N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų | kl.lt

N. JUŠKA: MŪSŲ ŠEIMOJE NĖRA NEI VYRIŠKŲ, NEI MOTERIŠKŲ DARBŲ

Užminsiu jums mįslę. Jis garsus. Gyvena sostinėje, bet dirba Kaune. Kai nuo devynerių metų paliko Telšius ir išvyko mokytis į sostinę, sėkmės laiptais kilo vien dėl savo atkaklaus darbo ir užsispyrimo. Sukūręs šeimą nė per žingsnį jos nepaleidžia – visur drauge.

Paskutinė užuomina: jis ne tik šoka, bet ir visokius keblius buities darbus dirba. Štai per pirmąjį karantiną didžiulį savo namą pats perdažė. Gal jau žinote, kas jis?

– Tokiomis gražiomis spalvomis nupiešiau jūsų portretą, kad dabar moterys Agnei pavydės arba visai nepatikės, jog tokių šaunių vyrų Lietuvoje yra. Atrodo, kad laikote visus keturis Juškų namų kampus?

– Tikrai negaliu prisiimti visos garbės sau. Visi mes laikome savo šeimos kampus – ir aš, ir žmona, ir vaikai. Visi keturi. Kiekvienas su savo linksmybėmis ir užgaidomis. Ir tų kampų mes nesidalijame, kaip ir pareigų. Nėra pas mus nei vyriškų, nei moteriškų darbų. Jei reikia plauti indus – eini ir plauni, o kai ateina laikas tvarkyti namus – eini ir tvarkai.

– Turite du nuostabius vaikus: Pauliui – penkeri, Evutei – treji. Ar stengiatės ir jiems duoti kažkokių mažyčių pareigų, kad vaikai pamažu prie jų pratintųsi?

– Iš tiesų stengiamės po truputį diegti tas namų taisykles. Mūsiškiai jau žino, kad pavalgius reikia lėkštę nusinešti, o jei pažaidei – žaislus susitvarkyti. Aišku, mes su žmona padedame. Bet ir iš jų šio to reikalaujame. Žinau, kad šiuolaikinių tėvų didžiausia problema – telefonas ir filmukai jame. Tfu tfu tfu – kol kas jie pas mus žaidžia tik su žaisliniais telefonais. Buvo keli pabandymai leisti Pauliui dažniau rankose išmanųjį turėti, betgi supratau, kaip greitai vaikai praranda saiko ir laiko nuojautą. Dabar žaidimus telefone taupome tik išimtiniams atvejams – tarkim, kai norime pavakarieniauti ramiai kur nors kavinėje. Tiesa, vargiai pamenu, kada paskutinįsyk taip buvo (juokiasi).

– Ar per karantiną leidžiate vaikus į darželį? O galgi patys su žmona užsiimate jų ugdymu?

– Dabar jau žmonai duosiu daugiau laurų. Šitie ugdomieji dalykai – labiau jos kompetencija. Dabartinis mūsų dienos režimas (esant karantinui) prasideda nuo žaidimo "Mokyklėlė". Atsikeliame ryte, pavalgome pusryčius ir einame žaisti mokyklos. Tai reiškia, kad gerą valandą ir daugiau mes skaitome, rašome, mokomės raidžių, skaičių, piešiame, darome darbelius. Vienas užsiima su vienu vaiku, kitas – su kitu. Žodžiu, mūsų abi atžalos turi individualų ugdymą (juokiasi). Užtai ir rezultatai džiugina. Mažoji jau pažįsta visas raideles, bando skiemenis į žodžius jungti. Ir anglų kalbos žodelius kasdien pasikartojame, vis po vieną kitą naują pridedame. Eilėraščius pyškina kaip žirnius. Muzikinių knygelių daineles irgi iš atminties dainuoja.

Tikrai bus vyrų, kurie sakys: vajezau! Pasilikti su dviem vaikais – katastrofa! Bet man tokia patirtis – nieko naujo. Viską lemia praktika ir noras.

– Nevengiate savo šeimos nuotraukų kelti į socialinius tinklus. Jūsų sūnelis Paulius – tarsi sumažinta Nerijaus kopija. Ar matote jame ir potencialų baleto šokėją?

– Kol kas baletu namuose užsiimame tik labai minimaliai. Truputį pašokame, truputį kažkokius mankštos judesiukus atliekame. Tikrai neverčiame vaikų to daryti. Bet jie mato, kaip aš mankštinuosi, ir labai nori viską kartoti. Ypač mažoji, kuri tiesiog pamišusi dėl baleto. Rankeles, kojeles kaip tikra balerina kilnoja ir vis prašo ją tai pasukti, tai pakelti, tai į orą švystelėti. Tik suknelę apsivelka – ir pavirsta mažyte balerina.

– O kokių savo šeimoje turite švenčių. Kartais matau socialiniuose tinkluose, kokie gražūs jūsų vaikų gimtadieniai, krikštynos...

– Pas mus šeimoje šventėms skiriamas išties didelis dėmesys. Tarkim, vaikų krikštynoms prieš porą metų specialiai parinkome Žolinės dieną – rugpjūčio 15-ąją – kad vėliau tą datą ir patys gerai prisimintume, paminėti galėtume. O jūs, tarkim, ar pamenate, kada savo vaikus krikštijote? Na štai, pamiršote… Mes su žmona pernai atšventėme krikštynų metines ir ruošiamės švęsti jas kasmet.

– Vasarį artėja net trys didelės šventės – vasario 14-oji – Valentino diena, Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, kuri šiais metais labai gražiai sutampa su Užgavėnėmis… Kurią iš jų labiausiai ruošiatės švęsti?

– Lietuvos gimtadienį. Kasmet su vaikais kieme vėliavas keliame – tai trispalvę, tai su Vyčiu, istorinę. Ta proga ir visokius darbelius darome, o Agnė mus tądien visokiais ypatingais skanėstais pamalonina – pernai trispalvį želės tortą padarė. Jei yra dėmesio verta šventė – mes tikrai mokame ją smagiai atšvęsti.

– Mačiau ne vieną nuotrauką, kur N.Juška gamina maistą. Dažniausiai savo namų kiemelyje ką nors skaniai čirškina ant griliaus…

– Nesiginu. Mėgstu ir gaminti. Žmona pagal savo receptus kepsnelius paruošia, o aš kepu. Nesame kažkokie sveikuoliškos mitybos vergai. Ką iš žmonos tėvų ūkio atsivežame (bulvių, vištienos, medaus), tuo ir maitinamės. Dietų irgi nesilaikome.

– Paprastai tėvai atsineša vaikų auklėjimo tradicijas iš savo šeimų. O ką prisimenate iš savo vaikystės jūs?

– Mano vaikystė – atskira tema. Matote, nuo devynerių metų aš augau vienas, internate. Turiu omeny, kad gyvenau ir mokiausi toli nuo namų, dabartinėje Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Todėl apie tradicijas, atsineštas iš šeimos, kalbėti tikrai negaliu: mažai aš tą šeimą mačiau.

Visai kas kita mano žmona Agnė. Jos vaikystė buvo kitokia. Todėl mūsų namuose daugelis tradicijų yra perimtos būtent iš jos pusės. Ar jaučiu dėl to nuoskaudą? Dėl vaikystės? Priešingai – jaučiu tėvams didžiulį dėkingumą, kad mane į Vilnių išleido. Dėl baleto mano gyvenimas pasikeitė radikaliai. Nors, kai pagalvoju, ar savo sūnų, dukrą leisčiau kartoti to kelio, hmm?.. Nelengvas jis buvo. Viską teko pačiam ragais, nagais išsikovoti. Apie tą laikotarpį galėčiau ir atskirą knygą parašyti – juk tuomet nė telefonų mobiliųjų nebuvo. Žinodavau maždaug, kada tėvai skambins, tai lėkdavau prie to vieno vienintelio budėtojo telefono per visą penkių aukštų bendrabutį (juokiasi).

Dažnai manęs žmonės klausia, ar ne be reikalo pasirinkau tokią sunkią – baleto artisto – profesiją: juk ir traumų buvo, ir profesinio pavydo… Atsakau: nė sekundės. Ir jei galėčiau atsukti savo gyvenimą nuo pradžių, tikrai nieko jame nekeisčiau. Daug teko pereiti – tas tiesa. Tikrai negimiau princu ir niekas man nieko neatnešė ant lėkštutės! Visais laipteliais teko užlipti pačiam: ir užsidirbti pragyvenimui, ir susitvarkyti profesinę karjerą. Galų gale, net namą – ir tą neseniai pats pabandžiau perdažyti. Pavyko!

Iki tol nieko panašaus gyvenime nebuvau daręs. Betgi užsispyriau ir nusprendžiau mesti sau iššūkį – viską padaryti pats, be draugų pagalbos. Pavyko. Perdažiau ne tik didžiulį namą, bet ir malkinę.

– Štai prie jūsų namo ir apsistokime. Kiek žinau, per pirmąjį karantiną dauguma lietuvių puolė tvarkyti, dažyti, remontuoti savo ūkius. Jūs – ne išimtis? Negi visą namo fasadą renovavote savo rankomis?

– Jūs nepatikėsite. Per pirmąjį karantiną ir mes su Agne pasidavėme generalinei namų švarinimo misijai – ėmėme sienas, lubas plauti, vos ne baldus atstumti. Bet to dar man pasirodė maža… Nutariau iššokti aukščiau bambos. Jau seniai svajojau apie savo namo išorės renovaciją. Ir surizikavau viską pasidaryti pats: ploviau namo fasadą  nuo aplipusių samanų, rinkau stelažus, tinkavau išorines namo sienas, lopiau, dažiau. Iki tol nieko panašaus gyvenime nebuvau daręs. Betgi užsispyriau ir nusprendžiau mesti sau iššūkį – viską padaryti pats, be draugų pagalbos (jie labai siūlėsi). Pavyko. Perdažiau ne tik didžiulį namą, bet ir malkinę. Iš geltono namo su vyšnine mediena jis tapo gražios kapučino spalvos. Dabar laukiu pavasario, kada galėsiu eiti į rūsį, kuris netvarkytas nuo pat atsikraustymo į šitą namą laikų. Teks sutvarkyti ir garažą: išdaužyti, išbetonuoti grindis. Vėlgi noriu tą daryti pats. Kodėl? Nežinau… Tai darydamas jaučiu kažkokį pasitenkinimą, kad galiu ne tik gerai šokti ar mokyti šito meno kitus baleto artistus.

Pamenu, prieš atidarant vaikų baleto mokyklą Vilniuje, reikėjo perdažyti maždaug 500 kv. m patalpų sienas, koridorius. Tai ėmėme su draugu ir viską padarėme patys. Pradėjau mąstyti: jei anuomet galėjau perdažyti visą didžiulę mokyklą, tai kodėl negalėčiau perdažyti savo namo?! Draugai pakonsultavo, nuo ko pradėti, išaiškino visas šito darbo subtilybes. O kai daugmaž viską jau žinai, patikėkite, labai knieti išbandyti. Tad su nekantrumu laukiu pavasario, kada galėsiu kibti į garažo renovaciją!

– Tai kiek laiko triūsėte prie savo namo, kol galėjote džiaugtis gražiu kapučino spalvos rezultatu?

– Meistrai žadėjo padaryti per dvi savaites, o aš planavau suspėti per mėnesį. Ojojoj… Plušau visus du. Betgi galėdavau dirbti tik tada, kai vaikai eidavo miegoti pietų miego. Nenorėjau atimti laiko iš šeimos. Dažydavau dažniau priešokiais nei visomis dienomis. O būdavo ir tokių kuriozų, kad dažai dažai visą dieną, o likus kokiam paskutiniam nenudažytam metrui… prasideda didžiulė liūtis. Kiek kartų man tos liūtys visą darbą buvo nuplovusios, siaubas!

– Yra daug komiškų filmų, kur vyras atsiduria žmonos vietoje ir bando laikyti visus keturis šeimos namų kampus… Ar įsivaizduojate save tokio herojaus vietoje?

– Dabar jau tikrai taip. Be jokių problemų. Bet kai mudu su Agne susilaukėme pirmojo vaiko – štai tada dažnai pagalvodavau, kad jei žmona mane paliktų vieną su juo, būtų riesta! Tikrai nežinočiau, ką ir kaip daryti (juokiasi). Dabar dažnai siūlau Agnei – aš pasiimu vaikus, o tu važiuok kur nors pailsėti, su draugėmis susitikti. Mes net dalyvavome viename televizijos projekte, kur buvome išvažiavę į Kiprą, ir aš turėjau perimti žmonos pareigas. Tai žmona eidavo procedūrų darytis, o mes su vaikais – valgyti, žaisti, maudytis ir pan. Tikrai bus vyrų (tokių yra ir tarp mano draugų), kurie sakys: vajezau! Pasilikti su dviem vaikais – katastrofa! Bet man tokia patirtis – nieko naujo. Viską lemia praktika ir noras. Vaikai auga, tu tame sukiesi, imi gyvenimo pamokas. Nėra tokio vadovėlio, kaip vyrams auginti vaikus. Kiekvienas pritaiko tą gyvenimą prie savęs.

– Ką pasakytumėte tiems skaitytojams, kurie jumis tiesiog nepatikės, sakydami, kad gal seniai valėte kaminą ar kūrėte židinį – negi jūsų šeimoje nėra jokių dūmų?

– Aišku, kad yra! Ir netikėkite tais, kurie sakys priešingai. Visi mes su savo charakteriais, savo nuotaikomis. Visiems visokių dienų būna. Tad ir tie dūmai kartais prasimuša ne tik pro kaminą… Tai normalu.

– Sakykite, o kokia veikla jungia jūsų šeimą? Ką labiausiai visi keturi mėgstate veikti?

– Keliauti! Ir tą visuomet darome visi drauge. Turiu omeny, tiek tolimas, tiek ir artimas keliones. Tarkim, jei aš turiu repeticiją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, tai visą šeimyną į Kauną vežuosi drauge. Aš dirbu, o Agnė su vaikais keliauja į Laisvės alėją pasivaikščioti. Po darbų visi keturi kur nors užsukame pavalgyti ir lekiame atgal į Vilnių.

– Tai nuolatinis jūsų – visų keturių – buvimas drauge galbūt ir yra tas pagrindinis laimingos šeimos recepto ingredientas?

– Ir vėl jums visokių receptų ir taisyklių reikia... Nėra bendro laimingos šeimos recepto. Kas tinka mūsų šeimai, galbūt visai netiks kitai. Šeiminis gyvenimas – tai įdomus ir sudėtingas darbas. Todėl kiekvienas turi atrasti savo raktą į jį. Gyveni, šlifuoji ir žiūri, ką daryti, kaip gyventi toliau. Štai dabar kalbu su jumis, o Evutė jau ropščiasi ant kelių po pietų miego pabudusi – skubėsime valgyti, žaidimų žaisti, paskui į lauką bėgsime – besmegenius lipdysime… Tokie tad mūsų dabartiniai maži džiaugsmai. Pavasariui planų neaudžiu – niekas nežino, kaip čia bus. Ir vasara su žmona dar nieko neplanuojame – gyvename šia diena ir bandome prisitaikyti prie to, ką turime.

GALERIJA

  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
  • N. Juška: mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų
N. Juškos asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Vika

Puiki šeima, ir nėra ko tyčiotis. O, tai....... kuriami dirbtinai kažkokie "namų ūkiai" ar "burbulai" .

ohoho

tralialia

TAI JOOOO

mūsų šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų...MENESINĖMIS SERGAME ABU.....
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS