Ypatingo populiarumo Ukrainoje sulaukęs realybės šou „Turtuolė varguolė“ pagaliau turi ir lietuvišką versiją – „Pelenė Princesė“. Čia merginos iš visos Lietuvos keičiasi vaidmenimis, stengiasi suprasti, kaip gyvena kiti žmonės, pasineria į kitą aplinką ir smagiai leidžia laiką. Projektą smalsiausi TV žiūrovai jau gali stebėti internetu per lnk.lt, o LNK televizija pradės jį rodyti liepos pabaigoje. Kalbiname vieną iš projekto kūrėjų – Mariją Silickają-Šmatavičienę.

 – Jodviem su Monika Maluškaite patikėta kurti lietuvišką populiaraus ukrainietiško realybės šou „Turtuolė varguolė“ versiją. Ar sunku buvo rasti moterų, merginų, norinčių jame dalyvauti?

– Patikslinsiu, kad prie šio projekto dirbame ne tik mes su Monika, bet ir didžiulė kūrybinė komanda. Kaip žinoma, LNK kanalų grupė šį formatą įsigijo iš ukrainietiško TV kanalo „1+1“. Ukrainoje šis šou pavadinimu „Turtuolė varguolė“ („Panyanka-selyanka“) jau rodomas nuo 2014 m. ir yra labai populiarus.

Esu šio projekto vykdomoji prodiuserė ir redaktorė, o Monikai teko (ir vis dar tenka) tiesiogiai dirbti su princesėmis ir pelenėmis, važiuoti į jų dienos filmavimus. Beveik visos projekto laidos, kurių žiūrovai matys per 20, jau nufilmuotos. Todėl išduosiu paslaptį, kad ieškoti kandidačių buvo tikrai nelengva. Norinčios pildė anketas, tačiau būsimų realybės šou dalyvių teko ieškoti ir savais kanalais. Juk ne visos, ypač pelenės, turi laiko žiūrėti televizorių ir išgirsti mūsų kvietimą. Man teko atlikti daug organizacinio darbo – suderinti su visomis merginomis laikus, kada jos gali filmuotis. Pelenės turėjo palikti tris užduotis princesėms. Princesės turėjo suderinti tris pramogas pelenėms, kuriomis šios galėtų pasilepinti. Užduotis su pelenėmis galvojome kartu, kad būtų smagios ir pralinksmintų žiūrovus. Su princesėmis teko išsiaikinti, ką jos mėgsta, – sportuoti, lepintis grožio procedūromis, šokti ar dar kt. Kai kurios davė savo asmeninių trenerių ar grožio specialistų kontaktus, tad iššūkius pelenėms toliau derinau su jais.

LNK, M. Silickajos-Šmatavičienės nuotr.

– Jūs atlikote didžiulį organizacinį darbą, o filmavimus palikote Monikai?

– Kai Monika su komanda prifilmuodavo siužetų, aš sėsdavau redaktoriauti – rašyti vadinamąjį užkadrinį tekstą, nes laidos vedėjų čia nėra. Vėliau jį įgarsindavo Daiva Budrė, kurios malonų užkadrinį balsą žiūrovai galėjo girdėti ir ukrainietiškame projekte.

– Kiek laiko šiame realybės šou pelenės gyvena princesių gyvenimus ir atvirkščiai?

– Nenorėčiau išduoti tikslių skaičių. Telieka tai mūsų filmavimo užkulisiai. Gali būti kelios dienos, bet kartais būna ir viena. Priklauso nuo užduočių pobūdžio. Juk pasitaiko ir tokių, kurių tiesiog neįmanoma atlikti per vieną dieną.

– Išduokite paslaptį, kuriam vaidmeniui – Pelenės ar Princesės – sunkiau sekėsi rasti merginų?

– Turbūt Pelenės... Tuoj pasakysiu, kodėl. Jei bent kartą žiūrėjote ukrainietišką „Turtuolę varguolę“, matėte, kad ten dažniausiai susitinka viena mergina iš Kyjivo, kita – iš kaimo. Tarp jų ryški socialinė atskirtis. Pas mus tų kaimų, kuriuose gyventų jaunos merginos, beveik nėra. Jei ir yra, jos nebūtinai nori filmuotis. Įsivaizduokite, kad toji Pelenė turi įsileisti į savo namus ne tik filmavimo komandą, bet dar ir visą Lietuvą. Ne visos nori, kad žmonės pamatytų jų kasdienę rutiną, namus, šeimos narius ir pan.

– Kokios gi Lietuvoje pelenės?

– Tarp vadinamųjų pelenių, pareiškusių norą dalyvauti mūsų realybės šou, buvo daug pavargusių mamų. Jos augino vaikus miesto centre, buvo motinystės atostogose ir norėjo tiesiog trumpam atitrūkti nuo rutinos – smagiai praleisti laiką. Tačiau mums reikėjo įvairovės. Žinote, aš ir pati esu pavargusi mama. Mano sūneliui greitai sueis dveji, tad kartais tikrai pasijaučiu kaip kokia Pelenė: ir bėganti į darbą, ir skubanti namo pas šeimą. Vis dėlto mūsų tikslas buvo parodyti šiek tiek kitokį skirtumą tarp merginų, laisvai leidžiančių dienas mieste, besirūpinančių savo grožiu, keliaujančių, sportuojančių ir tų, kurioms nuo pat ankstyvo ryto ūkyje darbas darbą veja. Tarp princesių buvo ir didžėjų, ir mados kūrėjų, ir sportininkių, kurios sutiko važiuoti į kaimą, rinkti vištų kiaušinius, melžti karves ir pan. Stengėmės nufilmuoti kuo skirtingesnių merginų paveikslus.

LNK, M. Silickajos-Šmatavičienės nuotr.

– Kodėl nepasinaudojote originaliu ukrainietiško realybės šou pavadinimu „Turtuolė varguolė“ – lietuvaitės būtų įsižeidusios?

– Manau, taip. Lietuvaitės – tikros darbštuolės, savo rankomis darančios viską. Jos prižiūri ne tik ūkį, bet ir save, vyrą, vaikus. Norėjome parodyti, kad tų stiprių moterų Lietuvoje yra labai daug ir labai skirtingų. Todėl, jei gyveni kaime ir turi ūkį, nereiškia, kad gyveni prasčiau ar liūdniau nei Kaune ar Vilniuje.

– Ar filmuodami šį realybės šou susidūrėte su kuriozinėmis situacijomis?

– Kaipgi be jų. Visko buvo. Ir filmavimo komandą karvė apdirbo. Ir viena mergina, ganydama karves, prie elektrinio piemens koją prilietė. Kita dalyvė atsisakė vykdyti užduotį, nes pamatė didelį vorą. Po kiekvienos užduoties mes kalbinome merginas ir klausėme, kaip sekėsi ją atlikti. Tai toji vargšelė, turinti vorų fobiją, tiesiog purtėsi į kamerą ir negalėjo nė žodžio pratarti.

– Kai pelenės virto princesėmis, turbūt nereikėjo nė krikštamotės fėjos burtų lazdelės?

– Virsmas buvo išties įspūdingas. Pasistengė grožio, makiažo meistrai. Kai pelenės atsisukdavo į veidrodį, ne vienai iš akių pabirdavo ašaros. Dauguma sakė, kad niekada gyvenime nėra savęs tokios mačiusi. Vis dėlto ne viena pridurdavo, kad tokį princesės gyvenimą galėtų gyventi tik labai trumpai, nes ilgisi įprasto veiksmo, gamtos, šeimos, vaikų.

LNK, M. Silickajos-Šmatavičienės nuotr.

– Esate sakiusi, kad be nuolatinio adrenalino savo gyvenimo neįsivaizduojate. Ar šis projektas suteikė pakankamą jo dozę?

– Prie daugelio projektų esu dirbusi, bet šitas man suteikė tokį didelį nuovargį... Buvo be galo sunku, nes teko dirbti ne tik laidos prodiusere, bet ir psichologe. Dažnai merginos skambindavo filmavimo išvakarėse ir sakydavo, kad labai bijo. Paskui prašydavo leidimo kitą dieną nesifilmuoti. Man išsyk stresas: juk viskas suderinta nuo A iki Ž, jau nekalbu apie finansus. Tekdavo pasitelkti visą savo psichologinę išmintį ir įtikinti būsimas laidos dalyves, kad be reikalo jaudinasi. Tikrai ne kartą, dirbdama prie šios laidos, gėriau valerijono lašus. Darbas su žmonėmis visada sunkus, o čia dar reikėjo bendrauti su labai skirtingomis, kartais ir įnoringomis merginomis, tad mano telefonas iki vakaro jau nebeatlaikydavo jų skambučių: tekdavo vidurdienį jį įkrauti.

– Jūs pati, jei reikėtų, į kurios drabužius – Pelenės ar Princesės – norėtumėte įšokti?

– Man atrodo, pelenėms pasiseka labiau, nes jos gauna kelių dienų poilsį su visokiais masažais, grožio procedūromis. Todėl, kai baigsime filmuoti šį projektą, pati lėksiu prie jūros ar į kokį SPA centriuką atsipalaiduoti.

– Jei vis dėlto turėtumėte vykti į kaimą, ar mokėtumėte karvę pamelžti?

– Žinoma. Mano močiutė gyveno kaime. Pati karvės ji neturėjo, bet užtai nuvesdavo mus, vaikus, pas savo kaimynę, kuri duodavo ką tik pamelžto pieno. Vištų kiaušinius irgi ne kartą esu rinkusi. Gal būtų tik viena problema – gaidys. Nuo vaikystės jo šiek tiek bijau, net randą turiu. Kai buvome maži, baidėme močiutės vištas, kurios atseit atėjo į mūsų žaidimų aikštelę, o šios, matote, pasikvietė gaidį, kad apgintų teritoriją. Tąkart gavau gerą žnybį į užpakalį ir dabar turiu nedidelį randą visiems laikams.

Realybės šou „Turtuolė varguolė“ nuotr.

– Ar būdama maža mergaitė mėgote pasaką apie Pelenę?

– Pasakas mėgau įvairias, tačiau „Pelenė“ nebuvo viena mano mėgstamiausių. Labiau patiko „Snieguolė ir septyni nykštukai.“ Dar... amžinatilsį mano senelis dažnai sekdavo savo kūrybos pasakas. Jos paprastai būdavo apie mano kaimynę – bendraamžę Kristiną. Senelis savo pasakose ją vadindavo Christinka, o aš, vos atsikėlusi ryte, bėgdavau pas Christinką klausti, ar iš tiesų taip viskas buvo, kaip senelis pasakojo.

– Ar jūsų sūnelis Jokūbas irgi mėgsta pasakas?

– Jau pradeda mėgti. Ypač knygeles su meškinais. Mėgstamas jo personažas meškis Zujus. Dar turi knygutę, kur meška su meškučiu skaičiuoja žvaigždutes, o jų kiekviename puslapyje vis daugėja. Skaitome ją prieš miegą, nes, kai meškutis pavargsta tas žvaigždutes skaičiuoti, eina miegoti. Dažnai Jokūbas suguldo ant komodos savo meškinus ir skaito jiems knygutę – kažką balbatuoja savo kalba.

– Ar kada gyvenime buvote pasijautusi kaip tikra princesė?

– Atsakymą turbūt dalyčiau į dvi dalis. Pirmiausia pasijaučiau tikra princese per savo vestuves, kurios vyko 2013 m. Po jų su vyru išvykome medaus mėnesio į Ameriką, plaukėme kruiziniu laivu, pamatėme daug šalių. Antrą kartą princese pasijutau visai neseniai – gegužės 31 d., kai šventėme dešimties metų vestuvių jubiliejų. Sugalvojome, kad abu su vyru ta proga pakartosime savo mergvakarį ir bernvakarį. Tik šįkart suorganizuosime juos draugams patys. Taigi, aš su merginomis rengiau princesišką vakarėlį. Išsipuošėme visos kaip tik galėjome, nes tų progų puoštis su metais darosi vis mažiau. Draugės man paruošė įdomių veiklų. Turėjome fotosesiją ir šokių pamokėlę, o mano vyras su draugais pasiėmė miegmaišius ir iškeliavo į žygį.

– Ar teko pabuvoti Pelenės kailyje? Gal jautėtės labai pavargusi, o gal neturinti artimųjų užnugario?

– Ačiū Dievui, turiu labai stiprų artimųjų užnugarį – nuostabią mamytę, tobulą sesę, mylintį vyrą, puikų sūnelį. Pelene turbūt pasijaučiau pirmą mėnesį, gimus vaikeliui. Esu be galo didelė aktyvistė, man nuolat reikia veiklos. Sūnus gimė rudenį, kai dienos jau trumpos. Pamenu, sėdėdavau namuose ir galvodavau, kad visi mano pažįstami kažką prasmingo gyvenime veikia, o aš visą dieną skiriu tik vaikui maitinti ir tai dar nelabai sekasi. Žodžiu, pirmą mėnesį buvo tikrai baisu.

LNK, M. Silickajos-Šmatavičienės nuotr.

– Jei turėtumėte krikštamotę fėją – kokio dalyko jos paprašytumėte?

– Hmm... Dabar gyvenu tokį gyvenimą, kad jei labai ko norėčiau – susikurčiau pati. Krikštamotės galbūt paprašyčiau tik vieno dalyko – sveikatos visiems: mano tėveliams, šeimai.

– Žinau, kad siuvate originalias „Tata Paper“ rankines iš popieriaus. Kaip randate laiko dar ir šiai veiklai?

– Sunkiai bespėju. Nes po trijų mėnesių, gimus Jokūbui, teko grįžti į darbą. Taigi, rankinėms susiradau pagalbininkę.

Mano sūneliui greitai sueis dveji, tad kartais tikrai pasijaučiu kaip kokia Pelenė: ir bėganti į darbą, ir skubanti namo pas šeimą.

– Ar mėgstate apsirengti gražia suknele, pasidaryti makiažą, šukuoseną ir dalyvauti, na, jei ne kokioje Pelenės puotoje, tai bent smagiame draugų vakarėlyje?

– Į vakarėlius ir anksčiau nelabai vaikščiojau. Turiu omenyje, tuos žurnalinius. Tuoj pasakysiu kodėl. Esu baigusi renginių organizavimą, todėl dešimt metų vedžiau įvairius renginius: vestuves, įmonių vakarėlius ir pan. Visi savaitgaliai būdavo parduoti. Reikėjo ir puoštis, ir ruoštis. Todėl ilgą laiką paskui jų kračiausi, o kai ilgą laiką krataisi – niekas daugiau ir nebekviečia.

– Pelenės žinioje buvo visa namų ruoša. Princesės tam tikslui turi tarnaites. Būdama labai užsiėmusi moteris, ar mėgstate tvarkytis pati, ar turite namų šeimininkę, kuri tą tvarką namuose palaiko?

– Dažniausiai namuose viską darau pati. Kartą per mėnesį samdau žmogų, kuris padaro kapitalinę tvarką. Beje, šiam sprendimui turėjau ilgai bręsti. Nesu tas žmogus, kuris lengvai į savo namus įsileidžia svetimą.

– Ką mėgstate daryti pati?

– Mėgstu gaminti maistą. Ypač ant grilio. Mūsų šeimoje grilis, tas vadinamasis kiaušinis, atsirado ne dėl to, kad vyras norėjo, – jo užsimaniau aš. Mėgstu savaitgaliais sukviesti visą savo šeimyną – sesę, tėvelius iš Radviliškio, vyro mamytę iš Kauno, ir kuo nors juos pavaišinti. Pasibūname, pavakarojame, pagriliname – smagu.

LNK, M. Silickajos-Šmatavičienės nuotr.

– Ar jūsų princui (turiu omenyje vyrą Liudą Šmatavičių) teko atlikti tris darbus, kad gautų savo princesės ranką?

– Ach... Mūsų labai įdomi istorija. Abu esame kilę iš to paties Radviliškio, bet kol mokėmės mokykloje, nebuvome pažįstami. Susipažinome per Radviliškio miesto šventę jau būdami studentai (vyras studijavo Kaune, aš – Vilniuje). Iš pradžių bandžiau jį pripiršti savo draugei, bet paskui kažkaip atsiradome vienoje draugų kompanijoje ir tol bendravome, kol susikukavome. Dabar skaičiuojam keturioliktus metus kartu ir dešimtus santuokos metus.

– Kokie jūsų vasaros planai? Ar kaip Pelenė tik dirbsite, ar kaip Princesė vyksite aplankyti ir kitų karalysčių?

– Būtinai šią vasarą skrisime aplankyti kitos karalystės ir išpildysime seną visų mūsų svajonę – paatostogauti kartu. Taigi, liepos mėnesį, kai televizija ilsisi, kelsime sparnus į Ispaniją, kur yra gerokai pigiau nei mūsų pajūryje. Nuomosimės namą su baseinu ir gyvensime visą mėnesį drauge – šeši suaugusieji su vaikais (mūsų, sesės šeima, tėvai). Norėčiau net kompiutero neimti, deja, reikės pabaigti „Pelenės Princesės“ darbus. Girdėjau juokaujant, kad poilsis su vaikais užsienyje yra tiesiog vaikų priežiūra kitoje šalyje. Tuomet būsiu 100 proc. mama, mėgausiuosi karščiu ir puikia kompanija!