– „Moksleivių vienaragių paieška“ – projektas, kuriame savo idėjas Lietuvos verslo elito atstovams pristato 14–19 metų moksleiviai. Esate vienas iš šio projekto mentorių. Kiek komandų globojate?
– Visi mentoriai šiame projekte turi po kelias komandas ir kartu atlieka teisėjų vaidmenį. Mano žinioje – keturios moksleivių komandos. Laidos su jomis jau nufilmuotos ir televizijos eteryje pasirodys sausio pabaigoje.
Jauniausiam mano komandos nariui šešiolika. Nepaprastai žaviuosi šiais jaunais žmonėmis, kurie ateina kupini idėjų, ambicijų, turi verslo viziją. Pagal amžių kai kurie atrodytų dar vaikai, tačiau jų mąstymas dažnai jau peržengęs vaikystės ribas. Nors kartais tas jaunatviškas entuziazmas trukdo daiktus vadinti tikraisiais vardais, tačiau man jis be galo žavus.
– Kuo darbas su moksleiviais Jus patį labiausiai nustebino?
– Vienoje laidoje matėme, kaip du broliai iš Kauno projekto teisėjams pristatė jau gatavą produktą – 3D spausdintuvu pagamintus automobilių modeliukus. Dirbant su moksleiviais labiausiai nustebino jų iniciatyva ir verslumas: vieni į projektą ateina vos su idėja, o kiti – kaip šie jaunuoliai – jau turi realų produktą, uždirba iš jo pinigų ir net moka tėvams už namuose sunaudotą elektrą.
Viena iš mano komandų yra būtent tokia: jie jau turi savo verslą, o projekte tikisi ne pradėti, bet patobulinti tai, ką sukūrė, – kilstelėti verslą į kitą lygį, pažvelgti į jį nauju kampu, atrasti naujų galimybių. Būtent toks jaunų žmonių sąmoningumas ir motyvacija mane labiausiai žavi – matyti, kad idėjos virsta tikrais, gyvais rezultatais.
– Kaip manote, ar verslumo jauną žmogų galima išmokyti, ar tai labiau charakterio savybė?
– Manau, kad verslumo įgūdžiai yra visiškai išmokstami. Žinoma, asmeninės savybės, tokios kaip užsispyrimas, tikslo siekimas ar pasitikėjimas savimi, labai svarbios. Tačiau jos neturi tiesioginio ryšio su pačiu verslumu – tai universaliai naudingos savybės. Užsispyrimo reikia tiek sporte, tiek mene, norint parašyti knygą jis taip pat būtinas. Svarbiausia yra tai, kaip šias savybes pritaikome konkrečioje srityje.
– Smalsu, kada Jums pačiam pradėjo rūpėti verslas?
– Gana vėlai, jau būnant studentu. Mano mama yra akių gydytoja, tačiau šalia to ji atidarė optikos saloną ir ėmėsi privačios praktikos. Galima sakyti, kad tai buvo mano pirmosios verslo pamokos. Tačiau kol dar mokiausi mokykloje, tikrai negalvojau, kad tapsiu verslininku.
Baigiau politikos mokslus ir ilgą laiką maniau, kad būsiu politikas. Būti profesionaliu politiku – toks buvo mano sąmoningas ir apgalvotas pasirinkimas. Tačiau studijų metais supratau, kad politika – labai brangus žaidimas. Arba tu pats turi turėti, už ką ją finansuoti, arba tai daro kiti. Tarp tų, kurie tave finansuoja, tik nedidelė dalis remia tave iš idėjos. Visi kiti ko nors tikisi mainais. Vadinasi, esi kažkam skolingas. Kai tai pagaliau supratau, supratau ir kitą dalyką – labai nemėgstu būti skolingas.
Verslo mentaliteto ugdymas nuo jaunų dienų yra labai svarbus ir „Moksleivių vienaragių paieška“ yra puiki tokio ugdymo priemonė.
– Tuomet Jo Didenybė Likimas išmetė Jums neblogą kortą?
– Galima sakyti ir taip. Man paskambino vienas draugas ir pasiūlė drauge kurti įmonę. Praktiškai nuo tada mano verslumas ir pradėjo formuotis. Nuo tos akimirkos tęsti bakalauro studijas pasidarė labai sunku (šypsosi). Vis dėlto aš jas baigiau, nors diplomo, tiesą sakant, taip niekada ir neatsiėmiau.
– Ar pirmasis verslas, kurį įkūrėte su draugu, buvo sėkmingas? Ko daugiau: sėkmių ar nesėkmių – lydėjo Jus kelyje į „Omnisend“?
– Spėju, kad tiek sėkmių, tiek nesėkmių buvo maždaug po lygiai. Mes dažnai pernelyg stigmatizuojame nesėkmę, nors iš tikrųjų ji gali būti nuostabi pamoka. Pirmasis verslas su draugu, tiesą sakant, nebuvo sėkmingas, tačiau tai mūsų nesužlugdė – mes nebankrutavome, neįklimpome į dideles skolas. Priėmiau šią patirtį kaip milžinišką pamoką, iš kurios išmokau daug vertingų dalykų ateičiai.
Kai nesėkmę pradedi matyti kaip pamoką, o ne kaip savęs nuvertinimą – kad kam nors pasisekė iš pirmo karto, o tau galbūt tik iš penkto, tai pamažu artina tave prie tikrosios sėkmės.
– Grįžkime prie projekto „Moksleivių vienaragių paieška“. Kas Jums pirmiausia krinta į akis, kai klausotės moksleivių idėjų, – pati idėja, jų mąstymo būdas ar galbūt jaunatviška charizma?
– Sakyčiau, kad pastebiu mažiausiai du dalykus. Pirmiausia – jauno žmogaus sveiką ambiciją: ne vien plaukti pasroviui ar pasitenkinti tuo, ką liepia tėvai, mokytojai, bet imtis iniciatyvos pačiam. Antra – jaunatvišką naivumą, kuris, pasikartosiu, man yra be galo žavus.
Dauguma šių moksleivių galbūt ateityje netaps verslininkais, bet jau dabar jie įgyja labai vertingų įgūdžių: pristato savo idėjas, bendrauja su mentoriais, atsako į jų klausimus. Ne visus atsakymus jie žino iš karto, bet galbūt juos atras vėliau.
Tie, kurie po projekto nuspręs bandyti savo idėjas įgyvendinti, patirs, kad pirmieji bandymai dažnai būna nesėkmingi – galbūt 95 proc. iš jų nieko gero neišeis. Tačiau ši patirtis tuos jaunus žmones priartins prie sėkmingo antro, trečio ar net ketvirto bandymo ir tai jau bus didžiulis laimėjimas.
– Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvai reikia tokio projekto kaip „Moksleivių vienaragių paieška“?
– Lietuvoje verslininkas vis dar dažnai suvokiamas neigiamai. Šis projektas gali padėti pakeisti tą požiūrį – kad verslininkas nėra žmogus, kuris engia ar apgaudinėja darbuotojus. Dažniausiai tai žmogus, kuriantis gerai apmokamas darbo vietas, skatinantis naujas idėjas, prisidedantis prie visuomenės gerovės.
Šiame projekte daugelio moksleivių idėjos susijusios su dirbtiniu intelektu ir šiuolaikinėmis technologijomis. Tie jauni žmonės, kuriems pasiseks, galės kurti labai aukštos pridėtinės vertės produktus ir eksportuoti juos į pasaulį. Jie samdys aukštos kvalifikacijos specialistus už konkurencingą atlyginimą, o tai padės Lietuvai klestėti. Todėl verslo mentaliteto ugdymas nuo jaunų dienų yra labai svarbus ir „Moksleivių vienaragių paieška“ yra puiki tokio ugdymo priemonė.
– Kokią naudą MVP projektas gali duoti tiems moksleiviams, kurie jo nelaimės?
– Manau, kad vien dalyvavimas šiame projekte suteikia moksleiviams milžiniškos vertės pamokų. Dalis jų ateina tik su idėja, bet projekto metu gauna atsakymus į svarbius klausimus, kurie vėliau iškils kuriant verslą. Tai praplečia jų matymą ir mąstymą.
Kita svarbi nauda – viešas kalbėjimas ir savo minčių formulavimas, kai į tave nukreiptos televizijos kameros. Tai nelengva, tačiau ugdo charakterį. Patikėkite, tie jauni žmonės, kurie būdami 14–18 metų tai patyrė, įgijo milžiniškos patirties, kuri pakėlė juos tarsi į kitą lygį, lyginant su bendraamžiais.
– Kokios naudos, Jūsų manymu, gali tikėtis žiūrovai, žiūrėdami šią šaunią laidą kiekvieną pirmadienį?
– Manau, kad pagrindiniai MVP žiūrovai yra moksleiviai. Tai puiki edukacija jauniems žmonėms. Pažiūrėję laidą jie gali pagalvoti: „Žiūrėk, aš irgi turiu idėją. Kodėl jie gali, o aš ne?“ Laida juos padrąsins, suteiks motyvacijos, o mentorių klausimai padės pirminę idėją dar labiau išgryninti.
Kita vertus, tie, kurie šiandien dar neturi savo idėjos, jau gali pradėti galvoti apie tai. Laida juos įkvėps, inspiruos ir galbūt kitąmet jie drąsiai užpildys anketą arba tiesiog imsis veiksmų net ir be mentorių ar televizijos pagalbos.
– Kaip manote, koks mentorius savo komandoms esate Jūs pats?
– To tikriausiai reikėtų paklausti moksleivių. Kaip mentorius, kaip vadovas darbe, kaip dviejų vaikų tėtis, aš stengiuosi būti palaikantis, teisingas, bet kartu ir reiklus. Noriu, kad jauni žmonės suprastų – į šį projektą susirinkome ne bimbinėti. Todėl būna momentų, kai paspaudžiu juos daugiau, bet yra akimirkų, kai suprantu, kad užtenka spausti ir reikia palaikyti.
– Ką pats atradote ar supratote dirbdamas su keturiomis jaunų žmonių komandomis? Galbūt nauda pasirodė abipusė?
– Nauda iš tiesų abipusė. Ne veltui sakoma: jei nori ko nors išmokti – mokyk kitus. Kiekvieną kartą, kai patari kitiems, pats mokaisi, gilini žinias ir domiesi tam tikrais dalykais.
Kartais net pagaudavau save galvojant: „Žiūrėk, aš jiems patardavau taip ir anaip, o kaip tai atrodo mano paties versle?“ Juk patarti dažnai lengviau, nei įgyvendinti. Tikrai pasitaikydavo tokių akimirkų, kai suprasdavau: čia ir mums reikia pasispausti.
Kitas dalykas – drąsa. Norint ką nors daryti, reikia tiesiog eiti ir imtis veiksmų. Moksleiviai to nebijo – eina, ima, daro, nors ne visada žino, kaip. Mes, verslininkai, irgi dažnai susiduriame su panašiomis situacijomis, kai nelabai žinome, ką daryti. Tačiau tiesiog einame ir darome. (Šypsosi.)
Norint ką nors daryti, reikia tiesiog eiti ir imtis veiksmų. Moksleiviai to nebijo – jie eina, ima, daro, nors ne visada žino, kaip.
– Suprantu, kad panašiai – einant ir darant – gimė startuolis „Omnisend“. Kas šiame kelyje Jums buvo sunkiausia?
– Galbūt sunkiausia – įgalinti žmones. Tiek kalbant apie „Omnisend“, tiek ir apie ankstesnius mano verslus. Jaunesniame amžiuje man atrodė, kad esu visur nepaprastai reikalingas. Su metais supratau, kad taip nėra. Svarbiausia – suburti stiprią komandą, kuri galėtų pati, nepriklausomai nuo tavęs, dirbti. Galbūt tu pats žinai daugiau, turi daugiau aistros kaip verslo savininkas, bet verslas tikrai gali išgyventi savaitę, dvi ar net mėnesį be tavęs.
Nėra nieko nuostabiau, kai ateini pas kolegas su nauja idėja, imi ja dalytis, o jie tau sako: „Puiki mintis, bet mes ją įgyvendinome prieš dvi savaites ir netrukus bus rezultatas.“
– Ar būna momentų, kai norisi viską mesti ir tapti žmogumi be didelių atsakomybių?
– Aišku, kad būna: ir man, ir kitiems vadovams. Mes nesame antžmogiai. Būna gerų etapų, būna ir sunkesnių. Tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad po atostogų visada lengva sugrįžti į darbus.
Kitas svarbus pastebėjimas – žmogus privalo skirti pakankamai laiko atostogoms, kad galėtų tikrai atsijungti ir perkrauti smegenis. Manau, minimaliai bent dešimt dienų nepertraukiamų atostogų yra būtinos. Visada gyvenime svarbi pusiausvyra. Perdegimas dabar yra populiari tema, tačiau jis dažniausiai ištinka, kai žmogus nesugeba rasti vidinės pusiausvyros.
Jei jau jauti, kad darosi sunku – o man irgi taip būna – tiesiog pailsėk. Bent savaitę eik laiku miegoti ir pamatysi, kaip darbas vėl tave ims džiuginti.
– Ar tik neprisikalbėjote: kada paskutinįsyk atostogavote?
– Visai neseniai – tarpušvenčiu, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Dar pasiėmiau keletą papildomų dienų, tai iš viso turėjau apie dvi savaites.
Idealios atostogos? Tos, kurių metu gali kasdien miegoti popiečio miego (juokiasi). Šiuo metu esu pasyvesniame etape – idealu, kad būtų derinamas tiek fizinis aktyvumas, tiek ir poilsis. Ne taip, kaip anksčiau, kai nuvyksti į svečią šalį ir eini, vaikštai, tyrinėji, o grįžęs namo supranti, kad per visas atostogas dirbai ir poilsio praktiškai nebuvo.
– Kai nekeliaujate, ką darote, kad atsipūstumėte ir atgautumėte energiją po darbų?
– Reguliariai žaidžiu skvošą, mėgstu skaityti – dažniausiai vienu metu kelias knygas. Paprastai tai darau vakarais, pagal nuotaiką. Tinka daug kas – nuo grožinės literatūros iki istorinių romanų. Mėgstu biografijas apie žmones, kurie daug pasiekė verslo, politikos ar meno pasaulyje. Iš jų galima daug ko pasimokyti.
– Kokio amžiaus Jūsų vaikai? Ar jau galite su jais kalbėtis apie finansinį raštingumą, mokyti verslo pradmenų?
– Mano vaikai dar maži – vienas lanko darželį, kitas yra trečiokas. Su vyresniuoju dažnai žiūrime MVP laidas. Aš pasakoju, ką laidoje reiškia įvairūs terminai. Beje, trečiokas jau susiduria su mažais finansiniais sprendimais, tarkim, parduotuvėje nori ką nors nusipirkti, o aš sakau: „Gal geriau pataupyti“ arba „Palauk išpardavimų, kurie būna porą kartų per metus“. Apie verslo steigimą dar tikrai nekalbame, bet dažnai dalijuosi, ką tėtis veikia darbe.
– Ar norėtumėte, kad ateityje vienas iš vaikų taptų verslininku, o gal net perimtų Jūsų verslą?
– Aš manau, kad žmogus turi daryti tai, kas jam patinka. Kai darai tai, kas patinka, stengiesi. Kai stengiesi, tau puikiai sekasi, todėl galiausiai gauni apdovanojimą – pinigais, emociniu pasitenkinimu ar kitais būdais. Tai svarbiausia. Todėl lūkesčių, kad vaikai ateityje perims mano verslą, tikrai neturiu.
– Viename interviu esate minėjęs, kad laisvė Jums yra svarbiausia vertybė. Kaip ją suprantate šiuo gyvenimo etapu?
– Laisvė man vis dar išlieka didžiausia vertybė. Ką ji reiškia šiuo gyvenimo etapu, atsakyti nėra paprasta. Sakykime, kad laisvė man yra galimybė daryti tai, ką noriu: kurti, realizuoti save, kalbėti taip, kaip noriu.
Lietuva šiandien išgyvena ypatingą laikotarpį. Mūsų karta turėtų jaustis ypač laiminga, kad gali veikti ne tik čia, bet ir visame pasaulyje, būti globali. Todėl turime stengtis šią laisvę išsaugoti ir apginti.
– Jei pats šiandien būtumėte septyniolikos – maždaug tokio amžiaus, kokio yra moksleiviai, atėję į MVP projektą, – ką sau patartumėte?
– Jei šiandien man būtų septyniolika, pagrindinis patarimas būtų tas pats, kurį duodu sau ir dabar: „Daryk!“ Yra toks angliškas šūkis – „Just do it“. Man jis labai patinka. Nebūtinai viskas pavyks iš pirmo karto, bet svarbiausia – imtis veiksmų, bandyti ir nebijoti klysti.
– Kaip žinoti, kada savo verslo idėją puoselėti toliau, o kada jos atsisakyti?
– Vienai komandai siūliau pakeisti jų pradinę idėją. Jie nenorėjo klausyti. Ir ką jūs manote? Jie laimėjo. Tai puikus pavyzdys, kad mentoriai gali pasidalyti savo matymu ir patirtimi, bet tai nereiškia, kad jie viską žino geriau.
Kita komanda pati, savo nuožiūra, pakeitė idėją – ji taip pat laimėjo. Mano nuomone, jei kas nors tau ilgai neduoda ramybės, imk ir daryk. Ar pasiseks, parodys tik laikas. Pradžia visada būna sunki – ne tik versle.
Tačiau jeigu pajauti, kad daužai galvą į sieną ir nematai nė mažiausio plyšelio – tai ženklas, kad galbūt metas palikti šią idėją ramybėje ir imtis kitos. Aš pats nemažai tokių sienų esu pridaužęs (juokiasi).
– Jūsų linkėjimas projekto dalyviams…
– „Moksleivių vienaragių paieška“ pirmiausia yra šou. Tačiau kai televizijos kameros išsijungia, prasideda tikrasis gyvenimas. Todėl visiems dalyviams, kurie pristatė savo verslo idėjas, linkiu imtis veiksmų ir tęsti pradėtus darbus. Svarbu, kad, projektui pasibaigus, nenutrūktų jų entuziazmas ir noras kurti.
To paties linkiu ir TV3 žiūrovams, „TV dienos“ skaitytojams: tiesiog imkite ir darykite. Gyvenime ko nors išmokstame tik tada, kai išdrįstame veikti.
Naujausi komentarai