ŠRI LANKA: APIE LIŪTO UOLĄ IR MARKIZO KARABASO ARBATOS PLANTACIJAS

Kol Šri Lanka pratinasi prie naujojo prezidento, nepaprastosios padėties įgaliojimais slopinantį žmonių nepasitenkinimą, o transporto priemonių vairuotojai ištisomis savaitėmis laukia degalų, mes keliaujame po salą.

Apie pranašumus ir trūkumus

Aplankyti Šri Lanką dabar – visai neblogas metas. „No gas, no oil“ – tas tiesa, bet, žvelgiant žaliųjų turistų akimis, privalumų keliauti po salą yra kur kas daugiau nei trūkumų. Net turint mintyje dvigubai pabrangusias paslaugas turistams, keliauti čia lietuvio kišenei vis tiek begėdiškai pigu.

Gatvės apytuštės – nėra chaotiško eismo, taip gąsdinančio tvarkingus europiečius. Nėra eilių ir turistinių grupių prie garsių šalies objektų. Nebūtina rūpintis traukinių ir autobusų bilietais iš anksto – tiesiog eini į stotį ir važiuoji, jei randi, kas veža. Gerokai sumažėjusios nakvynių kainos, nes šeimininkai nebesulaukia turistų.

Lėktuvui nusileidus šalies sostinėje, tereikia kuo greičiau sprukti iš jos, sėsti į pirmą pasitaikiusį autobusą ar traukinį, riedantį Kandžio, Sigirijos ar Trinkomalio kryptimi, ir įsilieti į kasdienį salos gyvenimą. Rytą pasitikti su melodinga vienuolių giesme, pusryčiams išgerti šviežiai spaustų ananasų sulčių, kelionei po salą rinktis vietinį transportą, o nakvynei – jaukius „homestay“ stiliaus namelius, kur jus šiltai priims svetingi šeimininkai.

Šri Lankos Maču Pikču

Iš Kandžio vietiniu autobusu vykstame į Sigiriją – nedidelį miestuką salos viduryje, garsėjantį Liūto uola. Bilieto kaina į šį UNESCO saugomą objektą užsieniečiams (vietiniai visur įleidžiami nemokamai), palyginti su kitomis kainomis, be proto didelė – net 30 dolerių vienam žmogui!

Ieškodama informacijos apie šį rūmų ir tvirtovės kompleksą randu intriguojantį sakinį, kurio užtenka, kad minėta pinigų suma atsidurtų tarybinių laikų muziejus primenančioje apšiurusioje bilietų kasoje. „Sigirija, – rašoma viename iš turistinių lankstinukų, – tai Šri Lankos Maču Pikču!“

Paslaugūs miestelio gyventojai rekomenduoja į kalną lipti kuo anksčiau arba kuo vėliau, antraip per vidudienio šutrą teks įveikti daugiau nei 1 000 stačių laiptelių. Renkamės vakarinį variantą.

Sigirijos uola, apipinta įdomiais pasakojimais ir legendomis, iškilusi apie 170 m virš ją supančios lygumos. Kadaise nesantuokinis karaliaus sūnus Kashyapa (477–495 m.), norėdamas paveržti iš tėvo sostą, klasta užmūrijo jį uoloje. Teisėtas sosto įpėdinis, jo brolis Mogallanas, išsigandęs tėvo lemties, pabėgo į Indiją ir ėmė telkti kariuomenę.

Rutina: kiekvieną rytą nuo 8 iki 14 val. arbatos rinkėjos pabyra į laukus ir turi pririnkti dienos normą – iki 18 kg šviežių arbatos lapelių.

Sostinę perkėlė į Sigiriją

Kadangi paprasti žmonės ir budistų dvasininkai negalėjo atleisti Kashyapai žiaurios išdavystės, naujam karaliui teko apleisti buvusią sostinę Anuradhapurą ir ieškoti vietos po saule kitur.

Ant didžiulės Sigirijos uolos buvo pastatytos apsauginės konstrukcijos ir spalvingomis freskomis dekoruoti rūmai. Prie įėjimo į tvirtovę karalius sukūrė įspūdingus vartus, išraižytus uoloje milžiniško liūto pavidalu. Iš čia ir pavadinimas – Liūto uola. Aplink Sigiriją 140 ha plote buvo sukurti nesibaigiantys sodai su tvenkiniais, kanalais, alėjomis ir fontanais.

Labiausiai mus sužavėjo šios istorijos pabaiga: kai Mogallanas grįžo į Šri Lanką norėdamas atgauti jam teisėtai priklausantį sostą, karalius Kashyapa stojo į mūšį su didele kariauna. Nežinia, kaip būtų pasibaigusi kova, jei ne Kashyapos dramblys, kuris pačiame mūšio įkarštyje užsimanė atsigerti ir lyg niekur nieko nupėdino prie ežero. Tuomet Kashyapos armija, manydama, kad jų valdovas palieka mūšio lauką, nusprendė pasekti jo pavyzdžiu ir... pabėgo. Likęs vienas mūšio lauke Kashyapa iš pykčio suvarė kardą sau į krūtinę.

Štai tokia liaudies pasaka, bylojanti apie tai, kas galiausiai būna pikto kitiems linkintiems žmonėms. Tiesa, vietiniai pasakytų, kad tai labai budistinė istorija (budizmas – saloje vyraujanti religija), kai pelnytas atpildas žiaurųjį Kashyapą ištinka ne kitame, o dar šiame gyvenime.

Turint mintyje net dvigubai pabrangusias paslaugas turistams, keliauti čia lietuvio kišenei vis tiek begėdiškai pigu.

Piešiniai trukdė susikaupti

Vėliau Sigirijos tvirtovė buvo atiduota budistų vienuoliams. Ilgainiui apleista ir vėl atrasta vieno britų armijos majoro XIX a. pradžioje, kai pradėti archeologiniai darbai.

Pikti liežuviai kalba, kad beviešpataudamas Sigirijoje karalius Kashyapa nebuvo didelis skaistuolis ir turėjo visą haremą sugulovių. Gal net 500! Apie tai vaizdingai liudija ir toks pat skaičius nuostabių freskų, kuriose – laibaliemenių ir didžiakrūčių nuogų moterų atvaizdai. Iš kelių šimtų deivių, deja, šiandien likę vos aštuoniolika. Dėkoti už tai reikėtų vėliau Sigirijoje apsigyvenusiems vienuoliams, kurie, sakoma, daugumą gražuolių nutrynė, kad medituojant netrukdytų susikaupti.

Kita Sigirijos įžymybė, visai nepadariusi mums įspūdžio, – veidrodinė tvirtovės siena. Anot rašytinių šaltinių, Kashyapos valdymo laikais ši siena buvo nušlifuota taip kruopščiai, kad eidamas pro ją karalius galėjo matyti savo atvaizdą.

Kuo Sigirijos tvirtovė panaši į Maču Pikču? Turbūt sudėtinga hidrauline sistema, kurią sudaro kanalai, šliuzai, užtvankos, tiltai, fontanai ir kt. Taip pat išlieka klausimas, kokiu būdu didžiuliai akmenų rieduliai pateko į patį uolos viršų…

Širšės ir beždžionės

Laipteliai, vedantys mus pro akmenines liūto letenas, išties statūs. Truputėlį nejauku, nes lipant į uolos viršų tave pagauna smarkūs vėjai. Rodos, išskleistum skarelę lyg aitvarą ir nuskristum toli toli, iki pat Lietuvos… Kadangi namo dar nenoriu, mąstau, kaip tuos šimtus stačių laiptelių įveikdavo pats karalius Kashyapa? Pasirodo, jo didenybė laiptais nelipdavo: stačiausioje atkarpoje jam buvo įrengtas specialus keltuvas.

Šturmuodami Liūto uolą, daugybėje vietų matome įspėjamąjį ženklą: „Netriukšmauti – širšės!“ Iš pradžių dar kvailioju Mikės Pūkuotuko balsu garsiai dainuodama: „Aš melsvas debesėlis – visai aš ne lokys“, bet, kai pamatau po uolomis kabančius didžiulius širšių lizdus, noras triukšmauti išsyk pradingsta.

Pakeliui sutikti turistai pasakoja, kad, sykį pabaidžius širšes, Sigirijos kompleksą teko uždaryti net dviem savaitėms.

Netikėtai susizgrimbame, kad esame sekami. Į kelionę ant uolos įsidėjome keletą bananų, kuriuos neapdairiai išsitraukėme tiesiai vienai beždžionių šeimynai prieš nosį. Nors bananai jau seniai paslėpti, didysis patinas nerimsta. Jis lipa iš paskos laiptų turėklais ir drąsiai kepšnoja dukrai ranką.

Paspartiname žingsnį ir netrukus jau žvalgomės nuo uolos viršūnės, kur kadaise stovėjo prabangūs Kashyapos rūmai. Saulė leidžiasi į debesis, tad instagraminės nuotraukos lieka laimingesniems už mus. Vis dėlto vaizdai nuo Liūto uolos išties verti tų 30 dolerių, kurių iš pradžių taip gailėjome. Jei būsite Šri Lankoje, neaplenkite Sigirijos Maču Pikču!

Liūdnos Neilo godos

Dambula nuo Sigirijos nutolusi vos daugiau nei dešimt kilometrų. Truputį nustembame, kad nakvynę užsisakėme prie pat greitkelio. Atvykę į privatų Neilo viešbutuką – dviaukščius molio ir šiaudų namelius – randame duris užbarikaduotas tuktukais ir motociklais. Pasirodo, netoliese yra degalinė, tad vairuotojai čia jau kelintą parą laukia degalų.

Neilo namus pasirinkome dėl gražaus baseino. Deja, nėra turistų – nėra ir baseino (tiksliau, vandens jame). Vyras skundžiasi, kad greitai bus treji metai, kaip saloje viskas eina tik blogyn... Iš pradžių korona, dabar ekonominė ir politinė krizė. Nėra turistų – nėra pajamų.

Maža to, Šri Lankos vaikai negali reguliariai lankyti mokyklos. Nuotolinis mokymas saloje retenybė, o sostinėje vykstant protestams – vis skelbiamos laikinos atostogos. Turtingieji samdo korepetitorius į namus, bet vidutines pajamas gaunančiam Neilui per brangu. Tad jis su žmona intensyviai mokosi anglų kalbos ir ruošiasi emigruoti į Jungtinę Karalystę. Sako, kad vien per birželį apie 28 tūkst. Šri Lankos žmonių jau išvyko darbuotis į užsienį.

Skaičiuojame Dambulos budas

Paliekame Neilą mokytis anglų kalbos, o patys griebiame tuktuką ir lekiame iki vieno didžiausių ir autentiškiausių Šri Lankos vienuolynų. Auksinis Dambulos šventyklų kompleksas įrengtas granitinėje uoloje maždaug I a.pr.Kr.

Visoje teritorijoje priskaičiuojama daugiau nei 80 urvų, tačiau pagrindiniais laikomi penki urvai, kuriuose dominuoja skulptūros ir freskos, susijusios su Buda ir jo gyvenimu. Iš viso komplekse yra 153 budos, iš kurių pats didžiausias – 15 m aukščio. „Gal norite paskaičiuoti?“ – siūlo šventyklos prižiūrėtojas ir prašo paaukoti šiek tiek rupijų Budos garbei.

Daugybė: Auksiniame Dambulos šventyklos komplekse, įrengtame uoloje, bandome rasti net 153 budas. Deja, po pusšimtojo pametam skaičių…

Beje, didesnių ar mažesnių budos skulptūrų pilna visoje Šri Lankoje: gatvių sankryžose, jaukiuose kavinių kiemeliuose, parkuose, miestų aikštėse ar autobusų stotyse. Šri Lankos gyventojai mėgsta iliuminaciją, tad dažnai budų altoriai mirga nuo spalvingų kalėdinių lempelių.

Pagal budizmo tradiciją buda gali tapti kiekvienas, pažinęs Dharmą ir patyręs nušvitimą. Manoma, kad istorijoje budų yra buvę labai daug. Buda (tiek istorinis, tiek apskritai) nėra nei dievas, nei vadovas, nei pranašas, tai mokytojas, padedantis žmonėms siekti nušvitimo.

Dambula mums nepalieka didelio įspūdžio, tad kitą rytą jau sėdime traukinyje, dumiančiame į Nuvara Eliją – vadinamąją Šri Lankos mažąją Angliją.

Nors į akį durk

Visame miestelyje jaučiama britų įtaka: akį traukia kolonijinio stiliaus namai tarsi mistiniu būdu perkelti iš Anglijos drauge su preciziškai karpomomis gyvatvorėmis, žaliomis vejomis, golfo aikštynais, kavos klubais.

Miestelis įsikūręs aukštai kalnuose, maždaug 1 884 m aukštyje virš jūros lygio. Pro mūsų viešbučio langus matosi Pidurutalagala – aukščiausias salos kalnas (2 525 m).

Nuvara Elija reiškia „šviesos miestą“, nors, saulei nusileidus, čia ne taip jau ir šviesu.

Savo nelaimei, patekę į patį lėčiausią traukinį visoje Šri Lankoje (73 km atstumą įveikėmė per 5 valandas!), išlipę iš jo atsiduriame aklinoje tamsoje. Saloje dažnai dingsta elektra: jos tiekimas dėl krizės ribojamas.

Mūsų trijulės telefonai beveik išsikrovę, tuktukų nesimato, žmonių irgi. Dar minutė, kita ir mane ištiks isterijos priepuolis. Laimė, kol bandome apgraibomis palikti stotį, šviesa atsiranda, o su ja ir klientų laukiantys tuktukai. Šaltoka, brrr... Traukiame iš kuprinių striukes. Ne veltui čia turistai atvyksta pailsėti nuo salos karščio. Dienomis Nuvara Elijos miestelyje apie + 18 °C, vakarais atvėsta labiau.

Oras kalnuose permainingas. Rytais dažniausiai šviečia saulė, kuri po pietų išdavikiškai susikeičia vietomis su vėju, rūku, lietumi, dažnai lydimu trankių žaibų ir griaustinių.

Arbatos rinkėjų kasta

Šri Lanka – ketvirta šalis pasaulyje pagal arbatos eksportą. Damro arbatos fabrikas – vienas seniausių ir didžiausių visoje saloje. Kur tik žiūri, visur, aukštų kalvų pašlaitėse, puikuojasi ryškios raidės – DAMRO. Juokaujame, kad Damro – tarsi vietinis Markizas Karabasas iš vaikystėje matyto „Batuoto katino“.

Norint patekti į šį fabriką, nereikia išankstinės registracijos. Maloniai besišypsanti gidė pasakoja, kad Damro įmonėje dirba apie 1 tūkst. salos darbuotojų, kurių daugiau nei pusę sudaro moterys. Kiekvieną rytą nuo 8 iki 14 val. jos pabyra į arbatos laukus ir turi pririnkti dienos normą – iki 18 kg šviežių arbatos lapelių. Beje, skinami tik trys viršutiniai – patys šviežiausi, žaliausi ir mažiausi arbatkrūmio lapeliai. „Jei jų neskintume, arbatkrūmiai ilgainiui pasiektų iki 5 m aukštį“, – aiškina gidė.

Arbatos rinkėjų šeimos sudaro tarsi atskirą bendruomenę su savo gyvenamaisiais nameliais, ligonine, mokykla, darželiu. Čia metai iš metų dirba ištisos kartos. Jei tavo mama, močiutė buvo arbatos rinkėjos, labai tikėtina, kad ir tavo ateitis Šri Lankoje jau nulemta.

Gidė pasakoja, kad fabriko valdžia savo žmones aprūpina gyvenamaisiais būstais, moka už jų dujas, elektrą. Damro fabrike kasdien pagaminama apie 2 000 kg kelių rūšių arbatos.

„Damro tea factory“ – tik vienas iš daugybės fabrikų, kurio darbuotojų rankomis surinkta ir mechaniniu būdu apdirbta arbata siunčiama į sostinę. Ten pagardinama įvairiomis kvapiosiomis medžiagomis ir priedais, galiausiai virsta populiariuoju prekiniu ženklu „Lipton“ ar „Dilmah“.

Braidydami po beribes markizo Karabaso arbatkrūmių plantacijas, randame daug vietinių namukų su tvarkingai sukastomis daržovių lysvelėmis. Prajuokina vietoj daržo baidyklės laisvės lyderio Che Guevaros plakatas. Ant šiferio lakštais uždengtų stogų tvarkingai suguldyti skalbiniai. Prie vartelių pasitinka taikūs vienos veislės šunys, kurių po pandemijos saloje niekas nebesterilizuoja. Todėl jų palikuonių pilna visur – gatvėse, prie namų. Geri žmonės juos maitina.

Geriausia – auksinė

Labai nustembu išgirdusi, kad iš tos pačios rūšies arbatkrūmių gaunama žalioji ir juodoji arbata. Baltajai ir auksinei jau reikia visai kitų sodinukų, kitokio dirvožemio, kitų auginimo sąlygų. Per mėnesį šių dviejų arbatų pagaminama labai nedaug – tik iki 5 kg.

Norime jų įsigyti specialioje Damro parduotuvėje. 50 g švelnaus skonio auksinės arbatos čia kainuoja 10 tūkst. Šri Lankos rupijų (apie 28 eurus). Gidė tvirtina, kad ją labai mėgsta karališkosios šeimos nariai. Nuo šiol pusryčiams gersime tik karališką arbatą ir jausimės kaip karaliai!

Nemokama ekskursija po Damro arbatos fabriką prabėga akimirksniu. Pamatome arbatos lapų džiovinimo, spaudimo, smulkinimo, fermentacijos, rūšiavimo mechanizmus.

Gidė pasakoja, kad, gaminant žaliąją arbatą, lapeliai tiesiog išdžiovinami, o gaminant juodąją – susukami ir susmulkinami. Vėliau vyksta fermentacijos procesas, kurio metu, veikiama deguonies, arbata įgauna tamsią spalvą. Po fermentacijos joje nebelieka polifenolių (polifenoliai – fitocheminės medžiagos, turinčios antioksidacinį poveikį – aut.past.) Žaliojoje arbatoje šių medžiagų lieka, išsaugomos ir kitos žmogaus organizmui naudingos savybės.

Popietės patirtys

Pakeliui aplankome Rambodos krioklį. Jis visai prie greitkelio – jau iš tolo girdisi milžino šniokštimas. Saulė maloniai kepina, šalti gaivališkos srovės purslai atgaivina. Gerą valandą turškiamės tarsi kokie laimingi lietuviški žvirbliai putojančioje šrilankietiškoje baloje.

Po pietų – dar viena smagi atrakcija. Pačiame Nuvara Elijos centre stovi gražus ir vis dar veikiantis, statytas britų paštas-muziejus. Nepraleidžiame progos išsiųsti atvirlaiškių artimiesiems. Įdomu, per kiek laiko jie pasieks Lietuvą? „Europa – trys savaitės“, – nė nemirktelėjęs išpyškina pašto darbuotojas. Iškeverzoti kelis sakinius ranka, vaikiškai paseilinus ir prilipdžius šrilankietišką pašto ženklą – seniai pamirštas malonumas.

Visai šalia pašto – karalienės Viktorijos vardu pavadintas miesto parkas. Čia sutinkame mielą bedantį vyruką, pasišovusį tapti mūsų gidu. Jis taip nuoširdžiai rodo nušiurusias parko grožybes (per pandemiją ši vietinių pamėgta vieta buvo visiškai apleista), kad dosniai apdovanojame jį arbatpinigiais.

Pakeliui namo praeiname pro Gregorio ežerą. Saulei kylant jį matome pro savo laikino būsto langus. Populiari šeimų poilsio ir pramogų vieta. Galima pasiirstyti valtelėmis, apsukti ratą išnuomotais dviračiais. Prisėdame ant suoliuko. Sušveičiame keletą pusžalių bananų ir pakeliui į markizo Karabaso arbatos plantacijas pirktų porūgščių braškių. Fiiii... Jų nė iš tolo nepalyginsi su burnoje tirpstančiomis lietuviškomis uogomis. Staiga taip užsimanome namo... Ir dėl braškių, kurios Lietuvoje jau baigėsi, ir dėl namiškių, kurių spėjome labai pasiilgti, ir dėl tų pilnų krepšių voveraičių, kurių nuotraukų jau pilnas feisbukas.