Apie kelionių užkulisius, atradimus ir vidines transformacijas kalbamės su L. Pobedonoscevu – aktoriumi, laidų vedėju, keliautoju ir, jo paties žodžiais tariant, nepailstančiu avantiūristu.
– Keliautojo dvasia Jumyse slypi jau seniai, bet ar teko aplankyti tokių vietų, kurių kaip solo keliautojas dar nebuvote matęs?
– Hmm… Taip, tikrai teko. Iki šio projekto Turkijoje esu lankęsis gal porą kartų, bet Kapadokijoje dar nesu buvęs. Šalys kartojasi, bet vietos, regionai, provincijos – vis naujos. Dėl to labai džiaugiuosi.
– Kalbant apie visus „Metam monetą“ sezonus, kokia buvo didžiausia netikėta kliūtis, su kuria susidūrėte filmuojant laidą?
– Nepamenu, kuris tai buvo sezonas, bet jo metu turėjome tokį didelį užimtumą, kad, būdavo, atskrendam kažkur, nusifilmuojame, parskrendam atgal į Lietuvą, persikraunam kuprines ir po paros vėl į kelionę.
Visuose šios laidos sezonuose mes dažniausiai vejamės laiką. Norisi parodyti tiek daug ir net dviem siužetinėmis linijomis! Laikas grūdina mus, o kai jis spaudžia, tai ir visai filmavimo komandai smarkus nervų, energijos išbandymas.
Dar viena netikėta patirtis – Egipte, kur susidūrėme su filmavimo viešose vietose problema. Ten neleidžia filmuoti su profesionalia aparatūra. Kodėl? Dėl saugumo – karinių ir politinių reikalų. Ką darėm? Filmuodavome išmaniaisiais telefonais, kurie parodė, kad gali išlaužti ne prastesnę kokybę. Manau, žiūrovas tikrai neatpažino, kas, kur ir kaip.
– Smalsu būtų, jei išduotumėte bent vieną kitą detalę iš filmavimo užkulisių.
– Deja, tai paslaptis. Tegul tie visi filmavimo virtuvės niuansai taip ir lieka už kadro. Pasakysiu tik, kad prifilmuojame kokius keturis kartus daugiau medžiagos, nei jos parodome TV eteryje. Gaila, kad daug gerų siužetų keliauja tiesiog į stalčių arba į šiukšliadėžę.
– Kas Jums sudaro kelionių maršrutus ir parenka vietas, kurias norite parodyti visai Lietuvai?
– Geriausiu atveju mes turime gidus, kurie atskleidžia daug paslapčių ir įdomių faktų. Tokių, kurių Vikipedija ar Chat GPT nenurodo. Redaktorius parengia informaciją apie šalį ir lankytinus objektus, bet informacijos srautas internete yra toks milžiniškas, kad kapstymasis ieškant, kur melas, o kur tiesa, užima be galo daug laiko. Užtat gidai mums – tikras išsigelbėjimas. Jų informacijos netikriname, o štai visą kitą – daugybę kartų.
– Ar kartais naudojatės ir dirbtinio intelekto paslaugomis?
– Tenka, tenka. Kai lankėmės Italijoje, Kalabrijos regione, jis mums padėjo susidėlioti visą veiksmų logistiką. Atrodė, kad viskas yra šalia, bet iš tiesų pasiekti vieną ar kitą objektą laiko atžvilgiu pasirodė ne taip jau paprasta: pusiasalis, vietos kalvotos… Žodžiu, dirbtinis intelektas mums padėjo optimaliai susidėlioti dienos maršrutą ir sutaupyti daug brangaus laiko.
– Dauguma mūsų, stebėdami Jūsų ir A. Bružo keliones, slapčia ryjame karčią pavydo ašarą, manydami, kad dirbate svajonių darbą. Ar tikrai?
– Tikrai… Su kuo pašnekam, tas baltai pavydi. Sako: „Na, brač, svajonių darbas: keliaujate, gaunate viską, kas geriausia, ir dar pinigų už tai.“ Stodamas į aktorinį aš vis pasvajodavau apie tokio pobūdžio veiklą.
Bet tai, ką jūs matote, yra tik viena medalio pusė. Kita – didelis tempas ir nuovargis. Mažai miegame, turime priimti daug informacijos, o visi tie įspūdingi vaizdai galiausiai susimaišo galvoje į vieną. Ir jei jūs manęs paklaustumėte, kurioje vietoje aš mačiau tą ar aną, turbūt iš pradžių ilgai tylėčiau, bandydamas atrinkti, kas, kaip ir kur. Todėl ir vaizdą, kuris man iki šiol padarė didžiausią įspūdį (to žmonės renginiuose dažnai klausia) vis sunkiau atsekti.
Bet tai, ką jūs matote, yra tik viena medalio pusė. Kita – didelis tempas ir nuovargis. Mažai miegame, turime priimti daug informacijos, o visi tie įspūdingi vaizdai galiausiai susimaišo galvoje į vieną.
Kitas dalykas – filmavimo režimas. Tarkim, žiūri į gražų saulėlydį, bet kai kamera nukreipta į tave, tu nesi čia ir dabar, nesimėgauji akimirka, o labiau mąstai, ką ištransliuoti žiūrovams.
Būna nuostabių miestukų arba šventų vietų, kur taip norisi ilgiau pabūti, pamedituoti, pasimėgauti unikalia lokacijos atmosfera. Bet prodiuseris griežtas: nėra laiko. Tuomet nufilmuojame ir judame toliau.
– Ar po tokių atradimų nepažadate sau atvykti čia dar kartą – atokvėpiui su šeima, draugais?
– Visada. Mano žmona už tuos viešus pažadus jau turbūt galėtų mane po velėna pakišti (kvatojasi). Aš tiek daug žadu, bet niekada neištęsiu. Nes man sunku planuoti, organizuoti, bet užtai labai lengva žadėti. Vienintelis pasiteisinimas, kad aš, ką nors žadėdamas, darau labai nuoširdžiai.
Kai buvome Kapadokijoje, daug kartų skambinau žmonai tiesiog norėdamas pasidalyti įspūdžiu. Nes buvimas su komanda yra viena, o su artimu žmogumi – visai kas kita.
Ar skridau oro balionu? Na… A. Bružas skrido, o aš jam mojavau, grožėdamasis tais spalvotais burbuliukais ore.
Pats? Cha… Kaip čia pasakius. Palikime tai mūsų užkadrinei virtuvei.
– Kaip reaguoja vietiniai žmonės, kai sužino, kad Jūs filmuojate televizijos laidai?
– Oi, ta reakcija labai priklauso nuo šalies. Nes skirtingose kultūrose – skirtingas mentalitetas. Kai filmavome Taivane, žmonės iš pradžių sutrikdavo, bet niekada nesakydavo: „Tik manęs nefilmuokite!“ Ir piktų žvilgsnių nesulaukdavome.
Filmuodami mes dažnai neriame į realybę ir veikiame. Jei kažkas sutrinka, išsigąsta ir nėra kaip iš tos situacijos išsisukti, tuomet atsiprašome ir bandome kartoti iš naujo. Vis dėlto dažniausiai mums pavyksta rasti raktą į vietinių žmonių širdis. Padeda nuoširdus humoras, domėjimasis šalies kultūra, dėkingumas.
Per keturis sezonus jau įgijome patirties, kaip bendrauti su vietiniais be jokių kompleksų ir baimių.
– Šou „Metam monetą“ kuriamas pagal pasaulyje puikiai žinomą ukrainiečių kelionių laidos formatą „Orel i Reshka“. Vedėjai ten keičiasi, bet dažniausiai poros modelis išlieka tas pats: vaikinas ir mergina. Ar norėtumėte vietoje A. Bružo gauti į porą merginą?
– Žinote, mes su A. Bružu jau turbūt esame neatskiriami. Susiklijavę nuo pat pirmo kurso. Beveik kaip broliai. Nepaisant šio fakto, akivaizdu, kad mūsų archetipai labai skirtingi. Audrius yra smarkesnis, garsesnis, greitesnis savo žingsniais. Tuo tarpu aš – tylesnis, gležnesnis. Sakau, kad toji vyriškoji ir moteriškoji energija tarp mūsų veikia panašiai, kaip ir tame ukrainiečių projekte. Mūsų prigimtys sąveikauja kaip in ir jang.
Būna nuostabių miestukų arba šventų vietų, kur taip norisi ilgiau pabūti, pamedituoti, pasimėgauti unikalia lokacijos atmosfera. Bet prodiuseris griežtas: nėra laiko.
– Ką, Jūsų nuomone, laida „Metam monetą“ duoda žiūrovui – pramogą, įkvėpimą, rekomendacijas ar impulsą keliauti net ir su nedideliu biudžetu?
– Viską, ką išvardijote. Pirma, žiūrovas gauna jau patikrintą ir atrinktą informaciją. Ji naudinga tiek didesnį biudžetą turintiems, tiek ir ekonominiams turistams.
Antra – platų turinį: nuo istorinių faktų, legendų, kultūros perliukų iki vietos gastronomijos. Viskas nugludinta, gražiai sumontuota.
Kai su A. Bružu vedame renginius, žmonės dažnai prieina ir mums dėkoja. Pasakoja, kad ir tuose pačiuose viešbučiuose apsigyvena, ir tas pačias vietas, mūsų laidų įkvėpti, aplanko. Bet dažnai girdime ir tokį sakinį: „Na taip smagu tas jūsų laidas žiūrėti, net niekur keliauti nereikia.“ (Juokiasi.) Priimame tai kaip aukščiausio lygio komplimentą. Beje, spėkite, ko žmonės mūsų su A. Bružu dažniausiai klausia?
– Tikrai įdomu, ko žmonės Jūsų su A. Bružu dažniausiai klausia?
– Jie visi nori žinoti, ar mes iš tikrųjų metame monetą.
– Ir ką jiems atsakote?
– Tiesa yra ta, kad man dažniausiai iškrenta moneta. Klausimas: ar būtų įdomu žiūrovams žiūrėti, jei prabangius viešbučius, pramogas, restoranus, jachtas visada pristatinėtų vienas ir tas pats žmogus – aš? Turbūt ne. Be to, ir aš pats visada labiau ilgiuosi paprasto keliavimo būdo, kur patiriu kur kas daugiau nuotykių nei su neribotu biudžetu.
– Kaip pasikeičia kelionės, kai kiekvieną Jūsų žingsnį, žodį nuolat stebi budri kameros akis?
– Filmavimų metu knygos nepaskaitysi. Kartais tenka dirbti po 12–15 valandų per parą! Kaip pasikeičia? Jau sakiau: tiesiog turi galvoti apie darbą, negali būti toje akimirkoje.
Dienos pabaigoje, kai vakarieniaujame ar valgome naktipiečius, visada perbėgame dienos įvykius. Padėkojame vieni kitiems, palydime dieną gražiu tostu. Pamažu tai jau tampa tradicija.
– Kaip manote, ar kelionė su ribotu biudžetu iš tiesų padeda geriau pažinti pasaulį ir jo žmones?
– Taip keliaudamas patiri daugiau iššūkių ir mokaisi išsisukti. Tada reikia panaudoti visą savo charizmą, tapti antru Ostapu Benderiu. Beje, jo avantiūrizmo manyje labai daug. Tuomet kuklumą meti į šalį ir pirmyn!
Dažnai tiek aš, tiek mano žmona Ieva leidžiamės į solo keliones, kurių metu vyksta tikri stebuklai. Jūs net neįsivaizduojate, kokie ryšiai ir kokie vedliai atsiranda, kai esi laisvas. Nes kito kelio neturi: pats planuoji, renkiesi kelionės ritmą, būni, kur nori ir kiek nori. Nakvodamas hosteliuose gauni dar daugiau įdomios patirties ir informacijos apie naujas vietas, kurių gal pats nė neplanavai aplankyti. Toks keliavimas man pačiam yra arčiausiai dūšios.
Viena stipriausių mano solo kelionių buvo į Sibirą 2018-aisiais. Keliavau ten porą savaičių protėvių takais.
– Gal po tokių ypatingų kelionių atsiranda impulsas kūrybai – tarkim, sudėti visas mintis į knygą?
– Tokiose kelionėse aš pradedu rašyti dienoraštį. Nuotraukos – tai viena, bet rašant viskas aiškiau struktūrizuojasi ne vien tik sąmonėje, bet ir pasąmonėje.
Keliaudamas po Sibirą aš rašiau dienoraštį feisbuke – su tekstais ir nuotraukomis (ko paprastai nedarau). Daug žmonių mane tąkart sekė, kad laukė naujų postų. Buvo ir spaudimo iš šalies, kad turėčiau parašyti knygą. Bet supratau, kad manyje nėra prodiusavimo įgūdžių. Jei duodate man užduotį – puiku, aš ją padarau, bet imtis iniciatyvos pačiam – nelabai...
– O kaipgi Balio kaukės, skirtos atverti tikrąjį žmogaus „aš“? Argi ne Jūsų iniciatyva jos buvo pagamintos baliečio meistro?
– Buvo laikas, kai su šeima nusprendėme metus keliauti po skirtingas šalis ir pusmetį praleisti Balyje. Ten dukra lankė Žaliąją mokyklą, mokėsi anglų kalbos, bendravo su skirtingų kultūrų vaikais.
Koks buvo mano paties tikslas? Atsipalaiduoti, išmokti ilsėtis ir atsikratyti visų buitinių problemų, kurios tuo metu mane persekiojo Lietuvoje. Atsitiko taip, kad po kelių savaičių, būnat Balyje, man prasidėjo depresija – užgriuvo klausimai, kas aš ir koks aš? Štai tada atsirado Mokytojas ir kaukės, ištraukę mane iš depresijos. Tada Balyje pasilikome dar ilgiau, kad balietis meistras man pagamintų tų sakralių balietiškų kaukių rinkinį, o aš išmokčiau su jomis dirbti. Norėjau visą tą stebuklą parvežti į Lietuvą.
– Neoriginalus, bet labai praktiškas klausimas – ką visada imate su savimi, kad ir kur bekeliautumėte?
– Kuprinę, užrašų knygutę, kurioje fiksuoju įdomius faktus. Dar turiu tokį plieninį šaukštą, kurį radau berods 2014 metais keliaudamas. Jis tarnauja man iki šiol: galiu su juo ir valgyti, ir aštria briauna obuolio atsipjauti.
– Ar šiandien įsivaizduotumėte kelionę be telefono, kuriame telpa viskas: ir navigacija, ir nakvynės rezervacijos, ir virtuali piniginė?
– Jūs ką tik pasiūlėte tobulą kelionės formatą ateičiai. Žinia, kad nebūtų lengva. Jau vien dėl to, kad mes nepratę to daryti. Iš pradžių turbūt būtų didelės lomkės, bet užtai paskui – fantastiška terapija. Išgirdęs šį jūsų klausimą, išsyk prisiminiau tokią seną reklamą, kuri vadinasi „I forgot my phone“ (liet. Pamiršau telefoną). Ten vaizduojama moters, kuri pamiršo savo telefoną, diena. Pamenu, kad toji reklama mane labai paveikė.
Vieną dieną Labanoro girioje šventėme draugės gimtadienį ir aš pasiūliau pažaisti „Pamiršau telefoną“. Mes padėjome telefonus į šalį ir iki paryčių sprendėme šaradas, dainavome, šokome, dūkome. Tai buvo vienas įsimintiniausių šventinių vakarų.
– Ar yra žemėje vieta, kuri Jums padarė tokį didelį įspūdį, kad net pagalvojote: „Tikrai galėčiau čia gyventi“?
– Kas kartą Italija daro tokį įspūdį… Jaučiu be galo artimą ryšį su ta žeme ir jos kultūra.
– Tikėjausi, kad paminėsite ir Balį?
– Ai! Nepaminėjau tik dėl to, kad atrodė, jog tai ir taip aišku (juokiasi). Jau bus dešimt metų, kai mudu su Ieva esame tampriai susiję su ta sala. Maniau, kad kalbame tik apie Europą.
– Maistas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų, tad įdomu būtų sužinoti, kurioje šalyje skaniausiai valgėte?
– Man asmeniškai patinka skanavimo tradicija. Ją labai mėgsta Azijos žmonės. Graikijoje, Turkijoje, Balkanuose tai vadinasi „mezė“ – ant stalo nešami įvairūs užkandžiai ir mažos patiekalų porcijos, dažnai patiekiamos prieš pagrindinį valgymą arba kaip visas valgis. Italai turi „antipasti“, japonai – „izakaya“ tradiciją, kai prie gėrimų atnešama daug mažų patiekalų ir jais dalijamasi su grupe.
Dažniausiai mums pavyksta rasti raktą į vietinių žmonių širdis. Padeda nuoširdus humoras, domėjimasis šalies kultūra, dėkingumas.
– Ar esate iš tų keliautojų, kuriems privalu pajusti savo gomuriu ir visus egzotiškiausius šalies skonius?
– Nebūtinai. Bet jei kas duoda, paragauti neatsisakau. Neseniai draugas grįžo iš Islandijos ir parvežė lauktuvių pūdytos ryklienos. Išgyvenau tokį patį įspūdį, kaip prieš dešimt metų, kai mus vaišino dabar jau a. a. režisierius Rimas Tuminas. Tas kvapas, kai viskas susigniaužia – akys, nosis, burna, o skonį burnoje jauti visą likusią savaitę. Žodžiu, smalsumas kartais gali trenkti per galvą (juokiasi).
– Vasaros jau beveik neliko. Ar dar turėsite kokią nedarbinę kelionę, kurios metu galėsite stebėti saulėlydžius ir tiesiog mėgautis akimirka?
– Ačiū žmonai, porą savaičių leisime sau pabūti mūsų nuostabioje Nidoje.
– Laida „Metam monetą“ jau vėl TV3 eteryje. Ką pažadate žiūrovams?
– Norite užsimiršti? Norite pakeliauti? Norite pasijuokti? Norite paaikčioti? Norite seilę pavarvinti? Norite... Tai įsijunkite TV3 sekmadieniais 19.30!
Naujausi komentarai