Natūralumas, energija ir nuoširdus ryšys su žiūrovu tapo jos vizitine kortele tiek renginių scenoje, tiek ir televizijos eteryje. Apie kryptingą kelią į pramogų pasaulį, transformacijų iššūkius ir gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą tarp ryškios scenos šviesų bei ramaus šeimos židinio – atviras pokalbis su Meda.
– Šį vasarį, kaip pati su šypsena sakote, atšventėte paskutinį gimtadienį su „dvejetuku“ priekyje. Penketą metų duoną valgote iš renginių vedimo. O ką iki tol veikėte gyvenime?
– Vilniuje studijavau pramogų industriją. Nuo pat pradžių žinojau – vienaip ar kitaip mano kelias ves į pramogų pasaulį. Todėl dar dešimtoje klasėje, sužinojusi, kad atsirado tokia specialybė, be galo apsidžiaugiau. Supratau, kad tai bus puiki galimybė pažinti šią sritį iš arti, pamatyti ją iš visų pusių.
– Esate marijampolietė, puikiai dainuojate, tad negaliu nepaklausti, ar tik nelankėte vaikystėje legendinio Laimos Lapkauskaitės „O lia lia“ pop choro?
– Žinoma, kad lankiau (juokiasi). Turėjau progą iš arti pamatyti televizijos užkulisius ir susipažinti su pramogų pasaulio žvaigždėmis. Kai man buvo maždaug dvylika, su „O lia lia“ dalyvavome daugybėje projektų, tiesioginių transliacijų, paramos akcijų – tuo metu dainuojančių vaikų reikėjo visiems. Puikiai pamenu, kaip pritarėme Ingai Valinskienei ir grupės „69 Danguje“ merginoms ir kitiems žinomiems atlikėjams.
– Studijų pradžia sutapo ir su pirmosiomis patirtimis vedant renginius. Tiesa, tuomet apie Jus dar nedaug kas žinojo – trūko viešumo, reklamos. Todėl vos aštuoniolikos ryžotės dalyvauti viename televizijos projekte. Vėliau buvo ir realybės šou „(ne)VISKAS ĮSKAIČIUOTA“, kurį laimėjote. Ar po šių projektų išties padaugėjo pasiūlymų ir darbo?
– Iš pradžių daugybę renginių vedžiau ir dainavau visiškai nemokamai – pakviesdavo draugai, ir eidavau. Man tai teikė nuoširdų džiaugsmą, todėl naudodavausi kiekviena proga: rodžiausi, vedžiau, dainavau ir tuo pat metu studijavau.
Pasibaigus vasaros realybės šou, vykusiam vienoje Ispanijos viloje, situacija ėmė keistis – žmonės pradėjo mane atpažinti, o grįžus į Lietuvą pasipylė ir užsakymai. Į projektą ėjau jau labai sąmoningai: norėjau, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių sužinotų, kad yra tokia Meda, kuri veda renginius. Tuo metu jau tvirtai žinojau – tai mano kelias.
– Vadinasi, televizija iš tiesų turi magiškų galių?
– Turi, tačiau labai daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus – ką jis transliuoja, su kokiu tikslu žengia į televiziją. Ar siekia vien būti žvaigžde, trokšta dėmesio ir matomumo, ar, kaip buvo mano atveju, turi aiškų ir konkretų tikslą.
Tuo metu jau vedžiau renginius, sulaukdavau gražių atsiliepimų, tačiau užsakymų dar buvo nedaug – žmonės paprasčiausiai manęs nepažinojo. Kad galėčiau gyventi iš savo mylimo darbo, man reikėjo didesnio žinomumo, reikėjo, kad kuo daugiau žmonių mane pamatytų.
– Ar Jūsų, kaip renginių vedėjos, darbui netrukdo marijampolietiškas akcentas, kurį žmonės mėgsta draugiškai pašiepti?
– Trukdo… Kartais sulaukiu ir kandžių komentarų. Vis dėlto akcento neslepiu ir sąmoningai nekontroliuoju. Man net patinka, kad žmonės atpažįsta, iš kur esu – tai tarsi mano tapatybės dalis.
Šiuo metu su vyru gyvename Vilniuje, nors abu esame marijampoliečiai. Tačiau jau turime įsigiję būstą Kauno centre, netoli Laisvės alėjos – netrukus kraustysimės. Gyvensime pačioje Lietuvos širdyje, kad arčiau būtų ir šeima, ir renginiai.
Aš filmavimo aikštelėje natūraliai gerai jaučiuosi. Tikrai nereikia kažkaip ypatingai stengtis.
– Minėjote, kad pirmą žingsnį į televiziją žengėte prieš vienuolika metų. Papasakokite, kaip keitėsi Jūsų santykis su kamera per tuos metus – ar vis dar jaučiate jaudulį?
– Daug žmonių, kai įsijungia kameros, išsigąsta, susikausto, o man nutinka atvirkščiai. Mane aplanko labai geras jausmas – malonaus jauduliuko, adrenalino… Be to, visų projektų, kuriuose dalyvavau, prodiuseriai irgi tvirtino, kad esu kameros žmogus. Gal čia įdirbis dar nuo tų „O lia lia“ laikų? Aš filmavimo aikštelėje natūraliai gerai jaučiuosi. Tikrai nereikia kažkaip ypatingai stengtis.
– Šiuo metu Jus dažniausiai galima išvysti įvairiuose TV projektuose, bet jei svajotumėte apie laidos vedėjos poziciją – apie ką ji turėtų būti?
– Dalyvavau konkurse į „KK2“ vedėjas ir likau antroje vietoje. Paskui tapau projekto „LNK iššūkis. Tapk TV žvaigžde“ vedėja. Netrukus drauge su Anyanya dainavome „Žvaigždžių duetuose“, o dabar štai dalyvauju „Muzikinėje kaukėje“.
Apie kokią savo laidą svajočiau? Hmm, manau, kad tik apie pramoginę. Man patinka atnešti šventę į žmonių namus. Todėl itin džiaugiausi vesdama projektą „Tapk TV žvaigžde“, kur turėjau galimybę pažinti daug nuostabių žmonių – jo dalyvių. Sekiau jų kelionę nuo pradžios iki pabaigos, dalijausi patarimais ir savo patirtimi, nes visose pozicijose jau esu buvusi – ir kaip žiūrovė, ir kaip dalyvė, ir kaip vedėja.
Šiame projekte įgijau daug naujų draugų, tarp jų – ir projektą laimėjęs Varkė Labdarkė. Ar iki šiol palaikome ryšį? Be abejo – dažnai susitinkame kituose projektuose. Su Varke Labdarke dalyvavome ir „Žvaigždžių duetuose“. Mano nuomone, pramogų pasaulyje vietos užteks visiems, tereikia stengtis savo darbą atlikti kuo geriau. Man visada smagu sutikti bendraminčių.
– Pernai atšokote savo vestuves ir planavote povestuvinę kelionę į Pakistaną, tačiau galiausiai apsiribojote Italija. O jei atsirastų galimybė vesti kelionių laidą?
– Esu smalsi ir atvira naujovėms – jei matau, kad galiu ir man įdomu, mielai imuosi visko.
Keliauti man labai patinka, nors Pakistanas jau liko tik planuose (juokiasi). Dabar atsitiko taip, kad nebeliko laiko kelionėms. Užpuolė (gerąja prasme) darbai, filmavimai, tad su vyru nusprendėme neforsuoti įvykių. Jei šiuo metu toks etapas – karjera, pasiūlymai, projektai, – reikia griebti jautį už ragų ir dirbti savo darbą. Kai ateis tinkamas metas, galėsime pasidžiaugti ir kelionėmis.
– Vienas iš netikėtų karjeros posūkių – koncertai su „Lietuvos balso“ nugalėtoju Anyanya, su kuriuo į muzikinę porą „sulipote“ „Žvaigždžių duetuose“. Ar toks scenarijus – koncertinis turas per Lietuvą – buvo jūsų planuose?
– Tikrai ne. Tiesiog mus įkvėpė žmonės. Dar tęsiantis „Žvaigždžių duetams“ abu gaudavome daug žinučių su klausimais, kada bus mūsų koncertas. Taip kilo mintis surengti koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje. O kai bilietai į jį tirpte ištirpo, tą pačią dieną paskelbėme ir antrą datą. Netrukus ir į antrą koncertą bilietų neliko.
Štai tada abu supratome, kad čia – lemtis… Kad turime surengti daugiau koncertų ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Dviese planavome viską – kokių svečių pakviesti, kokius instrumentus naudoti gyvai. Dabar rengiame koncertinį turą, o artimiausias pasirodymas bus Kaune – kovo 18-ąją kviečiame susitikti visus kauniečius!
– Duete su Anyanya reikėjo derintis prie kito žmogaus, o dabar „Muzikinėje kaukėje“ esate atsakinga tik už save. Kada Jums lengviau, o kada – įdomiau?
– Dainavimas duetu man buvo tikra naujiena – reikėjo išmokti prisiderinti tiek prie žmogaus, tiek ir prie jo balso. Tačiau kai jau susidraugavome ir atradome pusiausvyrą, darbas tapo ne tik lengvesnis, bet ir įdomesnis. Vieną dainą rengdavome pagal vieną, kitą – pagal kitą. Susirašinėjome, skatindavome vienas kitą – smagus ir lengvas buvo tas laikotarpis.
O „Muzikinėje kaukėje“ sunku ne todėl, kad dainuoju viena, bet kad ten reikia būti labai panašiai į kitą žmogų. Tai išties be galo sudėtinga. Toks moksliukiškas darbas: tiksliai nukopijuoti atlikėjo judesius, mimiką, balso tembrą. Mažiau kūrybos, mažiau išradingumo, o daugiau namų darbų – žiūrėti įrašus ir stengtis įsidėmėti, o paskui atkartoti kiekvieną detalę.
– Tai dabar vakarais su vyru ne romantines komedijas žiūrite, o tam tikrų atlikėjų koncertus?
– Taip, būna ir taip. Vyras net juokiasi, kad jau daugelio mano dainų žodžius moka atmintinai.
Ar jis lanko filmavimus? Kai tik gali, visada ateina. Ypač jam patinka, kai mano įvaizdis būna kuo labiau pakeistas. Kai grimerės mane pavertė Birute Dambrauskaite, jis vos galėjo mane pažinti!
– O kuri transformacija pareikalavo daugiausia kantrybės grimo kėdėje? Gal irgi B. Dambrauskaitės?
– Ne visai. Man teko įsikūnyti į Samą, Jazzu, Jevgeniją Redko, Violetą Tarasovienę, Adelę. Vis dėlto ilgiausiai mane „pavertinėjo“ Samu – galbūt todėl, kad reikėjo slėpti mano plaukus. Grimo kėdėje praleidau apie porą valandų.
Kai darė iš manęs B. Dambrauskaitę, neužteko laiko įsijausti į naują įvaizdį – iš karto reikėjo eiti į sceną. Filmavimų tempas milžiniškas, todėl kol mane grimuoja, stengiuosi nusifilmuoti telefonu ir pasakyti sau: „Ate, Meda, viskas, dabar tu esi visai kitas žmogus“.
– Jei galėtumėte pasirinkti bet kurią pasaulio žvaigždę, kurios dar neįkūnijote projekte, kas tai būtų?
– O! labai sunku atsakyti. Be galo džiaugiausi, kai turėjau galimybę įkūnyti Adelę. Grimo čia beveik nebuvo – visas dėmesys teko balsui. Kai gavau šią galimybę, net pati nesuvokiau, kokia svarbi man yra Adelė, jos muzika.
– O kurį Jūsų įsikūnijimą geriausiai įvertino teisėjų komisija?
– Manau, tai buvo B. Dambrauskaitė ir Katy Perry. Į Birutę įdėjau be galo daug darbo – nuo žingsnelių iki pat žemiausio balso tembro. Vaidindama Samą supratau, kad mano balsas vis tiek neskambės vyriškai, todėl turėjau siekti panašumo kitais aspektais, pavyzdžiui, žodžių tarsena. Teko pamėgdžioti šiaulietišką akcenčiuką, ilginti balses.
Esu ne kartą girdėjusi, kad gebu „pagauti“ atlikėjų judesius. Atrodo, net per daug nesistengiu, bet kažkaip pavyksta. Būna, kad visi susimaišo į krūvą, ypač, kai po filmavimų tuoj pat skubu vesti savo renginių.
– Gal savo įkūnytus personažus dabar naudojate ir renginiuose? Tarkim, žmonės užsisako Medą, o gauna ir Medą, ir Jazzu, ir net pačią divą Adelę?
– Naudoju, nes žmonės to prašo. Ypač mėgsta B. Dambrauskaitės dainas.
Laidos pabaigoje vyksta naujo įsikūnijimo rinkimai, į kuriuos įsitraukia ir gerbėjai. Gaunu daug žinučių, kaip jie vertina vieną ar kitą man tekusį atlikėją, kurį turėsiu įkūnyti kitoje laidoje.
Anksčiau jautriai reaguodavau į negatyvias žinutes, tačiau vyras man patarė: jei viską priimi taip jautriai, nesikankink – neskelbk jokio turinio socialiniuose tinkluose. Nuo to laiko manyje tarsi viskas persivertė, požiūris pasikeitė: stengiuosi koncentruotis tik į tai, kas teigiama, gerai atlikti savo darbą ir nesukti galvos nei dėl blogų, nei dėl gerų komentarų.
„Muzikinėje kaukėje“ sunku ne dėl to, kad dainuoju viena, o todėl, kad ten reikia būti labai panašiai į kitą žmogų.
– Ar yra atlikėjas, kurio slapta bijote, kad ateityje teks įkūnyti?
– Hmmm… Tikriausiai labai sudėtinga būtų, jei burtai lemtų personažą, visiškai priešingą mano charakteriui.
Repas? Oi, ne! Repuoti man būtų įdomu. Galbūt sunkiau būtų įkūnyti ką nors iš operos pasaulio. Nesu bandžiusi dainuoti nustatytu balsu – reikėtų mokytis kvėpavimo, balso technikos, o gal net eiti pas operos solistę pamokų.
Bet, tiesą sakant, tai būtų ir labai įdomu. Juk visi tie iššūkiai, kurie iš pradžių atrodo be galo sunkūs, dažniausiai būna ir be proto įdomūs.
– Renginių vedėjos darbas išties sunkus. Jei norisi verkti, tenka nusivalyti ašaras, užsidėti „profesionalo kaukę“ ir vis tiek eiti į sceną...
– Ypač sunku buvo pernai vasarą. Pamenu, visi socialiniuose tinkluose dalijosi kelionėmis, maudynėmis, saulėtomis dienomis, o aš kursavau iš vieno renginio į kitą. Tempas buvo nežmoniškas – kartais net nesuprasdavau, kuriame mieste esu ir kokie žmonės mane supa. Skaudėjo visą kūną, balsas buvo užkimęs, o apie šeimą ir tėvus galėjau tik pasvajoti… Nuovargis buvo milžiniškas.
Bet atvyksti į vietą, pamatai žmones, kurie laukia šventės, ir supranti, kad... vestuvės būna tik vieną kartą gyvenime. Išsyk dingsta visos niūrios mintys, atsiranda noras viską atlikti kuo geriau.
Scena turi savo magiją – kai į ją žengi, pamiršti viską, kas vyksta namuose ar pasaulyje. Esi čia ir dabar, o vienintelis tikslas – atlikti savo darbą nepriekaištingai, kad žmonės būtų patenkinti.
Vesti renginį nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Reikia ne tik iš anksto suderinti scenarijų, bet kartais pabūti ir psichologe – jaunosios jaudulys, nerimas, klausimai „kaip viskas vyks?“ – visa tai tenka išjausti. Atsakomybė didžiulė, bet ji suteikia ir prasmės kiekvienam tokiam momentui.
– Jums ta praktika davė daug naudos – savąsias vestuves, kurios įvyko pernai rudenį, susiplanavote gana greitai?
– Tikrai davė. Norėjome šventės, suburti abiejų – mano ir Mykolo – šeimas, o laiko smulkmenoms ruošiantis tiesiog nebuvo. Todėl nusprendėme nekreipti dėmesio į kiekvieną detalę, o labiau koncentruotis į visumą ir į tai, kad visiems būtų smagu ir gera.
– Kaip Jūsų vyras Mykolas reaguoja į intensyvų filmavimų grafiką ir viešumą?
– Normaliai. Draugai esame nuo tų laikų, kai man buvo keturiolika. Mykolas keleriais metais už mane vyresnis. Ilgą laiką tiesiog susitikdavome draugų grupėje, vėliau pradėjome susirašinėti, susitikti dviese, o prieš ketverius metus kažkas pasikeitė – pajutome, kad tai gali būti kažkas daugiau. Ilgą laiką važinėjome į pasimatymus, nes gyvenome skirtinguose miestuose: aš – Marijampolėje, jis – Vilniuje.
Mykolas matė mano pirmuosius žingsnius televizijoje ir pramogų pasaulyje, todėl tai, kas vyksta dabar, jo visai nestebina ir nepiktina. Priešingai – jis mane skatina, stumia į priekį. Sako: „Dabar tavo laikas – imk ir daryk.“ Jis ekonomistas, jam irgi darbingas laikotarpis, tad abu rūpinamės savo karjeromis. O jei kartais man pasidaro labai sunku, Mykolas visada grąžina mane ant žemės.
– Ką mėgstate veikti, kai liekate vienu du?
– Dažniausiai kur nors pabėgame – į SPA ar į kokį namelį miške…
– Ką šiandien laikote didžiausia savo gyvenimo sėkme – profesinę karjerą ar asmeninę laimę?
– Norėčiau išlaikyti pusiausvyrą tarp visko. Gerai jaučiuosi ten, kur esu dabar. Už viską esu be galo dėkinga. Darau tai, ką myliu, ir niekur neskubu. Tiesiog stengiuosi, dirbu ir tikiu, kad sėkmė ateina pamažu, lygiai taip pat, kaip ir santykiai. Kartais net bijau džiaugtis, kad viskas juda taip ramiai ir į gerąją pusę.
– Sakote, kad viskas Jūsų gyvenime juda ramiai, o ar galėtumėte dėl karjeros sukelti kokį nors didesnį skandalą?
– Jei skandalas įvyktų natūraliai – tebūnie, bet jei reikėtų jį kelti dirbtinai – tikrai ne. Skandalai – ne mano tema. Tiesą sakant, noriu visus sutaikyti, padaryti taip, kad visiems būtų gerai. Man geriau lėčiau, bet ramiau. Nerimas mane iš tiesų gali išvesti iš proto.
– Jei reikėtų rinktis – ramus šeimos vakaras ar didžiulė scena su šimtais žiūrovų?
– Iš pirmo žvilgsnio scena su šimtais žiūrovų gal atrodo smagiau, bet iš tikrųjų nieko nėra geriau, kaip grįžti namo, kur tavęs laukia šeima. Galbūt būtų idealu taip: koncertuoji scenoje, tave stebi šimtai žiūrovų, o paskui grįžti namo, įšoki į patogų treningą ir vakaroji su pačiais artimiausiais.
– Ko sau palinkėtumėte tolimesnėje „Muzikinės kaukės“ kelionėje?
– Pirma, atsipalaiduoti. Antra, pasimėgauti procesu. Ir trečia – sukurti LNK žiūrovams kuo didesnę šventę!
Naujausi komentarai