Uždirbtas pirmasis milijonas, karjeros viršūnė, savas verslas, apdovanojimai? Puiku! Bet trims žinomoms moterims visa tai nublanksta prieš didžiausią moters triumfą – motinystę ir harmoniją šeimoje.

Priešams uždega žvakutę

"Esu ekonomistė ir preciziškai vertinu žodžius, – neskubėdama kalbėjo žinoma ekonomistė, nepriklausoma ekspertė 45-erių Rūta Vainienė. – Triumfas man asocijuojasi su priešo nugalėjimu. Būtent nugalėję priešus pro pastatytas triumfo arkas žygiuodavo karžygiai."

"Aš su priešais nekovoju, nešvaistau tam laiko, – šyptelėjo R.Vainienė. – Einu savo keliu, o priešams uždegu žvakučių Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje."

Triumfą palyginusi su ypatinga būsena, Rūta neslėpė, kad tai trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Paskui viskas grįžta į savo vėžes.

"Jaučiau laimę, kai įstojau į Vilniaus universitetą, tuometį Pramonės, dabar – Ekonomikos fakultetą. Laikiau matematikos egzaminą, buvo 16 užduočių, gavau dešimtuką, – šypsosi Rūta. – Buvau devintame danguje, kai baigiau sidabro medaliu."

Pasitenkinimą dėl savo darbo R.Vainienė jautė ir vadovaudama Laisvosios rinkos institutui juodžiausiu sunkmečiu, kai reikėjo užtikrinti instituto funkcionavimą, priimti nepopuliarius sprendimus, nedalyti premijų.

"Tai – ne pelno organizacija, o reikėjo su turimais ištekliais išsaugoti branduolį, nemažinti apsukų. Norėdama likti toje pačioje vietoje, turėjau bėgti kuo greičiau", – prisiminė ekonomistė.

Kai užmiršti skausmus ir rūpesčius

Kaip didžiausią simbolinį triumfą R.Vainienė įvardijo ne profesinius pasiekimus, o motinystę – abiejų savo vaikų gimimą. Rugpjūtį sūnui Augustinui sukako 21-i, lapkritį dukrai Barborai sueis 13 metų.

"Tai – nenusakomas laimės jausmas, absoliuti palaima. Ir dabar, kai apie tai kalbu, širdį užplūsta šiluma", – nuoširdžiai šypsosi R.Vainienė, prisiminusi, kaip į pasaulį atėjo jos atžalos. Abu jos vaikai gimė Vilniuje, Antakalnio ligoninėje.

"Abu kartus sveikinausi su mirtimi. Situacijos buvo labai sudėtingos. Tačiau, gimus vaikams, užmiršti visus rūpesčius, skausmus, negąsdina ir neegzistuoja jokios problemos. Ir kai patiri tą triumfą, kai lieki gyvas, supranti, kad esi vaikams reikalinga, turi padėkoti kažkam, esančiam aukščiau virš šios žemės ir tavęs", – kalbėjo ekonomistė.

Gyvenimas zebro raštais

R.Vainienė pripažino, kad laimės, triumfo akimirkos nebus tokios ryškios, jei nebūsi išgyvenęs skausmo, duobių, sunkumų.

"Mano sunkumai labai asmeniški", – nutilo R.Vainienė. Didžiausiomis ji vadina ne darbines, o asmenines bėdas.

"Darbas svarbus kiekvieno mūsų gyvenime, bet tai – tik darbas, sugedęs automobilis – tik metalas, bėgantis pro stogą vanduo – tai, ką nesunkiai galima suremontuoti", – kalbėjo ji.

"Skaudžiausia yra netektys, – tarė žinoma moteris. – Kai man buvo pusdešimtų metukų, mirė mama. Dabar, žiūrėdama į savo dukrą, neįsivaizduoju, kaip tai ištvėriau ir neišprotėjau. Tokių asmeninių skaudžių dalykų buvo daug, kaip ir kiekvienam žmogui. Visiems būna akimirkų, kai viskas lūžta, genda ir atrodo – nesusitvarkysi, bet gyvenimas kaip zebras – juodą spalvą anksčiau ar vėliau keičia balta."

Nepalyginami dalykai

Mes mokomės ekonomikos, fizikos, matematikos, tačiau didžiausias mokslas, anot nepriklausomos ekspertės R.Vainienės, kurio niekas nemoko universitetuose, – būti tėvais. Nors tėvais tampa dauguma visuomenės.

Ir jokie vadovėliai esą nepaaiškins atšalusių santykių priežasčių, nes tai – individualu. Ir net geležinė ekonomistė gali apsiverkti. Bet ne vien prisiminus skaudžius išgyvenimus – ašaros sublizga ir iš džiaugsmo.

Kai sūnus baigė mokyklą, pradėjo dirbti, gavo diplomą stovykloje, įveikė mažą savo naujo kelio etapą, mamos akyse blizgėjo džiaugsmo ašaros. Jos blizgės ir kai dukra įgyvendins svajonę tapti veterinare, kai abu vaikai taps savarankiški, tvirtai atsistos ant kojų.

R.Vainienė siekia būti aktyvi ir darbinėje veikloje, labiausiai joje ji norėtų atgalinio ryšio, apčiuopiamo rezultato, nes makroekonomika – gana abstraktu.

"Karjera, savęs atskleidimas yra svarbu, – pripažino ekonomistė. – Bet ar gali būti didesnis triumfas už motinystę ir savo vaikų užauginimą dorais žmonėmis? To nepalyginsi su jokiais pelno rodikliais."

Idealios dienos rytas

Kiekviena moteris skirtingai supranta ir atranda triumfo akimirkas. Tuo neabejoja verslininkė Daina Bosas.

"Esu mama, žmona, dukra, viršininkė. Man didžiausias triumfas – atrasti aukso vidurį tarp kopimo karjeros laiptais bei tos švelniosios "aš", kuri glaudžia savo vaikus ir bučiuoja mylimą vyrą, – teigė Klaipėdoje gyvenanti moteris.

"Esu laimingiausia, kai mano šeimoje vyrauja darna, o vyras Antanas skuba namo, nes jam čia geriausia", – D.Bosas dalijosi paprastais ir kartu nepaprastais moteriškais džiaugsmais.
Daina pabrėžė, kad svarbiausias dalykas jai – šeima. Moteris, sukaupusi savo patirties, išgyvenusi nesėkmių, sutiko puikų vyrą ir abu drauge sukūrė nuostabius santykius, kurie harmoningai dera su darbu.

"Jaučiuosi labai laiminga, – nesipuikuodama sakė viešbučio ir restorano "Gamtos perlas" Karklėje savininkė D.Bosas. – Mano triumfas – kai galiu atsikelti neskubėdama, pažadinta ne žadintuvo, bet mažosios dukrelės. Kartu su ja pasiklausyti, kaip tėtis Antanas skaito jos mėgstamas knygeles, išgerti ryte kavos, atlikti iš anksto suplanuotus darbus, per pietus susitikti su vyru puikiame restorane, rasti laiko sportui, o vakare pasidžiaugti vaikais."

"Antanas – vyras, apie kurį svajojau, jaučiu jo stiprų užnugarį, jaučiame harmoniją ir dėl to triumfuoja šeima. Tai – didžiausia tvirtybė", – kalbėjo Daina.

Ar pinigai ir karjera paguos?

22-ejų sūnų Luką ir dvi dukras – 13-os Mariją ir trejų Magdaleną – turinti Daina neslėpė, kad karjera jai svarbu, bet tai – toli gražu ne pagrindinis dalykas.

Anksčiau ji daug dirbo, nuosavas verslas reikalavo didelio atsidavimo, jaunystėje padarė daug klaidų, griuvo šeima, visur skubėjo, bet niekur nespėjo.

"Tačiau man pasisekė. Sutikau nuostabų vyrą, kuris mane globoja ir padeda jaustis tikra moterimi. Tai – labai gera ir nuostabu", – teigė D.Bosas.

Tiesa, Daina nesėdi namie, nevaikšto vien po grožio salonus: ji dirba, siekia būti įdomi, sutvarkė savo gyvenimą ir verslą taip, kad, be mėgstamo darbo, liktų laiko šeimai.
Sūnus Lukas jau užaugo, gyvena atskirai, tad pastaruoju metu ji dažniau laiką leidžia su vyru ir dukromis.

"Triumfą, žinoma, kiekviena moteris supranta skirtingai. Kuriai nors didžiausias triumfas – karjeros viršūnė, – sakė D.Bosas. – Bet nereikia sekti pasakaičių, kad didžiosios karjeros nereikalauja aukų. Ką nors paaukoti reikia, ir dažniausiai tai būna šeima – vyras arba santykiai su vaikais. Turime daug pavyzdžių, kad didelę karjerą padariusios moterys yra vienišos. Netikiu, kad grįžusios į tuščius namus jos triumfuoja lygiai taip pat, kaip ir versle. Kad ir kokių karjeros aukštumų būtų pasiekusios."

"Pinigai, karjera – tai laikini dalykai. Ar tai paguos, ar tuo triumfuosi amžinai? – klausė Daina. – Todėl lieka didžiosios vertybės – šeima ir žmonės."

Pėsčiomis į ligoninę

"Nėra didesnio triumfo už motinystę, – net neabejojo žurnalistė, daugybės labdaros projektų iniciatorė Edita Mildažytė. – Nėra svarbesnio dalyko, nei pagimdyti kitą žmogų. Tokia mūsų biologija. Dėl to žydi gėlės, pražysta obelys, apsiplunksnuoja paukščiai, pasipuošia vyrai, o moterys vilki trumpesnėmis suknelėmis. Deja, tai pamiršta šiuolaikinė civilizacija. Moters triumfas – gimdymas ir vaikai."

Edita mielai gali pasakoti apie didžiausias savo triumfo akimirkas – kai gimė jos vaikai.

Dukrą Rūtą pagimdė per ekonominę blokadą: 1990 m. rugsėjo 25 d. ji pėsčiomis ėjo tris kilometrus iš Markučių į Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninę gimdyti.

"Buvo blokada, trūko benzino, nevažinėjo viešasis transportas. Gimdžiau 19 valandų, – prisiminė Edita. – Bet kai gimė Rūta, pirmą kartą gyvenime suvokiau, kad iš vaiko, kuris anksčiau buvo tik dukra, tapau mama. Šis jausmas itin smarkiai vožė per makaulę. To neįmanoma išreikšti žodžiais, tos triumfo laimės neįmanoma aprašyti."

Apdovanojimai netenka reikšmės

Tas dieviškas triumfas užgožė visa kita – tai, kad su talonais rankose reikėjo stovėti eilėje prie muilo, cukraus, sviesto. Tai, kad maistui reikėjo auginti kiaules, vištas, o prieš Kalėdas viena moteris sugadino deficitinę antį – jos taip ir nepavyko gerai išrūkyti.

"Buvau laimingiausia pasaulyje", – šypsojosi Edita, kuri lygiai taip pat jautėsi, kai Rūtai, sulaukusiai metų ir 6 mėnesių, padovanojo broliuką Domą. Tuomet blokada jau buvo pasibaigusi, o gimdymas truko labai trumpai – nespėjus vyrui grįžti iš Raudonojo Kryžiaus ligoninės į namus Markučiuose.

"Kiekvienas susitikimas su nauju žmogumi, kuris per tave kaip stebuklas ateina į svietą, – kažkas nepaprasta. Ir tuomet smulkmenomis tampa visi apdovanojimai, metų pasiekimai, prizai, titulai. Tai jau neturi reikšmės, tai – niekis", – sakė E.Mildažytė.

Didžiausia scena – vaiko lovoje

"Galime meluoti sau, galime pasakoti, kokios esame feministės, galime sakyti viena, antra, trečia. Bet jei moteris nesusilaukia vaikų, jos gyvenimas nėra visavertiškai pavykęs. Mes sukurtos motinystei, – neabejojo E.Mildažytė. – Atsiprašau visų moterų, kurios nesusilaukė vaikelių. Atsiprašau visų artisčių, dainininkių, šokėjų, kurioms didžiausias triumfas – sušokti Žizel didžiausioje ir garsiausioje pasaulio scenoje. Vis dėlto aš manau, kad didžiausia pasaulio scena yra tavo vaiko lovoje."

Ką daryti toms, kurios dėl to negali triumfuoti, – Dievas nedavė galimybės susilaukti vaikų? E.Mildažytė tokioms moterims patarė rasti kitų triumfo situacijų.

"Bet kol neparagavai to didžiojo triumfo saldumo, jo nesuvoksi. Kalbėjau apie tai ir su daug emancipuotų moterų, kurios teigdavo priešingai, nenorėdavo susilaukti vaikų. Bet visos, juos pagimdžiusios, pripažindavo: Edita, kokia tu buvai teisi. Ir nesvarbu, vyras yra ar jo nėra, jis blogas ar geras, rūpinasi ar ne. Tai – tik detalės. Ir visi kitai triumfai prieš motinystę tampa tik triumfeliais... – įsitikinusi Edita. Vis dėlto paskutinę akimirką šyptelėja: "...Išskyrus Rūtos Meilutytės triumfą."