Sunki pradžia svetur
Laurai – 45-eri. Iš Lietuvos į Angliją išvyko būdama devyniolikos. Kai dukrai Smiltei sukako šešeri, atsivežė į Londoną ir ją. Šiuo metu jauna mergina gyvena savarankiškai. Su Laura ir nauja jos šeima – gyvenimo draugu Polu ir ketverių metų sūneliu Rio – nebekeliauja.
Kaip ir daugumai emigrantų, Laurai, išvykus svetur, teko pereiti kryžiaus kelius. Gyvendama Londone, baigė neakivaizdines teisės studijas Mykolo Riomerio universitete. Kad galėtų išsilaikyti brangiame mieste – dirbo.
Šiuo metu, sako, nenori nė prisiminti to sunkaus meto, kai su pirmuoju vyru dvejus metus iš eilės kruvinomis rankomis, sutinusiais riešais skynė Anglijos ūkiuose braškes, dirbo padavėja kavinėse, restoranuose. Galiausiai susirado darbą biure, prestižiniame Londono rajone.
„Pradėjau jausti darbdavių spaudimą dėl savo akcento. Grįžusi namo dėl susikaupusios įtampos darbe daug verkdavau. Tad vieną dieną, kai jau rimtai pradėjo šlubuoti sveikata, pasakiau – užteks!“ – savo gyvenimo istoriją pasakoja Laura, tuomet išgyvenusi ir skausmingas skyrybas.
Prireikė net psichoterapeuto pagalbos. Bet, pradėjusi vartoti paskirtus vaistus, pasijuto dar blogiau.
„Jaučiausi kaip kokia daržovė. Nebuvo bloga, bet nebuvo ir gera. Neliko jokių jausmų. Gyvenau be skausmo, ašarų, bet ir be džiaugsmo“, – sunkų laiką prisimena ji.
Iš paukščio skrydžio: Laosas neturi priėjimo prie jūros, tačiau šalies vakariniu pasieniu teka viena didžiausių Azijos upių – Mekongas. Kelionę oro balionu išbandė ir mažasis Rio. / L. Čepaitės asmeninio archyvo nuotr.
Šviesa tunelio gale
Kaip tyčia netoli jos darbo atsidarė nauja jogos studija. Iki tol Laura sportu ar sąmoningumo praktikomis per daug nesidomėjo. „Studija buvo šalia darbo, o man po iširusių santykių nesinorėjo eiti namo“, – paaiškina ji.
Nukreipusi dėmesį į kūno ir minčių praktikas, moteris pajuto, kad skausminga meilės žaizda traukiasi, o jos pačios savivertė didėja.
Naujame gyvenimo etape moteris netikėtai sutiko ir artimą sau sielą. Graikų kilmės Polas domėjosi saviugda, daug skaitė, buvo įdomus pašnekovas sąmoningumo temomis.
„Kai su juo susipažinome, viskas pamažu ėmė stoti į savo vietas. Aš pabaigiau jogos mokytojų kursus, gavau licenciją, ėmiau vesti jogos užsiėmimus“, – džiaugiasi L. Čepaitė.
Lietuvė ryžosi mesti nemielą darbą biure ir drauge su Polu kraustytis gyventi į Plimutą. Už sutaupytus pinigus buvo įsigijusi nedidelį butuką Palangoje. Jį pardavusi, Plimute įsirengė savo jogos studiją ir pradėjo dirbti. Netrukus gimęs judviejų su Polu meilės vaisius – Rio („Rio – tik be „de Žaneiro“, – juokiasi Laura) dar labiau sutvirtino poros ryšį.
Į inkų miestą – pėstute
Susipažinusi su Polu Laura atrado abiem patinkantį hobį – keliones. Peru, į kurią išsiruošė pernai prieš pat Naujuosius metus, jiems buvo aštuoniolikta šalis, aplankyta drauge.
Pasiekti dingusį inkų miestą Maču Pikču jiedu panoro ne traukiniu ar autobusu, bet savomis kojomis Salkantajaus žygio trasa.
„Rio palikome seneliams, o patys išskridome į Kuską, nuo kurio ir pradėjome savo penkių dienų žygį. Vos pradėjusi kelionę per kalnus, pajutau, kad trūksta oro ir kad širdis plaka kažkur kakle“, – prisimena aukštikalnių ligos simptomus išsyk pajutusi L. Čepaitė. Kokos lapų arbatos nebeužteko – teko griebtis vaistų.
„Vienoje vietoje net sėdome ant arklių, nes fiziškai judėti aukštyn žemyn dideliame aukštyje buvo per sunku“, – neslepia pašnekovė, tąkart pasigailėjusi, kad ieškoti dingusio inkų miesto nėjo prieš kokius penkiolika metų, kai dar buvo jaunesnė.
Pasiekę Maču Pikču (2 350 m) Laura su Polu nusprendė kilti dar aukščiau – į 5 200 m aukštyje virš jūros lygio esantį Vaivorykštės kalną. Į jį keliautojai užvažiavo keturračiais. Įvairūs mineralai, kurių šis kalnas turi daugiau nei vaivorykštė spalvų, suteikia jam išskirtinę išvaizdą.
„Patekėjus saulei, Vinicunca (kečujų kalba – spalvotasis kalnas) sužimba ir granatų raudoniu, ir prarastu inkų auksu, ir Andų lagūnų turkiu, ir daugybe kitų spalvų“, – susižavėjusi aiškina L. Čepaitė, viršukalnę su Polu pasiekę prieš pat saulėtekį. Tą įstabią akimirką jiedu ant kalno buvo beveik vieni ir tik nusileidę į apačią išvydo minias keliautojų, traukiančių ta pačia kryptimi.
Iš arti: Kuleno dramblių draustinyje lietuvės šeima galėjo stebėti, kaip šie galiūnai vaikštinėja, maitinasi, žaidžia, maudosi. / L. Čepaitės asmeninio archyvo nuotr.
Sužavėjo budistinis mąstymas
Kai įspūdžiai šiek tiek susigulėjo, pora nusprendė bėgti nuo angliškos žiemos ten, kur šilčiau – į Pietryčių Aziją. Net kelių mėnesių atostogos (Polas dirbo nuotoliu) prasidėjo Danijoje, Tivoli atrakcionų parke, kuriuo mažasis Rio liko be galo sužavėtas.
Čiupę pigius bilietus iš Kopenhagos į Dubajų, per jį pasiekė socialistinę Laoso valstybę, kur galėjo mėgautis išsvajota šiluma: sausio mėnesį oro temperatūra dienomis čia kilo iki 30 laipsnių.
Vientiane, Laoso sostinėje, keliautojai išvydo daug sovietinės atributikos – raudonų vėliavų, transparantų su šūkiais virš pastatų. Ne mažiau šalyje matė ir šventyklų bei vienuolynų, nes Laosas – budistinė valstybė. Maždaug 67 proc. gyventojų čia praktikuoja budizmą.
„Mes su vyru nesame budistai, bet manome, kad tai geriausia pasaulio religija. Kodėl? Nes ji propaguoja gėrį ir taiką bet kam – žmonėms, gyvūnams, augalams“, – aiškina Laura.
Pasak keliautojų, vienuolystės patirtis budistams (tik vyrams) yra privaloma kaip mūsų jaunuoliams karinė tarnyba. Skirtumas toks, kad vienuolystės laikotarpį ir trukmę jie gali pasirinkti patys. Apsisiautę ryškiai oranžinį rūbą vyrai laikinai atsisako visko – materialios nuosavybės, net maisto, ir valgo tai, ką paaukoja žmonės. Rytinis maisto aukojimas vienuoliams vyksta maždaug 5.30 val. Tai savotiškas ritualas, kurio metu ant šaligatvio eilute išsirikiuoja miestiečiai – susėda ant žemų kėdučių ar tiesiog priklaupia ant žemės, išsidėlioja paruoštą maistą, dažniausiai salsvą ryžių košę, ir laukia vienuolių. Šie ateina neskubėdami vorele, basi, orūs, ir, ramiai susirinkę jiems siūlomus pusryčius, nupėdina savais keliais.
Kuleno dramblių draustinis yra labai ypatinga vieta. Būti taip arti dramblių, juos maitinti, stebėti, kaip jie žaidžia, maudosi, buvo labai smagi patirtis.
Kainos – draugiškos
Laosas Laurai pasirodė dar mažai turistų atrastas kraštas, palyginus su kaimynystėje esančiais Tailandu ar Vietnamu. Gamta nepaliesta masinio turizmo, vietiniai gyventojai nuoširdūs, o viešbučių, transporto ir maisto kainos nedidelės.
Vis dėlto lietuvei sunkiai sekėsi rasti informacijos apie šią šalį. Iš esmės žiniomis apie Laosą dalijasi tik vadinamieji kuprinėtojai (angl. backpackers) – jauni žmonės, pigiai keliaujantys po šalį su visa savo manta ant pečių.
Ar jautėsi saugiai? Labai. Be sostinės, aplankė dar du miestus. Visur vaikščiojo pėstute – tiek dieną, tiek naktį. Ypač patiko Luang Prabango miestas, kažkada net buvęs Laoso sostine. Vėliau, šalį kolonizavus prancūzams, jame pridygo kolonijinio stiliaus pastatų ir padvelkė europietiška kultūra.
Laose, kaip ir visoje Pietryčių Azijoje, populiarus gatvės maistas. Jis patiekiamas labai paprastai: tiesiog suvyniojamas į plačius vietinio augalo lapus – pigu, natūralu ir ekologiška. Valgymo įrankiai nebūtini.
Tačiau lietuvė su draugu ir sūneliu mieliau rinkosi kavines. Ji pati jau daug metų yra vegetarė, bet jos vyrai laosietišku maistu liko patenkinti. Netenkino tik tai, kad prancūziški restoranai, išsirikiavę Sisavangvongo gatvėje ir skirti turistams, buvo brangoki.
Beje, prancūzų kolonializmo pėdsakų Laoso kasdieniame gyvenime buvo matyti ir daugiau. Juos liudijo kai kurių laosiečių mokama ne anglų, o dažniau prancūzų kalba, taip pat – kavos kultūra. Kavamedžiai čia auginami daug kur. Parduodama malta arba pupelių kava, o kavinėse ji ruošiama prancūziškame kavinuke.
L. Čepaitės asmeninio archyvo nuotr.
Gražiausi matyti kriokliai
Kas Laose paliko didžiausią įspūdį? „Kuang Si krioklys. Jis, ko gero, gražiausias, kokį tik kada esu mačiusi. Lipi į viršų, o jis vis gražėja“, – prisimena Laura.
Laosas neturi priėjimo prie jūros, tačiau šalies vakariniu pasieniu teka viena didžiausių Azijos upių – Mekongas. Viešint čia galima maudytis ne tik jame, bet ir aplink miestą esančiuose kriokliuose, kur vanduo tyras, gaivinantis.
Murksoti upėje mėgsta ir azijiniai (vandeniniai) buivolai, kuriuos šeima matė plaukdama pro šalį laiveliu. „Tokie dideli, panirę į vandenį – tik nosys ir ragai kyšo“, – žavisi pašnekovė.
Mažajam Rio, anot mamos, labiausiai patiko aukoti Laoso pinigus – kipas. Juos berniukas uoliai metė į vienuolynuose esančias aukų dėžutes. „Pinigai ten skaičiuojami milijonais, – juokiasi Laura. – Mes su Polu mokome Rio duoti ir nieko nesitikėti atgal.“
Kadangi metas buvo kalėdinis, Laura su Rio gavo ypatingą dovaną – skrydį oro balionu. „Didžiausias įspūdis man buvo kalnai, kuriuos matėme pakilę virš debesų“, – prisipažįsta lietuvė.
Kambodžos simbolis
Atskridusi į Kambodžą Lauros šeima apsistojo Siem Rreapo mieste. Daug gerų atsiliepimų buvo girdėję apie Angkor Vato šventyklų kompleksą. Visų statinių apeiti fiziškai nepajėgė, o ir nenorėjo, todėl iš kelių šimtų pasirinko keletą.
Neaplenkė ir tarp turistų populiariausios Ta Promo, kur buvo filmuojama garsioji „Kapų plėšikė Lara Kroft“ (2006 m.) su aktore Angelina Jolie.
Laura susižavėjusi dalijasi įspūdžiais, kaip galingos medžių šaknys, per šimtmečius apraizgiusios šventyklos akmenis, kuria pamiršto miesto vaizdą. Kitokie nei gimtojoje Anglijoje medžiai, po kuriuos mikliai karstėsi beždžionės, neliko nepastebėti ir Rio.
„Į Angkor Vatą vairuotojas mus atvežė penktą ryto. Buvome girdėję, kad ten labai gražu tekant saulei. Deja, per pusantros valandos, kol ji pakilo, mus visus labai sukandžiojo uodai“, – apgailestauja L. Čepaitė ir tikina, kad Ankor Vatą būtina aplankyti.
Tai – šalies simbolis, vaizduojamas ir ant Kambodžos vėliavos. Pastatytas khmerų karalių iniciatyva dar IX–XV a. Kiekvienas khmerų karalius tikėjo, kad jame įsikūnijęs hinduistų dievas, todėl statydavo šventyklų kompleksą, kad pagarbintų dievybę globėją, o tuo pačiu ir save. Pirmieji valdovai pradėjo nuo nedidelių pastatų, bet vėlesnieji karaliai stengėsi nurungti savo pirmtakus šventyklų dydžiu ir puikumu. Angkor Vatas buvo šių „varžybų“ kulminacija.
Lotosų dovanos
Dar vieną ekskursiją – į lotosų ūkį – Laura atrado atsitiktinai. Nuėjusi pasimankštinti į jogos studiją, moteris ten rado reklaminę skrajutę, kviečiančią į stebuklingą lotosų pasaulį. Nustebo sužinojusi, kiek daug gerų dalykų slypi šiame augale, panašiame į mūsų vandens lelijas.
Nors išauga purve, lotosas dar vadinamas švaros ir tyrumo simboliu, o jo savybė nusikratyti purvo taikoma kuriant antibakterines ir savaiminio valymo technologijas. Visos šio augalo dalys yra valgomos arba naudojamos gydomaisiais tikslais. Maistingi ir krakmolingi lotosų šakniagumbiai nuo seno naudojami patiekalams ruošti. Sumaltomis sėklomis gardinami kepiniai, jų beriama į padažus. Iš lotosų sėklų budistų vienuoliai veria malas – į katalikų rožinį panašius maldai skirtus vėrinius, nešiojamus ant riešo ar kaklo. Jie naudojami kalbant mantras.
Išklausiusi įdomią paskaitėlę apie lotosų naudą, keliautojų šeima buvo pasodinta į valtį ir išplukdyta į kaimelį. Aplink jų valtį, kiek akys užmato, plūduriavo lotosų žiedai.
Įspūdžiai: egzotiškas maistas, auksu tviskančios budistų šventyklos, senieji khmerų karalių pastatai ilgai išliks prisiminimuose. / L. Čepaitės asmeninio archyvo nuotr.
Vyšnaitė ant torto
Kambodžoje, kaip ir kitose Azijos šalyse, tradiciniai patiekalai daugiausia gaminami iš ryžių. Pavyzdžiui, ryžiai su sojomis, ryžiai su bananais, ryžiai su mėsa, ryžiai su žuvimi ar jūros gėrybėmis ir t. t. Kartais ryžius pakeičia makaronai.
Naktiniuose turguose pardavėjai siūlo paragauti ir vietinių delikatesų – nuo bičių lervų iki vorų, varlių, gyvačių, šikšnosparnių, keptų žiogų ar net paukščių gemalų.
Pakelės užeigose vyrai prie alaus triauškina sūdytus tarakonus. „Atrodo skaniai, net žalumynų užbarsto, bet mes ragauti nesiryžome“, – šypsosi keliautoja.
Lotosai, šventyklų kompleksai, Kuleno dramblių draustinis – įspūdžiai išliks dar ilgam.
„Kuleno dramblių draustinis yra labai ypatinga vieta. Būti taip arti dramblių, juos maitinti, stebėti, kaip jie žaidžia, maudosi, buvo labai smagi patirtis“, – džiaugiasi Laura ir priduria, kad vienas drambliukas juos pavaišino gera purvo doze, o kitas atėjo pasmalsauti, ką Rio turi priešpiečiams.
Kaip vyšnaitė ant Kambodžos torto Laurai tapo savaitė Koh Rongo saloje. „Žydras permatomas vanduo, nuostabūs balto smėlio paplūdimiai. Beveik kaip Seišeliai, tik be turistų“, – lygina L. Čepaitė, atostogas tęsianti Vietname. Naudojasi proga, kad Rio dar ne pirmokas ir mokytojai ne taip griežtai žiūri į praleistas pamokas.
Atsisveikindama emigrantė nostalgiškai priduria, kad didžiausia Vietnamui priklausanti Fu Kuoko sala, esanti Siamo įlankoje, vos 15 km nuo pietinių Kambodžos krantų, kol kas jų nesužavėjo taip, kaip baltasmėlė Koh Rongo. Tačiau Vietnamo patirtys dar tik prasideda, tad abu tiki, kad ši šalis dar parodys, ką gražaus ir unikalaus turinti.
Naujausi komentarai