NEĮGALIŲJŲ ASISTENTĖ I. KVASELYTĖ: ŠOKIO ŽINGSNELIU JUDAME PIRMYN

Ieva Kvaselytė gyvena Norvegijoje, Stavangeryje. Prieš kurį laiką, lankydamasi Lietuvoje, mergina susižavėjo pagalbos neįgaliesiems idėja. Oslo universitete baigusi šokio bei judesio terapijos studijas 38-erių lietuvė įgytas žinias ėmė taikyti ir naujame savo darbe. Ji – neįgaliųjų asistentė.

Be rekomendacijų – nė iš vietos

"Nors oficialiai, pagal darbo taisykles, aš negaliu prie jų prisirišti ir mūsų santykiai turi būti kolegiški, bet aš jaučiu jiems be galo didelę simpatiją. Nuolat galvoju apie juos", – prisipažįsta Ieva, globojamus neįgaliuosius vadinanti savo šeima ir didžiaisiais gyvenimo mokytojais.

"Lietuvoje gyvenau gana ramiai, turėjau ilgametį draugą, bet tikrai dar negalvojau apie šeimą. Norėjau pakeliauti, pamatyti pasaulio, patirti vidinę laisvę. Rinkausi tarp Anglijos ir Norvegijos. Abiejose buvo žmonių, kurie padėtų įsitvirtinti", – emigracijos pradžią prisimena pašnekovė, dėkinga buvusio vaikino pusseserei už pagalbą svetur.

Prieš 11 metų atvykusi į Norvegiją, mergina rankose turėjo filosofijos bakalauro, dar – teisės ir valdymo magistro diplomus. Gimtojoje Utenoje Ieva kurį laiką dirbo pardavimų vadybininke.

Vienas iš šokio terapijos tikslų yra praplėsti žmogaus judesio diapazoną, nes tikima, kad tai veikia ir žmogaus smegenis. Kuo platesnis judesys – tuo didesnė mąstymo laisvė.

Norvegams, tikina Ieva, labai svarbu rekomendacijos. Be jų neišsiversi ieškodamas būsto ar darbo. Gyvendamas šioje šalyje tu kuri savo gyvenimo istoriją iš buvusių darbdavių bei būsto nuomotojų atsiliepimų.

"Man pasisekė: už mane laidavusi lietuvė suteikė man progą gauti pirmąjį darbą. Taip tapau seno, istorinio viešbučio pagalbine darbuotoja", – džiaugiasi Ieva.

Patyrė daug įtampos

Ar nežeidė, kad naujos pareigos neatitiko aukštųjų studijų diplomų kvalifikacijos? Ieva juokiasi, kad nebuvo kada apie tai galvoti. Šalia darbo ji visada turėjo daug gretutinių veiklų: mokėsi norvegų kalbos, atliko praktiką vaikų darželyje, lankė įvairius kursus.

"Visada buvo kažkas, kas padėjo man eiti į priekį. Nauja kalba, nauji žmonės, naujos pareigos", – pasakoja Ieva, mėginanti atrasti save susiklosčius naujoms aplinkybėms.

Atvykusią svetur I.Kvaselytę šokiravo norvegiškos kainos, sunki kalba. "Man pasisekė, kad po metų pradėjau eiti kitas pareigas – tapau į konferencijas atvykusių svečių koordinatore – tad, nori nenori, teko laužyti liežuvį norvegiškai", – juokiasi pašnekovė, turėdavusi stoti prieš minią svečių ir supažindinti juos su viešbučio saugumo instrukcijomis norvegiškai arba angliškai.

Pokyčiai: dirbdama su neįgaliaisiais I.Kvaselytė perkainojo ir savo gyvenimo vertybes. / I. Kvaselytės asmeninio archyvo nuotr.

Vėliau teko padirbėti viešbučio biure, kur sulaukdavo telefono skambučių iš visų Norvegijos regionų. "Darbe nuolat jaučiau baimę, kad kažko nesuprasiu, o paskui – ne taip padarysiu..." – atvirauja lietuvė, ilgainiui pradėjusi organizuoti banketus, koordinuoti vestuves.

Ieva stebėjosi, kad į vestuves jaunoji kartais atvykdavo net be makiažo, kai tuo metu dirbdama pardavimų vadybininke Utenoje ji darbe be jo nesirodydavo. Kaip ir be aukštakulnių. Užtat Norvegijoje šiuos sėkmės įvaizdžio atributus greitai pamiršo.

"Kur lietuvės nukrypsta į vieną pusę, norvegės – į kitą", – juokiasi Ieva ir sako, kad dauguma jos pažįstamų norvegių visai nesidažo ir nesipuošia. Čia vyrauja paprastumas, natūralumas. Ievos kolegė, atvykusi į Lietuvą, buvo tiesiog priblokšta pamačiusi, kad lietuvaitės gatvėje atrodo lyg manekenės, žengiančios podiumu. Ji net ėmė abejoti savo kūno formomis, nors Norvegijoje nesijautė stora.

Ieva džiaugiasi, kad gyvendama Norvegijoje išmoko nesureikšminti savo išvaizdos ar aprangos, nors Lietuvoje ilgai sukdavo galvą, ką apsirengti.

Nėrė į studijas

Ieva mano, jog šokis nuo gimimo jau buvo jos kraujyje. Mama labai mėgo šokį. Teta taip pat buvo viena pirmųjų tuomet pramoginių šokių šokėjų Lietuvoje.

Vaikystėje mergaitė lankė muzikos mokyklą, tad šokiams tiesiog nebelikdavo laiko. Vos atvykusi į Norvegiją, ji pajuto didelį norą šokti ir po kurio laiko, jau apšilusi padus svetur, pradėjo lankyti salsos pamokas.

"Dalyvaudavau šokių vakarėliuose, lankiau šokių kursus. Ant parketo man sekėsi puikiai, bet kartu aš suvokiau, kad profesionalia šokėja jau niekada nebūsiu. Per vėlu", – aiškina pašnekovė, supratusi, kad visi ligi tol Stavangeryje dirbti darbai jai įgrisę ir norisi kažko naujo.

Tokių nuotaikų apimta ji dažnai žiūrinėdavo darbo skelbimus ir sykį viename jų pamatė, kad ieškoma muzikos terapeutė. Jei yra muzikos, gal bus ir šokio?! – pamanė Ieva ir... bemat susirado šokio terapijos studijas Sorost-Norge universitete, Drameno fakultete. Teko siųsti buvusių darbdavių rekomendacijas: reikėjo įrodyti, jog mergina kasdien darbe vartoja norvegų kalbą. Taip lietuvė išvengė privalomo norvegų kalbos egzamino ir galėjo pradėti išsvajotas studijas.

Nuo Stavangerio iki Drameno traukinys nukakdavo per 8 valandas. Tad kartą per mėnesį mergina važinėdavo į šokio terapijos paskaitas ir per daug nesigilino, kur jas naudos ateityje.

"Šokis vis dar buvo mano aistra. Šokdama aš jausdavausi tarsi kitoje planetoje, tad lankiau šokio terapijos pamokas vedama vidinio žinojimo, kad viskas bus gerai", – aiškina I.Kvaselytė, susidūrusi su nemenkais akademiniais iššūkiais: specifinę literatūrą teko skaityti anglų kalba, o studijų darbus rašyti norvegiškai.

Nelengva pradžia

Baigusi studijas, Ieva pradėjo vesti šokio terapijos užsiėmimus lietuvėms moterims ir dėl laimingo atsitiktinumo susipažino su viena tautiete, pas kurią tvarkėsi nagus. Ji dirbo neįgaliojo, sėdinčio vežimėlyje, asistente.

"Pamaniau, kad ir aš norėčiau padėti negalios ištiktiems žmonėms. Paprašiau jos, kad mane parekomenduotų savo firmoje", – prisimena mergina, iš pradžių sunkiai valdžiusi emocijas darbe.

Jai buvo nelengva matyti kadaise aktyvų žmogų, avarijoje patyrusį stuburo traumą. Dirbdama pas jį Ieva suprato, kad kiekvienas, turintis negalių, privalo rasti būdų, kaip su jomis susigyventi.

"Vieni prisitaiko, atranda gyvenimo džiaugsmą, o kiti taip ir lieka skendėti liūdesyje", – sako Ieva, ilgainiui ėmusi rūpintis dar dviem mergaitėmis. Viena jų turėjo Dauno sindromą, kitai buvo nustatytas retas genetinis Kornelijos de Lange sindromas. Abi mergaitės nekalbėjo.

"Sykį man šovė į galvą mintis, kad Annei Giselai, mergytei, turinčiai Dauno sindromą (ji lengviau judėjo), aš galėčiau taikyti šokio judesio terapiją. Juk mūsų kalba susideda iš 30 proc. verbalinės ir net 70 proc. neverbalinės, t.y. kūno kalbos. Gal per judesį ji išmoktų išreikšti savo jausmus, mintis?" – mąstė naujai iškepta asistentė, nedrąsiai pasiūliusi šią idėją Annės mamai.

Įdomu eksperimentuoti

"Aš ateinu į pirmąjį užsiėmimą, o mano šokėja nenori judėti. Aš bandau kelti jos rankas – ji nekelia... Vadinasi, aš turiu atrasti būdą (manęs šito studijose niekas nemokė), kaip motyvuoti ją judėti", – aiškina I.Kvaselytė, kuriai kiekvienas užsiėmimas dar ir šiandien yra loterija.

Ar pamoka pasiseks? Kokia bus mergaitės nuotaka? Ar ji norės šokti? Ieva prisimena, kad per pirmąjį šokio terapijos užsiėmimą ji uždėjo ant savęs ir mergaitės galais surištą skarelę, kuri juodvi tarsi sujungė. Tai ir buvo būdas padėti jai judėti.

"Vienas iš šokio terapijos tikslų yra praplėsti žmogaus judesio diapazoną, nes tikima, kad tai veikia ir žmogaus smegenis. Kuo platesnis judesys – tuo didesnė mąstymo laisvė", – aiškina ir pedagoginį išsilavinimą turinti Ieva, netrukus sulaukusi atsiliepimų apie savo bandomąją veiklą.

Laisvė: per savo užsiėmimus Ieva kviečia šokti širdimi ir padeda išlaisvinti užspaustas emocijas. / I. Kvaselytės asmeninio archyvo nuotr.

Muzikos terapeutė, pas kurią A.Gisela lankė pianino pamokas, parašė mergaitės mamai, kad pacientė kur kas labiau ėmė reaguoti į tai, kas vyksta pamokoje, ir pasidarė gyvybingesnė.

Spalio pabaigoje Ieva žada vesti pirmąjį grupinį šokio terapijos užsiėmimą neįgaliesiems, kurį organizuoja jos globotinės mama, vadovaujanti žmonių, turinčių Dauno sindromą, organizacijai Stavangeryje. Nors už tai Ieva jokių papildomų pajamų negauna, merginai įdomu eksperimentuoti, žiūrėti, kaip jos pamokos veikia vienokią ar kitokią negalią turinčius žmones.

Empatijos pamokos

Kol gyveno Lietuvoje, I.Kvaselytė mažai domėjosi neįgaliaisiais. "Iki išvykimo į Norvegiją žmonių, turinčių Dauno sindromą, išvis nebuvau mačiusi. Kita vertus, Norvegijoje jų neįmanoma nepastebėti. Jie nėra atskirti nuo visuomenės, jų dienos pilnos veiklos. Muzika, šokio terapija, jodinėjimas – tai tik maža dalis užsiėmimų, kuriuos jie lanko drauge su savo asistentais", – vardija lietuvė.

Vieni asistentus turi visą parą, pas kitus jie ateina kelioms valandoms, priklausomai nuo neįgalumo lygio. Tie žmonės turi dienos centrus, užsiėmimus, tvarkaraštį.

"Mąstau, kad galbūt (tik supraskite teisingai) jie net savotiškai laimingesni už žmones, kurie kasdien dirba nemėgstamą darbą, vėliau sėdi prie televizoriaus ir keikia savo likimą", – filosofuoja pašnekovė.

Ateityje Ieva svajoja apie šokio terapiją ne tik su neįgaliaisiais. Ją domina ir mintis, kaip galėtų pagelbėti žmonėms, atliekantiems bausmę įkalinimo įstaigose.

"Teko kalbėtis su Lietuvos bei Norvegijos kalėjimuose dirbančiais žmonėmis. Sąlygos nepalyginamos. Žmogui, išeinančiam į laisvę, norvegai stengiasi suteikti ir materialinį pagrindą, ir žinias – ką veikti, kaip gyventi toliau", – aiškina ateityje savo socialinės veiklos ratą norinti plėsti lietuvė.

Dar ji turi planų suburti savanorių organizaciją Lietuvoje, kuri vienytų žmones, norinčius neatlygintinai padėti šeimoms, prižiūrinčioms neįgalius vaikus ar suaugusius žmones.

"Savanoriai galėtų leisti laiką su jais, duodami šeimos nariams atsikvėpti. Kartu ir savanoriai gautų neįkainojamos grąžos, nes geriau pažintų save būdami su neįgaliaisiais", – įsitikinusi ji, nevadindama savo veiklos darbu.

Buvimas su neįgaliaisiais Ievai davė kitą suvokimą. "Dauguma mūsų esame nuolat nepatenkinti, skundžiamės, kaip mums blogai ir pan. O čia tu pamatai, kaip žmogus, kasryt keldamasis iš lovos, turi įdėti beprotiškai daug pastangų. Tam, ką tu darai tiesiog negalvodamas, – pasakoja ji. – Kitas dalykas yra darbas su žmonėmis, kurie nekalba, o tu turi juos kažkaip suprasti."

I.Kvaselytė dėkinga šiems žmonėms už empatijos pamokas, už progą jaustis patogiai nepatogiose situacijose. "Juk eini pas jį į namus, turi gaminti maistą svetimoje virtuvėje, tad mokaisi atsipalaiduoti", – juokiasi asistentė, jau išmokusi žaibiškai rasti geriausią sprendimo būdą esant bet kokiai situacijai.

Pažino neregio jauseną

Grįžti į tėvynę Ieva kol kas neketina. Ateityje ji norėtų sujungti Lietuvą su Norvegija per socialines veiklas. Ir prašo būtinai pabrėžti, kad pirmasis jautrus susidūrimas su neįgaliaisiais ją ištiko būtent Lietuvoje, festivalio "Debesų pieva" metu.

Ten ji artimiau susipažino su neregiais ir netgi pabandė atsidurti jų vietoje. Merginai buvo užrištos akys, o neregys ją vedžiojo po teritoriją, kur Ieva galėjo naudotis tik baltąja lazdele.

I. Kvaselytės asmeninio archyvo nuotr.

"Įdomus buvo pojūtis. Tuomet panorau surengti šokio terapijos pamoką akliesiems", – prisimena Ieva, šįmet dalyvavusi festivalyje jau antrą kartą, kur toliau tęsė pažintį su regėjimo netekusiais žmonėmis.

Vieną  jų Ieva pasikvietė į Uteną pavasaroti. Jai buvo neįtikėtina, kaip naujas pažįstamasis tiesiog sėdo į autobusą ir atvažiavo. Jis puikiai orientavosi erdvėje. Dirbo, keliavo ir gyveno visavertį gyvenimą.

"Buvau be galo jo įkvėpta. Niekada nemaniau, kad turint regėjimo negalią galima taip puikiai savarankiškai gyventi. Supratau, kad mes kartais savo akims suteikiame per daug reikšmės, kai tuo metu aklieji mato širdimi", – dalijasi atradimais pašnekovė.

Įgijo drąsos

Ieva sako, kad žmonės be reikalo bijo šokti. Aiškina, kad nemoka. Bet juk šokis – tai judesys, o judame mes nuo pat vaikystės, nesusimąstydami, kaip atrodome judėdami. Todėl per savo užsiėmimus Ieva kviečia šokti širdimi ir išlaisvinti užspaustas emocijas.

Emigraciją į Norvegiją ji vadina didžiuoju savo gyvenimo iššūkiu, kuris leido save išvysti kitoje kultūroje. Prisitaikyti, keistis, o kartu nepamesti tautinio identiteto.

Paklausta apie baimę gyventi svetur, Ieva juokiasi ir sako, kad anksčiau tų baimių turėjo ir dar daugiau. "Negaliu pasakyti, kad dabar aš nieko nebijau. Bijau, bet turbūt labiau noriu pokyčių. Kita vertus, dirbdama su neįgaliaisiais aš jaučiuosi drąsiai. Nors niekada nežinau, ko tikėtis. Tarkim, manoji dauniukė Annė visiškai neslepia savo jausmų. Jei pyksta – tai iš visos širdies, jei džiaugiasi – lygiai taip pat. Būnant tarp tokių žmonių sunku priimti jų jausmus (o jei dar nesusitvarkai su savaisiais?!), bet aš mokausi po truputį ir šokio žingsneliu judu pirmyn", – teigia I.Kvaselytė.