– Papasakokite šiek tiek apie save – ką veikiate gyvenime, kai nekeliaujate?
– Kai nekeliaujame, mūsų kasdienybė sukasi apie darbus – aš dirbu Lietuvos kariuomenėje, o Arūnas yra priekabų techninės priežiūros koordinatorius. Net ir po darbo dažniausiai nesėdime namuose – mėgstame išlėkti į mišką pasivaikščioti ar prie upės pasėdėti. Pastaruoju metu daug laiko praleidžiame garaže – neseniai įsigijome automobilį, kurį pritaikome kelionėms. Juokais vadiname šį procesą namu ant ratų. Kartais pagaunu save, kad noriu ramiai atsiversti knygą, bet nuolat skubant tam dažnai pritrūksta laiko. Daug dėmesio atima turinio kūrimas socialiniams tinklams ir informacijos paieškos – tai jau tapo ne tik pomėgiu, bet ir mūsų kasdienybės dalimi.
– Ką Jums reiškia kelionės? Kaip, kodėl ir kada gimė toks pomėgis?
– Kelionės mums yra būdas pažinti pasaulį ir kartu save. Esame be galo smalsūs: norime kuo daugiau pamatyti, sužinoti, patirti, pačiupinėti. Kiekviena išvyka atneša naujų žinių, emocijų, įkvėpimo, o kartais – ir netikėtų iššūkių.
Man pomėgis keliauti gimė dar vaikystėje. Mokykloje turėjome nuostabią klasės auklėtoją, kuri dažnai vesdavosi mūsų klasę į ekskursijas – keliaudavome tiek traukiniu, tiek autobusu, eidavome į turistinius žygius. Be to, daug keliavau su savo krikšto tėveliais – kartu aplankėme ne tik Lietuvą, bet ir kaimynines šalis. Dar tarybiniais laikais važiuodavome į Latviją, Estiją. Atsimenu, kai dar būdama vaikas pirmą kartą Maskvoje pamačiau juodaodį – jis netyčia prisilietė prie manęs, o aš skubėjau pasižiūrėti, ar ranka „neišsitepė“.
Arūnui kelionių aistra prasidėjo tada, kai jis išsilaikė vairuotojo pažymėjimą. Ypač didelį įspūdį paliko pirmą kartą išvysti kalnai Slovakijoje – nuo tada kelionių virusas jo taip ir nepaleido. Nors sako, kad vienam keliauti neįdomu, tačiau, dar prieš mums susipažįstant, yra motociklu apvažiavęs Lietuvos perimetrą. Vaikystėje abu svajojome pamatyti Egiptą, dabar ši svajonė atrodo tik laiko klausimas. O šiandien mūsų didžiosios svajonės skirtingos: mano – Japonija, o Arūno – Didysis kanjonas JAV.
– Kaip nusprendžiate, kur keliauti? Kas tam turi daugiausia įtakos?
– Įtakos turi daug veiksnių, bet svarbiausias – tiesiog noras važiuoti. Dažnai kelionės kryptį renkamės pagal orų prognozę: jei Lietuvoje žada lietų, lekiame ten, kur šviečia saulė. Didelę reikšmę turi ir biudžetas, o taip pat tai, kas mus tuo metu domina. Būna, kad dėl vieno vienintelio objekto ryžtamės važiuoti net 1 tūkst. km į vieną pusę. Kartais kelionės gimsta visiškai spontaniškai – pamatome įdomią vietą ar pasiūlymą ir iškart nusprendžiame: važiuojam!
– Ko dažniausiai ieškote keliaudami ir kodėl?
– Sunku įvardyti, kas mus labiausiai traukia – gamta, miestų architektūra, istorija ar kultūra, apleistenybės. Domina viskas, kas nauja, nematyta, nepatirta. Net pažįstamos vietos gali suteikti naujų įspūdžių – kitais metų laikais, kita nuotaika ar su kita kompanija. Mėgstame tiek gerai žinomas vietas, tiek autentiškas, mažiau turistų lankomas vietoves, kur neveža jokios kelionių agentūros. Su metais atsirado ir didesnis susidomėjimas istorija. O gamta… kokia ji nenusakomai graži! Reikia tik nepatingėti ir visur pažiūrėti. Be to, mėgstame tiek tylą ir ramybę gamtoje, tiek nuotykius ir spontaniškus atradimus.
– Ar visa Lietuva jau apkeliauta, visi dvarai aplankyti?
– Daug Lietuvos jau apkeliavome. Ypač kai leidomės į „bokštų medžioklę“. Prieš porą metų, vasaros viduryje susipažinę, tų pačių metų paskutinę vasaros dieną jau dainavome: „Negali būti, kad kelionės visos baigės.“ Tuomet aplankėme 50 apžvalgos bokštų visoje Lietuvoje, o kelionę vainikavo Nidos bokštas. Atrodo, kad apvažiavome visą šalį, tačiau net šiandien randame begalę naujų, nematytų ir nelankytų vietų. Dvarai tarsi tapo bokštų tęsiniu – turime sąrašą su daugiau nei 800 dvarviečių, jų aplankėme jau daugiau nei pusę, bet dar važiuoti ir važiuoti. Ne veltui sakome – Lietuva nenuobodi!
– Turite sąrašiuką, kur dar reikia nuvykti?
– Tas sąrašas jau nesibaigiantis... Jau net jo nebevedame – viskas vyksta savaime.
– Kas labiau džiugina – suplanuotos ir pagal planą vykstančios kelionės ar netikėti atradimai?
– Dažniausiai keliones planuojame, bet tikrai esame ne kartą išvažiavę ir be jokio pasiruošimo. Labiausiai džiugina tos vietos, kurios pranoksta lūkesčius – kai žinai, kad bus gražu, bet net neįsivaizduoji, kad bus TAIP gražu. Dažnai stojame neplanuotose vietose, kur akį patraukia kas nors įdomaus. Ne kartą taip atradome kvapą gniaužiančių objektų. Pavyzdžiui, visiškai netyčia užsukome į Švedijoje esantį Abisko nacionalinį parką – jis tapo tikra vyšnaite ant torto kelionėje iš Nordkapo.
– Keliaudami užsienyje išvykai ruošiatės iš anksto, numatote, ką norite aplankyti?
– Esame patyrę ir spontaniškų savaitgalio kelionių į užsienį, tačiau ilgesnės kelionės visada planuotos. Arūnas mėgsta neršti per „Google“ žemėlapį ir taip randa įvairių vietų, kur nuvykti ar ką pamatyti. Aš – kiek kitaip: pamatau ką nors nematyto ar įdomaus internete ir tuoj pat siunčiu nuorodą Arūnui.
Kadangi dažnai girdėdavome frazę „kaip jums smagu, jūs tiek daug visur važiuojate, daug pamatote, pavydžiu“, nusprendėme paversti ją raginimu nesėdėti ant sofutės prieš televizorių.
– Nuotykių kelionėse, įtariu, netrūksta? Galite papasakoti, kas netikėto ir įsimintino yra įvykę?
– Oi, nuotykių tikrai netrūksta! Yra buvę ir nelabai linksmų – pavyzdžiui, Juodkalnijoje išgąsdino nuo kalno nuriedėjęs akmuo, o Graikijoje du kartus įklimpome smėlyje. Bet labiausiai įsimena geri, gražūs ar net juokingi dalykai. Pavyzdžiui, Norvegijoje esame nubudę elnių apsuptyje – Arūnas išgirdo šlamėjimą, o pažvelgęs pro langą pamatė, kad aplink automobilį visa banda (gaila, langai buvo užrasoję, tad neturime nė vienos nuotraukos). O šviežiausias nuotykis – Lenkijoje, Redos vandens parke. Įsivaizduokite prižiūrėtojo veidą, kai mane pamato nusileidusią čiuožykla be gelbėjimosi rato, bando aiškinti, kad būtina su ja, ir iš paskos dar trys tokie patys lietuviai nusileidžia (kartu keliavo ir Arūno sesuo su draugu). Tiesiog ne taip supratome ženklus – ant jų buvo nubrauktas gelbėjimosi ratas, tad galvojome, kad reikia be jų, o pasirodo, ženklas reiškė nepalikti jų kur papuola. Vėliau ten grįžome kaip pridera, bet juokėmės, kad visgi smagiausias buvo pirmasis nusileidimas.
– Kodėl nusprendėte savo kelionių vaizdais dalytis su kitais ir dar sugalvojote savo paskyrai tokį neeilinį pavadinimą „Žiūrėk. Nepavydėk. Ir tu pajudėk“?
– Arūnas jau seniai mėgsta kurti įvairius filmukus, aš – fotografuoti. „Bokštų medžioklės“ metu, fotografuodama vieną iš bokštų, pati sau pagalvojau: „Kam aš čia fotografuoju, jei niekur nededu šių nuotraukų?“ Tada Arūnas pasiūlė susikurti mūsų kelionių tinklaraštį, tokį tarsi dienoraštį. Iš pradžių buvo nedrąsu viešinti savo nuotykius, bet dabar tai jau tapo įpročiu. Turime nemažai sekėjų, smagu, kad jie mielai „keliauja“ kartu su mumis. Beje, kelionių vaizdais ir istorijomis dalijamės ne tik „Facebook“, bet ir „YouTube“ kanale.
Pavadinimą sugalvoti tikrai nebuvo lengva. „Jūratės ir Arūno kelionės“ atrodė pernelyg banalu, norėjosi kažko įdomesnio. Kadangi dažnai girdėdavome frazę „kaip jums smagu, jūs tiek daug visur važiuojate, daug pamatote, pavydžiu“, nusprendėme paversti ją raginimu nesėdėti ant sofutės prieš televizorių. Taip gimė mūsų tinklaraščio pavadinimas „Žiūrėk. Nepavydėk. Ir tu pajudėk“.
– Ką aplankyti artimiausiu metu numatyta Jūsų planuose?
– Šiemet dar planavome aplankyti Transfagarašaną, bet neplanuotas automobilio pirkimas pakoregavo planus. Iš tikrųjų šiuo keliu norėjome pravažiuoti dar pavasarį, grįždami iš kelionės po Graikiją, tačiau jis tuo metu buvo uždarytas. Na, bet tai tik laiko klausimas – šis planas dar tikrai bus įvykdytas.
– Kiek žinau, turite karinės technikos modeliukų kolekciją. Papasakokite apie ją.
– Kaip jau minėjau, dirbu Lietuvos kariuomenėje. Kai įsikūrėme naujai sutvarkytose patalpose, liko viena tuščia lentyna – reikėjo ją kažkuo užpildyti. Kadangi nuo mažens mėgau ką nors kolekcionuoti (turiu pinigų, popierinių stalo servetėlių, kačių ir, žinoma, kelionių magnetukų kolekcijas), sugalvojau, kad ją reikia užpildyti karinės technikos modeliukais. Šiuo metu turiu 95 modeliukus. Dabar jie puikuojasi jau net trijose lentynose. Lietuvoje jų randu nedaug, todėl daugiausia parsivežu iš kelionių. Į kolekciją modeliukai atkeliavo iš Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Juodkalnijos, Bulgarijos, Graikijos, Rumunijos.
Naujausi komentarai