DILEMA: KĄ DARYTI, KAD RINKIMAI NEBŪTŲ DZIN

Valdžią, kurią šiandien turime, – tiek savivaldybių tarybas, tiek Seimą, rinko mažiau nei kas antras rinkėjas, tik prezidentą kiek daugiau. Kas paskatintų ir pasyviuosius gyventojus eiti balsuoti?

Pasyvumo rekordininkai

Norėtųsi tikėti, kad devintąkart po nepriklausomybės atkūrimo vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose bus kitaip, bet lig šiol žmonėms mažiausiai rūpėjo, kas taps jų vietos valdžia. Tiesa, aktyvumas buvo gana kontrastingas: nuo 39,9 iki 54,2 proc. (rinkėjų aktyvumo rodiklis skaičiuojamas pagal rinkimų pirmojo turo skaičius).

Kaip rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) skelbiami duomenys, dabartinius vietos tarybų narius 2019-aisiais išrinko 47,9 proc. šią teisę turinčių gyventojų, vos 0,7 procentinio punkto daugiau nei ankstesnės kadencijos. Palyginti su dvejais dar ankstesniais rinkimais – šiokia tokia pažanga: 2007-aisiais balsavo 41,3 proc., 2011 metais – 44,1. Vis dėlto 2002-aisiais tokių buvo 53,8, o dar ankstesniuose rinkimuose – 54,2 proc. Pirmieji dveji po nepriklausomybės atkūrimo vietos rinkimai nesulaukė didelio susidomėjimo: 1995-aisiais balsavo 44,8, o po dvejų metų (tiek tada truko vietos valdžios kadencija) – vos 39,9 proc.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad rinkėjų aktyvumas posovietinėse valstybėse žemesnis nei senosios demokratijos.

Šį pasyvumo rekordą viršijo tik 2009-ųjų balsavimas dėl Europos Parlamento (EP) narių, sulaukęs vos 21 proc. rinkėjų. Ko gero, europiniai rinkimai ir būtų pasyviausi, bet to išvengė, nes, išskyrus tuos vienintelius, visi kiti sutapo su prezidento.

Šie visuomet būna aktyviausi – 2019 m. į juos atėjo beveik 57,4 proc. rinkėjų. Nuo 2002-ųjų tai geriausias rezultatas, nors toli gražu neprilygsta pirmiesiems dvejiems valstybės vadovo rinkimams po nepriklausomybės atkūrimo 1993-iaisiais ir 1997-aisiais, kai savo balsą atidavė net 78,6 ir 71,5 proc. rinkėjų.

Seimo rinkimų aktyvumo žirklės – nuo 75,3 proc. pirmuosiuose po nepriklausomybės atkūrimo 1992-aisiais iki 46,1 proc. 2004-aisiais. Pastarąjį dešimtmetį atėjusių ir neatėjusių balsuoti skaičius nusvirdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. 2020-aisiais, COVID-19 pandemijos sąlygomis, balsuoti atėjo 47,8 proc., per ankstesnius rinkimus – vos daugiau nei pusė (50,6 proc.).

„Mokslininkų tyrimai rodo, kad rinkėjų aktyvumas posovietinėse valstybėse žemesnis nei senosios demokratijos. Po 1990-ųjų stebimas aktyvumo mažėjimas ne tik vietos, bet ir nacionaliniuose rinkimuose, taip pat ir senosios demokratijos šalyse, bet posovietinėse labiau“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, Europos Vietos savivaldos chartijos ekspertė Aistė Lazauskienė. Lietuvos ir Lenkijos rinkėjų aktyvumas vietos valdžios rinkimuose – prie žemiausių Europoje: laikotarpiu nuo 1990-ųjų vidutiniškai balsuoja apie 45 proc., o atskirose savivaldybėse ir vos 30–38 proc.

Tendencija: pasak A. Lazauskienės, didesnis aktyvumas vietos rinkimuose tose šalyse, kur jie vyksta kartu su nacionaliniais, kur mažesnės savivaldybės, taip pat ten, kur balsuoti leidžiama jau nuo šešiolikos metų. (Mindaugo Mikulėno nuotr.)

Seimo narys konservatorius Andrius Vyšniauskas atkreipia dėmesį, kad šalyse, kuriose dideli emigracijos srautai, o tokia yra ir Lietuva, rinkėjų aktyvumas būna šiek tiek mažesnis ir dėl statistinių priežasčių.

Privalomas – ne išeitis

Visos šalys norėtų, kad gyventojai būtų pilietiškesni, daugiau jų ateitų prie balsadėžių. Tačiau Rinkimų kodekso rengimo darbo grupei vadovavęs A. Vyšniauskas skeptiškas, kad kokiomis nors priemonėmis galėtų pavykti žymiai padidinti aktyvumą. Kaip politikos mokslų mokslininkas jis sako analizęs įvairias rinkimų kampanijas ir nė vienai jose taikytai priemonei nepavyko ką  nors žymiai pakeisti, išskyrus privalomą balsavimą. „Lietuva seniai pasirinkusi kitokį kelią ir nesvarstoma jo keisti. Kitos priemonės neveikia, nes rinkėjas turi teisę eiti ar neiti balsuoti“, – sako A. Vyšniauskas.

A. Lazauskienė pastebi, net šalyse, kur balsavimas privalomas, procentai skiriasi: Belgijoje vietos rinkimuose vidutiniškai balsuoja 91,4 proc., o Graikijoje – 68,2. „Belgai sąmoningesni, be to, už pareigos ignoravimą skiriamos baudos. Beje, Graikijoje numatyta išimčių: nuo prievolės balsuoti atleidžiami vyresni nei 70 metų asmenys ir tie, kurie yra išvykę toliau nei 200 km nuo balsavimo punkto“, – pasakoja A. Lazauskienė.

Lietuvoje taip pat buvo pasigirdę tokių iniciatyvų. 2010-aisiais Seime net buvo įregistruota Konstitucijos pataisa, bet paramos ji nesulaukė. Po ketverių metų diskusiją įžiebė profesorius Vytautas Landsbergis, viename savo interviu iškėlęs privalomo balsavimo rinkimuose idėją. Tačiau jis pats pripažino, kad diskusija apie tai būtų naudinga, nes paskatintų mąstyti apie pilietinę visuomenę, bet pilietiškumo norėtųsi siekti kitokiais būdais, o Seimas vargu ar priimtų tokią pataisą.

Balsuoja vienu kartu

Nesame unikalūs, kad vietos rinkimai žmones domina mažiausiai. Pasak A. Lazauskienės, tik poroje šalių aktyvumas juose žymiau neatsilieka nuo nacionalinių rinkimų. Kitur atotrūkis nemažas: pavyzdžiui, Slovėnijoje vietos valdžią renka apie 57 proc, o nacionalinę – 65,5 proc., Danijoje atitinkamai 72 ir 85 proc., Kipre 78 ir 85 proc., didelės žirklės ir Slovakijoje, Vokietijoje, kitose šalyse.

„Gal gyventojai mano, kad nacionaliniai reikalai svarbiau, nors iš tikrųjų juk vietos valdžia daro įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui, sprendžia netgi daugiau nei nacionalinė valdžia“, – lygina A. Lazauskienė.

Pasak ekspertės, savivaldybių rinkimuose aktyvumas didesnis šalyse, kur vietos, regioniniai ir nacionaliniai rinkimai vyksta tą pačią dieną. Pavyzdžiui, Švedijoje taip yra jau nuo 1970 m., čia manoma, kad geriau, kai valdžia vienu metu pasikeičia visais lygmenimis. Sugretinus balsavimus, aktyvumas vietos valdžios rinkimuose nedaug atsilieka nuo nacionalinių: pastarąjį dešimtmetį vidurkis atitinkamai 81,6 ir 84,3 proc. Tačiau, pastebi A.Lazauskienė, tose šalyse, kur vietos rinkimai rengiami kartu su regioniniais ar EP, pavyzdžiui, Graikijoje, Airijoje, Ispanijoje, aktyvumas nepadidėjo, nes ir šie rinkimai mažiau populiarūs.

Kažin ar Lietuvoje padėtų sugretinimas su nacionaliniais rinkimais, nes, ėmus tiesiogiai rinkti merus, vietos valdžios rinkimai aktyvumu prie jų labai priartėjo. Su prezidento rinkimais vietos ir parlamento rinkimų nesugretinsi, nes skiriasi kadencijų trukmė.

Internetas nepridėjo

Rinkėjų aktyvumą padidinti ne kartą siūlyta ir įvedus balsavimą internetu. Valdantieji buvo užsimoję išbandyti tokį balsavimą jau šiemečiuose savivaldybių tarybų rinkimuose.

„VRK buvo pradėjusi konsultacijas dėl galimybių studijos. Tačiau, kai prasidėjo karas Ukrainoje, keitėsi požiūris į geopolitinę situaciją, kibernetinį saugumą, kitas galimas grėsmes. Buvo stabtelėta ne tik dėl pačios galimybių studijos, bet net dėl techninės specifikacijos, kurios pagrindu būtų pradėtas pirkimas šiai studijai užsakyti. Vėliau diskusijos su kibernetinio saugumo ekspertais buvo atnaujintos. Šiuo metu parengta techninė specifikacija ir inicijuotas galimybių studijos dėl internetinio balsavimo informacinės sistemos sukūrimo viešasis pirkimas“, – VRK atstovė Indrė Ramanavičienė aiškina, kad šiuo metu apie konkrečius balsavimo internetu sistemos kūrimo žingsnius kalbėti dar kiek per anksti. Be to, pasak jos, šiandien sunku prognozuoti, kiek dėl to padidėtų Lietuvos rinkėjų, balsuojančių užsienyje, aktyvumas.

Parlamentaras A. Vyšniauskas pasakoja, kad rengiant Rinkimų kodeksą buvo diskutuojama, kad svetur gyvenantiems Lietuvos piliečiams tai tikrai palengvintų galimybę pasinaudoti balsavimo teise. „Pagal Konstituciją visi turi turėti vienodą teisę balsuoti, tad negalime įteisinti skirtingą balsavimo galimybę Lietuvoje ir užsienyje esantiems lietuviams. Dabartiniame karo Ukrainoje fone, kai šalys susiduria su gausybe kibernetinių atakų, balsavimas internetu būtų rizikingas pasirinkimas“, – mano A. Vyšniauskas.

Jis primena, kad Europoje dabar vienintelė Estija įvedusi galimybę balsuoti ir internetu. Tačiau didelė dalis tų, kurie ir taip eidavo balsuoti, dabar balsuoja internetu, o didžiulio efekto pritraukiant daugiau rinkėjų neįvyko.

A. Lazauskienė lygina Estijos duomenis: iki 2005 m. įvesto balsavimo internetu 2002-ųjų vietos rinkimuose aktyvumas buvo 52,5 proc., įvedus net sumažėjo iki 47,4 proc. 2017-aisiais jis buvo 53 proc. Tačiau, svarsto ekspertė, klausimas, ar tai lėmė būtent elektroninis balsavimas.

Pasak jos, vyksta netgi atvirkštiniai procesai: Nyderlandai, Airija, Vokietija, Jungtinė Karalystė vietos rinkimuose atsisakė balsavimo internetu. Ir ji pati skeptiška dėl tokio balsavimo būdo: „Žinant, kokių dabar esti programišių ir kokių kibernetinių atakų pasitaiko, tai nesaugu. Antras argumentas prieš – balsavimo slaptumo išsaugojimo problema: kas patikrins, kam kokia močiutė ar senelis leido internete suvesti savo duomenis. Taip didėja ir įtakos darymo, papirkimo pavojus. Kaip būtų saugomos laikmenos, užtikrinama, kad duomenys bus išsaugoti ir apsaugoti nuo klastojimo? Juk vienu paspaudimu gali viską sugadinti ar pakoreguoti. Popierinius dokumentus sunkiau suklastoti. Be to, yra rinkimų stebėtojai, žmonės ir patys mato, kiek rinkėjų eina balsuoti.“

Žinant, kokių dabar esti programišių ir kokių kibernetinių atakų pasitaiko, tai nesaugu.

Balsuoti – nuo šešiolikos

Pasak A. Lazauskienės, aktyvumo prideda rinkėjų amžiaus cenzo sumažinimas. Lietuvoje vietos rinkimuose galima balsuoti sulaukus aštuoniolikos, o kai kuriose šalyse – jau nuo šešiolikos. 2000 m. pirmą kartą tai pabandyta kai kuriose Vokietijos žemėse, o nuo 2007-ųjų – ir visose. Nuo šešiolikos balsuoja ir austrai. Tokią teisę nuo 2015 m. turi škotų šešiolikmečiai, metais vėliau ją įgijo graikų, Velso jaunimas, nuo 2017-ųjų – estai.

„Toks sprendimas priimtas motyvuojant, kad vietos valdžia sprendžia daugiau ūkinius klausimus, be to, daug su jaunimu susijusių problemų – mokyklų, laisvalaikio, užimtumo. Nemažai jaunuolių jas puikiai išmano, tad kodėl jiems nesuteikus teisės balsuoti“, – A. Lazauskienė sako ir pati pritartų tokiam siūlymui.

Tačiau, pastebi ji, nors paankstinus rinkimų teisės įgijimą šiek padidėja bendras balsavusių procentas, jaunimas nesiveržia pasinaudoti šia teise. Vokietijoje darytas tyrimas parodė, kad nors 18–20 metų rinkėjų aktyvumas didesnis nei 20–25 metų, bet žemesnis už visų rinkėjų vidurkį.

Lietuvoje vyresnioji karta taip pat balsuoja aktyviau nei jauniausioji. Kad senimas nenusvertų rinkimų rezultatų, prieš 2020-ųjų Seimo rinkimus socialiniuose tinkluose net plito akcija „Atimk is savo močiutės pasą“. Tačiau kur kas efektyvesnė priemonė – patiems aktyviai balsuoti. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba prieš rinkimus jau keliolika metų vykdo kampaniją „Man ne dzin“. Gal ir ji prisidėjo, kad pastaruosiuose prezidento ir Seimo rinkimuose jaunimo aktyvumas buvo rekordinis, nors dar ir nesiekė visų šalies rinkėjų vidurkio.

Mažose savivaldybėse

Aktyvumo skaičiai kontrastingi ir tarp atskirų savivaldybių. Štai 2019 m. savivaldos rinkimuose birštoniečių balsavo net 67,9 proc., o klaipėdiečių – vos 38,7, ne ką daugiau ir Klaipėdos rajone (40 proc.). Kauniečiai pagal aktyvumą buvo 27-i tarp 60-ies savivaldybių (50,6 proc.), Kauno rajono gyventojai – 48-i (44,5 proc.), vilniečiai 36-i (48,1 proc.).

A. Vyšniauskas atkreipia dėmesį, kad skirtingos savivaldybės turi skirtingus demografinius profilius. Pavyzdžiui, Birštonas, Neringa – labai mažos savivaldybės su glaudžia bendruomene, tad ten ir rinkimų kampanijos kitokios, daugiau aktyvesnių gyventojų. Mažą aktyvumą Klaipėdoje, jo manymu, galbūt lemia tai, kad čia daug rusakalbių, o jų dalyvavimo procentas rinkimuose mažas.

Svarbu: pasak A. Vyšniausko, aktyvumas didėja, jei rinkimų kampanija intensyvi, o rinkėjas supranta, kad jo balsas gali turėti stiprią įtaką. Pavyzdžiui, rinkėjai tapo aktyvesni įvedus tiesioginius merų rinkimus. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Tačiau taisyklės – ne be išimčių. Nebūtinai visos mažiausios savivaldybės aktyviausios ar mažiausias aktyvumas ten, kur gyvena daug rusakalbių. A. Vyšniauskas daro prielaidą, kad daug kas gali daryti įtaką rinkėjams, gal ir tai, kad buvę balsų pirkimo atvejų, ir tai sumenkino pasitikėjimą savivalda, žmonės nemato prasmės eiti balsuoti.

Vis dėlto, pasak A. Lazauskienės, europiniai tyrimai rodo, kad kuo mažesnė savivaldybė, tuo didesnis aktyvumas, nes jose visi vieni kitus pažįsta, kandidatuoja draugai ir giminaičiai. Pas mus savivaldybės nemažos, daug kas nepažįsta kandidatų, gal tai taip pat turi įtakos.

Tačiau, priduria ekspertė, šalyse, kur teritorinis administracinis tinklas smulkus, savivaldybės – kaip pas mus seniūnijos, po porą tūkstančių gyventojų, pavyzdžiui, Slovakijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, kai kuriose Pietų Europos šalyse, atsiranda kitų problemų. Ypač Slovakijoje, Slovėnijoje net pritrūksta kandidatų: 2018 m. rinkimuose 26 proc. iš daugiau kaip 700 Slovakijos savivaldybių merai buvo renkami iš vieno kandidato, nes neatsirado konkurencijos, vienuolikoje visai neatsirado kandidato į merus, o dalyje – tiek kandidatų, kiek tarybose turi būti narių.

Rimta kova sudomina

A. Vyšniauskas teigia, kad kalbantis su žmonėmis jie pasakoja, jog net ir šeimoje susipeša: vienas sako, kad partijų per daug, kitas – kad nėra už ką balsuoti. Tačiau politinių jėgų skaičiumi Lietuva neišsiskiria iš kitų šalių.

Pasak A. Lazauskienės, dar viena iš prielaidų, kodėl rinkėjai neina balsuoti, – nuomonė, kad savivalda nieko nesprendžia, neturi galių, žmonėms neatrodo, kad nuo jų balso gali kas nors keistis. Tad savivaldos galių stiprinimas gal prisidėtų prie rinkėjų aktyvumo.

Rinkėjų pasiryžimas eiti ar neiti balsuoti priklauso ir nuo kandidatų, konkurencijos aštrumo, rinkimų kampanijos. „Lyginant skirtingus rinkimus Lietuvoje, aktyvumas išauga, jei rinkimų kampanija intensyvi, o rinkėjas supranta, kad jo balsas gali turėti stiprią įtaką“, – sako A. Vyšniauskas ir pateikia pavyzdžių. Štai pastarieji prezidento rinkimai sulaukė per pastaruosius du dešimtmečius rekordinio aktyvumo, nes vyko intensyvi kova, rinkėjams ji buvo įdomi, vyravo nuomonė, kad kiekvienas balsas gali būti lemiamas. Vietos valdžios rinkimuose rinkėjai tapo aktyvesni įvedus tiesioginius merų rinkimus, nes aktyvios kandidatų kampanijos padėjo sudominti daugiau rinkėjų.

Beje, gal aktyvumą pastaruosiuose dvejuose savivaldos rinkimuose kilstelėjo ne tik galimybė tiesiogiai rinkti merus, bet  ir visuomeninių komitetų atsiradimas. Tačiau sugriežtinti jų steigimo reikalavimai iš kovą vyksiančių rinkimų eliminavo du trečdalius potencialių partijų konkurentų. Kažin, kaip tai paveiks rinkėjų aktyvumą savivaldybėse, kur partijoms neliko konkurentų?

Žinoma, beveik 100 proc. aktyvumas būna tik totalitarinėse valstybėse ar tose, kur balsavimas privalomas. Vis dėlto mažiau kaip pusė, o kai kuriose savivaldybėse ir dar mažiau balsuojančių nėra geras balas visuomenės pilietiškumui. Jei rinkėjų aktyvumas būtų didesnis, jis atspindėtų didesnės dalies gyventojų nuomonę, o prie valdžios rinkimo prisidėjęs žmogus gal labiau domėtųsi, ką ji veikia.

Tačiau, pripažįsta Seimo narys A. Vyšniauskas, žmogaus pasirinkimas nebalsuoti taip pat yra pasirinkimas, tam tikra galimybė išreikšti požiūrį į valstybę, politikus.

Koks daugiau nei kas antro požiūris – akivaizdu.