– Vos pavyko jus pagauti pokalbio. Ieškote su kolegomis ypatingų pelėdų, vedate „Ornitostogų“ turus po Lietuvos gamtą, nors, atrodo, galėtumėte sėdėti priešais televizorių ir ramiai sau žiūrėti „Žvėriškas istorijas“: juk toks didelis darbas atliktas!

– Dabar toks metas, kai reikia išnaudoti kiekvieną minutę, nes po kelių mėnesių paukščiai nutils.

– Kaip nutils? Kodėl?

– Po Joninių nebebūna tiek jų giesmių. Pavasarinis laikas pats gražiausias – paukščiai parskrenda, gieda, peri, o jau liepos pradžioje jie dar matomi, bet nelabai girdimi. Tada mane apima nostalgija: atrodo, lyg jau rudenėja…

Nuo rugpjūčio prasideda rudeninė paukščių migracija. Vieni traukia, kur šilčiau, kiti migruoja į Lietuvą iš Šiaurės, Rusijos, Skandinavijos. Taigi iki lapkričio ornitologams vėl yra ką veikti.

Tukanas. D. Babelio nuotr.

– Supratau. Tuomet nuo lapkričio keliaujate po pasaulį ir pasakojate LRT žiūrovams „Žvėriškas istorijas“? Beje, kodėl jos žvėriškos: juk, tiesą sakant, ir paukštiškos, ir ropliškos, ir augališkos?

– Išties „Žvėriškų istorijų“ pavadinimą galima suprasti ir perkeltine prasme – tai tarsi žvėrišką emociją sukeliančios istorijos, kitaip sakant, žvėriškai geros, didelės.

Kita vertus, tai istorijos apie laukinius gyvūnus. Juk žvėrys ir yra laukiniai gyvūnai. Laidoje mes nesidomime zoologijos sodų gyvūnais – tik laukiniais, gyvenančiais savo natūraliose buveinėse. Mūsų istorijose nėra jokios režisūros, tik daug žiniomis paremto ekspromto.

Gepardas. D. Babelio nuotr.

– Apie gyvąją gamtą turbūt žinote viską. Jei tektų išrinkti paukščių, žvėrių, augalų karalių, ar būtų sunku apsispręsti?

– Lietuvos ar pasaulio mastu? Renkant iš viso pasaulio, tai būtų paukštis, dėl kurio net keletą kartų vykau į Sakartvelą, Kaukazo kalnus. Turiu omenyje barzdotąjį grifą. Tai vienas didžiausių plėšriųjų paukščių pasaulyje ir pati jo išvaizda – tikrai karališka. Išskleistų sparnų ilgis – beveik 3 m. Šie grifai skrajoja po Kaukazo kalnus ir minta galvijų, žvėrių kaulais. Įdomiausia, kad jie visai nepanašūs į įprastus grifus, kurie nėra labai gražūs. Turi ūsus, kūnas įspūdingų spalvų ir raštų.

Turime žinoti, kaip šiandien atrodo pasaulis ir kas jame dedasi. Todėl savo laidose kalbu ir apie nykstančius gyvūnus, ir apie miškų kirtimus.

 

Rinkdamas žvėrių karalių banalumo neišvengsiu. Vis tiek pirmiausia ant liežuvio galo – liūtas. Yra ir kitų įspūdingų žvėrių, kurie man patinka, bet jų elgesys nė kiek nekarališkas, neišdidus. O liūtas visada parodys, kad yra aukščiau nei tu.

Augalų kategorijoje karalius tebus… lietuviškas ąžuolas. Nepaisant fakto, kad pasaulyje yra ir sekvojų, ir kitokių atogrąžų miškuose augančių galiūnų. Kaip liūtas turi karališkąją aurą, taip ir ąžuolas savo išvaizda, forma man išsyk sukelia pagarbos jausmą. Matau jame begalinę išmintį.

Liūtas. D. Babelio nuotr.

– Grįžkime į „Žvėriškas istorijas“. LRT Televizija jau parodė keturis smagius epizodus. Įdomu, kiek dar jų liko?

– Šį sezoną – šeši. Dar nardysiu Ramiojo vandenyno gelmėse su rykliais, brausiuosi per džiungles ieškodamas retų beždžionių, stebėsiu liūtus iš 3 m atstumo, patirsiu akistatą su Kosta Rikos krokodilais.

– Šioms istorijoms ruoštis pradėjote prieš keletą metų?

– Tiksliau, prieš pusantrų. Pirmiausia teko apgalvoti, kokias teritorijas aplankyti ir kokius gyvūnus norime nufilmuoti. Tam reikėjo išsamiai pasidomėti kiekvienu iš jų – žinoti, kur gyvena, kuo minta, kur ieško ėdesio, ką kokiu paros metu veikia, kur driekiasi sezoninių migracijų maršrutai ir pan. Tačiau netgi ir tai negarantavo, kad viskas eisis pagal planą ir mes tikrai sutiksime tuos gyvūnus, kuriuos buvau numatęs: juk gamta nenuspėjama.

Marius Karlonas. D. Babelio nuotr.

– Kokias geografines vietoves užgriebėte?

– Visų pirma, pasirinkome Tanzaniją (Afrika) ir jos skirtingas vietas: Viktorijos ežerą, Kilimandžaro papėdę, Serengečio lygumas, džiungles, – joms atstovauja ir skirtingi gyvūnai. Parengėme penkias laidas.

Dvi laidas parengėme iš Kosta Rikos (Centrinė Amerika), kur be galo daug egzotikos: paukščių, kaimanų, krokodilų, įvairių beždžionių, driežų. Čia ėjome į naktinį žygį ir ieškojome nuodingų varlių, gyvačių.

Žiūrovai jau matė laidą apie Galapagų (Ekvadoras) didžiuosius sausumos vėžlius. Dar laukia eilės jūrinės iguanos.

Na, o pati netikėčiausia tiek man, tiek žiūrovams, manau, bus pati paskutinė „Žvėriškų istorijų“ laida, kai aš nersiu su oro balionu į vandenyno dugną pas ryklius. Ten matysite Galapagų vandens pasaulį – ir jūrinius gyvūnus sausumoje, ir vandenyje. Bus ryklių, pingvinų, koralų – žodžiu, visas povandeninis pasaulis, kurį mums pavyko nufilmuoti.

Galapagų sausumos vėžlys. D. Babelio nuotr.

– Jūs pats – labiau sausumos ar vandens žmogus?

– Tiesą sakant, vadinu save labiau sausumos gyvūnu (juokiasi), bet kad vandens pasaulis mane traukia – nesiginu. Juk dažniausiai mano stebimi gyvūnai – paukščiai, žinduoliai, ropliai – būna susiję su vandens ekosistemomis, tad vanduo – dažna stotelė tiek mano laidose, tiek ir gyvenime. Be to, prie vandens visada būna didesnė biologinė įvairovė nei sausumoje. Vanduo – gyvybės šaltinis, traukiantis gyvūnus, kartu – ir mane.

– Miškai Kosta Rikoje atrodo neaprėpiami kaip ir Tanzanijos savanos plotai. Iš tiesų, pramonei agresyvėjant, natūrali gamta sparčiai nyksta: miškai kertami, o vietoj jų sodinamos palmių giraitės. Gal „Žvėriškos istorijos“ turi ir kitą potekstę, kurioje žmogus parodomas kaip besotis žvėris, visiškai neturintis saiko jausmo?

– Be jokios abejonės. Visa mano veikla skirta aplinkosauginiam švietimui. Dažnai žmonės nori girdėti tik pozityvius dalykus, nes, sako, negatyvo pasaulyje ir taip daug. Nesutinku. Vis tik turime žinoti, kaip šiandien atrodo pasaulis ir kas jame dedasi. Todėl savo laidose kalbu ir apie nykstančius gyvūnus, ir apie miškų kirtimus tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Kosta Rikoje. D. Kučinsko nuotr.

Įsivaizduojame, kad pasaulis – bekraštės savanos, milžiniškos džiunglės. Tačiau jau seniai taip nėra nei Afrikoje, nei Pietų Amerikoje, nei Pietryčių Azijoje. Visur tų tikrų laukinės gamtos teritorijų likę tik trupiniai. Pamenu, kaip Afrikoje važiuodavome dieną ar dvi per agrarinį landšaftą, apgyvendintus kaimus ir nesutikdavome nė vieno gyvūno. Jei pas vietinius atšliauždavo kokia gyvatė ar kitas gyvūnas, jie iš karto juos nužudydavo.

Aplinkosaugos būklė visame pasaulyje prastėja. Ypač sparčiai nyksta atogrąžų miškai. Skrisdamas lėktuvu virš Indonezijos mačiau, kad kadaise buvusios džiunglės dabar atrodo kaip begalinė aliejinių palmių plantacija.

– Pakalbėjome apie problemas, betgi lazda turi du galus. Kas per šias išvykas jus pradžiugino arba nustebino labiausiai?

– Būnant Afrikoje, Serengečio nacionaliniame parke, nustebino gyvūnų gausa. Aišku, už jo ribų viskas išnaikinta, sukultūrinta, tačiau parko ribose teritoriją saugo reindžeriai ir gyvūnai čia gyvena kaip rojuje. Ne taip, kaip pas mus, kur, tarkim, yra nacionalinis parkas, bet jame nedraudžiama kirsti miško. (Karčiai šypteli.)

Afrikinis dramblys. D. Babelio nuotr.

Žmogus Serengečio gyvūnams nėra priešas, nes nė viena jų karta nėra mačiusi jo medžiojančio.

Tas pats – Kosta Rikoje. Čia sutinkama net 5 proc. visos pasaulio biologinės įvairovės. Nuvykęs į šią šalį negali nė žingsnio žengti nepamatęs ko nors įdomaus: mes stabčiojome ir aikčiojome nuo augalų, žinduolių, paukščių, vabzdžių gausos. Šauni ir jų valdžios politika – beveik visiškai nekirsti savo miškų, o pragyventi iš draugystės su gamta – būtent iš gamtinio ekologinio turizmo. Tai puikus pavyzdys ir mums, kaip galima gana gerai gyventi ir nenaikinant gamtos – jos nekertant, neariant ir neužsėjant visko rapsais.

– Vykote į Galapagų salas stebėti didžiųjų sausumos vėžlių. Ar yra kas nors ypatingo Lietuvos gamtoje, ko užsieniečiai gamtininkai vyksta žiūrėti pas mus?

– Žinoma, yra. Dirbu šioje srityje jau penkiolika metų ir matau, kad tikrai daug gamtininkų iš viso pasaulio atvyksta pas mus pasižiūrėti ne tik kokių nors retenybių, bet ir paukščių, gyvūnų, kurie mums visiškai įprasti. Jų šalyse tie paukščiai ar žvėrys išnyko prieš kelias dešimtis metų dėl ekonomikos klestėjimo. Tarkim, pempės ar vieversiai. Jie nebeturi kur gyventi, nes pelkės, pievos numelioruotos, sukultūrintos. Žinau, kad Pietų Vokietijoje teliko viena perinti pempė. Belgijoje nėra nė vienos. Jų agrariniame landšafte girdėti tik automobilių gausmas. Baisokas jausmas…

Galapagų sausumos vėžlys ir Marius. Galapagų salos. D. Kučinsko nuotr.

Atvažiavę į Lietuvą ir išgirdę savo jaunystės paukščius užsieniečiai dažnai apsiverkia. Tai kas, sako, kad mūsų ekonomika stipresnė, kad didesni atlyginimai, bet džiaugsmo tai nesuteikia, nes žmogui gamtos reikia gyvybiškai. Jei jos nėra gimtojoje šalyje, žmogus keliauja į užsienį, leidžia pinigus ir bando pamatyti ją svetur, nes nori kaip nors užpildyti tą gamtos trūkumą.

– Organizuojate turus į kitas šalis, jų gamtą, esate įsteigęs bendrovę „Ornitostogos“. Kokiais tikslais pradėjote šią veiklą?

– Švietėjiškais. Nemažai laiko dirbau su vokiečiais, jie turi panašų projektą – per švietimą kreipia žmones į aplinkosaugą. Kai išvyksti į gamtą, pastebi, džiaugiesi matomais gyvūnais, tuomet visai kitaip priimi ir aplinkosaugos žinias.

Be to, kiekvienas žmogus, keliaujantis su „Ornitostogomis“ po Lietuvą ar kitas šalis, automatiškai skiria 5 proc. kelionės kainos gamtos apsaugai. Esame įkūrę viešąją įstaigą, kuri saugo Pietų Lietuvos gamtą – atkuriame pelkes, išperkame miškus.

Afrikoje. D. Babelio nuotr.

Kai galvojau apie „Ornitostogų“ steigimą, norėjau ne tik kalbėti, bet ir ką nors daryti, nes kalbančių yra daug, o darančių – mažai. Manau, kad prie to darymo galime visi prisidėti: ir nenupjauti žolės kampučio kieme, ir rudenį nesugrėbti visų lapų. Turiu omenyje labai paprastus dalykus.

„Žvėriškų istorijų“ pavadinimą galima suprasti ir perkeltine prasme – tai tarsi žvėrišką emociją sukeliančios istorijos.

– Sprendžiant iš visko, ką mums papasakojote ir ką matome per LRT Televiziją, – namuose sostinėje būnate retai?

– Būnu, nes iš esmės visos mano išvykos – savaitgaliais.

– Gal į kai kurias išvykas pasiimate ir sūnų? Kokio jis amžiaus?

– Vincui gegužės 12 d. sueis dveji metai, taigi dar per mažas po pelkes braidyti (juokiasi). O kad ir būtų didesnis, tikrai neversčiau savo vaiko per prievartą būti gamtininku. Esu matęs daug pavyzdžių, kai kolegos tamposi į darbą vaikus, o šie paskui purtosi gamtos, nenori nė žiūrėti į tą pusę. Manau, vaikui reikėtų suteikti tik tiek informacijos, kiek jis pats nori.

– Kalbate iš savo tėvų pavyzdžio? Ar jūsų irgi niekas nevertė eiti į miškus?

– Tikrai nevertė. Gamtą aš pats atradau, nors tėtis ir buvo miškininkas. Tačiau miškininkai nėra gamtininkai. Jie, aišku, išmano, kaip geriau išauginti medį, bet tik tam, kad kuo labiau klestėtų ekonomika. Man  rūpėjo visiškai kas kita. Dėl šios priežasties mečiau miškininkystės studijas, į kurias, baigęs mokyklą, buvau įstojęs, o vėliau pasirinkau ekologijos kryptį.

– Pasakojote, kad vaikystėje buvote toks laukinis vaikas: gyvenote tarp Jonavos ir Kauno, Didžiojo Raisto kaime, pelkynų apsuptyje. Skamba nelabai saugiai?

– Visko būdavo. Gamtoje nuotykių tikrai netrūkdavo. Vaikystėje daug laiko leisdavau Dzūkijoje pas senelius. Sykį žiemą, esant -20 °C temperatūros, vaikščiodamas po pelkę įlūžau į bebro eketę. Susmigau iki krūtinės. Keletą kilometrų iki namų teko bėgti per speigą ir pusnis, kad nesušalčiau.

Būdavo, grįžtu po pamokų, persirengiu – ir į miškus. Vaikštinėju, stebiu, kažko ieškau. Ilgainiui įprato mane tokį matyti. Panašiai dabar tėvai pripranta į vaiką, palinkusį prie ekrano, žiūrėti.

Serengetis. Marius Karlonas. L. Pačkausko nuotr.

Pelkės, miškai man buvo tarsi didžiulė žaidimų aikštelė. Aišku, iš pradžių turėdavau atlikti savo pareigas: paruošti pamokas, padėti tėvams nudirbti ūkio darbus, o jau paskui galėdavau eiti, kur kojos neša.

Kaip atrodžiau bendraamžiams? Hmm… Manau, kiekvienas vaikas,  užsiimantis kuo nors kitu nei visi, draugų akyse neretai tampa pašaipų objektu. Šiek tiek tų patyčių patyriau ir aš. Vis dėlto gamta su jais nesidalijau. Ji buvo tarsi mano vieno atskiras pasaulis, mano meditacija, mano terapija.

– Pabaigoje, „Žvėriškų istorijų“ įkvėpta, tiesiog negaliu nepaklausti, į kokį gyvūną pats manote esąs panašus?

– Jei duotumėt pagalvoti 10 minučių – atsakyčiau vienaip, jei 30 – galbūt dar kitaip, bet dabar ant liežuvio galo pirma mintis – kurtinys. Tai gana sėslus gyvūnas, nors kartais mėgsta ir paklajoti. Gyvena Dzūkijos ir Aukštaitijos pušynuose. Ramaus būdo. Kurtinys turi daug ir gyvenimo džiaugsmo, ir pasitikėjimo savimi. Jis žino, ko nori iš gyvenimo, ir nekeičia nei savo gyvenimo tikslo, nei vietos. Panašus esu ir aš. Kas kurtiniui miškas, tas man – visa gamta.