Ukrainos prezidentas beldžiasi į Vakarų sąžinę, pasakoja apie okupantų žiaurumą. Vakariečiai graudinasi, ploja jam atsistoję. Tačiau ar viską padarė, kad sustabdytų Rusiją?

Stebėtojo pozicija

„Ponios ir ponai, ar esate pasirengę uždaryti Jungtines Tautas (JT)? Ar tarptautinės teisės laikai baigėsi? Jeigu atsakymas yra „ne“, tai jums reikia nedelsiant veikti“, – tokiais žodžiais Volodymyras Zelenskis kreipėsi į JT Saugumo tarybą, skubiai sušaukusią posėdį dėl Bučoje įvykdytų žiaurių žudynių.

Deja, nors visas pasaulis – nuo politikų iki menininkų, sportininkų, eilinių piliečių – smerkia Rusiją, tačiau jos nesustabdo, nors pasaulyje veikia daugybė tarptautinių saugumą ir tarptautinę teisę turinčių ginti institucijų.

„Be jokios abejonės, nusivylimo yra, ir ukrainiečiai jo neslepia. Vakarų bendruomenė iš tikrųjų gali daryti daugiau. Dabar per daug stebėtojo pozicijos, o ne bendros atsakomybės, suvokimo, kad Ukraina, nors šiandien nėra ES ir NATO narė, bet gina ir jų narių saugumą“, – pabrėžia Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas, savo akimis matęs pirmą karo mėnesį ir vėl besirengiantis grįžti padėti Rytų Ukrainos žmonėms.

Jis sako pasigendantis didesnių tarptautinės bendruomenės pastangų padedant Ukrainai įvairiose srityse, jų labai trūksta ir gelbėjant civilius gyventojus humanitariniais koridoriais.

Mane stebina, kad visą mėnesį, kai prasidėjo karas, jokios tarptautinės organizacijos, išskyrus Raudonąjį Kryžių, nedalyvavo organizuojant humanitarinius koridorius.

Humanitariniai koridoriai

„Mane stebina, kad visą mėnesį, kai prasidėjo karas, jokios tarptautinės organizacijos, išskyrus Raudonąjį Kryžių, nedalyvavo organizuojant humanitarinius koridorius. Taip būtų galima išvengti daugybės aukų“, – neabejoja A.Medalinskas.

Politologas pasakoja, kad dabar viskas vyksta gana chaotiškai: kurio nors miesto vadovas susitaria su vietos kariniu Rusijos vadovu dėl koridoriaus, bet nėra jokios atsakomybės, kad jis apie tai praneš savo vadovybei ir į išvažiuojančius žmones niekas nešaudys.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) Ukrainoje turėjo labai platų tinklą, bet iškilus karo pavojui jos darbuotojai išvažiavo, o po to Rusija vetavo ESBO misijos pratęsimą Ukrainoje. JT irgi nusišalinusios: sakoma, kad Ukrainoje yra keli šimtai šios organizacijos atstovų, bet, pasak A.Medalinsko, nei jis pats, nei vietos savivaldos atstovai, žmonės, atsakingi už humanitarinius koridorius, su kuriais jis kalbėjęsis, nematė, kad kuri nors tarptautinė struktūra dalyvautų šiame procese.

Svarbu: A.Medalinsko įsitikinimu, per humanitarinius koridorius būtų galima išvežti daug daugiau taikių civilių ir išvengti daugelio aukų, jei procese dalyvautų tarptautinės organizacijos. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Vienoje susitikęs su šalių ambasadoriais prie ESBO A.Medalinskas siūlė šiai organizacijai, taip pat JT imtis misijos organizuojant humanitarinius koridorius. Vietoj kelių šimtų tarptautinių struktūrų atstovų, kurie dabar negali vykdyti misijos Ukrainoje, galėtų būti penki septyni žmonės kaip dialogo misija regione. Grupėje būtų atstovas ir iš Rusijos pusės, su kuriuo vakariečiai galėtų palaikyti kontaktą. Taip būtų labai aiški atsakomybė, jei prasidėtų šaudymai į bandančius pasitraukti civilius. „Deja, dabar prasideda apšaudymai, po kurių paskelbiamas sausas pranešimas, kad koridorius nepavyko, tačiau nėra iš ko reikalauti atsakomybės“, – apgailestauja A.Medalinskas.

Jis sako suprantantis, kad kai kurios šalys sakys, kad per daug pavojinga siųsti žmones į Ukrainą, tad tegu siunčia tos, kurios išdrįstų, bet kad tai būtų ne atskiros šalies, o ESBO ar JT misija. Politologas sako siūlęs ir mūsų užsienio reikalų ministrui, kad Lietuva imtųsi iniciatyvos stumiant šį klausimą ESBO ir JT, siūlėsi ir pats ten važiuoti su tokia misija.

„Paprasta suorganizuoti susitikimą ir padaryti pareiškimą, kad Rusija pasiūlymą vetuoja, nesutinka pratęsti misijos ar dar ką. Bet jei keli tikslą pagelbėti Ukrainoje esantiems žmonėms, o ne tik išlaikyti egzistuojančią labai didžiulę struktūrą, daug ką galima padaryti nebūtinai formaliais būdais. Deja, kai analizuoju kitus konfliktus ir karus, kad ir Sirijos karą, tarptautinės bendruomenės dalyvavimas pagelbėjant civiliams per humanitarinius koridorius, mano suvokimu, buvo daug didesnis nei dabar Ukrainos karo metu“, – lygina A.Medalinskas.

Bausmės išvengia

Karo nusikaltėliams išaiškinti ir nubausti Europoje yra ir du tarptautiniai teismai. Prasidėjus karui Ukraina kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą (TTT) Hagoje, Nyderlanduose, prašydama skubiai priimti sprendimą, kuriuo Rusijai būtų įsakyta tuoj pat nutraukti karinius veiksmus. TTT liepė Rusijai sustabdyti invaziją, bet ši nepaisė, paaiškinusi, kad tai esanti … Rusijos savigyna. O šis po Antrojo pasaulinio karo įsteigtas teismas, kuriam pavesta spręsti JT valstybių narių ginčus dėl įtariamų tarptautinės teisės pažeidimų, neturi realių priemonių priversti šalis vykdyti jo verdiktus.

Ukraina kreipėsi ir į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą Hagoje, paragino jo atstovus atvykti į Gučą. Šis teismas, skirtingai nei TTT, įgaliotas teisti konkrečius asmenis už labai sunkius, tarptautinę bendruomenę susirūpinti verčiančius nusikaltimus – genocidą, karo nusikaltimus žmoniškumui.

Tačiau ar pavyks susieti nusikaltimus su konkrečiais asmenimis, garantijų nėra, nes skaičiuojama, kad nuo šio teismo įkūrimo daugiau įtariamų karo nusikaltėlių teisingumo išvengė, nei buvo jo nuteisti.

Greitų kelių nėra

Nei NATO, nei JT, nei ESBO negali tiesiogiai įsikišti į karinius veiksmus. Yra JT Taikos palaikymo pajėgos, bet jos gali gauti mandatą įsijungti ne į karinius veiksmus, o į sutaikomąją misiją, kai abi konflikto pusės jau pasiekia kažkokį susitarimą dėl taikos.

Žinoma, gerai, kad NATO, Vakarai teikia Ukrainai karinę pagalbą. „Bet rusiškos raketos krenta ant Ukrainos miestų. Rusijos laivai Juodojoje jūroje pasirengę pulti Odesą. Ukraina neturi raketų ir tokių ginklų, kurie sustabdytų tokias atakas“, – pabrėžia A.Medalinskas.

Jo įsitikinimu, ES galėtų padėti Ukrainai suteikdama daugiau ekonominės pagalbos ir taikydama dar griežtesnes sankcijas Rusijai. „Bet Ukraina jau dabar patiria didžiulius ekonominius nuostolius. Reikia ne tik žadėti, kad ES duos lėšų jai atstatyti po karo, kas, žinoma, irgi svarbu. Jau dabar reikia jai suteikti ekonominę pagalbą, kad jos ekonomika nesugriūtų, kol vyksta karas“, – sako A.Medalinskas.

Nemažai siūlymų skubiai priimti Ukrainą į ES ir NATO, kas galbūt atgrasytų Rusiją kelti ranką prieš galingų aljansų narę. Bet jau ir pats V.Zelenskis prakalbo apie neutralitetą su Vakarų saugumo garantijomis, nes suvokia, kad tapti NATO nare kol kas vilčių nėra. „Bet ne tokį neutralitetą, kaip jį supranta Vladimiras Putinas, o koks yra Šveicarijos, idealiausia būtų – Švedijos, kur valstybė turi rimtas karines pajėgas, palaiko gana glaudžius ryšius su NATO“, – į saugumo garntijas atkreipia dėmesį A.Medalinskas.

Pasak jo, Lietuvoje tikrai galime būti dėkingi, kad Vakarai prabudo kalbant apie rytinės Aljanso dalies saugumą, bet, jo vertinimu, Ukrainai nedavė nė vieno aktyvesnio ženklo apie suartėjimo su NATO perspektyvas, išskyrus „budinčią“ formuluotę apie Aljanso atvirų durų politiką.

„Kai Rusija jau užpuolė Ukrainą, negali būti kalbų, kad Ukrainos ginklavimasis gali provokuoti Kremlių. Tad reikia Ukrainai teikti ginkluotę ir rodyti žingsnius, kad ji kelyje į NATO ir ES. Didelė ar, atvirkščiai, limituota Vakarų pagalba gali arba pridėti Ukrainai papildomų argumentų derybose su Rusija, arba silpninti ją. Šia prasme Vakarams reikia labai aiškiai suvokti atsakomybę už valstybę, kuri gina ne tik savo laisvę, bet ir kovoja su grėsme visos Europos saugumui“, – pabrėžia A.Medalinskas.

V.Zelenskis karo pradžioje paragino nedelsiant priimti Ukrainą į ES pagal specialią pagreitintą procedūrą. Tačiau, pasak buvusio Lietuvos vyriausiojo derybininko dėl narystės ES pavaduotojo, dabar – VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininko Klaudijaus Manioko, neįmanoma į ES priimti nedelsiant, juolab žmonės tai įsivaizduoja beveik tuoj pat.

Jis primena, kad nors mums ėjimas į ES atrodė labai ilgas procesas, bet dabar jis dar pailgėjo. Šiuo metu Albanijoje projektus vykdantis K.Maniokas pasakoja apie Vakarų Balkanų atvejį. Pavyzdžiui, Juodkalnija dėl narystės derasi jau 10 metų, o Lietuva derybas pradėjo ir pabaigė per trejus.

„Manau, penkeri septyneri pasirengimo ir derybų metai – optimalus laikotarpis. Tačiau dabar šis procesas pasiekė groteskiškas dimensijas. Galima suskaičiuoti 54 žingsnius: tai ir analitinė peržiūra, dvišalė peržiūra, sąlygos atidaryti kokį skyrių, sąlygos jį uždaryti ir daugybė kitų, o bet kuriame etape bet kuri ES valstybė gali šį procesą blokuoti“, – vardija K.Maniokas.

Jis pasakoja, kad ir Vakarų Balkanuose nors vežimu vežk nusivylimo, kad ES netesi savo pažadų ir procesas beviltiškai užsitęsė. Žinoma, čia yra ir bėdų dėl korupcijos, nusikalstamumo, daugybė kitų problemų. O ES nenori dar vienos Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos ar Lenkijos – narių, kurios prieštarauja ES vertybėms, neįgyvendina ar ne taip įgyvendina ES teisę.

Tačiau, primena K.Maniokas, pasaulyje pilna visokių gana nerimtų politinių sąjungų – ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Pietų Amerikoje. ES nuo jų visų ir skiriasi tuo, kad ji pagrįsta techninėmis taisyklėmis, jų įgyvendinimu ir kontrole, teisės normomis. „To pasiekti greitai vien spragtelėjus pirštais neįmanoma. Tad nors Ukraina vertybiškai yra ES esminių principų pusėje, bet principų ir vertybių tapti ES nare neužtenka: ši sąjunga remiasi jais, bet ne tik – ir labai techninėmis taisyklėmis, gebėjimais jų laikytis, teisės normomis“, – pabrėžia K.Maniokas.

Terminai: K.Manioko manymu, kažkoks išimtinis greitesnis kelias į ES būtų šios sąjungos pagrindų sunaikinimas, diskredituotų jos principus, nes parodytų, kad galima neįgyvendinti įsipareigojimų, bet tapti ES nare. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tad nors dabar dėl Ukrainos narystės ES yra entuziazmo, bet dauguma šalių – už tai, kad tai įvyktų tik po kažkiek metų. Konkrečių pažadų ES neduoda, nes jos narės dėl to nesutaria. Ir, pastebi K.Maniokas, nenori ne tik kokie „blogi“ politikai – daugelio Vakarų Europos šalių žmonės nenori naujų ES narių nei iš Rytų Europos, nei iš Balkanų.

Jo įsitikinimu, reikia naujo susitarimo dėl ES plėtros, o Ukraina turėtų būti paskelbta kandidate į ES. Tačiau po karo, kuris, tikėkimės, greitai baigsis, dar reikės nemažai laiko šaliai atgaivinti ir kad tai vyktų  europietiškais pagrindais, vadovaujantis europietiškais standartais. „Tad sunku prognozuoti, kada Ukraina galėtų tapti ES nare. Būnant entuziastu, galima būtų kalbėti apie 10–15 metų, bet ne anksčiau“, – mano K.Maniokas. O, pasak jo, kažkoks išimtinis greitesnis takelis būtų ES pagrindų sunaikinimas, diskredituotų jos principus, nes parodytų, kad galima neįgyvendinti įsipareigojimų, bet tapti ES nare.

Pataikavimas Hitleriui rėmėsi ne tik baime, bet ir atskirų valstybių ar atskirų veikėjų ekonominiais, finansiniais interesais.

Institucijos – bedantės

A.Medalinskas dabartinę situaciją lygina su iššūkiais, su kokiais Europa susidūrė 1938–1940 m. Ir tada buvo institucijų, atsakingų už agresoriaus stabdymą. „Tačiau pataikavimas Hitleriui rėmėsi ne tik baime, bet ir atskirų valstybių ar atskirų veikėjų ekonominiais, finansiniais interesais. Šis klausimas buvo aktualus tada, aktualus ir dabar kalbant apie embargą Rusijos naftai, dujoms, prisirišimą prie dalies Rusijos valdančiojo politinio elito“, – lygina politologas.

Pasak jo, niekur nedingusi ir baimė – V.Putinas yra vadovas valstybės, kuri turi vieną didžiausių branduolinių ginklų atsargų, kuriais grasina, ir galingą karinę mašiną, prieš kurią dabar stovi Ukraina, o kitos šalys, bijodamas būti įveltos į trečiąjį pasaulinį karą, jai padeda, bet užima stebėtojų poziciją. 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Hitleris puolė Lenkiją, Prancūzija ir Didžioji Britanija, nors netrukus paskelbė karą Vokietijai, bet stebėjo jį iš kitos Europos pusės. Dabar, A.Medalinsko vertinimu, Vakarų dalyvavimo šiuos procesuose daugiau, bet jei Ukrainai nebus suteikta labai rimta karinė ginkluotė, tas stebėjimas gali baigtis ir niekuo.

„Šiandien tenka konstatuoti, kad Ukraina ne visai vienui viena, bet beveik viena, palydima tik diplomatinių ir susirūpinimo pareiškimų bei limituotų karinės pagalbos ir sankcijų“, – pabrėžia A.Medalinskas.

Neįtikėtina, bet XXI a. viduryje Europos vyksta žiauriausias karas, ir tarptautinė bendruomenė negali priversti agresoriaus jį nutraukti. Ne tik dabar: karas ir teritorijų užgrobimas Ukrainoje de facto vyksta nuo 2014 m., penktadalį Sakartvelo teritorijos Rusija okupavusi nuo 2008-ųjų, Rusijos kariai šeimininkauja Moldovos Padniestrėje jau tris dešimtmečius.

Tarptautinė bendruomenė ne tik bedantė, bet ir savo pačios susikurtų taisyklių įkaitė. Štai JT Saugumo Taryba, kuri buvo suformuota užtikrinti taiką ir saugumą pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo, beveik neveiksni, nes Rusija, kaip viena iš penkių nuolatinių jos narių, turi veto teisę, kuria gali blokuoti sprendimus, taip pat ir dėl savo pačios agresijos. Pagal JT Chartiją net negalima jos pašalinti iš organizacijos, nes tam būtina Saugumo Tarybos, kur Rusija turi veto teisę, rekomendacija.

„Jei nėra jokios alternatyvos ir pasirinkimo, tuomet kitas variantas būtų visiškai išsiformuoti“, – sakė V.Zelenskis kreipdamasis į JT Saugumo Tarybos narius iš jos narės žudomos Ukrainos.