– Kas Jus labiausiai sužavėjo „Didžiojo chorų mūšio“ koncepcijoje, kai sužinojote, kad būsite viena iš šio projekto generolų?
– Tiesiog stebuklinga, kai visiškai skirtingi žmonės gyvena viena idėja ir veikia kartu. Dievaži, tame yra kažkas švento.
– Kas sunkiausia, vertinant chorų pasirodymus? Kokiais asmeniniais vertinimo kriterijais vadovaujatės?
– Sunkiausia čia tik viena – dar projektui neprasidėjus, iš anksto turiu susitaikyti su tuo, kad nesvarbu, ką ir kaip vertinsiu, vis tiek kam nors liksiu neteisi. Dauguma žmonių teisingu ir objektyviu vertinimu laiko tik sau palankų, o jeigu jis toks nėra, vadinasi, – neteisingas. Tai netiesa.
Vertindama chorų pasirodymus neieškau jokių atskirų elementų, bet ieškau visumos, idėjos, originalumo, tikrumo. „Didysis chorų mūšis“ yra televizijos šou, o ne stojamieji egzaminai į aukštąją muzikos mokyklą, todėl čia turi prasmę visuma, emocija.
Man svarbu, kaip chorai išnaudoja savo turimą dėmesio ir eterio laiką.
– Ar sunku išlikti griežtai komisijoje, ypač kai jaučiate ypatingą ryšį su konkrečia daina ar atlikėju?
– Nėra didesnio pasiekimo nei atlikėjo sugebėjimas įtraukti žiūrovą į pasirodymą emociškai. Tai aukščiausia siekiamybė, o ne priežastis griežtumui.
– Ko tikitės iš likusių šio šou etapų? Ar jau turite savo favoritą?
– Turiu, ir ne vieną. Tačiau nesakysiu. Man labai graži jų kova. To ir tikiuosi – dar daugiau išradingumo ir emocijų, aistros ir kūrybinio adrenalino.
– Jūs ne tik vertinate kitus, bet ir pati aktyviai koncertuojate. Ar dalyvavimas „Didžiajame chorų mūšyje“ turi įtakos Jūsų pačios kūrybai?
– Kaip galėtų? Jis tiesiog kiekvieną kartą primena, kokia dovana yra turėti galimybę savo kūryba dalytis su gyva auditorija, taip pat, kad tai labai sunkus kelias, kuriame nėra nieko savaime suprantamo.
– Ar šiuo metu gimsta naujų dainų? Jei taip, kokia tematika Jums artimiausia – meilė, brandos patirtys, vidinės transformacijos?
– Neseniai išleidau naują albumą. Jau dėliodama dainų eiliškumą supratau, kad jis yra apie asmeninę atsakomybę. Negalvojau, kad tyčia rašau apie tai. Juk negali iš anksto sugalvoti – protas kūryboje dalyvauja mažiausiai. Tai labiau nuojautų, ikikalbinės erdvės, pasąmonės sfera, o prasmė atsiranda vėliau. Todėl ir sakau: be atvirumo tai neįmanoma. Kalbi apie tai, kas jaudina. Jeigu jaudina mane, jaudins ir klausytoją, nes mes visi labai panašūs.
– Jūsų kūryboje daug emocinio atvirumo. Ar bėgant metams tapo lengviau ar sunkiau reikšti mintis, emocijas per muziką?
– Kūryboje nėra tokių kategorijų kaip sunkiau ar lengviau. Nėra jokio atskaitos taško. Yra nuolatinė kaita, judėjimas, o dainos – tai užfiksuoti besikeičiančio gyvenimo įspūdžiai.
– Kiek Jūsų asmeninis gyvenimas atsispindi tekstuose, o gal sąmoningai brėžiate ribas?
– Visas gyvenimas yra asmeninis, nors suprantu, ko klausiate. Kūryba be atvirumo neturi jokios prasmės. Todėl ribas aš brėžiu tik realybėje. Dainose galima viskas.
– Ką šiandien Jums reiškia scena – ar tai vis dar adrenalinas, ar jau labiau dialogas su klausytoju?
– Viskas kartu. Dar ir atsakomybė.
– Ar turite svajonių koncertą – vietą, formatą, kurį dar norėtumėte įgyvendinti?
– Noriu tokio koncerto, kurį organizuojant neribotų jokios „exelio“ lentelės. Kad galėčiau pasikviesti tiek muzikantų, kiek noriu, kad visi kartu patirtume visą mano muzikos potencialą. Noriu to. Vadinasi, bus.
– Minėjote, kad kiekvienam koncertui ruošiatės iš naujo. Ne tik dainuojate, bet ir bendraujate su publika. Ar tai primena teatrą?
– Ne tik primena. Tai yra tas pats, nes scenoje nėra nieko atskirai. Nėra atskirai bendravimo, dainavimo, režisūros sprendimų ar judėjimo – viskas yra vienis. Bendras, nuoseklus vyksmas, kuriame susikuria koncertas kaip atskiras vienetas. Kviečiu žiūrovus į savo pasaulį ir dalijuosi juo. Dosniai, negailėdama ir nebijodama rizikuoti, būdama visiškai atvira. Atvirumas visada rizika, bet be jo nebus jokio pokyčio, vadinasi, ir prasmės gaišinti žmonių laiką.
– Kuo ypatingas Jūsų penktasis albumas?
– Mano penktasis albumas „Nusuk objektyvą“ išleistas pernai lapkritį ir buvo nominuotas M.A.M.A. apdovanojimui. Tai jis jau tuo ypatingas. Išgirstas ir priimtas. Didžiuojuosi juo! Atviras, sudėtingas ir labai muzikalus albumas. Rekomenduoju ir kviečiu aplankyti šio albumo pristatymo koncertus visoje Lietuvoje per mano pavasarinį turą – kovą ir balandį. Lauksiu!
– Neseniai šventėte gimtadienį. 45-eri – gražus, brandos kupinas skaičius. Kaip jaučiatės šiame gyvenimo etape? Viename savo interviu minėjote, kad be sporto jau niekaip… O be ko dar niekaip?
– Be įgūdžio sakyti – ne! Jaučiuosi kur kas geriau nei 40-ies, lyg įveikusi kokį nors slenkstį. Jaučiuosi kur kas laisvesnė ir tvirtesnė, pažįstanti save ir neblogai susidraugavusi su savuoju „aš“. Sportas – būtinybė, kaip ir visi kiti dėmesio sau būdai.
Kūryba be atvirumo neturi jokios prasmės. Todėl ribas aš brėžiu tik realybėje. Dainose galima viskas.
– Ar su metais atsirado daugiau ramybės, o gal priešingai – daugiau noro ir drąsos ką nors daryti, imtis naujų dalykų, rizikuoti?
– Šiame gyvenime galima viskas, nes mes rizikuojame, tik apmaudu nepabandžius. Vienintelė rizika – nesuspėti! Todėl jei ko nors iš tiesų trokštate – tiesiog darykite tai dabar. Bijodami, nemokėdami, neapsisaugodami – visi žinojimai ateis pakeliui. Taip veikia gyvenimas. Labai norėčiau, kad mano vaikai tai suvoktų anksčiau, nei suvokiau šią tiesą aš.
– Ką šiandien supratote apie save, ko būdama 30-ies dar nežinojote?
– Mes atsakingi asmeniškai už viską, kas mūsų gyvenime vyksta.
Nėra didesnio pasiekimo nei atlikėjo sugebėjimas įtraukti žiūrovą į pasirodymą emociškai. Tai aukščiausia siekiamybė, o ne priežastis griežtumui.
– Ko palinkėtumėte visiems projekte dar likusiems chorams, jų dalyviams, žiūrovams?
– Chorams linkiu nesuvienodėti, ieškoti savo unikalaus veido ir jokiu būdu nepataikauti publikai, o žiūrovams – tų malonių šiurpuliukų klausant, stebint, palaikant, balsuojant.
Projekto naujienos
„Didįjį chorų mūšį“ paliko Marijampolės „Rožinis“ choras
Žiūrimiausias Lietuvoje televizijos šou „Didysis chorų mūšis“ šį sekmadienį per LNK kaustė visų dėmesį – vyko išlikimo kova. Visi penki chorai stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau vienas jų kitą sekmadienį jau nepasirodys.
Kartu su legendiniais projekto generolais Inga Jankauskaite ir Vytautu Lukočiumi šį vakarą chorus vertino ir kviestinė generolė – išskirtinė atlikėja Evgenya Redko.
Vienas mūšis vyksta du sekmadienius iš eilės – tuomet sumuojami generolų balai ir žiūrovų balsai. Susumavus dviejų sekmadienių rezultatus paaiškėjo generolų favoritai: maksimalų balų skaičių – net 60 – surinko Kauno „Rubininis“ choras. 59 balus pelnė Alytaus „Žaliasis“ choras. Klaipėdos „Mėlynasis“ ir Panevėžio „Purpurinis“ chorai gavo po 56 balus. Mažiausiai generolų palankumo sulaukė Marijampolės „Rožinis“ choras, surinkęs 53 balus.
Žiūrovai daugiausia balsų skyrė Klaipėdos „Mėlynajam“ chorui, o mažiausiai žiūrovų balsų surinko Kauno „Rubininis“ choras.
Susumavus generolų komisijos ir žiūrovų balsus, pirmą vietą užėmė Panevėžio „Purpurinis“ choras, pelnęs Auksinį tašką, kurį panaudos kitame etape.
Paskutinėje lentelės vietoje liko Marijampolės „Rožinis“ choras, vadovaujamas kapitonės Paulinos Paukštaitytės. Marijampoliečiai, deja, kovos nebetęs. Surinkę mažiausiai balų jie paliko projektą.
Ankstesnėse laidose projektą jau teko palikti Vilniaus „Baltajam“ chorui su kapitone Atlanta, Šiaulių „Geltonajam“ chorui, vadovaujamam Jurgio Brūzgos ir Kėdainių „Oranžiniam“ chorui, vadovaujam Manto Jankavičiaus.
Jau šį sekmadienį žiūrovai išvys naujausius Kauno, Klaipėdos, Alytaus ir Panevėžio chorų pasirodymus. Jų tikslas – garsinti savo miestą ir parvežti pagrindinį superprizą į savo bendruomenę.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Naujausi komentarai