– Prašom prisistatyti.
– Esu nekilnojamojo turto specialistas, pardavimų ekspertas ir verslininkas. Vadovauju savo įmonei, kuri daugiausia dirba prie naujos statybos projektų.
– Galbūt televizijos žiūrovams Jūsų vardas jau girdėtas? Ar anksčiau esate vedęs TV laidų?
– Televizijoje nesu naujokas. Maždaug prieš ketverius metus pradėjome kurti laidą „Būsto anatomija“. Tuomet kilo mintis, kad Lietuvoje trūksta profesionalaus, bet kartu aiškiai ir paprastai pateikiamo turinio apie būstą – tokio, kuris būtų įdomus ne tik plačiajai auditorijai, bet ir besidomintiems architektūra ar interjeru.
Šioje laidoje nagrinėjome įvairius objektus – nuo privačių namų, butų ir biurų iki visuomeninių pastatų. Projektas pradžioje buvo rodomas interneto platformoje, o vėliau persikėlė į televiziją. Kurti laidą padėjo penkiolika metų versle sukauptas pažinčių ratas – bendradarbiavome su architektais, statybų bendrovėmis ir kitais šios srities profesionalais.
– Ar tiesa, kad „Būsto anatomijos“ idėja gimė iš verslo sandorio – savo pirmąjį būstą pardavėte vaizdo montuotojui Gediminui, su kuriuo vėliau tapote gerais draugais?
– Taip, viskas prasidėjo būtent taip. Po sandorio susėdome pasikalbėti ir netrukus priėjome prie minties, kad Lietuvoje trūksta profesionalios laidos, kurioje būtų pasakojama apie įdomiausius objektus. Norėjosi apie juos kalbėti paprastai, aiškiai – taip, kad suprastų kiekvienas žiūrovas, nebūtinai turintis architektūrinį išsilavinimą.
Iš šios idėjos ir gimė „Būsto anatomija“, kuri šiandien jau skaičiuoja daugiau nei 130 epizodų.
– Tačiau dabartinė, per LRT Plius šeštadieniais rodoma laida vadinasi „Architektūros anatomija“?
– Taip, nes tai visiškai naujas etapas, visiškai nauja laida. „Būsto anatomijoje“ apėmėme labai skirtingus objektus – nuo privačių erdvių iki visuomeninių pastatų. Viena vertus, tas įvairumas buvo patrauklus, tačiau ilgainiui tapo akivaizdu, kad turinys per daug margas ir eklektiškas.
„Architektūros anatomijoje“ sąmoningai susiaurinome lauką ir susitelkėme tik į visuomeninius objektus. Džiugu, kad mus pastebėjo nacionalinis transliuotojas – LRT. Dabar kuriame laidas apie visuomenei atvirus projektus, dažniausiai esančius Lietuvoje, ir stengiamės juos parodyti taip, kad būtų įdomu kiekvienam žiūrovui.
– Jūs esate ne tik šios laidos vedėjas, bet ir vienas iš jos kūrėjų?
– Taip. Dirba visa komanda: filmuotojai, vaizdo gamybos specialistai. Mano darbas apima ne tik idėjų generavimą, laidos vedimą, bet ir bendravimą su architektais, organizacinius klausimus. Su kolega Gediminu nuolat aptariame, kaip geriausiai papasakoti apie vieną ar kitą objektą.
Pirmajam dešimties laidų ciklui sąmoningai rinkomės kuo įvairesnius objektus iš skirtingų sričių ir kategorijų: nuo atnaujinto muziejaus iki moderniausio verslo centro. Norėjosi, kad kiekvienas rastų tai, kas jam artimiausia: juk vienam įdomi atsinaujinusios Kauno rotušės istorija, kitam – galimybė pažvelgti į sporto arenos užkulisius.
Rengdami siužetus keliaujame po visą Lietuvą. Prieš šį pokalbį sugrįžome iš Panevėžio, kur filmavome „Stasys Museum“ ir meno centre „Pragiedruliai“.
Nors kiekvienai naujai laidai reikia šiek tiek laiko įsivažiuoti, „Architektūros anatomija“ jau dabar maloniai stebina reitingais.
– Pirmoji „Architektūros anatomijos“ laida – „Dingęs štetlas“ – LRT mediatekoje sulaukė daugiausia peržiūrų. Kaip manote, kodėl?
– Manau, tam yra kelios priežastys. „Dingęs štetlas“ – pasaulinio lygio objektas, vertinant jo idėjos įgyvendinimo mastą, biudžetą ir žmonių įsitraukimą. Kita vertus, tai dar gana naujas projektas, apie kurį daugelis žiūrovų iki šiol nebuvo girdėję. Žinoma, svarbus faktorius – tai buvo pirmoji mūsų laida, startas, kuris natūraliai sulaukė didesnio susidomėjimo.
Nors kiekvienai naujai laidai reikia šiek tiek laiko įsivažiuoti ir atrasti savo žiūrovą, „Architektūros anatomija“ jau dabar maloniai stebina reitingais. Džiaugiamės šiltu priėmimu ir gausiu teigiamu grįžtamuoju ryšiu, todėl kviečiame žiūrovus ir toliau mus sekti, žiūrėti ir laukti naujų laidų.
– Kuo ši laida, Jūsų akimis, skiriasi nuo kitų architektūros ar dizaino temomis kuriamų televizinių projektų?
– Pirmiausia tuo, kad ji skirta labai plačiam žiūrovų ratui – ne tik architektams ar interjero specialistams. Norime, kad architektūra būtų suprantama kiekvienam. Jei mūsų laida įkvėps bent vieną jauną žmogų pasirinkti architekto kelią, tai bus dar vienas didelis laimėjimas.
Stengiamės kalbėti paprastai, aiškiai, tačiau smalsumas dažnai nuveda ir giliau – tai turbūt mano asmeninė savybė, nuolatinis noras suprasti daugiau (juokiasi).
Taip pat ieškome objektų, kurie dar nėra plačiai parodyti žiūrovams. Vienas tokių pavyzdžių – atsinaujinusi Kauno rotušė. Tai buvo vienas įspūdingiausių mūsų filmavimų. Muziejaus komanda džiaugėsi rezultatu, o mes turėjome progą Baltąją gulbę parodyti netikėtais rakursais – pasitelkę sportinį droną atskleidėme ją taip, kaip žiūrovai dar niekada nebuvo jos matę.
– Ar lengvai pavyksta prisišnekinti architektus pokalbio?
– Kadangi ši laida yra ir švietėjiška, ir kultūrinė, architektai noriai įsitraukia: dalyvauja filmavimuose, pristato savo darbus. Tai labai svarbu, nes niekas geriau už juos pačius nežino, kaip gimė vienas ar kitas objektas. Susitikęs su architektais net juokauju: ką jie pasakys – tuo mes ir patikėsime.
– Ar buvo projektų, kuriuos labai norėjote parodyti, bet dėl tam tikrų priežasčių nepavyko?
– Idėjų ir norimų parodyti objektų yra tikrai daug, tačiau kol kas dalį jų laikau paslaptyje. Jei laida bus pratęsta po pirmojo dešimties epizodų ciklo, žiūrovai juos tikrai išvys.
Negalėčiau sakyti, kad kas nors nepavyko, – veikiau yra projektų, kuriuos sudėtinga suderinti. Pavyzdžiui, ruošiamės filmuoti verslo centrą „Business Stadium“ Vilniuje. Šiuo metu deriname detales su vienu garsiausių pasaulyje architektų biurų – „Zaha Hadid Architects“. Tikimės, kad jų atstovai galės atvykti į Lietuvą ir dalyvauti filmuojant paskutinę laidą. Jei idėją pavyks įgyvendinti, tai bus didelis laimėjimas tiek mums, tiek žiūrovams.
– Ar filmuojant teko pakeisti išankstinę nuomonę apie kurį nors objektą?
– Prisipažinsiu, kad dauguma objektų gyvai atsiskleidė dar įspūdingiau, nei tikėjausi. Geriausias pavyzdys – atsinaujinusi Kauno rotušė. Esu kaunietis, ne kartą joje lankiausi dar prieš renovaciją, todėl vykdamas filmuoti maniau, kad jau viską esu matęs. Tačiau realybė maloniai nustebino – darbą baigiau plačiai šypsodamasis ir dar įsigijau nerealių suvenyrų Kauno miesto muziejaus parduotuvėje.
Iš tiesų beveik visur, kur lankėmės, lūkesčiai buvo viršyti su kaupu. Todėl dabar stengiamės į kiekvieną objektą vykti be išankstinių nuostatų – taip atradimo džiaugsmas būna dar didesnis.
Kartais net gaila, kad nemaža dalis nufilmuotos medžiagos taip ir lieka gulėti stalčiuje – laida trunka apie pusvalandį. Svarstome, kaip ją panaudoti – galbūt ateityje iš to, kas liko už kadro, gims atskiras laidų ciklas.
– Prisipažinkite, ką pats paprastai veikiate šeštadienio popietę, kai rodoma „Architektūros anatomija“?
– Šeštadieniais norisi šiek tiek sulėtinti tempą ir pailsėti. Mano darbas labai susijęs su bendravimu, todėl savaitgaliais natūraliai bandau pakeisti veiklą: pasportuoti, paskaityti knygą ar tiesiog pabūti ramiau.
Kartais pasižiūriu ir mūsų laidą, tačiau dažniau remiuosi artimųjų nuomone – klausiu draugų, pažįstamų. Tiesa, dabar jau dažnai nebereikia nė klausti – jie patys po transliacijos parašo savo įspūdžius.
– Gal sulaukiate ir kritikos strėlių?
– Kol kas, kalbant apie „Architektūros anatomiją“, tiesioginės kritikos sulaukti neteko. Galbūt taip yra todėl, kad kartu su laidos gamybos partneriu Gediminu sau keliame itin aukštus standartus – tiek vaizdo kokybei, tiek savo darbui apskritai. Kiekvieną laidą po filmavimo kruopščiai peržiūrime ir analizuojame, ieškodami, ką galėjome padaryti dar geriau – tiek aš, tiek visa komanda: operatoriai, montuotojai.
Be to, prieš kiekvieną filmavimą visuomet skiriu laiko nuodugniai susipažinti su konkrečiu objektu. Tai leidžia kalbėtis giliau, užduoti tikslesnių, prasmingesnių klausimų ir neapsiriboti bendro pobūdžio pokalbiu.
Esu pozityvus žmogus, todėl mane laimingą daro pati veikla.
– Kaip vertinate šiandienę Lietuvos architektūrą – ar turime kuo didžiuotis?
– Mano nuomone, Lietuvoje yra labai daug talentingų architektų, kuriančių tiek šalyje, tiek ir už jos ribų. Pastarąjį dešimtmetį ypač matomas stiprus proveržis visuomeninės paskirties architektūroje – seni objektai atgimsta neatpažįstamai.
Kad ir Vilniaus televizijos bokštas. Prisimenu jį dar iš vaikystės – tuomet tai buvo visai kitoks objektas. Tačiau kai jis paseno, nusidėvėjo tiek fiziškai, tiek ir morališkai, grožio nebeliko – vien tik sentimentai. Šiandien smagu matyti jį atsinaujinusį – su naujomis erdvėmis, bistro, restoranu. Man paliko didelį įspūdį.
Kiekviename mieste galima rasti tiek renovuotų, tiek naujų objektų, kurie jau nebeapsiriboja vien funkcija – jie atrodo estetiški, šiuolaikiški, traukia akį tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Manau, tai padeda miestams formuoti savo identitetą, pritraukti vietinių gyventojų ir turistų.
Puikiausias pavyzdys – „Stasys Museum“ Panevėžyje. Anksčiau panašių patirčių važiuodavome į MO muziejų Vilniuje, o dabar tokių objektų atsiranda ir kituose miestuose. Žmonės, apsilankę muziejuje, eina į kavines, restoranus, teatrus – taip formuojasi gyvas miesto ritmas ir jo veidas.
Turiu pastebėjimų ir apie šiuolaikinę urbanistiką – ypač kalbant apie miestų periferiją, kur dažnai kyla įvairaus stiliaus kotedžų. Kartais tie mirgu margu rajonai atrodo kiek padriki, nors yra ir labai gerų pavyzdžių. Turbūt viskas priklauso nuo biudžeto ir iš jo kylančių sprendimų: yra prestižinių būstų, yra ir ekonominių.
Pastebiu, kad net paprasta „dėžutė“ gali atrodyti visai kitaip, jei naudojamos šiuolaikinės medžiagos – pavyzdžiui, termomediena ar deginta mediena. Tai suteikia pastatui visai kitą charakterį nei įprastas tinkas.
Džiugu, kad šiandien daug dėmesio skiriama ne tik pačioms statyboms, bet ir aplinkai: apšvietimui, infrastruktūrai, želdiniams, mažajai architektūrai. Tai kuria kokybiškesnę gyvenamąją aplinką, kurią žmonės Lietuvoje vis geriau supranta ir vertina.
– Pakalbėkime apie Jūsų asmeninę erdvę. Gyvenate Kaune. Ar namų aplinka atspindi Jūsų požiūrį į architektūrą ir estetiką?
– Šiuo metu su žmona gyvename bute. Tai sąmoningas pasirinkimas – esame aktyvūs, daug judantys žmonės, todėl norime būti arti miesto centro, visos infrastruktūros, darželių, mokyklų ir kasdienio gyvenimo ritmo. Kita vertus, nesu linkęs labai prisirišti prie vienos vietos – šiandien mums patogu taip, o kaip bus po penkerių metų, pamatysime.
Kartu planuojame ir sodybą – vietą, kur savaitgaliais galėtume pabėgti į gamtą, bet pagrindinį gyvenimą išlaikyti mieste.
Kalbant apie tai, kaip namai atspindi mano požiūrį į architektūrą, sakyčiau, kad juose galima rasti šiuolaikinių, šiuo metu populiarių sprendimų. Pavyzdžiui, molio tinko sienas, taip pat inovatyvių sistemų, kai apšvietimas valdomas judesiu.
– Trumpai tariant, ką pamatote filmuodamas laidas, naudojate ir savo namuose?
– Galima sakyti ir taip (juokiasi). Dirbdamas su įvairiais objektais, susipažįstu su rangovais, sprendimais, technologijomis, todėl natūraliai perkeliu tą patirtį ir į savo aplinką. Ji padeda priimti geresnių sprendimų, sutaupyti laiko ir nervų tiek renovuojant, tiek statant.
Kalbant apie kitą mūsų laidą „Būsto anatomija“, iš žiūrovų gauname labai daug šiltų atsiliepimų. Žmonės dėkoja, kad padedame lengviau suprasti, kaip kurti savo namus. Tai labai motyvuoja judėti į priekį.
Net ir mano žmona, kuri tiesiogiai nesusijusi su architektūra, žiūrėdama laidas sako, kad įgijo daug praktinių žinių.
– Ar mėgstate keliauti ir ar nuvykęs į svečią šalį pirmiausia aplankote garsiausius architektūros objektus?
– Taip, keliauti labai mėgstame. Tačiau pirmiausia mums svarbu atvykus šiek tiek sulėtinti tempą – išsimiegoti, pailsėti ir tik tada leistis pažinti. Labai mėgstame tyrinėti miestus su gidais – tai puikus būdas pamatyti vietą kitaip, negana to, daugelyje didesnių miestų tokios ekskursijos būna nemokamos, tereikia užsiregistruoti internetu.
Neseniai Palerme vaikščiojome su gidu – aplankėme ne tik įspūdingas miesto vietas, bet ir teatrą, kuriame buvo filmuotas „Krikštatėvis“. Tokios patirtys leidžia miestą pamatyti visai kitomis akimis.
– Ar turite hobį, kuris visiškai nesusijęs su architektūra ir televizija?
– Taip, ir ne vieną. Mėgstu sportą – plento dviračius, lauko tenisą, po truputį bandau žaisti ir golfą. Taip pat esu buriuotojas, turiu vairininko pažymėjimą. Šeima turi savo burinį laivelį. Dažniausiai plaukiojame vidaus vandenyse, o kadangi esame kauniečiai, mėgstame Kauno marias, nors su kitokiais laiveliais esu buriavęs ir jūroje.
Mano tėtis – tikras kapitonas. Savo malonumui su mama yra organizavę daugybę kelionių draugams įvairiose pasaulio vietose. Galbūt kada nors ir mes su žmona ką nors tokio darysime.
Dar viena svajonė – grįžti prie fortepijono. Esu baigęs muzikos mokyklą, todėl muzikos pasaulis mane vis dar traukia, norisi vėl prisėsti prie instrumento.
– Ar turite ritualų, be kurių neįsivaizduojate savo dienos?
– Kasdien seku naujienas, nekilnojamojo turto skelbimus ir automobilių rinką – esu didelis automobilių entuziastas. Ši aistra prasidėjo vos gavus vairuotojo pažymėjimą: buvau įsitraukęs į automobilių klubų veiklas, dalyvaudavau slalomo, orientacinėse varžybose, naktiniuose važiavimuose.
Nors šiandien gyvenimo ritmas kitoks, laisvės pojūtis niekur nedingo – turiu motociklo vairavimo pažymėjimą, važinėju motoroleriu „Vespa“, o kasdien – elektromobiliu. Esu švarios energijos šalininkas – namuose naudojame nutolusią saulės elektrinę. Jai atsiradus, įgijau naują įprotį – stebėti, kiek ji pagamina energijos kiekvieną dieną.
– Kas Jus šiandien daro laimingą?
– Esu pozityvus žmogus, todėl mane laimingą daro pati veikla. Vakare peržvelgiu dieną, ką per ją padariau, ir jei ji buvo produktyvi – jaučiuosi laimingas.
Laimę man suteikia žmona, šeima, artimi žmonės, visos mano aktyvios veiklos. Ačiū ir „TV dienai“ už dėmesį – smagu, kad mus pastebėjote, kad esame jums įdomūs, kad rašote apie tai, ką mes darome. Po šio pokalbio mano diena tapo dar šviesesnė. (Šypsosi.)
(be temos)