Kai kurie iš jų negali vaikščioti, kalbėti, girdėti ar matyti. Bet visi jie nori ir gali vaidinti. Pusė šimto tokių žmonių save atskleidžia neįgaliųjų "Naujajame teatre".

2008 m. įsikūręs teatras atviras kultūriniams eksperimentams – kiekvieną spektaklį stato vis kitas režisierius, kviečiami vaidinti vis kiti aktoriai.

Šiuo metu "Naujasis teatras" pristato ketvirtą premjerą – spektaklį "Ubagų sala" pagal rašytojo Kazio Sajos pjesę. Anksčiau didelės sėkmės sulaukė teatro spektakliai "Pasiuntinys", "Stiklinis žvėrynas", "Lietuvos Vilkė – didžioji kunigaikštienė".

"Ubagų salos" režisierius Titas Varnas neslėpė, kad prieš imantis darbo su neįgaliais žmonėmis pirmiausia reikėjo įveikti save: "Daug metų esu dirbęs su jaunimu, o dabar visas žinias reikėjo pakeisti. Lyg reikėtų viską išdėstyti, bet pritaikyti neįgaliesiems." Režisierius atviravo, kad anksčiau pamatęs neįgaliojo vežimėlyje sėdintį žmogų,pajusdavo jam tik užuojautą. "O dabar tenka ir pasibarti", – šyptelėjo jis.

– Kas sunkiausia neįgaliems aktoriams? – dienraštis paklausė "Naujojo teatro" vadovės Svetlanos Laimos Zemleckienės.

– Tikriausiai, kiekvienam savaip. Pagrindinė problema – atvykimas į repeticijas. Tačiau jau gavome socialinės įmonės statusą ir įsigysime automobilį, pritaikytą neįgaliesiems. Neregiams sunkiausia išmokti tekstą, jiems jį perskaito kompiuteris.

– Ar būna akimirkų, kai neįgalieji palūžta, nori viską mesti, nusprendžia, kad tai – ne jiems?

– Kad taip būtų, neteko girdėti. Atvirkščiai – neįgalieji yra psichologiškai stipresni, jie stiprėja ir nori vaidinti. Statant spektaklį būna ir labai mažų vaidmenų, tačiau visi nori vaidinti.

– Ką šis teatras duoda negalią turintiems žmonėms?

– Savęs pripažinimą. Neįgalusis nori būti vertingas, pripažintas, kad jis gali vaidinti. Tai psichologiniai aspektai. Šiame teatre galiu daryti tai, ką noriu, galiu būti savimi, kalbėti su žmonėmis.

– Kokia yra žmonių, stebinčių jūsų pastatytus spektaklius, reakcija?

– Palanki. Neįgalieji stengiasi rodyti ne negalią, bet meną, ir žmogus, žiūrėdamas spektaklį, užmiršta, kad vaidina neįgalieji. Mes verkiame dėl smulkmenų, kad kas nors įplyšo, nepasisekė, ir savęs gailime dėl nereikšmingų dalykų. Dažnai žiūrovai, atvykę į mūsų spektaklius, būna sukrėsti, bet teigiamai. Kartais mums reikia susikrėsti, kad vertybės atsistotų į vietą. Tai spektaklyje ir stengiamės parodyti.

– Kuo jūsų teatras pranašesnis už kitus?

– Kol yra entuziazmas, noras ir idėja ką nors pasakyti – tol yra pagrindas. Kol bus siekiama ne užsidirbti pinigų – tol menas bus gyvas. Jeigu einama tik vaidinant užsidirbti pinigų – tuo mažiau vietos lieka menui. Taip, pinigai reikalingi, bet tai neturėtų būti svarbiausia.

– Kokias problemas gliaudote savo spektakliuose?

– Žmogus gyvena mašinoje, kurioje sukasi kaip voveraitė. Mes trumpam išjungiame tą mašiną, ir kai sustoji – pradedi gilintis ir eiti į save. Gal įgauni daugiau drąsos ir pasitikėjimo, pagalvoji: ką aš veikiu šiame gyvenime? Gal nieko, tik pamiegi, atsikeli, pavalgai... O kokia yra mano prasmė ar prasmingai gyvenu? Svarbiausia yra susimąstyti ir turėti drąsos būti savimi.

Kur? Lenkų kultūros namuose (Naugarduko g. 76).

Kada? Gruodžio 9 d. 19 val.