K. KAIKARIS: GYVENIMAS PER TRUMPAS VISĄ LAIKĄ DARYTI TĄ PATĮ

Diplomuotas medikas, buvęs IT ir aviacijos kompanijų vadovas, "Formulės-1" komentatorius, keliautojas Kristijonas Kaikaris pristatė jau antrąją savo grožinės literatūros knygą "Rozmarinas", šioms dienoms ypač tinkančią, nes ji – apie virusą. Kada ir apie ką bus trečioji – prognozuoti sunku, bet idėjų kūrybingai asmenybei niekada nepritrūks.

– Parašėte antrą knygą. Ar jau jaučiatės esąs rašytojas?

– Kai prisėdau rašyti, norėjau pabandyti, ar man patiks, ar kažkas iš to išeis. Rezultatas – pirma knyga, dabar – ir antra. Faktas, kad man norisi rašyti, kad rašau, o paskui gimsta knyga, matyt, suponuoja, kad galbūt ir esu rašytojas. Kai vakare atsigulęs lovoje galvoji, ką rašysi rytoj, o ryte atsikėlęs sėdi rašyti, juk gali pasijusti rašytoju, ar ne?

– "Rozmarino" užuomazgos buvo gimusios seniai, o COVID yra kaltas, kad šis pasakojimas išvydo dienos šviesą?

– Tikrai taip. Idėja gimė prieš gerus 25-erius metus, kai aš buvau studentas medikas, studijavau gydomąją mediciną Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Mokslai ten trunka ilgai – septynerius metus, neskaičiuojant rezidentūros, ir mokytis tenka sunkiai. O kai tavo smegenys pavargsta, yra du variantai: nieko neveiki, bet nuo nieko neveikimo taip pat gali pavargti, arba tu darai kažką kita ir dirgini kitus smegenų centrus, o tie, kurie pavargę, tuo metu ilsisi. Tai vadinama aktyviu smegenų poilsiu.

Tai aš, atsimenu, buvau pavargęs po žiemos sesijos, nes teko laikyti nesuskaičiuojamą kiekį egzaminų, įskaitų. Pajutęs, kad tarp tų kalimų ir mokymųsi man dar kažkokios kitos fantazijos ir mintys kyla, sugalvojau parašyti trumpą apsakymėlį. Pradėjau rašyti apie virusą. Rašiau, lyg ir kažkas išėjo, bet užslinko kita mintis – apie psichiatrijos ligoninę. Ir parašiau visiškai kitą apsakymą, kurį pabaigiau, o tą apie virusą nebaigtą taip ir numečiau.

Dabar, kai atėjo pandemija, su keliais pažįstamais pasišnekėjau – sako, jaučiasi idėjų badas, viskas pasikeitė, nesinori rašyti. O man, priešingai, norėjosi rašyti. Pradėjau rašyti antrąją knygą, bet, parašęs tris ar keturis tos naujos knygos skyrius, prisiminiau prieš 25-erius metus pradėto ir nebaigto apsakymo apie virusą juodraštį. Ir kaip tyčia dar tada internete pasklido žinia, kad populiarus britų rašytojas Peteris May prieš 14 metų parašė kriminalinę istoriją, vykstančią dėl viruso izoliuotame, užsidariusiame Londone. Anuomet jo rankraščiu nesusidomėjo nė vienas leidėjas, situacija jiems pasirodė per daug nerealistiška. Kaip ir man prieš 25-erius metus – argi čia virusas gali žmonėms pakišti koją?

Siurprizas – staiga viruso tema tapo itin aktuali! P.May išleido savo knygą, o man "sugrįžusi" atmintis tapo pretekstu pabaigti tą apsakymą. Daviau jį paskaityti savo kolegei rašytoja Jolitai Herlyn ir ji mane įkalbėjo rašyti knygą. Kadangi tos istorijos struktūra jau buvo sudėliota, tai dar labiau pafantazavau, atsižvelgiau į tam tikras šios dienos realijas ir gana greitai, per pusantro mėnesio, "Rozmarino" juodraštis buvo baigtas.

Knygoje pasakoju alternatyvų scenarijų apie distopinį rytojų, kai žmonės nesugeba įveikti mirtino viruso. Grupė išlikusiųjų nedidelėje gyvenvietėje apsitveria aukšta tvora su spygliuota viela, jie apsirūpinę viskuo, ko reikia išgyventi visiškoje izoliacijoje trejus metus. Pasaulis už tvoros jiems kelia mirtiną baimę, jie supranta, kad gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Tačiau žmonės lieka žmonėmis – jie nori džiaugtis gyvenimu, mylėti, konkuruoti, dominuoti, žudyti... Situacijos, kuriose jie atsiduria distopiniame rytojuje, nedaug tesiskiria nuo šiandienos. Tai scenarijus veiksmo, vykstančio už kitų durų kambaryje, kuriame visi sėdime.

"Rozmarine" viskas išgalvota. Išgalvota net ir vieta, kur vyksta veiksmas. Bet knygoje yra žemėlapis, todėl aplinka atrodo reali. Istorija – panaši į tą, kuri galėjo atsitikti. Herojai – kaip "Lego" kaladėlės iš tikrų žmonių, sumaišytos ir vėl sudėliotos.

– Distopijos, vaizduojančios fantastinį, katastrofų ištiktą žmonių ateities pasaulį, šiuo metu – ant bangos. Jums artima tokia literatūra ir įvairios futuristinės teorijos?

– Knygas pradėjau skaityti gal šeštoje ar septintoje klasėje. Tada mokyklos bibliotekoje atradau "Zenito" seriją. Esu perskaitęs didžiąją dalį "Eridano" pasaulinės fantastikos aukso fondo knygų, visuomet skubu į kino teatrą pažiūrėti naujo fantastinio filmo. Mėgstu istorijas apie praeitį, tikrus ir išgalvotus šių laikų pasakojimus, bet dar labiau visuomet domino ateities technologijos ir futuristinės teorijos. Žinau, kad fantastikos knygas mėgsta ne visi skaitytojai, todėl pirmoje mano knygoje fantastika yra tik vienas, nedidelis nuotykinio trilerio elementas. O "Rozmarinas" yra tiek fantastinis, kiek fantastinė yra pati istorija apie rytdieną.

– Kokia pirmosios jūsų knygos "Nėra vietos dviem" atsiradimo istorija?

– Čia jau galima būtų klausti, kaip aš sugalvojau tapti rašytoju. Prieš 25-erius metus nepabaigtas rašyti apsakymas ir kitas – baigtas – apsakymas liko gulėti stalčiuje. Bet iš tiesų man tada buvo smagu rašyti. Prieš maždaug dešimtmetį buvau su šeima visai žiemai pabėgęs į Tailandą ir Vietnamą. Ten aš, pamenu, sėdėdamas vienoje labiausiai sužavėjusių Tailando salų paplūdimių ir žiūrėdamas, kaip mano žmona plaukioja baidare tokioje žydroje įlankėlėje, o vaikai žaidžia ant balto smėliuko – tuo metu mano sūnui buvo pusantrų, o dukrai – šešeri metai, ėmiau fantazuoti. Pradėjau galvoti, o kas būtų, jeigu tą Tailando įlanką užpiltų cunamis? Ką darytų mano žmona, pajutusi, kad ją gali praryti milžiniška banga? O kas, jeigu ten tolumoje būtų ola, kurioje kas nors slėptųsi, pavyzdžiui, ateiviai? Sėdėjau visiškai atsipalaidavęs, fantazavau ir pastebėjau, kad man iš tų fantazijų klijuojasi istorijos.

Po mėnesiuko mes nuvažiavome į Vietnamą, vaikščiojome po istorinį Hojano miestelį, buvo nuostabus vakaras ir kažkas atsitiko – gal ne man vienam, gal daugeliui žmonių taip būna: pajunti, kad kažkokia maloni mintis įsėda į galvą. Pamenu, atsisukau į žmoną ir sakau: "Žinai, aš kada nors būsiu rašytojas ir atvažiuosiu čia rašyti." Ji šyptelėjo: "Na, maža ko tu nedarei, gal ir šitai padarysi."

Paskui net keliems savo draugams sakiau, kad ateity rašysiu, – noriu parašyti grožinės literatūros knygą, gal kažkokį nuotykių trilerį, galbūt fantastinį romaną ar detektyvą, nežinau. Bet kažką tikrai kažkada rašysiu. Ir tas kažkada be didelio plano, be didelio pasiruošimo atėjo prieš pusantrų metų – tiesiog šovė mintis, kad laikas, reikia pabandyti. Ir taip gana greitai – per tris mėnesius gimė mano pirmos knygos "Nėra vietos dviem" rankraštis.

Viskas, ką aš rašiau, buvo išgalvota, visi herojai išgalvoti, bet veiksmas vyko tose vietose, kurias aš labai gerai pažįstu, kurios man labai patinka – tai buvo Tailando įlankos salos ir Kazachstanas, kur aš taip pat su šeima (ir katinu) gyvenau prieš penkerius metus. Tad mano pirmosios knygos gimimą, galima sakyti, inspiravo kelionės, kitų šalių, kitų kultūrų, žmonių pažinimas – visa tai sugulė į istoriją, kuri yra nuotykinis trileris su fantastikos ir šiek tiek mistikos elementų.

Man dėl fantazijos niekada nebūdavo problemų.

– Ar galima daryti prielaidą, kad, turint fantazijos, siužetų knygoms visada bus – reikia tik sėsti ir rašyti?

– Sakyčiau, taip. Mes turime tą unikalų gebėjimą – svajoti ir fantazuoti. Aš nuo pat vaikystės buvau didžiulis fantazuotojas. Kartais net prisidirbdavau mokykloje ar namuose prisifantazavęs ar persifantazavęs. Mokytojai pykdavo, kad aš nedėmesingas pamokose, nes žiūriu pro langą ir kažką fantazuoju. Grįždamas iš mokyklos namo nufantazuodavau kažkur į šoną: grįždavau jau sutemus, tėvai laukdavo persigandę, o aš prifantazavau, kad kartu su karo veteranu kopūstų lauke radau nukritusį Antrojo pasaulinio karo lėktuvą, mes jį atkasėme ir ardėme jo variklį, todėl aš labai užtrukau ir grįžau murzinas (nors iš tiesų mes padangas deginome visai kitoje vietoje). Tad kartais ta mano fantazija pridarydavo man šiokių tokių bėdų.

Arba, pavyzdžiui, grįžęs iš mokyklos, kai mokiausi antroje ar trečioje klasėje, o tėvai dar būdavo darbe, įsijungdavau muziką – Pink Floyd "The Wall", užsitepdavau ant juodos duonos daug sviesto, užsidėdavau šlapiankės, įsitaisydavau fotelyje, žiūrėdavau į ant sienos kabančią paveikslo reprodukciją, kurioje buvo nutapyta senovinė aikštė ir daug ten zujančių žmonių, ir man tas paveikslas atgydavo.

Man dėl fantazijos niekada nebūdavo problemų. Vaikystėje, atvirkščiai, kildavo problemų dėl fantazijos. O ir suaugęs, jei tik turiu galimybę, nėra kažkokių reikalų, "gaisrų", kuriuos reikia gesinti, aš labai mielai fantazuoju. Jei pastebiu, kad gimė mintis, verta dėmesio, pasižymiu. Tos fantazijos tam tikru momentu įgauna kažkokį pavidalą – imi užsirašinėti, klijuoti rišlesnę istoriją, ir galiausiai iš to gimsta knyga.

– Paklausius jūsų natūraliai kyla klausimas – ką bendro turi fantazija ir medicina? Juk baigęs mokyklą jūs studijavote mediciną.

– Mokykloje aš tikrai negalvojau, kad būsiu menininku. Mano tėvai buvo architektai, o močiutė, pas kurią leisdavau daug laiko būdamas darželinukas ir pradinukas, – stomatologė. Ji man duodavo žaisti su įvairiais prietaisais, įrankiais. Tad paaugęs drąsiai visiems sakiau, kad būsiu daktaras ir gydysiu ne dantis – gydysiu visą žmogų. Tad su ta idėja keliavau iš klasės į klasę. Kai baigiau devynias klases, Vilniaus medicinos mokykloje suformavo naują eksperimentinę grupę, kur priėmė mokytis jaunuolius, baigusius devynias klases, mokytis medicinos sesers specialybės. Ten besimokydamas per trejus metus įgijau ir vidurinį, ir specialųjį išsilavinimą, paskui iškart stojau į Vilniaus universitetą. Kadangi Medicinos mokyklą baigiau gerais pažymiais, man stojant tai pridėjo papildomus tris balus, ir tapau medicinos studentu.

Tuo metu Lietuvoje buvo tas nuostabus nepriklausomybės lūžis. Po pirmo kurso, atsiradus galimybei, išvažiavau į Ameriką, kur pusmetį mokiausi koledže, pusę metų padirbėjau įvairius darbus – kaupiau gyvenimo patirtį. Grįžęs į Lietuvą toliau tęsiau medicinos studijas. Baigiau, gavau diplomą, nuvažiavau į Varėną atlikti pirminės rezidentūros, o kadangi norėjau būti traumatologu-ortopedu ir mikrochirurgu, tai man reikėjo dar penkerių metų rezidentūros. Tad po septynerių metų universiteto studijų ir pirmų metų rezidentūros susimąsčiau: 1997-ieji, Lietuva jau nepriklausoma daugiau nei penkerius metus, aplink tiek galimybių – ar tikrai noriu toliau mokytis?

Nusprendžiau įkurti savo įmonę ir užsiimti medicinos bei laboratorine įranga. Vėliau dar ir žurnalą pradėjau leisti apie "Formulę-1", kadangi tuo laiku nuo 1996 m. jau komentavau "Formulės-1" lenktynes LRT televizijoje. Vėliau gyvenimas dėliojosi taip, kad, kaip sakoma, tereikėjo tiesiog būti tinkamoje vietoje tinkamu momentu. Taip atsidūriau informacinių technologijų srityje – iš pradžių IBM, paskui – "Oracle", "Microsoft" kompanijose, su pastarąja išvažiavau į Kazachstaną, sugrįžęs į Lietuvą dar dirbau aviacijos srityje – vadovavau "Small Planet Airlines" kompanijai. Na, ir galiausiai nusprendžiau, kad gal aš šiek tiek esu rašytojas.

Aš gailiuosi, jei turėdamas galimybę kažko nepabandau, o ne dėl to, kad pabandžiau ir man kažkas nepavyko.

– Esate labai visapusiškas, universalus?

– Kodėl gi ne? Gyvenimas yra per trumpas visą laiką daryti tą patį. Aš gailiuosi, jei turėdamas galimybę kažko nepabandau, o ne dėl to, kad pabandžiau ir man kažkas nepavyko. Toks požiūris, žinoma, nereiškia, kad per dieną po dešimt kartų kažkur šokinėju ir blaškausi. Bet aš visada drąsiai ir su tam tikru susižavėjimu žiūriu į naujus dalykus, visada galvoju – ar aš galėčiau, ką iš to gaučiau, ko išmokčiau? Tad kartais darau tą pokytį. Kodėl gi ne?

– Ta jūsų patirtis iš labai skirtingų veiklos sferų gal taip pat turi potencialo sugulti į knygas?

– Nežinau. Kalbant apie aviaciją – yra scenarijus, galima būtų rutulioti gana įdomiai. Bet vienas dalykas – idėjos, kitas – išsirinkti iš jų vieną, prie kurios tu sėsi, dirbsi ir kuri taps dėmesio vertu rezultatu. O kadangi aš tų scenarijų turiu ne vieną – po pirmos knygos, kaip minėjau, jau buvau pradėjęs kitą, bet padėjau į šalį parašęs kelis skyrius, galėčiau galbūt ją pabaigti. Dar man būtų įdomu pabandyti parašyti kokią kriminalinę istoriją, detektyvą. Smagu būtų vaikams parašyti knygą. Bet nesu aš vien tik rašytojas – turiu dar ir darbą. Ką tik pradėjau vadovauti "City Bee", grįžau į aktyvią veiklą, tad kol kas turėsiu ką veikti. Gal po kurio laiko rašymas taps hobiu, kuriuo galėsiu užsiimti grįžęs po darbų ar savaitgaliais. Bet čia reikia susidėlioti savo prioritetus.

– Kokio amžiaus jūsų vaikai? Ar skatinate juos skaityti knygas, fantazuoti?

– Vyriausiai dukrai – 25-eri, vienam sūnui – 23-eji, dar vienai dukrai sausį sukaks 16, mažiausiajam – 10 metų. Kas yra tas skatinimas? Šiais laikais yra tiek visokių šaltinių, kurių mano vaikystėje nebuvo, aš jau nekalbu apie technologijas. Dabar vaikams ta informacija ateina, deja, mažiau iš knygų, daugiau iš visokių socialinių tinklų, interneto erdvės. Tačiau negaliu sakyti, kad mano vaikai visiškai neskaito. Mano abi knygas jie perskaitė, skaito ir kitas. Tačiau bent jau mano mažajam, jeigu duotum jam rinktis tarp internetinių šaltinių ir knygos, ši, deja, būtų paskutinėje vietoje.

Neverčiu vaikų skaityti knygas, nes taip gali sulaukti priešingo rezultato, bet bandau sudominti. Mes pasišnekame, kad reikia ir "YouTube" pažiūrėti, ir tuos žaidimus pažaisti, bet reikia ir knygą paskaityti. Ir būtų gerai rasti pusiausvyrą.

Kai pradėjau rašyti savo pirmą knygą, pažįstamų, draugų klausinėjau, ką jie skaito. Nustebau, kad buvo tokių, kurie per metus nė vienos knygos nėra perskaitę. Klausinėjau – kodėl, kokią knygą galbūt skaitytų, ir taip susidariau vaizdą, kokia ta knyga turėtų būti. Ji turėtų konkuruoti su socialiniais tinklais, su "YouTube" – veiksmas turi rutuliotis greitai, skyriai turi būti trumpi, viskas turi būti tikrai aišku, nes jei bus kažkas neaišku, tą knygą numes. Ir savo mažųjų vaikų klausiau, kokia turėtų būti knyga. Tad pirmąją knygą stengiausi parašyti įdomią tiems žmonėms, kurie mažiau skaito arba visai neskaito.

– Ar, jeigu nauji darbai viso jūsų laiko neatims, galime tikėtis trečios K.Kaikario knygos?

– Manau, dabar man norėsis visą dėmesį skirti naujiems darbams. O pomėgiai niekur nedings, nes tarp darbo ir laisvalaikio turi būti pusiausvyra. Tik klausimas, kiek aš norėsiu tą laisvą laiką skirti knygoms rašyti, nes tai gana intravertiškas užsiėmimas. Rašydamas negali žaisti su vaikais ar apie kažką kalbėtis – jei sėdi ir rašai, tu nori to laiko sau. Ar norėsiu, kad rašymas taptų mano laisvalaikio dalimi? Pamatysim.