Mokykla išmokė pakovoti už save
Edvardas Kubilius, LRT radijo laidų vedėjas
Dešimt klasių baigiau Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje, o paskui dvejus metus mokiausi Joniškio „Aušros“ gimnazijoje. Pirmūnu niekada nebuvau, nes tiesiog neturėjau tokio tikslo, bet mano rezultatai visada būdavo solidžiai per vidurį. Aš visada brėždavau ribą tarp dalykų, kurių man reikės, ir kurių – ne. Į pastaruosius tiesiog nusispjaudavau ir slinkdavau kaip vienas blogiausių mokinių. Kartais net piktybiškai nesistengdavau.
Vieni iš tokių bjauriausių dalykų man buvo dailė, darbeliai ir technologijos. Nekenčiau piešti, nekenčiau pjaustyti tuos medžio gabalus su siaurapjūkliu. Pamenu, visada darbų mokytojas Kęstutis Venskus stebėdavosi: „Tavo tėtis, liaudies meistras, toks nagingas, skulptūras drožia. Iš kur tu toks atgrubnagis?“ (Juokiasi.)
Iš dalykų, kurie buvo įdomūs, paminėsiu lietuvių ir anglų kalbas. Beje, anglų kalbos pagrindinėje mokykloje nuo pirmos iki ketvirtos klasės mane mokė mama. Jei neišmokdavau kokio eilėraščio, būdavau nuskalpuojamas dvigubai – pirmiausia sugėdintas prieš klasę, o paskui dar ir namuose gaudavau velnių.
Įdomus faktas, kad mokytojai šalia manęs į suolą visada sodindavo prasčiausiai besimokantį ir neoficialiai prašydavo padaryti taip, kad jis iš kontrolinio gautų ketvertą, t. y., kad nereikėtų jo palikti antriems metams. Man, aišku, tai nebuvo sunku. Jei žmogui neduota kirčiuoti žodžių – kam kankintis? Aš sukirčiuodavau už jį, o jis gaudavo kokius šešis ar septynis. Dažniausiai nesimokydavo neklaužados, o aš būdavau jų geroji fėja, iš to išpešdavau naudos ir sau – turėjau jų apsaugą. Ar teko nusirašinėti? Nelabai… Sakykime, kad aš užmesdavau akį, kai nebūdavau 100 proc. dėl ko nors tikras.
Pravardžių mokykloje turėjau visokių – Kubiliukas, Edis, bet viena iš labiausiai prilipusių – Melani. Kai buvau paauglys, slapčia nusidažiau mėlynai plaukus. Jie turėjo po savaitės nusiplauti, bet kažkodėl nenusiplovė net porą mėnesių. Tuo metu per televiziją rodė populiarų realybės šou, kuriame buvo toks veikėjas, pasivadinęs pseudonimu Melani. Gal jo plaukai buvo mėlyni, kad ir man užėjo noras nusidažyti. Kol aš buvau mėlynplaukis, bendraklasiai mane vadino Melani.
Ko mokykloje mūsų neišmokė? Kūrybiškai žiūrėti į gyvenimą. Svarbiausia joje buvo taisyklės, programos. Mokykloje buvo visiškas laiko švaistymas su daug nereikalingų ir neįdomių dalykų. Tačiau į universitetą – mielu noru, su didžiule aistra ir malonumu.
Atsigaudavau tik po pamokų, kai nueidavau į žolės riedulio ar dramos būrelį. Gink Dieve, nekaltinu mokytojų. Pati švietimo koncepcija jau mano laikais buvo pasenusi. Kadangi dėstau antrakursiams, matau ir šių dienų švietimo spragų. Aš studentams duodu užduotį, o jie žiūri akis išpūtę: „Kur reikalavimai, kriterijai?“ Sakau: „Mąstykite! Čia pagrindinis reikalavimas. Galvokite, kaip apginsite savo darbą, įrodysite, kad padarėte geriausiai iš visų.“ Turiu apversti jų mąstymą aukštyn kojomis. Jei tai pavyksta, jauni žmonės pajunta gyvenimo grožį.
Iš to kilo mano klausimas valstybei: kodėl nesugebame mokyklos nukratyti elektra, apversti jos sistemos aukštyn kojomis, kad vaikai, ten būdami, pajaustų ne katorgą, o džiaugsmą?
Kodėl nesugebame mokyklos nukratyti elektra, apversti jos sistemos aukštyn kojomis, kad vaikai, ten būdami, pajaustų ne katorgą, o džiaugsmą?
Ar mokykla išmokė mane nebijoti klysti? Deja, ne. Ji išmokė mane pakovoti už save ir neleisti niekam pilti š… man ant galvos. Buvo daug tokių bandymų. Įstojęs į gimnaziją pirmą pusmetį patyriau nemažai patyčių. Galėjau arba verkti, arba… susprogdinti tą patyčių burbulą. Pasirinkau antrąjį variantą ir nuo tos dienos manęs niekas nelietė.
Mokytojams palinkėčiau būti mokinių draugais. Manau, geresni tarpusavio santykiai visada veda prie geresnio žinių įsisavinimo.
Buvau išdykęs ir išradingas
Audrius Sutkus, keliautojas
Buvau blogas mokinys. Mokslai man nerūpėjo, tik sportas, motociklai ir gelžgaliai. Mėgau su draugais pakampėje kokią techniką pakrapštyti, iš tėvo benzino pavogęs su ja prasilėkti… Baigiau šių dienų Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją. Mano laikais tai buvo 7-oji vidurinė mokykla. Beje, šią mokyklą baigė visa mano šeima – žmona Alma (su ja buvome klasės draugai), abi dukros – Simona ir Paulina.
Aš niekada nesupratau chemijos. Nebent kai kas nors sprogdavo tarp rankų – va, tuomet tai buvo įdomu! Kokia maloniausia pamoka? Gal dailė? Matote, aš mokiausi dailės mokykloje, todėl nuo dailės vidurinėje būdavau atleistas. Per ją sėdėdavau ir spoksodavau į mergaites.
Dar patiko geografija. Tas kabinetas, nukabinėtas žemėlapiais ir gaubliais, mane tiesiog vedė iš proto. Galėčiau meluoti sakydamas, kad keliaudami su Alma ir rengdami TV laidas jau viską, ką tame kabinete matėme, aplankėme, bet, jei sąžiningai, nebus nė pusės – Žemė tokia didelė.
Pasirinktinai laikiau geografijos valstybinį egzaminą po dvyliktos klasės. Tuometėje penkių balų sistemoje gavau penkis ir tuo iki šiol labai didžiuojuosi.
Nusirašinėti nuo Almos? Ne, nepavykdavo. Ji sėdėdavo pirmame suole, o aš – paskutiniame. Vis dėlto save drąsiai galiu vadinti nusirašinėjimo profesionalu. Špargalių darydavau visokiausių: rašydavau ant rankos, pasiruošdavau su gumute ištraukiamų popieriukų, atsakymus kabindavau ant priešais mane sėdinčio draugo nugaros. Vyresnėse klasėse išbandėme ir radijo stoteles. Yra tekę net raudonuoti, kai per garsiai kažkas į ausį kalbėjo.
Koks didžiausias mokyklinis nusikaltimas? Nebuvau piktybinis, bet labai mėgdavau užkimšti klasės, kurioje turėdavo vykti kontrolinis, durų spyną. Paskui mums liepdavo tą užpildą iš spynos iškrapštyti. Tai dvi pamokos pralėkdavo greitai. Per darbų pamoką su draugu gamindavome metalinius kaiščius, kad ilgiau užtruktų juos iškrapštyti – juk degtuką vienas du ir sudegindavai.
Nenuostabu, kad pas direktorių dažnai eidavau. Beje, su juo dabar esame geri bičiuliai. Jis seka mudviejų su Alma keliones.
Yra tekę ir žurnalą iš mokytojų kambario nugvelbti, kad galėčiau pataisyti pažymius. Būdavo tokie stebuklingi tušinukai su trintuku ant galo. Kai mergaitės pas auklėtoją taisydavo pažymių knygutes – įrašydavo tuos pažymius, kurių trūkdavo, – mano knygutę (už šokoladą) jos taisydavo su tuo tušinuku, kad vėliau viską vėl galėčiau ištrinti.
Buvau išdykęs ir išradingas. Kaip ir dabar. Mano draugas Linas, su kuriuo viename suole sėdėjome dvylika metų, mane vadino Adunia. Daugiau jokių pravardžių neturėjau.
Ar norėčiau sugrįžti į mokyklą? Jei nereikėtų mokytis – mielai. Iki dabar sapnuoju, kad sėdžiu neišmokęs kažkokios pamokos. Pabundu iš baimės, kad nieko nemoku, o reikia eiti prie lentos. Vis dėlto man mokykla siejasi ir su gerais prisiminimais – draugais, diskotekomis, pabėgimais iš pamokų.
Ko ji neišmokė? Čia rimtas klausimas. Kadangi buvome Sovietų Sąjungos mokiniai, galbūt mūsų neišmokė mylėti Lietuvos. Teko mokytis patiems. Dar neišmokė, kaip elgtis su pinigais. Tuo metu ir mokytojai to nemokėjo. Pinigų buvo, bet nebuvo kur jų išleisti. Manau, finansinis raštingumas jaunimui dabar būtų ne pro šalį.
Mokytojams palinkėčiau būti mokinių draugais. Manau, geresni tarpusavio santykiai visada veda prie geresnio žinių įsisavinimo.
Pasirinkimas: „Geriausiai man sekėsi matematika, lietuvių kalba ir literatūra“, – sako A. Užkalnis, labai anksti pasukęs žurnalistikos keliu.
Pedagogo problema, kad kompiuteris, internetas ar tiktokas mokiniams yra kur kas už jį įdomesni.
Mokykla turėtų mokyti protauti
Andrius Užkalnis, žurnalistas, rašytojas
Buvau labai atsipūtęs mokinys, nes man labai lengvai viskas sekėsi. Domėjausi tik tuo, kas man buvo įdomu. Tėvai, beje, į mano mokslus visai nesikišo, pažymių knygelės netikrindavo.
Geriausiai man sekėsi matematika, lietuvių kalba ir literatūra. Anglų, atrodytų ironiška, sekėsi pusėtinai, nors būtent su ja susiejau vėlesnį savo gyvenimą.
Tikra kančia man buvo fizinis. Gal ne dėl paties sporto (nebuvau jau toks nesportiškas), bet man apskritai nepatiko jokie kolektyviniai užsiėmimai. Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje, kur mokiausi, fizinio lavinimo pamoka tais laikais buvo nyki. Kartais mums duodavo pažaisti krepšinį, kartais liepdavo šokinėti per ožį ar lipti virve. Rimčiau mokytojai žiūrėdavo tik į tuos, kuriuos atrinkdavo į sporto sekcijas.
Nusirašyti? Ne, nė karto nebandžiau. Jei nežinodavau atsakymo, tai rašydavau, kaip suprasdavau. Galbūt dėl to, kad absoliučiai nebijojau blogesnio pažymio. Pamenu, mergaitės prieš kontrolinius ir verkdavo, ir baldavo iš jaudulio, o man absoliučiai buvo dzin.
Blogiausias dalykas, kurį mokykloje esu padaręs, – suvalgęs svetimus pietus. Net ne visus! (Juokiasi.) Seniau, norint valgyti valgykloje, reikėdavo išsipirkti pietus. Aš valgydavau mamos įdėtus sumuštinius. Sykį ateinu – taip skaniai garuoja ant stalo mano mėgstamos pieniškos dešrelės su bulvių koše. Nežinau, kas man tada susišvietė. Nesusilaikiau, čiupau vieną porciją ir pradėjau valgyti. Mane pastebėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Urbonavičienė. Labai gerai prisimenu jos šūksnį: „Tai ką, Užkalni, vagiliauji?!“
Pravardę irgi turėjau – Šiškinas (nuo žodžio „šiška“ – kankorėžis). Tais laikais visi žiūrėdavome rusiškus filmukus, nes kitokių nebuvo. Tai Šiškinas – veikėjas iš vieno filmuko. Kažkodėl vienas klasiokas mane sykį taip pavadino – ir prilipo. Kartais, tiesa, tą Šiškiną sutrumpindavo, tai šaukdavo tiesiog Šiška. Manęs tas vardas neskaudino.
Tačiau kai mano matematikos mokytoja nuolat mane vadindavo ne Užkalniu, bet Užkulniu, tėčio nervai neišlaikė. Jis nuėjo pasikalbėti ir po to susitikimo koridoriuje mokytoja manęs Užkulniu nebevadino.
Ko pasigedau mokykloje? Man atrodo, kad ji turėtų sudaryti didesnę erdvę diskusijoms ir išvadoms. Mokykla turėtų mokyti protauti, o ne vien kišti į vaikų galvas žinias. Daugelis šiandien pasakys, kelintais metais vyko Žalgirio mūšis, bet tik vienas kitas paaiškins, kodėl tas mūšis lietuviams ir Lietuvai toks svarbus.
Dar, manau, mokykloje neturėtų būti privalomų dalykų. Žmogus tegul mokosi tai, kas jam įdomu. Tik pedagogo problema, kad kompiuteris, internetas ar tiktokas mokiniams yra kur kas už jį įdomesni.
Mokytoja dirbti bijočiau
Nombeko Augustė, atlikėja, TV laidų vedėja
Mokiausi Kauno Šv. Mato gimnazijoje, dabar jos vietoje įsikūręs Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjus. Buvau tarp pirmūnų, mokslai nebuvo sudėtingi – likdavo laiko ir nesąmonėms.
Tikra kančia man būdavo informatika – iki šiol darbas su technologijomis man problemiškas. Labai patiko istorija ir matematika, antroje vietoje – lietuvių kalba, trečioje – chemija, fizika. Muzika? Na… Kadangi po pamokų lankiau muzikos mokyklą, tai dažnai mane nuo jos atleisdavo.
Didžiausias mokyklinis nusikaltimas? Cha… Mes būdavome kelios draugutės krizutės, kurios, jei jau pradėdavome juoktis, tai ir nebegalėdavome sustoti. Joms kažkaip pavykdavo nusiraminti, o man dėl to, kad reikia liautis, tik dar labiau imdavo juokas, – tada jau kvatodavausi balsu ir mokytoja išgrūsdavo mane iš klasės. Pas direktorių? Kiek pamenu, nekviesdavo, nes mokiausi gerai.
Vis dėlto manau, kad didesnis nusikaltimas – išvis neiti į pamokas. Kai mūsų mokykloje prie kūno kultūros salės pastatė teniso stalus, ten buvo praleista nemažai pamokų.
Jei rytoj tektų grįžti į mokyklą? Manau, kad nebūtų blogai. Neseniai domėjausi, ar egzistuoja koks nors matematikos būrelis suaugusiesiems – visai norėčiau pasimokyti. Dvyliktoje klasėje man dar nereikėjo laikyti matematikos egzamino – jis buvo neprivalomas.
Kokių pamokų mokykloje trūko? Man pačiai ilgą laiką trūko emocinio intelekto, bet, manau, čia šeimos reikalai. Gal išskirčiau finansinį raštingumą, nes apie tokius dalykus kaip „Sodra“ ir VMI sužinojau tik tada, kai gavau baudą už mokesčių nemokėjimą. Pasijaučiau kaip įmesta į balą – nesupratau, kas vyksta. Žinau, kad kai kuriose mokyklose vaikai mokomi praktiškai verslauti, nes sausa teorija per daug neduoda. Tikrai būčiau norėjusi kokių nors verslo pagrindų.
Ar mokykla išmokė nebijoti klysti? Ne… Tiesą sakant, iki šiol dar mokausi. Esu itin konkurencingas žmogus. Kaip ir mano šeima. Turėjau jiems būti geriausia iš geriausių. Net ir kai būdavau geriausia, anot jų, galėjau būti dar geresnė. (Juokiasi.)
Mokytoja dirbti tikrai bijočiau: manau, tam reikia puikaus išsilavinimo ir daug daugiau kompetencijų, nei šiuo metu turiu. Labai daug atsakomybės reikalaujantis darbas. Gerbiu gerus pedagogus!
Į rimtus mokslus per daug nesigilinau
Rimantė Rimgailaitė, drabužių dizainerė
Esu iš Klaipėdos. Ten baigiau Eduardo Balsio menų gimnaziją. Jau labai anksti, nuo šešiolikos metų, tvirtai žinojau, kad noriu būti dizainerė, todėl į rimtus mokslus per daug nesigilinau. Mokiausi vidutiniškai ir kažkaip praslinkau tas visas lietuvių ir matematikos pamokas, kurios man buvo antrame plane.
Po pamokų eidavau mokytis siūti, daugiau dėmesio kreipdavau į dailės pamokas. Jos buvo sustiprintos: grafika, tapyba, mados dizainas ir pan. Žinojau, kad stojant jų labiau reikės.
Šiltai prisimenu tuometę savo lietuvių kalbos mokytoją. Ji mus mokė dvyliktoje klasėje – buvo labai jauna ir labai miela. Įdomu, kad prieš mėnesį ji mane susirado ir paprašė pakonsultuoti jos dukrą, kuri mokosi dvyliktoje klasėje ir nori būti drabužių dizainere. Nuostabu, kaip apsisuko ratas, – dabar mūsų laukia širdžiai mielas susitikimas.
Aštuntoje klasėje turėjau draugę, su kuria kartais vietoj pamokų pabėgdavome pas jos močiutę. Močiutė padarydavo mums valgyti, parašydavo pasiteisinimo raštelius, o mes dienas leisdavome pas ją bim bam – žiūrėdavome televizorių, kalbėdavomės.
Į mokyklą grįžti? Ačiū, ne. Man 32-eji ir pagaliau gyvenu savo svajonių gyvenimą. Mokyklą dar lanko mano jaunesnioji sesuo. Jai keturiolika, dažnai su ja pasikalbame. Matau, kad nei mano, nei jos laikais nėra pamokų apie pinigų vertę, apie tai, kaip save išlaikyti. Gal ir lytinio švietimo pamokos turėtų vykti: juk yra berniukų, kurie myli berniukus, ir mergaičių, kurios myli mergaites… Jei apie tai būtų kalbama jau mokykloje, gal tiems žmonėms paskui, iš jos išėjus, būtų lengviau.
Mokytojams norėčiau palinkėti kantrybės ir į viską žiūrėti lengviau. Pati dėstytojauju Vilniaus kolegijos Menų fakultete. Todėl linkiu tiek sau, tiek kolegoms – būkime stiprūs!
Naujausi komentarai