar tu­riu sa­vo mo­ki­nių ir daž­nai juos pa­gi­riu, nes man to la­bai rei­kė­jo vai­kys­tė­je. Pa­ža­dė­jau sau, kad elg­siuo­si ki­taip.

Ne­pai­sant to, esu la­bai dė­kin­ga už vi­sas pa­mo­kas, nes ne­bū­čiau čia be praei­ties. Ta for­te­pi­jo­no mo­kyk­la už­grū­di­no. Kon­ku­ren­ci­ja, nuo­la­ti­nis sie­kis, kad tu­riu bū­ti ge­riau­sia, tu­riu bū­ti pir­ma, bu­vo va­rik­liu­kas.

Gal­vo­jau, kad Lie­tu­vos mas­tu vi­sai ge­rai gro­ju – juk lai­mė­jau ne vie­ną pir­mą vie­tą, ga­vau Vy­riau­sy­bės, pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus ap­do­va­no­ji­mų. Ta­čiau kai iš­va­žia­vau mo­ky­tis į už­sie­nį, su­pra­tau, kad gy­ve­nau bur­bu­le. Nu­va­žiuo­ji į Ita­li­ją, Ny­der­lan­dus, Vo­kie­ti­ją ir su­pran­ti, kad esi tik ma­žas žu­ve­liu­kas di­džiu­lia­me okea­ne.

– Bū­tent ten, už­sie­ny­je, pa­ska­ti­ni­mo žo­džių su­lauk­da­vo­te ge­ro­kai daž­niau ir ten pa­vy­ko at­ras­ti sa­vo ke­lią?

– Ny­der­lan­duo­se mo­ky­to­jai man įskie­pi­jo, kad tu­riu ne­bi­jo­ti sa­vęs, kas esu, ir tai ro­dy­ti, ta­da at­si­ras ir au­di­to­ri­ja, ku­riai pa­tik­siu. Ne­ban­do­me tap­ti ant­ru Lang Lan­gu, ant­ra He­le­ne Gri­maud ar Yu­ja Wang.

Ba­ka­lau­ro stu­di­jų lai­ko­tar­piu su­lau­žiau daug ste­reo­ti­pų, pra­dė­jau gro­ti re­per­tua­rą, ku­rio nie­ka­da prieš tai ne­gro­da­vau. Taip, tu­rė­jau gro­ti vi­sus tuos etiu­dus, gran­dio­zi­nes so­na­tas – la­bai daug tik­ro pia­nis­tų re­per­tua­ro. Ta­čiau ta­da, kai jau pa­jė­gi tai gro­ti, pra­de­di gal­vo­ti: ar no­riu dar ke­lio­mis se­kun­dė­mis grei­čiau su­gro­ti tą kū­ri­nį, dar tech­niš­kiau, vir­tuo­ziš­kiau? Ar tai vis­kas, ko no­riu gy­ve­ni­me?

Mo­ky­to­jas lei­do man eks­pe­ri­men­tuo­ti – gro­ti mu­zi­ką, kurios ne­bu­vo pri­va­lo­mo­je pro­gra­mo­je, imp­ro­vi­zuo­ti, aran­žuo­ti. Mes kar­tu ieš­ko­jo­me ki­to­kių sa­vi­raiš­kos ga­li­my­bių ir aš pra­dė­jau klau­sy­tis, kas ma­no vi­du­je. Leis­ti sau ieš­ko­ti – vi­di­nė žmo­gaus lais­vė.

Ny­der­lan­duo­se mo­ky­to­jai man įskie­pi­jo, kad tu­riu ne­bi­jo­ti sa­vęs, kas esu, ir tai ro­dy­ti, ta­da at­si­ras ir au­di­to­ri­ja, ku­riai pa­tik­siu.

Pas­ku­ti­niais ba­ka­lau­ro ir pir­mai­siais ma­gist­ro stu­di­jų me­tais pra­dė­jau ves­ti sa­vo kon­cer­tus. Nuo vai­kys­tės ma­čiau, kaip pia­nis­to kon­cer­te už­li­pa koks nors ro­bo­tas į sce­ną, nu­si­len­kia, su­gro­ja ką nors ne iš šio pa­sau­lio, nu­si­len­kia ir išei­na. Neiš­gir­si nė žo­džio iš to žmo­gaus lū­pų. Jis yra aukš­čiau nei pub­li­ka. Aš vis gal­vo­da­vau: bet juk jis – ir­gi žmo­gus, tai ko­dėl toks šal­tas su mu­mis? Ko­dėl mes, pub­li­ka, jau­čia­mės pra­stes­ni už jį? Kai man bu­vo gal 22-eji, su­vo­kiau, kad no­riu bū­ti vie­no lyg­mens su pub­li­ka. Aš esu tik žmo­gus ir no­riu ry­šio. Ta­da pra­dė­jau ves­ti sa­vo kon­cer­tus, kal­bė­ti, nes tai įže­mi­na. Kai iš­girs­ti at­li­kė­ją kal­bant, su­pran­ti, kad jis toks pa­ts žmo­gus, tik tu­ri kokį nors įgū­dį. Tai bu­vo toks at­ra­di­mo mo­men­tas – aš kal­bė­siu per kon­cer­tus. Iš­ly­dė­siu klau­sy­to­jus po kon­cer­to. Jiems skir­siu dė­me­sio pa­spaus­da­ma ran­ką, ap­ka­bin­da­ma, pa­kal­bin­da­ma. Da­ry­siu tai ne dėl to, kad nie­kas ki­tas to ne­da­ro, o to­dėl, kad aš tuo ti­kiu, to­kia esu – nuo­šir­džiai no­riu skir­ti jiems dė­me­sio, no­riu bū­ti pa­sie­kia­ma. Taip iš­si­gry­ni­nau sa­vo ni­šą, su­pra­tau, dėl ko žmo­nės no­rės atei­ti į ma­no kon­cer­tus.

Pra­džia bu­vo la­bai sun­ki, nes kai gro­ji, jau gal­vo­ji, ką pa­sa­ky­si, o kai kal­bi – ką da­bar gro­si: dė­me­sys šo­ki­nė­ja, ne­su­si­kon­cent­ruo­ji. Ta­čiau koks de­šim­tas kon­cer­tas jau bu­vo la­bai vy­kęs. Da­bar tai vi­siš­kai ma­no gy­ve­ni­mas. Per de­šimt me­tų įpra­tau tai da­ry­ti.

Ieva Dūdaitė / Modesto Endriuškos nuotr.

Ta­čiau, kad tai iš­si­gry­nin­čiau, rei­kė­jo iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį. Lie­tu­vo­je tik­riau­siai nė ne­bū­čiau to pa­ban­džiu­si, nes čia kla­si­ki­nė mu­zi­ka per lė­tai evo­liu­cio­na­vo, re­per­tua­ras vis dar be­veik ne­si­kei­čia. Mo­der­ni mu­zi­ka atei­na po tru­pu­tį, mes dar gy­ve­na­me la­bai kon­ser­va­ty­vio­je vi­suo­me­nė­je.

Grį­žu­si į Lie­tu­vą vis­ką kū­riau nuo nu­lio. Tu­rė­jau įro­dy­ti, kad for­te­pi­jo­nas ver­tas skam­bė­ti are­no­je. Tai bu­vo ri­zi­kin­gas veiks­mas. Reng­da­ma sa­vo „Grand Pia­no Show“ no­rė­jau pa­ro­dy­ti jau­na­jai kar­tai, suau­gu­sie­siems, kad gro­ji­mas for­te­pi­jo­nu ga­li bū­ti ki­toks, kad tai ne­nuo­bo­du, ne­mo­no­to­niš­ka ir ne vien tik sun­kus dar­bas, tai ga­li bū­ti kie­ta.

– Ir pa­vy­ko – juk sa­vo „Grand Pia­no Show“ su­lau­kė­te tūks­tan­ti­nių klau­sy­to­jų mi­nių...

– Kai at­ra­dau sa­vo ni­šą, pra­si­dė­jo tik­ra­sis ma­no iš­si­lais­vi­ni­mas, jis vis dar tę­sia­si. Vi­du­je esu aukš­to ly­gio, pro­fe­sio­na­li žmo­nių pia­nis­tė, ku­rios tiks­las šiuo gy­ve­ni­mo eta­pu – pa­siek­ti kuo dau­giau žmo­nių šir­džių. Tu­riu sa­vo vi­zi­ją, kas esu ir ką, at­si­sė­du­si prie inst­ru­men­to, no­riu per­duo­ti žmo­nėms.

Ta­čiau dar ne taip se­niai ma­ny­je bu­vo di­džiu­lis su­si­prie­ši­ni­mas. Yra dvi Ie­vu­tės. Vie­na – ta, ku­ri bai­gė – bū­kime bied­ni, bet tei­sin­gi – ru­sų pia­niz­mo mo­kyk­lą su mušt­ru, kon­ku­ren­ci­ja, spau­di­mu, sie­kiu bū­ti ge­riau­sia. Ir ki­ta – Ie­vu­tė, ku­riai ne­svar­bu, kiek žmo­nių į jos kon­cer­tą ateis, svar­bu, kaip jie jau­sis, ar pa­vyks juos pa­lies­ti da­rant tai, kuo ti­ki. Kad ir kaip sun­ku, kad ir koks triukš­mas ap­link, da­bar aš klau­sau­si vi­daus. Ne­bi­jau bū­ti, kas esu, ir tai per­duo­du.

Kai atradau savo nišą, prasidėjo tikrasis mano išsilaisvinimas, ir jis vis tęsiasi.

Man at­ro­do, kad tos dvi Ie­vu­tės praei­tais me­tais ap­si­ka­bi­no, su­si­tai­kė, pa­ga­liau su­pra­to vie­na ki­tą. Jos da­bar su­tel­kia jė­gas bend­ram tiks­lui. Pa­vyz­džiui, anks­čiau ne­ga­lė­da­vau džiaug­tis iki ga­lo. Kai pa­skel­bė­me „Grand Pia­no Show“, tu­rė­jo­me tam tik­rų tiks­lų – kiek bi­lie­tų tu­rė­tų bū­ti par­duo­ta, kad tas šou at­si­pirk­tų. Ta­čiau bu­vo lai­ko­tar­pis, kai par­da­vi­mas se­kė­si la­bai pra­stai. Ta­da sa­ve grau­žiau – gal­vo­jau, kad kaž­kas man blo­gai, jei­gu žmo­nės ne­ti­ki ta idė­ja, ne­no­ri atei­ti. Čia iš­ryš­kė­jo nuo vai­kys­tės ly­dė­jęs per­fek­cio­niz­mas: pa­skel­bei apie sa­vo sva­jo­nių šou, bet ne­ga­li pa­si­džiaug­ti, nes vis gal­vo­ji, kad ga­lė­tų bū­ti dar ge­riau. Jei­gu man kas nors per­nai pa­va­sa­rį bū­tų pa­sa­kęs, kad šie­met į ma­no kon­cer­tą „Žal­gi­rio“ are­no­je ateis dau­giau nei 5 tūkst. žmo­nių, bū­čiau ma­niu­si, kad tai uto­pi­ja. Ta­čiau tai įvy­ko, tai rea­ly­bė, o aš vis dar gal­vo­ju, kad tai ne­pa­kan­ka­ma, – ar­gi ne ab­sur­das? Da­bar su­vo­kiu – jei­gu tai tę­sis, nie­ka­da ne­si­jau­siu iš­si­pil­dęs žmo­gus. Svar­bu, kas vyks­ta da­bar, da­bar rei­kia iš­jaus­ti, pa­dė­ko­ti. Kas lau­kia atei­ty­je – pa­ma­ty­si­me.

– Bū­tent ta­da, kai vis­kas pa­vy­ko, jus iš­ti­ko la­bai neįp­ras­tas da­ly­kas – džiaugs­mo prie­puo­lis? Net te­ko kon­sul­tuo­tis su šei­mos gy­dy­to­ja.

– Tai at­si­ti­ko pa­sku­ti­nę me­tų die­ną, po „Grand Pia­no Show“ „Twins­bet“ are­no­je Vil­niu­je. Ma­ne apė­mė eu­fo­ri­jos prie­puo­lis – pir­mą kar­tą tie­siog ne­su­val­džiau emo­ci­jų. Vi­sa pul­sa­vau ad­re­na­li­nu, kū­nas, at­ro­do, net dre­bė­jo, gal­vo­jau, kad dar du kon­cer­tus su­gro­čiau, nors bu­vau per­var­gu­si, ma­žai mie­go­ju­si. Pul­sas bu­vo toks, kad, at­ro­dė, šir­dis iš­šoks iš krū­ti­nės. Vi­si mie­ga, na­muo­se ty­la, o aš ne­tu­riu kur dė­tis. Nuė­jau į skal­byk­lą ir tvar­kiau­si – ki­taip ne­tu­rė­jau kur iš­lie­ti ener­gi­jos.

Ta­čiau ta­da su­pra­tau, kad tai, ką da­rau, yra la­bai ge­rai, kad tai rei­ka­lin­ga, nes tiek žmo­nių su­si­ren­ka. Žmo­nėms rei­kia ko nors, ką aš jiems ga­liu pa­do­va­no­ti.

– Pas­ku­ti­nę vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sę bai­gė­te Ita­li­jo­je, moks­lus tę­sė­te Ny­der­lan­duo­se, kur įgi­jo­te du ba­ka­lau­ro laips­nius: ES po­li­ti­kos ir eko­no­mi­kos bei for­te­pi­jo­no. Ap­si­gy­nė­te dar du ma­gist­rus: me­nų ir pa­vel­do bei for­te­pi­jo­no. Pas­kui nu­spren­dė­te įgy­ti dar vie­ną – mo­der­nios mu­zi­kos ma­gist­ro – laips­nį. Da­bar ir gy­ve­ni­me veik­lų gau­su. Ar nuo to­kio krū­vio ne­gre­sia per­varg­ti, per­deg­ti?

– Ma­nau, grė­sė, ir la­bai rim­tai. Iš tik­rų­jų ap­link yra daug žmo­nių, ku­rie gy­ve­na per­de­gę, bet to net ne­ži­no, nes gy­ve­na­me per­tek­li­nė­je vi­suo­me­nė­je, vis­kas vyks­ta la­bai grei­tai... Ne­tu­ri­me to­bu­les­nių sme­ge­nų, bet mū­sų gy­ve­ni­mo bū­das tik­rai la­bai pa­si­kei­tė.

Ieva Dudaitė su dainininku, dainų autoriumi ir įrašų prodiuseriu Thomu Andersu. / Modesto Endriuškos nuotr.

Gy­ve­ni­me jau­čiuo­si kaip am­ži­na stu­den­tė – vis ko nors mo­kau­si. Ne­no­riu se­nat­vė­je gai­lė­tis, kad ko nors ne­pa­da­riau. Ta­čiau ma­no fi­zi­nis kū­nas kar­tais la­bai aiš­kiai pa­ro­do, kai vis­ko – per daug. Kaip? At­si­ke­liu ry­te – skau­da rak­ti­kau­lį, keis­čiau­sią įma­no­mą kū­no da­lį. Iš­kart ži­nau, kad kū­nas ma­ne įspė­ja pri­stab­dy­ti. Ar­ba la­bai trau­kia odą – at­si­ke­li ry­te ir jau­ti, kad ga­lė­tum kre­mo vo­nio­je iš­si­mau­dy­ti. Ar­ba gal­vą nei iš šio, nei iš to pra­de­da skau­dė­ti. Jei taip at­si­tin­ka – ži­nau, kad rei­kia pail­sė­ti ar­ba ki­taip dė­lio­tis prio­ri­te­tus. Tai pui­kiai su­vo­kiu, to­dėl tu­riu aiš­kiai ap­si­brė­žu­si sa­vo dar­bo va­lan­das. Kaip tai at­ro­do? Vie­ni sun­kiau­sių ma­no po­kal­bių rug­sė­jį bu­vo su mo­ki­niais, kai tu­rė­jau jiems pa­sa­ky­ti, kad stu­di­jo­je dirb­siu tik ke­tu­rias die­nas per sa­vai­tę – nuo pir­ma­die­nio iki ket­vir­ta­die­nio ir griež­tai 16 val. baig­siu dar­bą, nes no­riu pa­siim­ti duk­rą iš dar­že­lio ir vi­są va­ka­rą tu­rė­ti lais­vą.

Turiu artimuosius, komandą, pagalbininkų, ir tai man suteikia ramybę. 

Kai grįž­tu na­mo, te­le­fo­ną pa­de­du į ša­lį ir vi­są va­ka­rą esu tik su šei­ma – su duk­ra Ma­ri­ja ir vy­ru Ma­ri­jo­nu. Bū­ti su ar­ti­mai­siais man – ge­riau­sias poil­sis. Mes gy­ve­na­me kai­me, pro lan­gus ma­ty­ti tik lau­kai, me­džiai ir miš­kas. Tad vi­sas va­ka­ras skir­tas poilsiui: pa­bū­ti su jais, pa­si­vaikš­čio­ti, iš­va­žiuo­ti dvi­ra­čiais, ska­niai val­gy­ti ar tie­siog nie­ko ne­veik­ti. Man at­ro­do, tai la­bai svar­bu. Juk jei­gu dir­bi ne­sus­to­da­mas, nuo­lat esi pa­sken­dęs rū­pes­čiuo­se, pra­ran­di gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos ug­ne­lę.

Penk­ta­die­niais ne­dir­bu ir duk­ra nei­na į dar­že­lį – bū­na­me na­muo­se. Čia mū­sų do­va­na sau – tu­ri­me tri­jų die­nų sa­vait­ga­lį. Štai taip sa­vo gy­ve­ni­mą ir konst­ruo­ja­me.

Tie­sa, dau­ge­lis neį­si­vaiz­duo­ja, kaip aš vis­ką spė­ju. Ta­čiau juk esu ne vie­na. Tu­riu ar­ti­muo­sius, ko­man­dą, pa­gal­bi­nin­kų, ir tai man su­tei­kia ra­my­bę, kad vi­sa­da tu­rė­siu į ką at­si­rem­ti.

Dar yra ma­no nuo­sta­bus vy­ras, ku­ris žiū­ri į ma­no kar­je­rą kaip į bend­rą šei­mos rei­ka­lą. Jei rei­kia, jis ir duk­ra pa­si­rū­pi­na, ir val­gy­ti pa­ga­mi­na, ir apie vi­sa ki­ta pa­gal­vo­ja. Pir­mus pu­sant­rų me­tų, kai žin­džiau Ma­ri­ją, vy­ras su duk­ra va­žiuo­da­vo į kiek­vie­ną kon­cer­tą. Per aš­tuo­nio­li­ka mė­ne­sių ap­ke­lia­vo­me pen­kio­li­ka pa­sau­lio ša­lių. Ne­sis­ten­giu tuo pikt­nau­džiau­ti, bet vi­sa­da ži­nau, kad yra kam vie­nus ar ki­tus rei­ka­lus per­duo­ti.

– Ta­čiau yra vie­nas da­ly­kas, ku­rio nie­kaip nie­kam ne­ga­li­te per­duo­ti, – bu­vi­mas ma­ma?

– Taip. 24 va­lan­das per pa­rą.

– Kaip la­vi­ruo­ja­te tarp pro­fe­si­nių am­bi­ci­jų ir no­ro bū­ti ge­ra ma­ma?

– Ži­no­te, la­bai daug vis­ko pa­ty­riau vai­kys­tė­je. Ta­čiau la­biau­siai pri­si­me­nu, kad ir kas bu­vo, kad ir koks eta­pas, – tvir­tą ry­šį su tė­vais. Mes su se­se ku­rį lai­ką gy­ve­no­me su se­ne­liais, nes abu tė­vai dėl dar­bų bu­vo emig­ra­vę į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas. Aš sa­vo tė­ve­lio ne­ma­čiau tre­jus me­tus ir tris mė­ne­sius, nuo 2000 iki 2003 m. Tais lai­kais ne­tu­rė­jo­me ne­šio­ja­mo­jo kom­piu­te­rio, pas se­ne­lius bu­vo tik lai­di­nis te­le­fo­nas ir sek­ma­die­niais ga­lė­da­vau 15 mi­nu­čių pa­si­kal­bė­ti su tė­čiu, iš­girs­ti jo bal­są. Kai tai pa­sa­ko­ju, at­ro­do, trau­mi­nė pa­tir­tis. Iš tik­rų­jų bu­vo la­bai sun­ku. Ta­čiau... Mes kas sa­vai­tę ran­ka ra­šy­da­vo­me laiš­kus vie­nas ki­tam, tė­tis man už­duo­da­vo na­mų dar­bų – tu­rė­da­vau pa­si­do­mė­ti, at­sa­ky­ti į įvai­rius klau­si­mus, ką nors jam nu­pieš­ti. Jis vi­są lai­ką sten­gė­si pa­lai­ky­ti ry­šį, lyg bū­tų ša­lia.

Viktorijos Milės nuotr.

Kas dar at­si­ti­ko? Mano su sese toks ryšys, ko­kio tur­būt jo­kios se­sės pa­sau­ly­je ne­tu­ri, nes maž­daug pu­sant­rų me­tų, kai ne­bu­vo ša­lia nė vie­no iš tė­vų, mes vie­na ki­tai bu­vo­me vi­sas pa­sau­lis. Aš jai bu­vau ma­ma, ge­riau­sia drau­gė, kam­ba­rio­kė, kas tik no­ri. Mes iki šiol kiek­vie­ną die­ną skam­bi­na­mės. Jau ir į sce­ną li­pa­me kar­tu – ji yra ope­ros so­lis­tė.

Su ma­ma, se­ne­liais, ku­rie mus au­gi­no, – gra­žiau­sias ry­šys. Skam­bi­nu mo­čiu­tei kiek­vie­ną sa­vai­tę ir, kai tik bū­na­me Kau­ne, ap­lan­ko­me.

Gal­vo­da­ma apie vi­sa tai dar la­biau ver­ti­nu sa­vo tė­vus, nes jie mus my­lė­jo la­bai stip­riai ir net per at­stu­mą, kaip ga­lė­jo, tą mei­lę ro­dė. Ta­čiau jei­gu man da­bar rei­kė­tų tre­jiems me­tams iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį ir pa­lik­ti sa­vo duk­rą... Ne­ga­liu to įsi­vaiz­duo­ti, iš­kart aša­ros kau­pia­si.

Kaip auga mū­sų duk­ra? Tran­ko­si po įvai­rias ša­lis, kon­cer­tus. Ne­se­niai 15,5 va­lan­dos va­žia­vo­me iš Ny­der­lan­dų į Lie­tu­vą ir ke­lio­nė bu­vo nuo­sta­bi. Ji įpra­tu­si ke­liau­ti ir vai­kui tai nor­ma­lu. Ką mes jai pa­ro­do­me, šian­dien yra jos nor­ma­ly­bė. Man at­ro­do, kad vai­kui svar­biau­sia yra my­lin­tys tė­vai. Ji ma­to, kad mes vie­nas ki­tą my­li­me, vi­są lai­ką šyp­so­mės, esa­me lai­min­gi. Juk iš tik­rų­jų vai­kui tie­siog rei­kia tė­vų mei­lės ir kad bū­tų pa­ten­kin­ti vi­si fi­zio­lo­gi­niai po­rei­kiai.

Vai­kas mo­ka sa­vo emo­ci­jas iš­reikš­ti. Jei­gu ma­ty­čiau, kad duk­ra blo­gai jau­čia­si, ką nors keis­čiau. Ta­čiau jei vai­kas links­mas, ge­ros nuo­tai­kos, va­di­na­si, jam vis­kas ge­rai.

Ne­ma­nau, kad esa­me to­bu­li tė­vai, tik­rai ne­su to­bu­la ma­ma. Ta­čiau sa­vo duk­rai esu ge­ra ma­ma, esu tuo tik­ra. Aš ją jau­čiu, ji yra ma­no, kai bu­vau ma­žy­tė, ko­pi­ja.

Su vy­ru vis daž­niau pa­gal­vo­ja­me, kad la­bai no­rė­tu­me ant­ro vai­ke­lio – net ir tu­rė­da­mi to­kią dar­bot­var­kę ir užim­tu­mą. Ir ži­no­te, vie­nin­te­lė min­tis, ku­ri ma­ne ap­lan­ko: tu­ri taip elg­tis, kaip tau lie­pia šir­dis. Nė dėl vie­no spren­di­mo nie­ka­da ne­jau­čiau bai­mės, kad mums ne­pa­si­seks. Vi­sa­da gal­vo­ju, kad vis­kas įma­no­ma. Jei­gu taip bū­tų, kad mums pa­vyk­tų tu­rė­ti ant­rą vai­ke­lį, ta­da ir pa­keis­tu­me pla­nus. Ta­čiau tik­rai nie­ka­da ne­ma­nau: dar ne da­bar, ne­tin­ka­mas lai­kas. Nie­ka­da nė­ra tin­ka­mo lai­ko. Tie­siog rei­kia im­ti ir da­ry­ti, nes vis­kas įma­no­ma.

– Ne kar­tą pa­mi­nė­jo­te per­fek­cio­niz­mą. Esa­te per­fek­cio­nis­tė? Sun­ku to­kiai bū­ti?

– La­bai sun­ku, nes dau­ge­ly­je si­tua­ci­jų per­fek­cio­niz­mas stab­do. Ki­ta ver­tus, gal­vo­ju, kad man jis la­bai daug pa­dė­jo gy­ve­ni­me – už­grū­di­no ir pa­dė­jo siek­ti tiks­lų. Esu žmo­gus, ku­ris ne­pa­si­duo­da, kol ne­pa­sie­kia tiks­lo.

Kaž­ka­da ma­no vy­ras da­ly­va­vo „Iron­man“ („Ge­le­ži­nio žmo­gaus“ – aut. pa­st.) var­žy­bo­se, ku­rių 30 pro­c. su­da­ro ma­ra­to­nas. Su­gal­vo­jau, kad pa­da­ry­siu jam staig­me­ną: Vo­kie­ti­jo­je nu­bėg­siu ma­ra­to­ną ir taip jį pa­lai­ky­siu. Pa­si­da­riau marš­ki­nė­lius su už­ra­šu „Go Ma­ri­jo­nas“ ir bė­gau. 22-aja­me ki­lo­met­re pra­dė­jo skau­dė­ti kirkš­nį. Ai, gal­vo­ju, čia psi­cho­lo­gi­ja žai­džia: jau krisk po suo­liu­ku, jau pa­var­gai. Ne­sus­to­jau, tie­siog iš­gė­riau vais­tų nuo skaus­mo ir bė­gau to­liau. Re­zul­ta­tas: bu­vo to­kia kirš­nies trau­ma, kad pa­skui mė­ne­sį bėg­ti ne­ga­lė­jau, ta­čiau ma­ra­to­ną įvei­kiau. Tai vis per­fek­cio­niz­mas.

Viktorijos Milės nuotr.

Bū­na ir to­kių mo­men­tų, kai vi­si man sa­ko: Ie­va, tai neį­ma­no­ma, o aš įro­dau, kad įma­no­ma. Prieš iš­lei­džiant ma­no nau­ją al­bu­mą, li­kus ke­tu­rioms die­noms, pa­skam­bi­no va­dy­bi­nin­kai ir pra­ne­šė, kad dėl su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių ma­no al­bu­mo ne­bus plat­for­mo­je „Spo­ti­fy“ tą die­ną, kai jis pa­si­ro­dys „You­Tu­be“. O jau pa­skel­bė­me, kad va­sa­rio 14-ąją pa­si­ro­do nau­jas al­bu­mas. Užt­ru­kau dvylika va­lan­dų, bet pa­sie­kiau, kad sing­las „Kur ke­liai mus su­ves“ bū­tų plat­for­mo­je „Spo­ti­fy“.

Ži­no­te, yra si­tua­ci­jų, kur per­fek­cio­niz­mas man pa­dė­jo, bet yra ir to­kių, kur pa­ken­kė. Jei­gu jį nu­krei­pi tei­sin­ga link­me ir su pro­tu, ra­cio­na­liai nau­do­ji, jis ga­li bū­ti gink­las, o ga­li bū­ti ir di­džiau­sias prie­šas. 

– Po­kal­bio pra­džio­je mi­nė­jo­te, kad pia­nis­tės spe­cia­ly­bė – la­bai vie­ni­ša. Nie­ka­da ne­bū­da­vo sa­vęs gai­la?

– Bū­da­vo ir vie­ni­ša, ir liūd­na, ir gai­la. Ypač stu­di­jų me­tais, kai tą die­ną jau ko­kią šeš­tą va­lan­dą sė­di ir gro­ji „ce­lė­je“, kur nė­ra in­ter­ne­to, kad ne­blaš­ky­tų, tik sta­las, veid­ro­dis, for­te­pi­jo­nas, bal­tos sie­nos...

Ta­čiau pa­brė­šiu vie­ną da­ly­ką: jei­gu no­ri tap­ti pro­fe­sio­na­lu, tu­ri bū­ti pa­kvai­šęs dėl for­te­pi­jo­no, tu­ri bū­ti jį įsi­my­lė­jęs iki kau­lų čiul­pų. Jei­gu tau jis ne svar­biau­sias da­ly­kas, tie­siog iš­pro­tė­si. Psi­cho­lo­giš­kai tai per sun­ku.

Man for­te­pi­jo­nas yra aukš­čiau­sia bū­ties for­ma, nors gal ir la­bai keis­tai skam­ba. Man for­te­pi­jo­nas vi­sa­da bu­vo aukš­čiau­sia sin­te­zė – ir moks­las, ir re­li­gi­ja, ir fi­lo­so­fi­ja, ir kal­ba, ir ma­te­ma­ti­ka, ir em­pa­ti­ja. Tą vie­ni­šu­mo aki­mir­ką, kai gro­ji, jau­ti, lyg for­te­pi­jo­nas ta­ve su­pras­tų. Dėl to ir sa­kau, kad ma­no pir­mo­ji mei­lė bu­vo for­te­pi­jo­nas. Jis ma­ne ge­riau­siai su­pras­da­vo, iš­klau­sy­da­vo, ma­no sie­lą pa­jus­da­vo. Štai toks keis­tas jaus­mas.

Moks­li­niais ty­ri­mais įro­dy­ta, kad kai liūd­na, mes lin­kę klau­sy­tis liūd­nų me­lo­di­jų, nes ta­da jau­čia­mės lyg mus iš­klau­so, su­pran­ta. Taip pat ir su for­te­pi­jo­nu: gro­ji ir jau­ti, lyg jis bū­tų gy­vas žmo­gus. Gal dar dau­giau nei gy­vas žmo­gus, nes žmo­gus ga­li pa­sa­ky­ti ką nors, kas tau ne­pa­tin­ka, o jis tik sklei­džia mu­zi­kos gar­sus. To­kius, ko­kių tau rei­kia tą aki­mir­ką.

Juk rūpiniesi savimi ne tik dėl savęs, bet ir dėl aplinkinių. Rupiniesi savimi, kad būtum geresnė mama, geresnė žmona, geresnė mokytoja.

Man for­te­pi­jo­nas bu­vo ma­no di­džiau­sia pa­guo­da, pa­lai­ky­to­jas. Net ir da­bar, jei­gu tu­rė­čiau lais­vą die­ną pa­čiai sau, tik­rai bent va­lan­dą skir­čiau nau­jiems kū­ri­niams, ku­rių nie­ka­da ne­gro­jau. Man šiur­pai ei­na vien apie tai pa­gal­vo­jus, nes ga­lė­čiau gro­ti ne tai, ką rei­kia, o ką no­riu tuo mo­men­tu gro­ti. Tai bū­tų di­džiu­lis at­si­pa­lai­da­vi­mas – kai gro­ji, ne­ga­li nie­ko ki­to gal­vo­ti, nes jei­gu tik min­tis nu­kryps, pa­da­ry­si klai­dą. Mes da­bar gy­ve­na­me to­kio­je vi­suo­me­nė­je, kur dė­me­sį iš­lai­ky­ti il­ges­nį lai­ką la­bai su­dė­tin­ga, nes gau­su truk­džių. Gro­da­mas tar­si įei­ni į srau­to bū­se­ną ir la­bai pail­si.

To­dėl vi­siems – ypač vai­kams – re­ko­men­duo­ju: gro­ki­te ko­kiu nors inst­ru­men­tu. Tai veik­la, ku­ri pa­de­da ug­dy­ti kon­cent­ra­ci­ją, iš­lai­ky­ti dė­me­sį ir bū­ti bū­tent tuo mo­men­tu. Šiais lai­kais tai ypač svar­bu.

– Esa­te sa­kiu­si, kad gro­ji­mas pia­ni­nu yra ne tik me­di­ta­ci­ja, sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas ar te­ra­pi­ja, bet ir veik­la, ku­ri at­nau­ji­na neu­ro­lo­gi­nes jung­tis, ge­ri­na at­min­tį ir kon­cent­ra­ci­ją, ma­ži­na ti­ki­my­bę su­si­rgti de­men­ci­ja ar Alz­hei­me­rio li­ga. Mu­zi­ka gy­do?

– Vie­na­reikš­miš­kai. Ko­dėl, pa­vyz­džiui, mo­čiu­tė ne­bep­ri­si­me­na anū­ko var­do, bet vis dar ga­li gro­ti for­te­pi­jo­nu? Nau­jau­sia moks­li­nin­kų in­for­ma­ci­ja ro­do, kad lė­ti­nės li­gos, to­kios kaip de­men­ci­ja, pir­miau­sia pa­vei­kia ki­tas sme­ge­nų da­lis, o ne ba­zi­nius bran­duo­lius ar sme­ge­nė­les, ku­rio­se sau­go­mi mo­to­ri­niai įgū­džiai, kaip, tar­kim, gro­ji­mas for­te­pi­jo­nu. Va­di­na­si, jau ga­li ne­ži­no­ti, ką ry­te laik­raš­ty­je per­skai­tei, ne­mo­kė­ti megz­ti­nio už­si­seg­ti, ga­li bū­ti su­tri­ku­si mo­to­ri­ka, bet vis dar mo­kė­si gro­ti for­te­pi­jo­nu.

Gro­ji­mas mu­zi­kos inst­ru­men­tu ga­li pri­lyg­ti vi­so kū­no mankš­tai. Pa­vyz­džiui, įro­dy­ta, kad dvi­ra­ti­nin­kai, ku­rie mi­na klau­sy­da­mie­si mu­zi­kos, su­nau­do­ja 7 pro­c. ma­žiau de­guo­nies. Tad tam tik­ra pra­sme mu­zi­ka yra do­pin­gas.

Pa­ga­liau tie, ku­rie tre­jus me­tus iki pil­na­me­tys­tės, kad ir su per­trau­ko­mis, yra gro­ję ko­kiais nors inst­ru­men­tais, ori­gi­na­liau, leng­viau ir kū­ry­biš­kiau spren­džia kas­die­nes gy­ve­ni­mo pro­ble­mas. Ko­dėl? Dėl to, kad neu­ro­nų jung­tys jun­gia­si įvai­riau, su­ku­ria­ma dau­giau al­ter­na­ty­vų, ir jie tai pri­tai­ko kas­die­ny­bė­je, gy­ve­ni­me. Ki­taip sa­kant, mu­zi­ka­vi­mas ug­do emo­ci­nį in­te­lek­tą.

Ko­dėl mu­zi­kuo­da­mi pa­ten­ka­me į srau­to bū­se­ną? Dėl to, kad dir­ba abi ran­kos, va­di­na­si, ir abu sme­ge­nų pus­ru­tu­liai, ir mes ne­ga­li­me gal­vo­ti apie nie­ką ki­tą.

Tad, ma­nau, tik­rai ver­ta sa­vo vai­kus mo­ky­ti ne tik pro­gra­muo­ti, bet ir mu­zi­kos.

– Pa­kal­bė­ki­me apie mei­lę. Anot jū­sų, mei­lė ga­li bū­ti la­bai skir­tin­ga: vy­rui, vai­kui, mu­zi­kai. Ku­ri mei­lė stip­riau­sia Ie­vos Dū­dai­tės gy­ve­ni­me?

– Ži­no­te, šiais me­tais tu­riu iš­si­kė­lusi tiks­lą su­ka­lib­ruo­ti sa­vo prio­ri­te­tų ska­lę. Iki šiol ma­no prio­ri­te­tų ska­lė­je svar­biau­sia bu­vo Ma­ri­ja, pa­skui – Ma­ri­jo­nas, tre­čio­je vie­to­je – for­te­pi­jo­nas ir vis­kas, kas su tuo su­si­ję, ir tik ket­vir­to­je vie­to­je – Ie­vu­tė. Šių me­tų ma­no tiks­las, kad svar­biau­sia tap­tų Ie­vu­tė, pa­skui – Ma­ri­jo­nas, ta­da – Ma­ri­ja ir tik ta­da – for­te­pi­jo­nas. To­dėl ir nu­spren­džiau dau­giau il­sė­tis, ras­ti lai­ko sau, my­lė­ti sa­ve. Ie­vu­tė tu­ri bū­ti man svar­biau­sia.

– Ar iš­kė­lu­si sa­ve į pir­mą vie­tą ne­si­jau­si­te kal­ta?

– Ži­no­ma, jau­siuo­si. Ma­to­te, mes la­bai my­li­me kar­je­ris­tus, bet re­tai pa­gal­vo­ja­me, kiek ma­ma per die­ną vis­ko iš­gy­ve­na ir koks tai di­džiu­lis dar­bas. Juk yra įro­dy­ta, kad vai­ko verks­mas ke­lias va­lan­das iš ei­lės iš­var­gi­na la­biau ne­gu vi­sa dar­bo die­na biu­re.

Ta­čiau vi­sos ma­mos: ir at­si­dė­ju­sios vien mo­ti­nys­tei, ir sky­ru­sios sa­vo gy­ve­ni­mą vien kar­je­rai, ir ban­dan­čios su­de­rin­ti mo­ti­nys­tę su kar­je­ra nuo­lat jau­čia­si dėl ko nors kal­tos, nes pa­sa­ky­da­mas kam nors „taip“, vi­sa­da kam nors pa­sa­kai „ne“. Vi­siš­kai ne­jaus­ti kal­tės jaus­mo, man at­ro­do, neį­ma­no­ma. Ta­čiau gal ir ne­rei­kia. Ką man ro­do kal­tės jaus­mas? Kad man la­bai rū­pi mo­ki­niai, duk­ra, vy­ras.

Kristinos Petrikonytės nuotr.

Vis dėl­to mei­lė sau, kad ir kaip man sun­ku tai pa­sa­ky­ti, tu­ri bū­ti svar­biau­sia. Lie­tu­vo­je mes, mo­te­rys, per am­žius am­ži­nuo­sius esa­me au­gin­tos, kad rei­kia rū­pin­tis ki­tais, pa­ken­tė­ti, nu­si­leis­ti. Ma­no ma­ma, ma­no mo­čiu­tė, ma­no drau­gės – vi­sur ap­link tai ma­tau. Mei­lė sau iki šiol bū­da­vo su­pran­ta­ma kaip ki­tų pa­mir­ši­mas: jei­gu my­li sa­ve, va­di­na­si, ap­lei­dai ap­lin­ką. Ko­dėl taip gal­vo­ja­me?

Juk rū­pi­nie­si sa­vi­mi ne tik dėl sa­vęs, bet ir dėl ap­lin­ki­nių. Rū­pi­nie­si sa­vi­mi, kad bū­tum ge­res­nė ma­ma, ge­res­nė žmo­na, ge­res­nė mo­ky­to­ja. Juk tik­rai lai­min­ga žmo­na – tai lai­min­ga šei­ma. Lai­min­ga pia­nis­tė yra ir lai­min­ga ma­ma. Tie­siog rū­pi­ni­ma­sis sa­vi­mi pa­da­ro ta­ve rū­pes­tin­ges­nę ki­tiems, ir tai yra nuo­sta­bu. Iš­lais­vi­nan­tis at­ra­di­mas.

Rū­pi­ni­ma­sis sa­vi­mi tu­ri tap­ti įpro­čiu, bet tai ke­lio­nė – 20–30 me­tų ki­taip gy­ve­nęs žmo­gus ne­ga­li per vie­ną die­ną vis­ko ap­vers­ti. Ta­vo die­not­var­kė­je tu­ri at­si­ras­ti tam tik­rų ri­tua­lų, ku­riuos nuo­la­tos kar­to­ji, tam tik­rų veiks­mų, ir ga­liau­siai tai in­teg­ruo­ja­si į ta­vo gy­ve­ni­mo bū­dą. Ta­da iš­lais­vė­ji. Tu nie­ko ne­pri­va­lai, esi pa­kan­ka­ma, esi ge­ra to­kia, ko­kia esi.