Laidos „Kelias į žvaigždes po 20 metų“ dalyviai kartu stebi archyvinę medžiagą, dalijasi prisiminimais, komentuoja įsimintiniausias realybės šou akimirkas ir, žinoma, naujai atlieka kadaise juos išgarsinusias dainas. Jų pokalbius moderuoja Marius Berenis ir vienas iš šio projekto prodiuserių, visų „Kelias į žvaigždes“ finalinių laidų vedėjas Arūnas Valinskas.

Garsių prodiuserių kūrinys

Pirmasis „Kelias į žvaigždes“ startavo 2005 m. rugsėjo 4 d. ir truko visą pusmetį. Muzikinis realybės šou buvo transliuojamas kiekvieną vakarą (išskyrus sekmadienius) per LNK televiziją. Dalyviai kovėsi dėl populiarumo ir 100 tūkst. litų prizo.

Po metų konkurse „Baltic Brand Formula“ šis projektas buvo pripažintas geriausiu prekės ženklu Lietuvoje.

Vienas iš jo bendraautorių A. Valinskas atvirauja, kad tokį formatą kūrė LNK užsakymu: „Tam susibūrė speciali kūrybinė grupė, kurioje dalyvavau ir aš, dar – Darius Dapkus, Laurynas Šeškus, Dominykas Kubilius ir kiti prodiuseriai. Žodžiu, tuomečio LNK generalinio direktoriaus užsakymu iš skirtingų prodiuserinių kompanijų atėję šou verslo rykliai ėmė ir sukūrė sėkmingą produktą.“

Nors realybės šou ir šiandien dar labai populiarūs, buvo nutarta nerinkti naujos „Kelias į žvaigždes“ komandos, bet prikelti iš užmaršties ankstesnių dalyvių prisiminimus. Išvydę archyvinę medžiagą, buvusių realybės šou dalyviai reagavo itin jautriai ir atvirai.

„Ilgai laukėme 2025-ųjų ir tikrai nesiruošėme rengti naujo projekto. Tiesiog norėjome sukviesti tuos žmones, kurie prieš 20 metų ant ausų statė visą Lietuvą. Tris sezonus žmonės dėl tų vaikų ėjo iš proto. Dabar dauguma jų – 40-mečiai, o kai kurių vaikai jau tokio paties amžiaus, kokio buvo jie, kai pildė anketas dalyvauti projekte“, – pasakoja įvairių netradicinių renginių sumanytojas A. Valinskas ir priduria, kad svajoja surengti dar vieną šou, kuriame buvusios žvaigždės galėtų varžytis su naujosios kartos atlikėjais. „Norinčių dalyvauti tikrai yra“, – tikina jis ir kviečia atidžiai stebėti įvykius LNK portale, o kol kas žiūrovų nostalgiją žada pamaloninti internetinių laidų ciklu „Kelyje į žvaigždes po 20 metų“ ir koncertiniu turu per Lietuvą, kuriame skambės naujai atliekami buvusių dalyvių hitai.

Paklaustas, ar lengvai pavyko juos įkalbėti, A. Valinskas tikina, kad dėl to nebuvo jokių bėdų. Galbūt sunkiau sekėsi atrinkti dalyvius. „Nusprendėme, kad koncertiniame ture, kaip ir „Kelias į žvaigždes po 20 metų“ filmavimuose, iš buvusių 40-ies dalyvaus penkiolika. Pakvietėme tuos, kurie per visus sezonus patekdavo į pirmąjį šešetuką“, – kalbėjo prodiuseris.

„OKTO photography“, O. Gurevičiaus / ELTA, B. Griežytės-Šimkuvienės, J. Stacevičiaus nuotr.

Ašaras liejo upeliais

Viena iš temų, aptartų pirmuosiuose dalyvių susitikimuose po 20 metų, – ašaros. Merginos aiškino, kad ašaros joms plūdo labiausiai dėl neįprastos situacijos, mat teko gyventi uždaroje patalpoje. Jų nepasiekdavo jokios žinios iš išorės. „Tai buvo jausmas, kai paukštelius uždaro į narvelį ir sako: giedok, dainuok, o paukštelis pamiršta, kad moka giedoti, nes nori išsiveržti į laisvę“, – kalbėjo daug ašarų šou metu išverkusi Dangė.

„Kodėl neleidome jiems nieko žinoti? Jei tie vaikai būtų girdėję, kas ką apie juos šneka, stogeliai galėjo sprogti nuo emocijų pertekliaus“, – juokiasi A. Valinskas.

Ašaras „Kelio į žvaigždes“ metu prisimena ir Agnė Petravičienė, buvusi vyriausia iš visų šou dalyvių. „30-mečio proga tie vaikai man sudėjo minusus. Tokio šlykštaus gimtadienio dar niekada nesu turėjusi. Rimtai verkiau. Vienintelis Radži man nepadėjo minuso, tai aš jam tuomet pažadėjau atsilyginti tuo pačiu“, – susitikime kalbėjo Agnė.

Donatas Šimkus-Dūmas atviravo, kad daugumai po projekto reikėjo psichologo pagalbos: „Mes, būdami 18 metų, sulaukėme daug dėmesio, daug šlovės, kurios nesusipelnėme, nesupratome, kas ten įvyko.“

Anot Algirdo Grudinskio-Grūdo, sunku buvo ištverti ilgą laiką uždaroje patalpoje, kurioje nebuvo net langų. „Tačiau mes tą langą į gamtą buvome suradę netyčia, kai laiptinėje nukrito porolono gabalas ir pasirodė langiukas, pro kurį matėsi kitas langas į gamtą. Visi penkiolika tada sustojome ir šaukėme: žiūrėkit, laukas!“ – dalijasi prisiminimais jis.

A. Valinskas, girdėdamas dalyvių pasisakymus apie ašaras, save juokais prilygino kalėjimo prižiūrėtojui, kuris susitinka su buvusiais kaliniais po 20 metų ir turi išklausyti jų priekaištus.

„OKTO photography“, O. Gurevičiaus / ELTA, B. Griežytės-Šimkuvienės, J. Stacevičiaus nuotr.

Sėkmė apsuko galvas

Ar, pasibaigus realybės šou „Kelias į žvaigždes“ sukeltam triukšmui, jo rengėjai neišgirdo priekaištų, kad jauniems žmonėms teko kreiptis net į psichologus?

A. Valinsko žodžiais tariant, nieko panašaus nei po pirmojo, nei po antrojo ar trečiojo šou neįvyko, nors, sutinka, daugeliui dalyvių sėkmė apsuko galvas. Tačiau nemažai buvo ir tokių, kurie projektą paliko gerokai paprotingėję. „Mes tik atidarėme tiems vaikams galimybių langą, o kaip jie tomis galimybėmis pasinaudos – buvo kiekvieno iš jų asmeninis reikalas“, – teigė jis.

Ilgai laukėme 2025-ųjų ir tikrai nesiruošėme rengti naujo projekto. Tiesiog norėjome sukviesti žmones, kurie prieš 20 metų ant ausų statė visą Lietuvą.

Pats Arūnas visus tuos 20 metų akies krašteliu stebėjo buvusių „Kelio į žvaigždes“ dalyvių muzikinę veiklą, o su kai kuriais susitikdavo koncertų, televizijos projektų aikštelėse.

Renginių vedėjas džiaugiasi, kad Vilija Matačiūnaitė su daina „Attention“ atstovavo Lietuvai Danijoje vykusiame „Eurovizijos“ dainų konkurse, kad savo karjeras sėkmingai darė Merūnas Vitulskis ir Radži, šiandien galintys pasigirti didžiulėmis savo dainų gerbėjų armijomis. Ir kad Vudis su Grūdu tapo neišskiriamais bičiuliais ne tik gyvenime, bet ir darbe, – sukūrė grupę DAR, kurioje dainuoja kartu su dar dviem merginomis.

Džiugu ir dėl Simonos Čėsnaitės, kuri šiandien smagiai sau čiauška radijo stoties „Lietus“ eteryje, kuria klausytojams gerą nuotaiką.

A. Valinskas įsitikinęs, kad tie dalyviai, kurie buvo sumanūs, neleido laiko veltui ir mokėjo savo laikina šlove pasinaudoti, iš projekto gavo daug naudos. Kitiems jis tapo smagiu jaunystės laikų nuotykiu. „Jei pamenate, tarp dalyvių buvo ir toks Amerikos lietuvis Robertas Kupstas. Jis užsidėjo pliusą, kad turėjo tokį nuotykį, o paskui pasuko rimtu investicijų studijų keliu“, – dalijasi Arūnas.

„OKTO photography“, O. Gurevičiaus / ELTA, B. Griežytės-Šimkuvienės, J. Stacevičiaus nuotr.

Tebesaugo minkštus žaislus

Šiuo metu aktyviai muzikine veikla užsiimantis Arvydas Martinėnas-Vudis labai gerai prisimena prieš 20 metų jį užklupusį populiarumą. „Visi mus norėdavo pakalbinti ir paliesti. Jeigu kas žiūrėjote dokumentiką apie Michaelą Jacksoną, tai buvo tas pats, tik kitu mastu. Slampinėdavo iš paskos, žiūrėdavo, kur eini, ką perki“, – šypsosi jis.

Jam antrina Donata Virbilaitė, sakydama, kad iki šiol saugo keturis maišus žaislų ir visus laiškus, rašytus jai gerbėjų anuo metu. Moteris juokiasi, kad gerbėjai jai dovanodavo pliušinių paršiukų.

Grūdas gaudavo pakabukų, karoliukų, o žaislai, anot jo, studijoje užėmė lygiai pusę ploto – nuo grindų iki lubų.

Projekto nugalėtoju tapęs dainininkas Andrius Rimiškis, finale įveikęs Mindaugą Mickevičių-Mino ir V. Matačiūnaitę, irgi prisimena gavęs dovanų – gyvą žiurkę! „Per vieną laidą man, Mino ir Vilijai kažkas ją padovanojo. Teko visiems auginti, bet galiausiai, kai nebeliko norinčių ją prižiūrėti, teko nuvežti į Jūžintus.“

A. Petravičienė, buvusi vyriausia iš visų projekto dalyvių, juokiasi, kad dovanų tuo metu gaudavo mažiausiai ir dėl to labai pavydėdavo kitiems. Ypač Simonai, kurią pliušinių žaislų lavina tiesiog užgriūdavo, kai scenoje pasigirsdavo populiarioji „Mama, man jau 18“.

„Jai žaislus mėto, o tave sẽniai pirks“, – juokais ramindavo Agnę muzikos prodiuseriai. Šiandien, prisiminusi jai skirtus paguodos žodžius, moteris vos gali sulaikyti juoką.

„OKTO photography“, O. Gurevičiaus / ELTA, B. Griežytės-Šimkuvienės, J. Stacevičiaus nuotr.

Sodindavo ant „karštosios kėdės“

Paklaustas, kodėl jaunus žmones reikėjo pusmečiui uždaryti patalpoje, kurioje gyveno ir kūrė, A. Valinskas sako, kad toks buvo šio realybės šou formatas.

„Norėjome parodyti kasdienį jų gyvenimo ir kūrybos dienoraštį. Žiūrovai matė viską: ir tų vaikų buitį, ir tarpusavio santykius, ir repeticijas. Dar būdavo tokie pliusų ir minusų vakarai“, – primena jis. Jų metu kiekvienas dalyvis skirdavo kuriam nors kitam teigiamą ir neigiamą įvertinimą. Daugiausia minusų gavęs dalyvis tos pačios savaitės šeštadienį sėsdavosi ant „karštosios kėdės“, o gavęs daugiausia pliusų  paskirdavo kitą dalyvį, kuriam taip pat tekdavo pačirškėti ant „karštosios kėdės“. Kiekvieną šeštadienį, tiesioginės transliacijos metu, vykdavo žiūrovų balsavimai, kuris iš dalyvių turės palikti projektą.

Paklaustas, ar bent vienas iš populiarumo sulaukusių dalyvių padėkojo organizatoriams, taip pat ir A. Valinskui, už atvertus kelius į šlovės olimpą, renginių vedėjas tikina, kad tai padarė visi iki vieno. „Padėkojo ne tik man, bet ir visai kūrybinei grupei. Iki dabar, kai susitinkame, jie vėl ir vėl mums dėkoja už tą buvusį laiką ir galimybę, kurią jiems suteikėme“, – džiaugiasi Grūdo, Radži, Donatos, Vilijos, Mino, Vudžio ir kitų iki šiandien garsių vardų muzikinio kelio krikštatėvis.

Tie dalyviai, kurie buvo sumanūs, neleido laiko veltui ir mokėjo savo laikina šlove pasinaudoti, iš projekto gavo daug naudos. Kitiems jis tapo smagiu jaunystės laikų nuotykiu.

Ašaros – taktinis manevras?

Kas prodiuseriui labiausiai įstrigo iš buvusių dalyvių pasisakymų? Anot A. Valinsko – pozityvi emocija. „Daugelis iš jų minėjo, kad dabar jaučiasi tarsi klasės susitikime po 20 metų.“

Nepaisant šio fakto, ašarų merginos išliejo tikrai nemažai. Arūno nuomone, tai irgi buvo šou dalis. Kitaip sakant, viena iš galimybių pritraukti kuo daugiau publikos dėmesio ir gauti kuo daugiau simpatijų. „Tie, kurie suprato žaidimo taisykles, laimėjo. Ypač laimėjo antrojo, trečiojo „Kelio į žvaigždes“ sezonų dalyviai, iš savo pirmtakų išmokę taktinių gudrybių“, – juokiasi jis.

Ne paslaptis, kad daugelis „Kelio į žvaigždes“ dalyvių jau yra sukūrę šeimas, turi vaikų. Deja, vieno iš atlikėjų jau nebėra. Tai Rolandas Skripkaitis-Rūlė, kurį po 20 metų susitikę kolegos pagerbė tylos minute. „Rūlė nebuvo iš aktyviausiųjų, tačiau žiūrovų dėmesį traukė kaip maištinga siela…“ – atsidūsta A. Valinskas.

Kiekvieną ketvirtadienį LNK portale žiūrovai ras po vieną „Kelias į žvaigždes po 20 metų“ laidą. Šešiuose išskirtiniuose epizoduose pasirodys ryškiausi šio šou dalyviai. „Gali būti, kad vasarą šis projektas bus transliuojamas per LNK televiziją. Todėl stebėkite naujienas, nepraleiskite koncertų ir... laukite tęsinio“, – visiems „Kelio į žvaigždes“ gerbėjams linki A. Valinskas.

Dainininkas, muzikos prodiuseris Arvydas Martinėnas-Vudis: savo vaiką į projektą leisčiau, bet prieš tai tėviškai pakonsultuočiau

„OKTO photography“, O. Gurevičiaus / ELTA, B. Griežytės-Šimkuvienės, J. Stacevičiaus nuotr.

Kaip sugalvojau dalyvauti „Kelyje į žvaigždes“? Buvo tokia istorija – su grupe koncertavome vienoje Kauno gimnazijoje. Į aktų salę nešiau dideles žemo dažnio kolonėles ir pasitempiau nugarą. Gavau dovanų išvaržą ir po to koncerto geram mėnesiui atguliau į lovą, kentėjau didžiulius nugaros skausmus. Žiūriu televizorių ir matau – muzikinis realybės šou „Kelias į žvaigždes“ ieško dalyvių! Galvoju sau: jei dalyvaučiau ir laimėčiau, nebereikėtų pačiam tampyti tų sunkių kolonėlių (juokiasi). Užpildžiau anketą ir greitai pamiršau. Ilgą laiką niekas neskambino, bet galiausiai vasarą sulaukiau organizatorių skambučio. Dabar man – 41 metai, o tada buvo 21-i.

Ar turiu vaikų? O kaipgi – net tris! Vyriausiam sūnui Elajui – 6,5 metų, Rojui gegužę bus 4-eri, o mažiausiajai Kiarai – dar tik 7 mėnesiai. Palyginti su A. Petravičienės sūnumi, kuriam gal 28–29 metų, maniškiai dar per maži dalyvauti „Kelyje į žvaigždes“.

Jei būtų pilnamečiai, ar leisčiau dalyvauti projekte? Hmm… Jei tikrai labai norėtų, – leisčiau, bet prieš tai tėviškai pakonsultuočiau, į ką turėtų atkreipti dėmesį. Nes pats padariau nemažai klaidų. Nepaisant jų, dėl nieko, kas buvo, nesigailiu. Ir „Kelio į žvaigždes po 20 metų“ filmavimuose sakiau, kad eičiau ir dar kartą, nes šią patirtį vadinu vienu iš pačių didžiausių savo gyvenimo įvykių. Ji suformavo mano gyvenimo kryptį, nes visada svajojau išgarsėti, būti scenoje, kurti muziką kitiems atlikėjams, turėti savo įrašų studiją. Žodžiu, muzikine prasme mano visas gyvenimas po „Kelio į žvaigždes“ tik sustiprėjo – įgijau daugiau praktikos, suvokimo, kaip veikia šou verslas. Tai buvo tokios gyvenimo studijos, kokių jokiame universitete nebūčiau gavęs. Dainuoti mane mokė Deivis ir Povilas Meškėla.

Išvardijau pranašumus, o ar buvo trūkumų? Buvo, bet jie tikrai nesusiję su pačiu projektu. Labiau – su mano asmeniu, mano vidiniais demonais ir nemokėjimu tvarkytis su jais. Didžiausias iš jų, padaręs man nemažai žalos, – alkoholis. Esu išgėręs jo ne vieną statinę. Kodėl? Iš kvailumo. Pasibaigus projektui mes buvome žvaigždės, buvo daug koncertų ir daug pinigų.

Iš dabartinės pozicijos sau, jaunam ir kvailam, patarčiau, visų pirma, labai atsargiai elgtis su alkoholiu, o geriausia – jo išvis nevartoti, ką jau daug metų darau. Antra, atsakingiau tvarkyti finansus. Aš susigriebiau per vėlai. Jei būčiau buvęs protingesnis, galbūt tiek metų nebūtų reikėję dirbti, kad pasiekčiau tai, ką turiu dabar. Trečias punktas – žvaigždžių liga, kuria iš esmės persirgome mes visi. Kai mintimis grįžtu atgal, prisimenu ir tuo metu galbūt įskaudintų žmonių, su kuriais per užriestą nosį buvo pasielgta negražiai.

Ar turėjau taktiką, kaip elgtis viso realybės šou metu? Gal ne… Nors Mino neseniai prisipažino, kad tada kūrė visokias strategijas. Merginos gal verkė ir visai natūraliai, o aš, kiek pamenu, į jokias ašaras ar depresijas nepuoliau – jaučiausi lyg būčiau kokioje nors kūrybos stovykloje. Be to, ten buvo pilnas šaldytuvas alaus, kurio niekas man per jėgą nebruko: pats valios neturėjau.

Su kuo iš „Kelias į žvaigždes“ dalyvių geriausiai sutariau? Per projektą draugavau su A. Rimiškiu. Ir dabar, kai susitinkame, turime apie ką pakalbėti. Visi daugmaž buvome kaip broliai ir seserys. Su Vilija, Donata gražiai sutarėme. Apie Grūdą net nekalbu: jis man yra kaip tikras brolis. Labai sutampa abiejų požiūris: jis – darbštus, aš – irgi, todėl dviese galime kalnus nuversti.