– Esate bene žinomiausias ir dainingiausias Lietuvos romas, Lietuvos romų bendruomenės vadovas, ansamblio „Sare Roma“ šerdis. Sakykite, kiek metų gyvenate Lietuvoje?
– Lietuvoje esu tiek laiko, kiek man metų. Mano senelis atvažiavo čia daugiau kaip prieš 85 metus. Pradžioje apsistojo Klaipėdoje, paskui daug metų dirbo Kupiškyje, vėliau su šeima persikėlėme į Vilnių, čia ir pasilikome.
Romai labai prisiriša prie savo vietos. Tos, kur gimė, augo, lankė mokyklą, turėjo draugų. Ne išimtis ir aš. Būdamas romas ir gyvendamas Lietuvoje jaučiu, kad Lietuva yra mano tėvynė.
Štai jums keli romų ištikimybės šaliai, kurioje gyvena, įrodymai. Romai emigrantai Londone atsidaro restoraną ir gamina – spėkite, ką? Cepelinus ir reprezentuoja save kaip lietuvius!
Kitas pavyzdys – rumunų romai savo dialekte vartoja daug rumunų kalbos žodžių. Ką tai rodo? Kokioje pasaulio šalyje romai gyvena, iš ten ir pasiima daug tos šalies tradicijų. Kalbėti galime ir apie romų romansus, romų flamenką ir t. t.
– Kokio dydžio romų bendruomenė Lietuvoje ir kaip ji jaučiasi – priimta ir integruota, ar vis dar svetima?
– Lietuvoje yra apie 3 tūkst. romų. Žinoma, kaip ir lietuviai, romai taip pat migruoja: vieni išvyksta į užsienį, kiti grįžta.
Kaip mes jaučiamės Lietuvoje? Įvairiai. Pasakysiu vieną man nelabai patinkantį žodį – „netoleravimas“. Manau, kad kalbant apie žmones šis žodis visiškai netinka. Juk tada, kai toleruoji, tarsi kenti. Žmonių negalima toleruoti – juos reikia mylėti. Visus iki vieno, kad ir kokios tautybės jie būtų.
Kalbant apie toleranciją, Lietuvai jos dar šiek tiek trūksta. Spėju, kad mūsų žmonės, ypač vyresnės kartos, daug metų gyveno tik savo šalyje ir nematė, kas dedasi pasaulyje. O juk pasaulio rūbas margas…
Aš pats nesijaučiu čia svetimas. Žmonės koncertuose man dovanoja savo meilę. Tačiau aš esu žinomas dainininkas, muzikantas. Kai atvažiuoju koncertuoti į Žemaitiją, ten išvis galiu gyventi nemokamai (juokiasi). Esu kviečiamas į svečius, vaišinamas skanumynais, mylimas, gerbiamas. Tačiau, kalbant apie kitus bendruomenės narius, visko pasitaiko. Net ir po gražiais straipsniais apie romus užtenka paskaityti komentarus, kad suprastum, kiek daug pykčio savyje vis dar turi dalis žmonių.
Mes girdime, kad romai vagia arklius, vagia viską, bet aš nevagiu, mano draugai romai – irgi. Tai kas tada vagia? Apie ką mes, žmonės?
Tarkim, lietuviai švenčia Užgavėnes ir žurnalistai rašo, kad jose dalyvavo visokie personažai: velniai, raganos, giltinės, ožiai ir romai… Atleiskite, romai – personažai?
– Turbūt derėtų atsiprašyti už savo plunksnos brolius, bet, jūsų nuomone, kodėl taip yra?
– Lietuviai – labai puiki tauta. Aš manau, kad jiems trūksta informacijos apie mus. Dažnai pasikalbu su kitomis tautinėmis mažumomis, gyvenančiomis Lietuvoje. Sykį mano draugai iš Bangladešo, kurie čia studijuoja, pasakojo vieną nutikimą autobuse. Prie jų priėjo žmogus ir paklausė, kodėl jie tokie juodi, gal ir jų kraujas tamsesnės spalvos?
Galbūt tai buvo ironija ar noras juos pažeminti, bet aš manau, kad tai tiesiog nežinojimas, nes klausė vyresnio amžiaus žmogus. Gal jam atrodė, kad visi turi būti baltaodžiai, bet juk keliaujant link Pietų Europos tų baltaveidžių mažėja.
Kai žmogus nežino, kyla visokių klausimų. Dažnai – kitataučiams skaudžių, nereikalingų, nors, kita vertus, nereikalingų klausimų nebūna.
Atvirai kalbant, požiūris į romus ar kitų tautų žmones Lietuvoje – vis dar problema, bet aš esu kupinas optimizmo. Lietuvos jaunimas, kuris keliauja, plečia savo suvokimo ribas, ne diskriminuoja kitataučius, bet nori su jais draugauti. Juos domina romų kultūra, tradicijos. Gal tik senosios kartos atstovai senu papratimu dėlioja žmones į lentynėles pagal rases, tikėjimą, akių spalvą.
Lietuvoje, kad ir kaip ją mylėčiau, vis dar egzistuoja daug stereotipų, kad romas yra toks, o ne kitoks. Todėl mano užduotis – paskleisti kuo platesnę žinią apie romų tautą, kad lietuviai ją pažintų kur kas geriau.
Galbūt pastebėjote, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta reklaminė kampanija – didžiųjų miestų gatvėse galima pamatyti afišą su šūkiu: „Bijai čigono? Pažink romą.“ Prieš kelerius metus skelbėme šūkį „Romas – ne džinas“ ir kalbėjome apie tai, kad romai nėra nei mistinės būtybės, nei kokie nors personažai.
– Ar manote, kad šis šūkis skatina supratimą, o gal vis dėlto tai gali būti jautru kai kuriems žmonėms?
– Žodis „čigonas“ daugeliui įstrigęs į atmintį nuo senų laikų. Manęs jis nežeidžia, bet noriu pasakyti: romas nėra čigonas. Mes esame tiesiog romai. Tokie patys žmonės, kaip ir jūs. Nereikia mūsų bijoti.
Todėl šiandien norime, kad įvyktų persikrovimas: „Bijai čigono? Pažink romą.“ Aš pats tarp lietuvių turiu labai daug draugų – nuo garsių politikų iki pramogų pasaulio atstovų: muzikantų, atlikėjų. Visi mes labai gražiai sutariame.
Beje, visai neseniai buvo atlikta apklausa. Net 68 proc. joje dalyvavusių respondentų sakė, kad nenorėtų gyventi šalia romų, bet kai jų pasiteiravo, ar buvo kokių nors blogų patirčių bendraujant su jais, atsakymas buvo „ne“. Tai tik patvirtina mano ankstesnę mintį, kad dažniausiai mes bijome tų, kurių nepažįstame. Todėl tik laiko ir romų bendruomenės aktyvumo klausimas, kada tas požiūris į mus pasikeis.
Beje, galiu pasidžiaugti, kad praėję metai atnešė labai lauktą permainą – Lietuvos Respublikos pase tautybės vietoje jau galima įrašyti „romas“, nors iki tol tas žodis buvo „čigonas“. Įsivaizduojate?
– Jau beveik dešimtmetį Vilniuje rengiate „Gypsy Fest“ festivalį, kuris per tiek laiko išaugo į didelį, tarptautinį renginį, netgi socialinį projektą, skatinantį griauti stereotipus apie romų bendruomenę. Kokių dar projektų, iniciatyvų, skatinančių romų integraciją į mūsų visuomenę, organizuojate?
– Nuo to laiko, kai susikūrė Lietuvos romų bendruomenė, labai daug kas pasikeitė. Padarėme didelį darbą. Pamėginkite į gūglą įvesti žodį „romai“ – kaipmat išvysite krūvą nuorodų į straipsnius apie įvairius kultūrinius renginius, apie tai, kad romai atsidarė savo restoraną, kur galima paskanauti tradicinio romų maisto.
Rasite reklamą ir apie mūsų „Gypsy Fest“ festivalį, kuris 2022 m. buvo atrinktas Nacionaliniams lygybės ir įvairovės apdovanojimams kaip vienas iš trijų verčiausių projektų „Tautų dialogo“ skatinimo kategorijoje, o užpernai „Revolution Awards 2023“ apdovanojimuose buvo nominuotas „Miesto šventės“ kategorijoje ir galiausiai įvertintas pagrindiniu prizu!
Organizuojame ne tik pramogines šventes, bet ir rimtus renginius tragiškiems romų tautos įvykiams atminti. Vienas tokių – romų genocidas. Turbūt ne visi žino, kad per Antrąjį pasaulinį karą romai, kaip ir žydai, buvo sistemiškai naikinami. Koncentracijos stovyklose jie privalėjo nešioti rudą apverstą trikampį, kartais – net raidę Z (nuo vokiško žodžio „zigeuner“ – čigonas).
Šiais metais romų genocidui atminti statome naują pjesę apie mūsų tautietį, kuriam pavyko pabėgti iš vokiečių koncentracijos stovyklos.
Štai tokie ir panašūs projektai padeda šviesti lietuvių visuomenę. Įgyvendindami juos norime supažindinti Lietuvą ir visą Europą su romų pasauliu, su mūsų ilgalaikėmis tradicijomis, kurioms jau daugiau nei 2 tūkst. metų.
Romai labai prisiriša prie savo vietos. Tos, kur gimė, augo, lankė mokyklą, turėjo draugų. Ne išimtis ir aš. Lietuva yra mano tėvynė.
– Ar romų tradicijos labai skiriasi nuo lietuvių?
– Romai ir lietuviai kalba beveik viena kalba, kurios šaknys – senajame sanskrite. Tarkim, dantis romų kalba yra „dand“, akis – „yak“ ir tokių panašumų labai daug.
Mes, romai, turime labai daug tradicijų, apie kurias jūs, lietuviai, jau seniai pamiršote, o gal tiesiog jūsų žmonėms tos tradicijos buvo nepatogios, todėl ir neišliko. Pavyzdžiui? Na, tarkim, romai savo nerašytame gyvenimo kodekse turi labai daug draudimų, dėl kurių jie netapo kokie nors uždaresni. Juk kuo žmogus gali sau daugiau uždrausti, tuo jis stipresnis, argi ne taip?
Romas negali viešai rodyti savo kūno ir išeiti į miestą su šortais pasivaikščioti. Negali visiems matant bučiuotis. Rūkyti prie savo bendruomenės narių. Viešai vartoti alkoholio.
Kažkada bandėme suskaičiuoti, kiek tų draudimų išvis yra, – priskaičiavome arti 600 (juokiasi). Aišku, kad jie nesurašyti popieriuje, nerasite jų ir kompiuteryje, bet jie yra kiekvieno romo kraujyje, perduodami iš kartos į kartą su tėvų, senelių, prosenelių genais. Mūsų mergaitės negali dėvėti kelnių. Faktas, kad to daryti joms neuždrausi, bet mūsų bendruomenėje toks elgesys traktuojamas kaip nepadorumo ženklas.
Juk pas jus irgi taip buvo, gal tik pamiršote? Tarkim, į bažnyčią moterys negalėdavo eiti neuždengta galva – rišdavosi skarą.
– Ar šių dienų romų jaunimas sąžiningai laikosi nerašyto moralės kodekso, o gal jam irgi gresia išnykimas?
– Visko būna, bet mes, romai, labai stengiamės, kad tie kardinalūs pakitimai vyktų kuo lėčiau. Tarkim, mes iki šiol turime Romų teismą, kuris prižiūri romų įstatymų vykdymą. Skamba griežtai, bet tie įstatymai, kaip ir draudimai, ne kenkia, o priešingai – moko žmones didesnės moralės.
– Sakote, kad tarp romų draudimų – tik gero linkintys, o kaip tuomet ankstyvos vedybos? Nemanau, kad jaunuoliai turėtų kurti šeimą, nesulaukę nė aštuoniolikos. Ir dar – kad antrąją pusę jiems išrinktų tėvai...
– Kurti šeimą labai anksti nėra įstatymas. Viskas priklauso nuo šeimos ir nuo konkrečios situacijos. Turbūt turite omenyje, kad aš vedžiau tėvų išrinktą merginą būdamas penkiolikos metų?
Matote, mano atvejis išskirtinis. Tai buvo romų barono dukra, kuriai jau buvo aštuoniolika metų ir buvo ne vienas jos rankos siekiantis kandidatas iš užsienio. Mano tėvai labai norėjo, kad ta panelė atitektų man. Jie sakė: „Ištvanai, arba dabar, arba vėliau tu jos negausi.“ Tarėmės ir aš sutikau, nes tikėjau, kad tėvai nori man gero.
Jei klausiate, ar norėčiau taip anksti ištekinti savo dukrą? Tikrai ne. Mano sūnus, kai vedė, buvo 21 metų. Dukra – devyniolikos, bet pažadėjo, kad visų pirma baigs mokslus. Taip ir buvo.
Romų mergina negali draugauti su vaikinu „for fun“ (liet. pramogai), o paskui su juo išsiskirti ir likti draugais. Pas mus, jei jau eini į pasimatymą su panele, jei pradedi su ja draugauti – viskas: turėsi tapti jos vyru. Ir jokių santykių iki vestuvių. Jokių!
– O jei kas nors nusižengia? Juk šių dienų jaunimui nepasakysi?!
– Teismo dėl to nešaukiame, bet kenčia merginos ir vaikino šeimos. Ypač merginos. Tokiai panelei vėliau bus sudėtinga rasti vyrą.
– Ar romai leidžia savo vaikams tuoktis su kitų tautybių žmonėmis?
– Kaip sakydavo mano mama, meilei nėra ribų. Štai opera „Karmen“. Jei žmogus gali numirti dėl meilės, tai kaip neleisi? Tačiau į tokias santuokas mes žiūrime labai atsargiai. Tada tas lietuvis ar kitos tautybės žmogus turi suprasti mūsų įstatymus, susipažinti su mūsų gyvenimo filosofija ir jos laikytis.
– Lietuvoje gimstamumas mažėja. Įdomu, kokia romų bendruomenės situacija šiuo klausimu?
– Nors bendras romų skaičius per pastaruosius kelis dešimtmečius šiek tiek sumažėjo, bet romų bendruomenė išlieka gyvybinga ir aktyvi.
Pas mus nėra oficialiai įtvirtintų taisyklių, draudžiančių turėti tik vieną vaiką, tačiau tradicijos ir kultūriniai įsitikinimai dažnai skatina turėti didesnes šeimas.
Aš pats turiu tris vaikus. Mano senelis turėjo šešis. Šiuo metu nežinau šeimos, kuri turėtų tiek vaikų. Retas atvejis. Romų šeimose dabar po du tris vaikus. Kaip mes tarpusavyje juokaujame: vienas – nesiskaito, trys – norma, o keturi – jau prabanga.
– Žvelgiant į jūsų kolektyvą „Sare Roma“ kyla noras paklausti, ar visi romai tokie dainingi, ugningi, temperamentingi?
– Kad Dievas nepagailėjo mums talento – tai tikrai. Esame už tai be galo dėkingi. Dažnai matome, kad net maži vaikučiai, išgirdę muziką, puikiai pataiko į ritmą.
Mūsų kraujyje visada yra džiazas, soulas, fankas, kaip ir mūsų koncertuose romų tradicijos susipina su šiuolaikiniais muzikos ritmais ir net lietuvių liaudies dainomis, atliktomis mūsų stiliumi. Tačiau ne kiekvienas gali tapti muzikantu ar dainininku, nes talentas sudaro tik 5 proc., o darbui reikia net 95 proc.!
Galbūt mūsų, kaip muzikuojančios tautos, istorija panaši į juodaodžių žmonių – sunkus gyvenimas, o muzika – tai kruopelytė džiaugsmo.
– Ar rastumėte džiaugsmingų pavyzdžių, kai lietuviai parodė nuoširdų palaikymą ir solidarumą su romų bendruomene?
– Turime ir gerų, ir ne tokių gerų pavyzdžių, bet šiandien prisiminkime geruosius. Tarkim, prieš keletą metų vienas kalvis iš Alytaus – ne romas, o lietuvis – savo kieme pastatė paminklą, skirtą romų genocido aukoms atminti. Paminklą dovanojo romų bendruomenei.
Kitą sykį vienas geras žmogus man norėjo padovanoti arklį. Gražus gestas, bet įkalbėjau jį, kad vežtųsi namo, nes kurgi aš jį laikysiu, nors arklius be galo myliu. Tokių gražių situacijų mano gyvenime nemažai.
Daug lietuvių ateina pavalgyti į mūsų restoranus, apsilanko mūsų koncertuose ir nepamiršta pagirti, padėkoti. Mano dukrytė Sara dabar mokosi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje. Sulaukiau daug gražių žodžių iš jos mokytojos. Man, kaip tėvui, be galo malonu juos girdėti. Todėl ir sakau, kad lietuviai su romais gali būti puikūs draugai, o jei dar sulauktume politinio palaikymo...
– Kaip tik norėjau klausti, ką mūsų politikai galėtų padaryti, kad palengvintų kitataučių integraciją į lietuvių bendruomenę?
– Ech, tie mūsų politikai visada skaičiuoja pagal skaičių, o ne pagal žmogų. Na ir kas, kad romų tik keli tūkstančiai Lietuvoje? Kodėl nepadarius taip, kad kiekvienas jų čia jaustųsi savas? Kartais politikai į mūsų problemas žiūri pro pirštus.
Pavyzdžiui, romų taboras Vilniuje. Jį išvaikė, pažadėjo žmonėms suteikti socialinius būstus, bet tuoj bus dešimt metų, o kai kurie romai vis dar gyvena lauke. Jiems reikia darbo, jų vaikams – mokyklos, darželio. Sprendžiant šią problemą tarsi ir dirbama, bet tarsi ir ne.
– Rugsėjo 13 d. „Compensa“ koncertų salėje rengiate tradicinį festivalį „Gypsi Fest 2025“, kur pasirodys ne tik „Sare Roma“, bet ir daugybė geriausių romų atlikėjų iš Prancūzijos, Čekijos, Vengrijos, Makedonijos. Paintriguokite, ko dar gali tikėtis visi, kurie atvyks pasižiūrėti?
– Šis festivalis skaičiuoja jau aštuntus metus, jis tapo viena didžiausių romų švenčių Europoje. Šįmet laukiame ne vieno pasaulinio lygio atlikėjo, o svarbiausia, kad rugsėjo 12 d. Rotušės aikštėje įrengsime romų miestelį. Visi, kas čia užsuks, galės išvysti tikrą romų taborą su muzika, šokiais, dainomis, galės pažiūrėti, kaip iš tiesų mes gyvename.
– Festivalio metu vyks ir romų jaunimo talentų konkursas „Romavision“. Gal išties ruošiatės dalyvauti tarptautinėje „Eurovizijoje“ kaip atskira tauta? Norite siųsti savo atstovą?
– Kodėl gi ne? Mes jau kalbėjome, kad romai yra labai talentingi. Neseniai kreipėmės į tarptautinės „Eurovizijos“ organizacinį komitetą su prašymu, kad leistų romams atstovauti savo tautai. Romė Marija Šerifovič 2007 m. laimėjo „Euroviziją“ kaip Serbijos atstovė, o romė Viki Gabor iš Lenkijos 2019 m. buvo jaunųjų atlikėjų „Eurovizijos“ nugalėtoja. Maža to, kasmet daug romų prodiusuoja, rašo dainas šiam konkursui, kodėl gi mes negalėtume išrinkti vieno romų atstovo iš visos Europos romų ir parodyti, kokie mes, romai, esame dainingi ir talentingi?
Gaila, kad tokių dalykų padaryti greitai neišeina, o vienas iš pirmųjų žingsnių didžiosios „Eurovizijos“ link – jaunimo „Romavision“, kur pasirodys talentingiausi romų jaunimo atlikėjai, o komisija išrinks nugalėtoją.
– Kokią žinią norėtumėte perduoti lietuviams, kurie vis dar turi išankstinių nuostatų prieš romus?
– Noriu pasakyti visiems: mes, romai, labai mylime Lietuvą. Ji nuostabi ir visiems čia užtenka vietos. Todėl, mielieji, iš jūsų norime tik vieno dalyko – bendraukime, kalbėkimės, ateikite į mūsų koncertus, pažinkite mūsų istoriją ir kultūrą, atraskite mūsų kultūroje dalelę savęs: juk visi esame žmonės. Nesvarbu, kokios spalvos mūsų akys, kaip skamba mūsų vardai – visi mes turime bendrauti ir tuomet pasaulis bus kur kas geresnis ir gražesnis!
Naujausi komentarai