– Žolės pjovimą ir savo želdynų priežiūrą vadinate puikia meditacija. Net šmaikštų posakį savo mėgstamai veiklai pritaikėte: jei nori būti laimingas metus – vesk, jei nori būti laimingas visą gyvenimą – augink sodą. Tai šis nedidelis 2 a žemės plotelis ir yra jūsų sodas?

– O kodėl gi ne?! Nors nedidelis (mūsų namas stovi 4,5 a žemės sklype), bet man jis be galo svarbus. Ne sykį esu girdėjęs ir iš kitų žmonių, kad mano sklypo žolynai – kaip parodiniai. Stengiuosi tą lygį išlaikyti. Beje, keletą metų kovojau su kurmiais, kurie rausė veją. Šįmet jų nėra, bet atsirado šliužų. Dabar suku galvą, kaip susidoroti su jais.

Iš tiesų tai mano dešinioji ranka – robotas. Jis čia žolę prižiūri, o aš tik kraštus, patvorius, tujas apeinu. Nupjaunu žolę ir už namo tvoros, nes kai laukų augalai į namus pradeda brautis, darosi nebesmagu. Mūsų rajonas dar tik kuriasi, kaimynų – nedaug, tai niekas kitas nepasirūpins, kad už tvoros būtų gražu.

– Prasideda vasaros atostogos. Ar jums, trijų vaikų tėčiui, šis laikotarpis – daugiau galvos skausmas ar džiaugsmas?

– Šiuo klausimu esame išskirtinai laimingi, nes mūsų vyresnieji vaikai turi po tris močiutes ir po tris senelius. Šiuo metu jie –Turkijoje. Kai grįš, išsyk sudarysime grafiką, kas, kada ir pas ką. Kol visus senelius aplankys, palepins anūkus dėmesiu, tai ir vasara prabėgs. (Juokiasi.)

Ypatinga: „Užteko kartą ją pamatyti ir supratau, kad be to žmogaus gyventi negalėsiu“, – savo gyvenimo karaliene žmoną Gražiną vadina J. Butnorius. / J. Butnoriaus asmeninio archyvo nuotr.

– Vyresnieji – dvylikos Karolina ir dešimties Matas – atiteko jums kaip kraitis drauge su mylima moterimi Gražina. Puspenktų Agota – bendras vaikas. Taigi esate daugiavaikis tėvas. Įdomu, kaip sekasi tvarkytis su tomis garbingomis pareigomis?

– Visaip būna. Jei labai atvirai – mažai mes vaikus matome, nes abu su žmona turime potraukį darboholizmui. Gražina vadovauja dviem grožio salonams, aš, be koncertų, dar turiu statybų verslą. Trečias darbas – vaikai, kuriuos reikia nuvežti į būrelius, parsivežti, valgyti padaryti, dar pabendrauti… Žodžiu, dirbame keliais frontais.

Ar spėjame? Nelabai. Turiu pripažinti, kad kartais jie per savo tėvų darbus kenčia. Gal todėl šių laikų vaikai yra kitokie? Seniau tėvai daugiau laiko su savo vaikais praleisdavo. Dabar mūsiškiai kalba, kad norėtų dažniau su mumis būti. Išvados? Tai girdėdamas bandai ką nors daryti, keisti, bet supranti, kad būti gerais tėvais mūsų niekas nemokė.

Namai yra moters teritorija. Ji yra namų židinio kurstytoja. Todėl aš, kiek man pavyksta, stengiuosi negesinti tos liepsnos ir jai netrukdyti.

– Patys vaikai – geriausi mokytojai. Nemanote?

– Tikrai. Iš jų elgesio geriausiai matyti, ką kada nors esi ne taip padaręs. Atgarsiai pareina. Turbūt gyvename ir mokomės. Kiekvieną dieną jie duoda mums po pamoką.

– Ir kaip sekasi mokytis? Ar daug dvejetų tėvystės pažymių knygelėje turite?

– Turiu dvejetų, bet turiu ir dešimtukų! Labai stebėčiausi, jei atrasčiau tokių tėvų, kurie tų dvejetų neturi. Tobulų nėra, o juo labiau mūsų šeimoje, kur visi – be proto emocionalūs, charizmatiški. Žodžiu, visi – asmenybės! Todėl natūralu, kad mūsų namuose dažnai įsiplieskia ugnis.

– Itališka šeimynėlė? O kaip gesinate šeimos gaisrus?

– Paprastai. Išsiskirstome visi po savo kambarius, pabūname ramiai, atvėstame, o tuomet jau šnekamės. Labai teisingai pastebėjote apie itališką šeimą. Čia tikrai apie mus – visi temperamentingi, charakteringi ir visi su savo taisyklėmis.

Talentai: Motinos dienai Juozas su vaikais įrašė bendrą dainą „Mamai“. / J. Butnoriaus asmeninio archyvo nuotr.

– Tai, kilus ginčui, kuris pirmas iš jūsų penkių paprastai iškelia baltą vėliavą ir ištaria paliaubų žodžius?

– Turbūt aš. Nes, kaip menininkas, labai mėgstu harmoniją. Reikia jos namuose, kad galėčiau ramus išvažiuoti į koncertą ar dirbti kitus darbus. Pasakysiu atvirai: nemėgstu barnių. Stengiuosi jų išvengti visais įmanomais būdais. Aišku, ne visada pavyksta. Tačiau jei iš namų išvykstu susinervinęs, tai ir scenoje jaučiuosi kaip nesavas. O juk turiu vaidinti, kad viskas gerai, šypsotis, atiduoti žmonėms viską, ką turiu geriausia, – juk dėl to jie atėjo į mano koncertą.

– Menininkas ir buitis – du nesuderinami dalykai, o gal klaidingas stereotipas? Juk jūs, pavyzdžiui, turite statybų įmonę…

– Manau, kad tai stereotipas. Bent man labai patinka namuose krapštytis. Mano tėtis, broliai – visi susiję su statybomis. Man fizinis darbas – kaip įsižeminimas. Kitaip sakant, jis yra mano žaibolaidis. Kai per daug aukštai pakylu, padeda nusileisti ant žemės. Ant scenos esu 28 metus. Natūralu, kad būna akimirkų, kai nebesinori koncertuoti, nes rutina pabosta. Tuomet fizinis darbas statybų įmonėje padeda suprasti, kad šou pasaulis – puikus ir lengvas, o dar – geros pajamos. Ir kad turi džiaugtis turėdamas tokią galimybę.

– Jei kas nors namuose sugedo – kviečiate meistrą ar bandote vaidinti Jurgelį meistrelį pats?

– Visada pirmiausiai pabandau pats. Jei pasirodo per sudėtinga, tuomet kviečiu meistrą. Pamenu, kai tik pradėjau draugauti su Gražina, įsikėlėme į butą ir man reikėjo pakabinti paprastą lubinį šviestuvą. Žinokite, pusę nakties nemiegojau galvodamas, kaip tai padaryti. Dabar turiu įmonę, kurios darbuotojai kabina įtempiamas lubas, ir šitą darbą aš galiu atlikti užsimerkęs (juokiasi).

– Cituoju jautrią žinutę, kuria pasidalijote socialiniuose tinkluose gegužės 10-ąją, jūsų su Gražina vestuvių metinių dieną: „6! Tiek metų mes mokomės gyventi kaip šeima. Gal ne visada išeina, gal ne visada viskas vyksta taip, kaip norėtume. Žinau tik tiek, kad pamokų dar bus ir mes kartu jas išmoksime, tobulėsime ir augsime.“ Kaip supratote, kad Gražina, kaip rašote, – jūsų gyvenimo karalienė?

– Nežinau. Kai ją pamačiau, buvo kažkoks „cinkt“. Tai įvyko viename restorane prie Klaipėdos. Mes su „Patruliais“ turėjome ten koncertuoti. Užteko kartą ją pamatyti ir supratau, kad be to žmogaus gyventi negalėsiu. Juk kiekvienas turime susikūrę mintyse vaizdinį, savo moters idealą, t. y. kokios išorės, kokių vidinių savybių norėtume.

Man labai padėjo mamos žodžiai, kai klausiau, kaip žinoti, ar meilė tikra. Ji sakė: „Žinok, sūnau, kas bus žadėta, tas bus kaip ant delno padėta.“ Tie žodžiai mano galvoje tūnojo, todėl aš nieko kaip nors specialiai neieškojau, tuo labiau kad prieš susipažindamas su Gražina buvau ką tik išsiskyręs su buvusia drauge. Išsiskyriau penktadienį, o Gražiną pamačiau antradienį. Gerai pamenu, kaip mintyse sau pasakiau: va, dabar tai pagyvensiu vyriškai – jokių santykių, jokių įsipareigojimų, tik draugai ir vakarėliai! Prisikalbėjau. Leidau sau pagyventi lygiai tris dienas.

Puokštė: „Visi temperamentingi, charakteringi ir visi su savo taisyklėmis“, – su meile apie šeimą atsiliepia J. Butnorius. / J. Butnoriaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbant liaudiškai, atitiko kirvis kotą?

– Visiškai. Mes su Gražina propaguojame tas pačias vertybes. Net mūsų elgesys daugeliu atvejų būna panašus. Tarkim, reikia kokio nors drabužio. Įeiname į parduotuvę, pamatome, nusiperkame. Be jokių didelių ieškojimų.

– Vis tik neslepiate, kad per šešerius bendro gyvenimo metus visko būta: ir pykčių, ir barnių. Nori gyventi kartu – turi taikytis. Kokias pamokas per tuos metus išmokote?

– Pirmoji pamoka – nekeisti kito, tik save. Dar? Jei moteris klysta, vadinasi, vyrui reikia jos atsiprašyti (kvatojasi), nes moteris visada teisi. Namai yra moters teritorija. Ji juos kuria, ji yra namų židinio kurstytoja. Todėl aš, kiek man pavyksta, stengiuosi negesinti tos liepsnos ir jai netrukdyti.

– Kai sutikote Gražiną, jos sūnui Matui buvo dveji su puse, Karolinai – beveik penkeri. Ar nebijojote, kad kada nors, kilus konfliktui, jie gali leptelėti: „Tu man ne tėvas, todėl neaiškink, kaip turiu elgtis!“

– Bijojau. Šia tema buvo visokių minčių. Ir jūsų minėtą situaciją esu patyręs. Neslėpsiu – buvo skaudoka. Tačiau aš nėriau į santykius stačia galva ir nė negalvojau, kas bus, jeigu bus. Jei jau pačioje pradžioje būčiau pradėjęs ieškoti kliūčių, tikrai jų būčiau radęs, o tuomet – išsigandęs ir pabėgęs. Pasakiau sau: širdžiai neįsakysi, visų iššūkių 100 proc. neišspręsi. Nusprendžiau eiti į priekį ir mėginti su jais tvarkytis.

Kol dar buvo maži, vaikai labai pešdavosi tarpusavyje. Net į kampus tekdavo pastatyti, užduočių prigalvoti, kad nusiramintų. Drausminame juos įvairiai. Priklausomai nuo situacijos. Juk jie – vaikai ir kiekvieną kartą matuosis, kiek gali tėvus už nosies vedžioti, tikrinti jų kantrybės ribas.

Kuris iš mūsų griežtesnis? Net nežinau. Abu būname ir griežti, ir atlaidūs. Aš tiesiog privalau būti griežtas, nustatyti ribas, nes kitaip tokioje šeimoje, kaip mūsų, kur visi asmenybės, būtų visiška netvarka.

Draugų vaikams užtenka pasakyti: „Eikite miegoti“ ir jie klauso. Mūsiškiai nuo pat pirmų bendro gyvenimo dienų neidavo miegoti tol, kol mes patys neatsiguldavome. Tai buvome priversti bent jau per mokslo metus (laikomės šio įpročio iki dabar) eiti į lovą 21 val. Vien tam, kad ir jie atsigultų.

– Iš tiesų turėtumėte jiems padėkoti už sveiką miegą. Medikai sako, kad, atsigulęs 21–22 val., rytą kelsiesi pailsėjęs ir žvalus.

– Tikrai. Tas įprotis neblogas. Devintą atsigulęs, jei nėra koncerto, aš jau penktą valandą keliuosi, o šeštą būnu sporto salėje.

– Minėjote, kad tėvai jums suteikė puikius dorovinius ir moralinius pagrindus. Kas jums su Gražina yra svarbiausia auklėjant savo vaikus? Ar naudojatės vyresniųjų patarimais?

– Be abejo. Štai, matote, ir žmoną, nors netiesiogiai, bet mama padėjo išsirinkti.

Kas svarbiausia auklėjant vaikus? Anot citatos iš vieno filmo, pasaulyje yra tik dviejų tipų žmonės – geri, kurie daro gerus darbus, ir blogi, kurie daro blogus darbus. Tad mums su Gražina svarbiausia, kad jie užaugtų geri žmonės. Plaukimas prieš srovę – tebūnie, bet norime, kad jis būtų teisingas. Ką aš dabar jums sakau – ne visada ir pats darau, bet svarbiausia, kad žmogaus viduje būtų supratimas, kas gera ir kas bloga.

– Mamos dienai su vaikais įrašėte bendrą dainą „Mamai“. Ar iki šio gražaus projekto jie rodė norą dainuoti?

– Vyriausia dukra Karolina turi beprotiškai fantastišką balsą. Kai ji namuose dainuoja, galėčiau klausytis valandų valandas. Ji turi didelį talentą, bet kol kas neturi didelės sceninės traukos. Tikiuosi, praėjus paauglystei, viskas pasikeis.

Mažoji Agota – visų galų meistrė. Ji nori šokti, o dabar – dar ir dainuoti. Įsivaizduokite, jai dar nėra penkerių, o šįmet jau lankė du šokių būrelius ir gimnastiką – šešis užsiėmimus per savaitę. Tiek lankydama, ji dar užsimanė dainuoti. Paprotinau, kad šiais metais – dar ne, o kitais bandysime.

Sūnus? Jis sportininkas. Rūpi technika, motociklai. Mokslo metais lankė motobolo būrelį.

– Išduokite paslaptį, kokio kito Butnorių šeimos jungtinio projekto artimiausiu metu galime tikėtis?

– Atostogų. Norime gerai praleisti vasarą ir paatostogauti.

– Tačiau, kiek žinau, pramogų pasaulio žmonės vasarą atostogoms neturi laiko. Galbūt jūs – išimtis?

– Oi ne, ne išimtis. Iki tol vasaromis vien tik koncertuodavau, o šiais metais dar ir verslą turiu. Tad iššūkis šalia dviejų darbų rasti laiko ir šeimai.

Į užsienį atostogauti? Ne, užsieniui neturime laiko. Pasilepinsime su žmona čia, vietoje. Turime nusipirkę bilietus į Robby Williamso ir Post Malone’ės koncertus Kaune.

– Ar tiesa, kad „Kamado Bono“ grilis jūsų šeimoje užima labai garbingą vietą?

– Teisybė, teisybė. Maistas – dar viena mano aistra, kaip ir pievelės priežiūra. Tačiau man patinka ne tik grilinti. Gaminu viską, gal tik tortų nekepu.

– Ar yra patiekalas, kuriuo pelnytumėte Metų šefo titulą šeimos, draugų tarpe?

– Oi, daug tokių patiekalų. Vien mano firminis plovas ko vertas! Didkepsnius svečiai irgi skaniai valgo. Kaip ir bulvinius blynus, keptus ant „Kamado“ grilio.

Namuose? Čia viskas mėgstama – befstrogenai, kotletukai, karbonadai. Gaminu savo firminę bulvių košę, kurią vaikai tiesiog dievina. Išmokau ją iš savo mamos. Pagrindinis ingredientas – tinkamos rūšies bulvės. Aš naudoju 'Vinetos' rūšies. Į trintas bulves dedu daug pieno, sviesto, o neseniai atradau dar vieną bulvių košės receptą, kuris ypač tinka su jaučių žandais. Bulvių košę pagardinu grietinėle, pridedu smulkiai tarkuoto kietojo sūrio ir užbarstau žalių česnakų laiškų. Skonis neišpasakytas!

– Ar judu su žmona esate sveiko maisto šalininkai – perkate produktus iš ūkininkų turgelių, vežatės iš ūkiškai gyvenančių tėvų?

– Neturime tam laiko. Nebent vasarą, jei pasitaiko proga, kepti ant grilio perkame mėsą iš ūkininkų.

Kuris dažniau gamina namuose? Nežinau. Gal tas, kuris grįžta iš darbo anksčiau. Kažkada žmona prisipažino svajojusi, kad turės vyrą kulinarą, tai, kaip matote, pasisekė!

Man fizinis darbas – kaip žaibolaidis. Kai per daug aukštai pakylu, padeda nusileisti ant žemės.

– Apie jūsų verslus ir užimtumą jau kalbėjome, o štai žmona, sakėte, turi net du grožio salonus. Vadinasi, jūsų įvaizdis – Gražinos rankose?

– Patikslinsiu: žmonos darbuotojų rankose. Žmona daro manikiūrus, pedikiūrus. Tačiau juos daryti moku ir aš. Per karantiną išmokau. Tuo metu Gražina laukėsi, negalėjo susilenkti, tai aš jai pedikiūrą dariau su ombre dažymu. Ir visai neblogai išėjo!

– Negaliu atsistebėti, kaip žmonai pasisekė. O dabar ar dažnai dovanojate jai pedikiūrą ir kitokių dovanų? Jei neklystu, Gražina vasarą švenčia gimtadienį, kaip ir jūsų mažoji Agota?

– Taip, vasarą gimusios abi. Agotos visi gimtadieniai – superfiestos. Svečių su vaikais į kiemą priguža koks pusšimtis. Iš pradžių jai rūpėjo Kakė Makė, paskui – Hello Kitty, o ko norės šįmet – nė pati nežino.

Žmoną, prisipažinsiu, anksčiau dovanomis lepindavau dažniau. Pradžioje bandžiau jai visokius auksinius papuošalus dovanoti – auskarus ir pan. Tai prieš vienas Kalėdas ji mane prirėmė prie sienos ir pasakė, kad jei padovanosiu dar bent vienus auskarus, teks mudviem atsisveikinti. Niekaip nesuprantu, o kuo blogai? Juk jei pabos, galės išlydyti ir babos dantis turėti! (Kvatojasi.)

– Jei jūsų šeimos žemę ant savo nugarų laikytų trys drambliai, kokie trys dalykai labiausiai sietų jus su Gražina?

– Visų pirma, tos pačios vertybės. Jei su žmona žiūrėtume skirtingomis kryptimis, nelabai ilgai tvertume. Dar – bendri tikslai. Ir būtinai – meilė. Meilė vienas kitam, vaikams. Darbai, aišku, svarbu, bet vaikai – mūsų ateitis. Verslai, jei ir sugrius, galėsime sukurti naujus, o su vaikais šitaip nepaeis. Juos augindami, auklėdami klysti negalime.