ILIUZIJŲ MEISTRUI SEKASI IR KORTŲ MAGIJA, IR MEILĖ

Iliuzionistas Rokas Bernatonis šiuo metu su artimaisiais keliauja po Jungtines Amerikos Valstijas. Kortų magijos gerbėjas, dviejų Guinnesso pasaulio rekordų savininkas neseniai dalyvavo garsiame „Penn & Teller“ iliuzionistų magijos šou Las Vegase. „Man su kolega teko garbė jį atidaryti“, – džiaugiasi 31 metų magas iš Lietuvos.

– Teko girdėti, kad, norint patekti į šį šou, reikia parodyti tokį triuką, kurio jo šeimininkai nesugebėtų perprasti. Kaip jums tai pavyko?

– Pennas ir Telleris – vieni garsiausių pasaulyje iliuzionistų, kurie turi ir savo televizijos laidą „Penn & Teller: Fool Us“. Tai magijos varžybų TV serialas, kuriame kiti magai atlieka triukus stebint amerikiečių magų ir komikų duetui. Kitaip sakant, iliuzionistai iš viso pasaulio bando juos apgauti.

2016 m. jau esu ten dalyvavęs, deja, tąkart šeimininkų apgauti nepavyko. Užtai visai neseniai, suvienijęs jėgas su kolega amerikiečiu Ricku Smithu Jr., magu iš Klivlando, pasiekiau savo tikslą. Apgavę Penną ir Tellerį iškovojome teisę pasirodyti jų šou Las Vegase, kurį šie magai rengia net keturis kartus per savaitę. Į magijos teatrą susirenka daugiau nei 1 000 jų talento gerbėjų, o kartais šou paįvairina svečiai, sugebėję juos apgauti. Balandžio 14-ąją tai buvome mes!

– Kokiu triuku pavyko nustebinti Penną ir Tellerį – iliuzionistus, patenkančius į pasaulio geriausiųjų magų dešimtuką?

– Norėjome kažko labai originalaus – to, ko dar nematė Amerika. Iš karto pagalvojau apie kortų mėtymą, nes patenku į geriausių pasaulyje kortų mėtytojų penketuką. Vienas man priklausantis Guinnesso pasaulio rekordas – aukščiausiai pasaulyje išmesta korta, o antras – daugiausia išmestų kortų viena ranka per minutę. Tačiau kaip iš kortų metimo padaryti triuką, kuris apgautų net du geriausius magus pasaulyje?

Žodžiu, sugalvojome piešti paveikslą mėtomomis kortomis. Magai galėjo išsirinkti piešinį. Mums teko atspėti jų norus ir mintis. Kaip mes tai padarėme? Nepykite, šito atskleisti tikrai negaliu.

Pareiga: kad ir kur keliautų, Rokas su savimi visada ima kortų kaladę ir mažiausiai dvi valandas per dieną skiria rankų miklumo treniruotėms. / R. Bernatonio asmeninio archyvo nuotr.

– Į Ameriką skridote ne vienas. Kartu vyko jūsų tėvai ir draugė Monika. Gal lošimų sostinėje po sėkmingo debiuto pas Penną ir Tellerį pabandėte sučiupti ir dar vieną laimės paukštę – išlošti milijoną viename iš daugybės Las Vegaso kazino?

– Lošėjas tikrai nesu, tačiau turiu tradiciją: kiekvieną kartą, kai čia atvykstu, leidžiu sau pralošti iki 50 dolerių. Tai tarsi auka šiam miestui (juokiasi). Esu azartiškas gyvenimui, įvairioms jo veikloms, bet tikrai ne lošimams ir ne dalykams, kurių negaliu pats kontroliuoti.

– Ar tiesa, kad laisvalaikiu iliuzionistas Rokas virsta detektyvu, kuris keliauja po pasaulį ir bando demaskuoti visokio plauko apgavikus. Kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė šis hobis?

– Prieš pusantrų metų buvau išvykęs atostogauti į Balį. Viename lietuvių vakarėlyje kažkas pasiskundė, kad, keičiant pinigus, jį apgavo. Nusprendžiau išsiaiškinti ir slapta kamera nufilmavau, kaip nesąžiningi pinigų keitėjai dalį keičiamų kupiūrų ranka tiesiog nustumia po stalu.

Kai tą vaizdo įrašą įkėliau į internetą, jis surinko apie 60 mln. peržiūrų. Supratau, kad žmones tai domina. Nusprendžiau ir toliau juos edukuoti. Įsigijau profesionalesnės slaptos įrangos, nes iš pradžių viską filmavau tiesiog telefonu, atsisiuntęs į jį specialią mobiliąją programą. Nežinau, kiek tas žaidimas tęsis: neturiu kažkokių išankstinių planų išgaudyti viso pasaulio sukčių, tačiau kol kas man tai įdomu.

Kai Romoje man pasisekė demaskuoti dailininkus apgavikus, kurie pardavinėjo netikrus paveikslus, gandas pasiekė net vietinę žiniasklaidą – atsidūriau laikraščio puslapiuose.

– Kas Romos gatvėse sukėlė jums įtarimą?

– Pastebėjau, kad ten labai daug vienodų paveikslų, kuriuos neva gyvai piešia gatvės dailininkai. Kalbantis su jais neapleido jausmas, kad kažkas čia ne taip. Jie buvo atgrasūs, nesileido į kalbas. Įsigijau vieną jų darbą ir čia pat apliejau vandeniu, norėdamas pažiūrėti, ar dažai nusiplaus. Kai taip neatsitiko, supratau, kad paveikslėlis buvo tiesiog atspausdintas, o sukčiai ant jo vedžiojo ranka ir vaidino, kad tapo gyvai.

Triumfas: saldi šlovės akimirka TV laidoje „Penn & Teller: Fool Us“ – paveikslas iš mėtomų kortų. Su kolega magu Ricku Smithu Jr. ir šou vedėja Alyson Hannigan. / G. Blade nuotr.

– Tapote apgavikų medžiotoju. Ar nebijote? Juk Italijoje buvote ne juokais išsigandęs?

– Taip, italų sukčiai, kurie maustė žmones su stiklinėmis ir kauliukais, pasitaikė gana agresyvūs. Dar turiu nepaviešintos medžiagos iš Tailando, bet tajai – ramūs žmonės. Jie meluoja, bet su šypsena. Ne veltui tas kraštas vadinamas 1 000 šypsenų šalimi.

Tarkim, atvažiuoji prie šventyklos, o ten tavęs laukia sukčiai, kurie rimtais veidais aiškina, kad ši šventykla uždaryta, bet jie tave gali nuvežti prie kitos – dar geresnės, gražesnės. Kas už to pažado slypi? Ogi pakeliui į šventyklą jie tave vežioja po deimantų parduotuves, bandydami netikrus prastumti už gryną pinigą.

Vieną dieną aš tiesiog apsimečiau pačiu naiviausiu pasaulyje turistu ir beveik septynias valandas leidausi jų vedžiojamas už nosies. Netrukus filmuotą medžiagą parodysiu socialiniuose tinkluose.

– Ko gero, greitai išgarsėsite ir kaip detektyvas. Išties magija primena detektyvą. Kada supratote, kad jums tai rūpi?

– Kai buvau vaikas, svajojau būti policininku. Iš tiesų man labiau patiko ne pats darbas, bet tie gražūs automobiliai, kuriuos filmuose jie vairuodavo – tokius amerikietiškus, kampuotus. Kai supratau, kad tokį pat automobilį galima vairuoti ir nebūnant policininku, atsirado kitų svajonių.

Nuo 21 metų gyvenu vien tik iš magijos meno ir nė karto nebuvau pritrūkęs veiklų ar renginių. Pagrindinis mano tikslas – kad žmonės pamatytų magiją gyvai.

Kai buvau dvylikos, senelio draugas parodė vieną magijos triuką, kuris mane labai sužavėjo. Tuomet ilgai jį įkalbinėjau, kad išduotų paslaptį, kaip viską padaryti. Neišlaikė – papasakojo. Tuomet išmokau jo triuką ir ėmiau jį rodyti namiškiams, kaimynams, kiemo draugams. Kai visi tą mano triuką jau mokėjo atmintinai, teko ieškoti naujų. Naršydamas internete aptikau iliuzionisto Arvydo Stonio būrelį, kurį jis turėjo vesti vadinamuose „Moksliukuose“ (dabar – Vilniaus moksleivių kūrybos ir mokymo centras). Tačiau grupė nesusirinko.

Išdrįsau parašyti Arvydui, kad labai norėčiau pas jį mokytis magijos. Arvydas pakvietė mane į savo namus, paprašė parodyti, ką moku. Egzaminą išlaikiau ir patekau tarp mažos grupelės laimingųjų, kurie kiekvieną šeštadienį pas magą namuose lukšteno magijos pasaulio paslaptis.

Nuo tada, jei kas paklausdavo, kuo būsiu užaugęs, jau žinojau tikslų atsakymą. Vis dėlto turėjo praeiti beveik dešimtmetis, kol ėmiau rengti pirmus pasirodymus. Iki tol uoliai, ramiai mokiausi.

– Tai keli iš jūsų, stoniukų, kurie anuomet lankė elitinį magų būrelį, šiandien yra iliuzijos meistrai?

– Aš ir Rolanda Sabaliauskaitė. Ji šiuo metu su savo draugu italu Marco Zoppi rengia didžiulius pasirodymus ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje. Tikiuosi, greitai ir mūsų tautiečiai pamatys, kokią pasaulinio lygio iliuzionistę turi Lietuva.

– Nustebinote: nesu girdėjusi apie moteris iliuzionistes...

– Šiais laikais iliuzijos menas sparčiai populiarėja ir tarp moterų. Savo profesinėje bendruomenėje turiu net keletą iliuzionisčių moterų.

– Kas svarbiausia iliuzionisto darbe?

– Pirštai, akys, burna, ypač – liežuvis. Jis mūsų darbe gal net svarbiausias. Nes yra iliuzionistų, kurie neturi rankų. Praėjusį rudenį Niujorke susipažinau su iliuzionistu, kuris yra visiškai aklas. Tačiau kurčnebylių magų dar nesutikau. Todėl ir sakau, kad svarbiausia iliuzionisto kūno dalis yra liežuvis.

Pagaliau: Rokui pavyko patekti į Penno ir Tellerio šou Las Vegase ne kaip žiūrovui, bet kaip dalyviui. / G. Blade nuotr.

– Gal esate jį, kaip svarbiausią savo darbo įrankį, apsidraudęs?

– Iš tiesų tuo domėjausi, tačiau Lietuvoje negalima drausti atskirų kūno dalių. Be to, tfu tfu tfu, dar neturėjau ir jokios rimtos traumos – nei liežuvio (juokiasi), nei pirštų. Labai saugausi. Nors... meluoju – visai nesisaugau: važinėju Tailande motoroleriu, plaukioju banglente, laipioju po kalnus – žodžiu, mėgstu gyventi aistringai!

– Dar neseniai jūsų vardas Lietuvoje nebuvo labai žinomas. Kaip manote, kodėl?

– Gal tiesiog kažkur prasilenkėme? (Šypsosi.) Didžiąją laiko dalį gyvenu Lietuvoje, vedu renginius. Prieš porą metų netgi vaidenausi televizijoje, projekte „Aš matau tavo balsą“, kurio esmė buvo išsiaiškinti, ar studijoje padainavęs asmuo iš tiesų puikiai moka valdyti balsą, ar, atvirkščiai, yra visiškas scenos naujokas.

Galbūt nesu taip gerai žinomas kaip Merūnas Vitulskis, bet jau nuo 21 metų gyvenu vien tik iš magijos meno ir nė karto nebuvau pritrūkęs veiklų ar renginių. Pagrindinis mano tikslas – kad žmonės pamatytų magiją gyvai. Ir ją pamiltų. Nes matyti ją gyvai – pats didžiausias malonumas.

Išsipildė: prie savo vaikystės svajonės – kampuoto automobilio. / G. Blade nuotr.

– Kokia jūsų įprasta diena, kai nėra pasirodymų?

– Šiuo metu gyvenu Vilniuje (gimiau ir augau Lentvaryje), čia turiu savo studiją, į kurią kasryt važiuoju. Ten repetuoju, ieškau naujų triukų, filmuoju, montuoju medžiagą socialiniams tinklams ir kt.

Nelabai mėgstami darbai yra prie kompiuterio – atsakymai į elektroninius laiškus, skambučiai, užsakymų derinimas, renginių planavimas. Tam tikrose srityse turiu savo agentų, kurie ieško man darbų, tarkim, kruiziniuose laivuose arba Amerikos teatruose. Tačiau iš esmės aš pats esu ir vadybininkas, ir atlikėjas.

Tris ar keturis kartus per savaitę sportuoju. Labai mėgstu nuvažiuoti į sporto salę dar prieš kamščius sostinėje – apie 7 ryto. Jei nepavyksta – tuomet vėlai vakare prieš miegą, apie 23 val.

Po darbo mėgstu pasivaikščioti prie upės. Gyvenu prie pat jos. Būna, pasileidžiu per ausines kokią tinklalaidę, klausausi ir vaikštinėju sau.

Su drauge Monika labai mėgstame keliauti. Šiuo metu kaip tik dėliojamės, kaip į vieną vasarą viską sutalpinti: ir darbus, ir norimas keliones, ir draugus su stalo žaidimais, kuriuos labai mėgstame. Žodžiu, viską viską! Nes noriu gyventi visavertiškai.

– Girdžiu kažkokią įtartiną gaidelę jūsų balse...

– Kai pradėjau rengti pasirodymus kruiziniuose laivuose, susipažinau su daugybe vyresnio amžiaus žmonių, kurių dauguma neturėjo šeimos. Jie man sakydavo, kokie vieniši jaučiasi net ir keliaudami aplink pasaulį, matydami nuostabius miestus, gamtos ir architektūros šedevrus. Kas iš to grožio, sakydavo jie, jei nėra su kuo apie tai pasikalbėti.

Smagu keliauti vienam, kai esi jaunas, o po 20, 30 metų? Supratau, kad, norint neatsidurti jų vietoje, reikia labai daug investuoti į santykius, į norą turėti šeimą.

R. Bernatonio asmeninio archyvo nuotr.

– Gal merginoms jūs atrodote nerimtas: na, suprask, apsuks galvą, užkalbės dantis, o pats dings kaip tas triušis mago skrybėlėje.

– Kartais jos taip sako, bet turbūt labiau juokaudamos. Aš mėgstu sakyti, kad magija yra pati sąžiningiausia veiklos sritis. Nes jei iliuzionistas sako: „Žiūrove, stebėk, aš tuoj tave apgausiu!“, tai jis taip ir padaro, be jokios apgaulės (juokiasi).

– Kaip jūsų programoje atsiranda naujų triukų – juos kuriate, perkate, o gal dalijatės su kolegomis?

– Viskas, ką išvardijote, yra tiesa. Ir perku, ir mainausi, ir pats kuriu naujus.

– Ar galėtumėte įvardyti didžiausią sumą, kurią sumokėjote už geidžiamą triuką?

– Pakoreguosiu jūsų klausimą: kiek laiko ir pinigų esu daugiausia investavęs į vieno triuko kūrimą? Na, tarp 10–15 tūkst. eurų.

– Neseniai išleidote vardines kortas „Pelican”, kurios užsienyje susilaukė didelio susidomėjimo. Paprotinkite, ar iliuzionistui turėti savo vardines kortas yra prestižo reikalas? Panašiai kaip muzikos atlikėjui išleisti vinilinę plokštelę ar drabužių dizaineriui – vardinius kvepalus?

– Klausiate, ar tai lygis? Taip, tai lygis (juokiasi). Neseniai viešėjau Abu Dabyje kolegos iliuzionisto DMC pasirodyme. Po programos nuėjau jo pasveikinti ir padovanojau jam savo kortas. Magas buvo labai laimingas, nes žinojo, kiek laiko trunka tokias padaryti.

Taip, magui turėti vardines kortas iš tiesų yra prestižo reikalas. Kitas malonus dalykas – kad jas perka. Maniau, „Pelican“ bus skirtos daugiau kolekcininkams, iliuzijos gerbėjams, o pasirodo, kad jos rūpi ir paprastiems žmonėms. Ir lietuviams.

– Tikrai žinote posakį: kam sekasi lošti kortomis, nesiseka meilė. Jums priklauso du Guinnesso pasaulio rekordai su kortomis, taigi?

– Šiuo metu man puikiai sekasi ir meilė, ir kortų triukai. Lygiai po metų, panašiu metu dalyvausiu viename televizijos projekte Amerikoje. Mano triukus turėtų pamatyti ir apie juos sužinoti visas pasaulis. Tai pati karščiausia mano svajonė.