Tikiu, kad nėra nė vieno, kuris nebūtų girdėjęs apie Mantą Wizard. Tiesa, tikrąją iliuzionisto, tarptautinių konkursų laureato ir prizininko, Lietuvos iliuzionistų klubo viceprezidento pavardę Žmuidinavičius žino nedaugelis. Magiškų triukų meistras geriau žinomas sceniniu Wizard slapyvardžiu.

Tik šįsyk jam daryti nieko nereikės. Triukus rodysiu aš, o Mantui paliksiu konferansjė vaidmenį, nes buvęs Vilniaus universiteto filosofijos ir psichologijos mokslų studentas žodžių kišenėje neieško. Pasirinkau klasikinius triukus, kuriuos radau dar 2013 m. išleistame paties M.Wizard magijos pradžiamokslyje "Kaip pradanginti dramblį".

Triukas su monetomis

– Ką daro Mantas, kai jam pritrūksta pinigų – gal jų pasidaugina? Ar iliuzionisto profesija pelninga? Ar esate kada pakliuvęs į bėdą dėl triukų su pinigais?

– Jeigu aš ir galėčiau iš oro ištraukti milijoną, vis tiek gyvenčiau taip, kaip dabar, ir daryčiau tai, ką darau dabar. Kaip vienas garsus ir turtingas Amerikos prodiuseris yra pasakęs: svarbu gyventi turiningai, o ne turtingai. Žinoma, kad smagu nusipirkti savo kolekcijai nišinius kvepalus, kurie kainuoja gal tiek pat, kiek lietuvis minimaliai uždirba per mėnesį. Bet, patikėkit, tai irgi džiugina neilgai, tik iki tam tikro laiko... Aš džiaugiuosi, kad turiu mago talentą, kurį man davė likimas ir kuriuo galiu džiuginti žmones. Tad pinigai tikrai nebūtų pirmas dalykas, kurio siekčiau turėdamas supergalių.

Dėl triukų su pinigais į bėdą nesu patekęs, bet porą keistų nutikimų pamenu. Sykį kažkur užsienyje gatvėje rodžiau triuką su pinigine, į kurią įdėtas popierius pavirsta pinigais. Prieš žiūrovų akis tą piniginę uždariau, o kai atidariau – popierius jau buvo pavirtęs eurais. Akimirką, pasidėjęs rekvizitą ant staliuko, nusisukau – piniginė jau buvo dingusi! Bet juokingiausias toje vagišių istorijoje man buvo faktas, kad atidarę piniginę jie rado tik popierių. Nes eurai, kurie pasimato uždarius piniginę, išsyk atsiduria mano kostiumo kišenėje iki kito triuko. Įsivaizdavau iš nuostabos nutįsusius jų veidus (juokiasi).

Triukas su nosinaite

– Nuotraukose atrodote stilingas vyrukas – ar gyvenime esate dabita? Ar didelė jūsų namų drabužinė? Kiek ir kokių scenos kostiumų turite?

– Tiek scenos, tiek ir laisvalaikio kostiumų turiu daug. O ar aš dabita? Nė nežinau... Neseniai kalbėjausi su dviem savo draugėmis, tai viena sakė, kad galėčiau rengtis dar stilingiau, o kita jai replikavo: "Nesąmonė, Mantas visuomet labai gerai atrodo!"

Kasdieniame gyvenime mane galite išvysti ir su treningais, bet scenoje... Dažnai žurnalistai klausia, ką pasiimčiau vykdamas į negyvenamąją salą. Visada atsakau taip pat: "Filosofijos istorijos vadovėlį ir savo smokingą." Patikėkit, nėra kito drabužio, su kuriuo aš jausčiausi geriau nei su savo sceniniu kostiumu! Man patinka vilkėti kostiumą, užsirišti kaklaraištį, įsisegti sąsagas, būti su švariais batais. Ir tai ne dėl mano tuštybės ar kokio nors narcisizmo. Aš švenčiu gyvenimą, todėl man labai gera pasipuošti! O kostiumas – tiesiog mano asmenybės dalis.

Ilgą laiką savo drabužinėje turėjau visokiausių švarkų, galybę įdomiausiai pasiūtų kostiumų ir frakų. Vieni buvo su spalvingais pamušalais, kiti – su dizainerių kurtomis aplikacijomis. Bet šiuo metu jau linkstu į modernią klasiką ir į sceną einu ne su fraku, cilindru ar apsiaustu, bet su mažiau teatrališkais kostiumais.

Kad ir kaip būtų patogu su nutįsusiais treningais ir numintais kedais, bet vyrui, jo savivertei, pasitikėjimui sveika bent retkarčiais imti ir truputėlį pasitempti.

Ar žinote, ko labiausiai pasiilgau per šitą karantiną? Ogi apsirengti kostiumą, apsivilkti baltus marškinius, užsirišti kaklaraištį ir pasitempti! Kad ir kaip būtų patogu su nutįsusiais treningais ir numintais kedais, bet vyrui, jo savivertei, pasitikėjimui sveika bent retkarčiais imti ir truputėlį pasitempti.

Man gražu, kai žmogus ryškiau, drąsiau apsirengęs. Kaip filosofas Arvydas Šliogeris yra pasakęs, drąsa – tai pamatinė žmogaus vertybė. Drąsos įdomiau rengtis, originaliau atrodyti ir trūksta tautiečiams. Tebūna tai keistas rožinis kaklaraištis, bet jeigu su juo esi tikrai tu – go for it! Mažiau kritikuokime, mažiau kabinėkimės vieni prie kitų, o daugiau džiaukimės žmonių saviraiška. Pakvailiokim, paeksperimentuokim! Drabužiai iš tiesų labai svarbūs mūsų savijautai: tai jums sakau kaip diplomuotas psichologas.

Triukas su kortomis

– Ar žaidžiate kortomis laisvalaikiu? Kiek kartų buvote durniumi, o kiek – asilu? Mėgstamiausias kortų žaidimas?

– Durniumi ir asilu, prisipažinsiu, teko gyvenime pabuvoti ir be kortų žaidimo (juokiasi). O jei rimtai, nemoku žaisti kortomis. Apskritai nemėgstu kortų, o su manimi kažkodėl niekas ir nenori žaisti. Gal nepasitiki mano sąžiningumu?

Britams su kortomis yra kitaip. Jiems tai – tradicinis damų žaidimas prie arbatėlės arba džentelmenų prie taurės viskio. Tai darė jų aristokratai. O lietuvių kultūroje kortos siejasi su kalėjimu, sugriautais gyvenimais, negeromis priklausomybėmis. Lietuvių savimonėje nėra pagarbaus, gražaus požiūrio į kortas. Jos tikrai neturi smagios laisvalaikio pramogos auros. Gal dėl to man jos nelabai… Bet prieš metus mečiau sau iššūkį ir sukūriau numerį su kortomis.

Nors kortomis žaisti nemėgstu, bet kolekcionuoju Taro kortas. Kiekvienas Taro kortų piešinys turi simbolinę potekstę. Išmanau jų istoriją, žinau kiekvienos kortos nešamą žinią. Štai šitas kortas aš pavadinčiau ankstyvąja psichoterapijos forma (juokiasi). Todėl per kiekvienas Kalėdas, kai pas mane namuose vyksta vakarėlis, visiems svečiams duodu traukti po vieną Taro kortą, o aš komentuoju jų reikšmes. Tokia smagi tradicija, kurios kasmet labai laukia mano draugai.

Savo kolekcijoje turiu aštuonias ypatingas Taro kortų kalades. Ar pats esu kada būręsis? Cha… Vaiva Budraitytė – mano gera draugė. Ji turi žinių bagažą, puikiai išlavintą intuiciją, gebėjimą skaityti kūno kalbą ir tam tikras pasąmonines įžvalgas, apie kurias mes dažniausiai nežinom. Bet kaip iliuzionistas su būrėjomis esu labai atsargus (kvatojasi).

Nesižavi: „Kortos neturi smagios laisvalaikio pramogos auros. Gal dėl to man jos nelabai…“, – sako magas, vis dėlto sukūręs numerį su kortomis. 

Triukas su kasdieniais daiktais

– Įsivaizduoju, kad tiek užsižaidžiate repetuodamas tuos savo triukus, kad dažnai pamirštate į rankas paimti šaukštą ar šakutę. Pats gaminate ar maistu išsinešti tenkinatės? O gal keptų karvelių iš mago skrybėlės pietums atsiskraidinate?

– Šiais laikais labai populiarūs triukai su kasdieniais žiūrovų daiktais. Tarkim, imi šakutę, laikrodį ar stiklinę ir kažką su jais padarai. Būtent dėl savo buitiškumo tokie triukai labai efektingai atrodo.

O su šaukštais ar kitais virtuvės įrankiais galėčiau ilgam užsižaisti. Gaminti mėgstu ir dažniausiai vadovaujuosi 15 min. taisykle – tiek laiko turi pakakti patiekalui paruošti. Labiausiai maisto gaminimas man asocijuojasi su sekmadieniais, kai galiu neskubėdamas atsidėti virtuvės eksperimentams. Gaminu fantastiškai skanų kugelį, moku kepti vegetarišką picą ir net padaryti naminius kibinus!

Stengiuosi, kad mano virtuvėje nebūtų visokių nesveikų produktų – bulvių traškučių, majonezo ir pan. Kad viskas būtų šviežia – daržovės, vaisiai, žuvis, vištiena. Žiūriu, kad maistas būtų kuo paprastesnis, kuo lengvesnis ir į gaminamą patiekalą įeitų kuo mažiau ingredientų. Žodžiu, mitybą stengiuosi prisižiūrėti, bet tikrai nesu maisto kulto vergas. O dar – kai valgau, stengiuosi tai daryti pasimėgaudamas, gerai sukramtydamas ir pajausdamas emocinį malonumą.

Triukas su triušiu skrybėlėje

– Išduokite paslaptį, kaip magų skrybėlėse atsiranda gyvūnų? Ir kodėl jų neatsiranda jūsų namuose? O gal atsiranda?.. Beje, į kokį gyvūną esate pats sau panašus?

– Aš katinas. Nors labiau norėčiau būti tigru. Kažkada netgi turėjau svajonę paglostyti tigrą. Ji išsipildė, bet, aišku, glosčiau prijaukintą plėšrūną...

Su gyvūnais triukų neatlieku, nes labai juos myliu. Ir apskritai triukai su gyvūnais – jau praeities dalykas. Kaip ir magijos simboliu tapusi triušio iš skrybėlės istorija. Ji ypač nepadori. Bet jei ausys nekais – galiu papasakoti. Žodžiu, prieš maždaug 200 metų viena anglė grįžo namo pas vyrą ir pareiškė, kad miške ją išprievartavo triušis, ir dabar ji laukiasi triušiukų. Keistos kalbos, kad toji moteris iš tiesų pagimdė triušiukus, greitai pasklido po kaimą. Ilgainiui jos pasiekė net Londoną ir patį karalių. Kai po gero pusmečio moteris vėl pareiškė, kad laukiasi triušiukų, karalius liepė ją atvežti į Londoną ir uždaryti viename iš savo bokštų, o tarnams stebėti, ar ir tiesų bus taip, kaip ji sako. Vėliau paaiškėjo, kad moteriai su galva buvo negerai… Betgi istorija garsiai nuskambėjo per visą šalį. O ja sumaniai pasinaudojo vienas magas, turėjęs puikų humoro jausmą. Vieno savo pasirodymo metu jis metė repliką pirmoje eilėje sėdinčiam džentelmenui: "Pone, o jūsų skrybėlė irgi laukiasi triušiuko!" Kai ponas paprašė jį parodyti, magas iš jo skrybėlės iš tiesų ištraukė triušiuką. Žmonės tąkart leipo juokais, bet ilgainiui, kai dar keletas iliuzijos meistrų pakartojo šitą triuką, jis netikėtai tapo iliuzijos meno simboliu. Štai taip.

O gyvūnus aš iš tiesų labai myliu. Ir daug jų kadaise auginau namuose. Daugiausia – paimtų iš prieglaudų. Turėjau ir katiną, ir šunį, ir papūgėlę, net vorą tarantulą ir imperatoriškąjį skorpioną. Mane užburia kai kurių gyvūnų žvilgsnis, jo gelmė. Savaitgaliais dažnai žiūriu vaizdo įrašus apie gyvąją gamtą.

Triukas su mergina dėžėje

– Ar turite savo komandoje gražių merginų, kurias galėtumėte pjaustyti per pusę? Ir kodėl nieko nesu girdėjusi apie moteris iliuzionistes – negi joms neužtenka rankų miklumo ar kantrybės mokantis triukų?

– Yra keli magai, kurių dėka, kaip jūs sakote, merginos buvo pradėtos pjaustyti per pusę (juokiasi). Vienas jų – Horacijus Goldinas. Ar galit patikėti – šis magas yra gimęs Vilniuje! Užtai, kai mano kolegos iš užsienio klausia, iš kur esu atvykęs, tai drąsiai pasakau, kad esu iš Vilniaus, iš to paties miesto, iš kurio kilęs ir legendinis triukas "Perpjauta dama". Beje, šįmet šitam triukui sukanka lygiai 100 metų. Ta proga Davidas Copperfieldas iš savo muziejaus kūrė "Live" transliaciją ir rodė visas tas H.Goldino rekvizito dėžes.

O moterų iliuzionisčių, patikėkite, yra. Tik labai nedaug. Keletas jų net laimėjo pasaulio čempionato prizininkių vardus. Kodėl jų nesimato? Mano spėjimas bus truputį sociologinis-antropologinis. Iliuzionisto darbas turi aliuzijos į dvasinę profesiją – žynio, mago, kunigo. Netgi ta pati burtų lazdelė metaforiškai yra tarsi vyriškos energijos simbolis. Todėl manyčiau, kad tarp šių faktų yra sąsajų… Jau nekalbant apie tai, kad ankstesniais šovinistiniais laikais vyras buvo rodomas kaip galingasis, o moteris apskritai neįleidžiama į sceną. Prisiminkime Williamo Shakespeare'o dramas, kai persirengę vyrai vaidindavo moteris.

Las Vegase išsipildė vaikystės svajonė

Nuo dvylikos metų svajojau tapti profesionaliu iliuzionistu. Gyvenome bute, tėvai turėjo videomagnetofoną, ir kažkas man padovanojo JAV iliuzionisto D.Copperfieldo vaizdo kasetę. Tuo metu tas magas buvo superpopuliarus visame pasaulyje. Man magija nesisiejo su cirko artistų menu, bet žibėjo amerikietiška, lasvegasiška ir vos ne roko žvaigždžių aura. Toks mano vaizduotėje ir buvo D.Copperfieldas! Vos susidomėjau magija, mano didžiausia svajonė buvo... nuvykti į Las Vegasą. Bet anais laikais ji atrodė tokia tolima, kaip kad kelionė iki paties Marso. O prieš keletą metų ji išsipildė. Las Vegase esu buvęs keletą kartų, bet vis dėl įvairių priežasčių man nepavykdavo patekti į D.Copperfieldo šou. Užtai 2018-aisiais tai įvyko! Nusipirkau bilietus pirmoje eilėje. Jų kaina – nuo 100 iki 400 dolerių. Ėmiau brangiausius, nes norėjau matyti kiekvieną savo dievaičio rankos judesį, jo asistentų darbą, scenos apšvietimą. Ir natūralu, kad šita nuotrauka man labai daug reiškia: juk susitikau su juo ne tik kaip gerbėjas Vilniaus. Mes kalbėjomės kaip du profesionalai, jis žinojo, kad aš irgi magas. Klausė, kas man labiausiai jo spektaklyje patiko, kurie triukai atrodė patys stipriausi. Keista buvo girdėti, kad žmogus, esantis tokiose profesinėse aukštumose, dar rūpinasi grįžtamuoju ryšiu, žiūrovų atsiliepimais. Kad Didžiajam D.Copperfieldui vis dar rūpi, kaip tobulą pasirodymą dar labiau ištobulinti.

Hobis – ypatingų kvepalų kolekcija

Bene didžiausia Manto aistra yra kvepalai. Magas dievina viską, kas susiję su aromatų pasauliu.

"Turiu kvepalus, skirtus mistiškų ir kraupių istorijų autoriui, amerikiečių rašytojui Edgarui Allanui Poe, kuriais pasikvpinęs dvelki kapų žeme, gėlėmis ir šalčiu. Dar turiu kvepalus, kurie kadaise buvo skirti kvepinti cigarečių dėkliukus, kad rūkant šios skaniau kvepėtų", – pasakoja triukų meistras, turintis ritualą prieš eidamas į sceną pasikvepinti.

Mantui įdomi ir pati kvepalų kūrimo fizika bei žmonės-nosys, kurie juos kuria. "Galvojau apie tai, kad norėčiau susikurti vardinius kvepalus, bet padaryti tai kokybiškai brangiai kainuoja, – atvirauja retų kvapų rinkėjas. – Tad vis pakalbinu  Aistį Mickevičių, kai tik susitinku. O kol kas įvairiomis progomis dovanoju žmonėms savo kvapo žvakes, kurių aromate jaučiasi tabakas, vanilė ir kiti aksominiai magijos kvapai", – sako iliuzionistas, iki dabar prisimenantis, kaip kadaise kvepėjo močiutės spinta. Po jos mirties kraustydamas daiktus, Mantas rado "Krasnaja Moskva" krištolinį kvepalų buteliuką. Jį močiutei buvo parvežęs senelis. Jaunasis magas priglaudė jį savo kolekcijoje.

Hobis: Mantas kolekcionuoja ne tik retus kvepalus, bet ir senas, dažniausiai aukcionuose įsigyjamas knygas apie magiją.

Paklaustas, kiek joje kvepalų, Mantas susimąsto. "Gal penkiolika? Kita vertus, – sako jis, – gal toks skaičius ir visai ne kolekcija? Pažįstu vyrų, kurie turi daug daugiau kvepalų asmeniniam vartojimui ir nevadina to kolekcija. Bet mane domina ne tik kvapas, veikiau pati legenda, slypinti už jo. Ir kokių tik kvepalų nesu uostęs… Ir kvepiančių arklių mėšlu, ir kvepalų, skirtų kvepinti specialiai kažkurią popiežiaus sutanos dalį", – prisipažįsta jis ir papasakoja legendą apie vienus savo kvepalus, skirtus E.A.Poe, kuriuos nusprendė sukurti ir išleisti vieno konjako gamintojai Prancūzijoje.

"Yra legenda, kad kiekvienais metais prie rašytojo E.A.Poe, siaubo romanų autoriaus, kapo ateina nepažįstamasis su odiniu paltu, padeda vieną rožę ir įsipila į taurę "Martell" konjako. Išgeria rašytojo garbei, nugertą butelį pastato šalia rožės ir nueina. Pasinaudojus legenda, buvo sukurtas kvapas, kurį sudaro konjakas, rožė, oda, kapo akmuo, šaltis, brrr..." – pasakoja Mantas ir prisipažįsta, kad šie kvepalai stovi jo spintoje, bet jais niekada nesipurškia. Mat, kai pirmąsyk jais pasikvepino vykdamas į renginį, jį supykino.